Artėjant LGBT eitynėms „Už lygybę“ maniau turėsiąs
progą dar sykį išsakyti savo požiūrį į LGBT teisių diskursą, apie ką esu ne
sykį užsiminęs, kritišką požiūrį, kuris daugeliui, matyt, pasirodytų perdėm
neaiškus, kad konkuruotų su dominuojančiu kalbėjimo būdu, kuriam būdingas
pasiskirstymas į dvi stovyklas. Tačiau, užtikus įdomų tekstą, „Pro Patria“ kreipimąsi
į valdžią ir visuomenę, kur šios eitynės pateikiamos kaip sąmokslo, ir ne bet
kokio, o komunistinio, dalis, jas raginant uždrausti, nusprendžiau susitelkti į
jį. Nenorėdamas pasiduoti tam, ką (kalbėdamas apie pabėgėlių krizę) Slavojus
Žižekas vadina „dvigubu šantažu“, kai esame verčiami pasirinkti vieną arba kitą
poziciją, jas pateikiant kaip vieninteles alternatyvas, kurios priešingos viena
kitai, negaliu praleisti pro akis tokio puikaus ir įspūdingo homofobijos,
konspiralogijos ir mesianistinių kliedėjimų pavyzdžio, kaip minėtasis „Pro
Patria“ kreipimąsis. Jam ir skirtas šis mano tekstas, savotiška jų teksto recenzija.
Pagrindinė „Pro Patria“ skleidžiama žinia – labai
paprasta: Lietuvoje diegiama „genderizmo“ ideologija, kuri savo kilme yra
komunistinė, dargi marksistinė-leninistinė. Diegiama ji, kas be ko, per
prievartą ir klastingai, apgaulingai ir visaip kaip melagingai. „Baltic Pride“
eitynės – dar vienas žingsnis link „genderizmo“ įdiegimo Lietuvoje. Valdžia ir
tauta (pabrėžtinai rašoma iš didžiosios raidės) turi „kažką daryti“, kad
apgintų „gyvybinius“ tautos interesus (jai pačiai neaiškius, bet „Pro Patria“
atstovams – aiškius ir ryškius), o tam tereikia, bent jau dabar, viso labo
neleisti rengti eitynių. Pastebėtina, kad tekstas yra pavyzdys to, ką pašaipūs
analitinės krypties filosofai vadina „postmodernizmu“ – rinkinys beprasmiškai
vartojamų „protingų“ tarptautinių žodžių, kurie sukabinami į kilometrines
grandines ir jomis užverčiamas skaitytojas. Nieko keista, kad pasirašiusiųjų po
šiuo stilistiškai itin gerai blogąsias Jacques‘o Derrida pamokas įsisavinusiu
tekstu atsirado mažai, turint omeny, kad tema, atmetus išvedžiojimus, artima tikrai
didesniam žmonių skaičiui. Matyt, tikslinė auditorija, per paskutines eitynes
pasižymėjusi šokinėjimu prieš policijos žirgus su šūksniais „Kas nešokinės...“,
neperkando postmodernistinio ir tuščio žargono, kuriuo remiasi tekstas. Bene
juokingiausia, kad visuomenė gąsdinama „politiniu korektiškumu“, tačiau patys
autoriai siūlo riboti žodžio laisvę. Jei „genderistai“, paėmę valdžią, neleidžia viešai
dėstyti tokių idėjų, kokios dėstomos „Pro Patria“ tekste, tai – žodžio laisvės
ribojimas ir „būtinai totalitarizmas“, kita vertus, jei „sąmoningi“ piliečiai
užkerta kelia „žalingai genderizmo ideologijai“, drausdami skleisti jos idėjas,
jie elgiasi teisingai. Nesunku pastebėti, kad šią konstrukciją galima apversti.
Autoriai, matyt, to neįžvelgia. Prieštarauti sau jiems ne problema.
Norint suprasti visą (tikrąjį) „Pro Patria“ teksto
kontekstą, reikia prisiminti nacių susigalvotą terminą „kultūrinis
bolševizmas“, šiuolaikinėje vartosenoje, ypač išplitusioje tam tikruose
sluoksniuose JAV ir Rytų Europoje, neslėpkime, tarp fašistuojančių revanšistinių
jėgų, virtusį „kultūriniu marksizmu“. Norint suvokti visą reikšmių lauką,
sietiną su šiuo konceptu, kažkodėl nutylėtu šiame tekste, pakanka pažiūrėti
vaizdus, kuriuos „Google“ išmeta, įvedus „Cultural Marxism“. Ši teorija sklidina primityvaus rasizmo ir tiesmukiško antisemitizmo. Tai, kad „pažangesnėse“ jos
versijose „Amžinasis Žydas“ jau nebefigūruoja, rodo apdairumą, bet vargu, ar ką
daugiau. Tai, kad argumentai jau girdėti ir išbandyti, pamatyti nesunku. Ši
sąmokslo teorija, trumpai tariant, teigia, kad marksistai, pradedant Antonio
Gramsci, ėmė siekti apnuodyti Vakarų civilizaciją iš vidaus, per universitetus,
žiniasklaidą, populiariąją kultūrą. Tipiniai kaltininkai yra Frankfurto
mokyklos atstovai Herbertas Marcuse ir Theodoras W. Adorno bei jų kolegos, kas,
paskaičius jų pačių mintis, atrodo gėdingas nesusipratimas. Tipinės „Vakarų dekadanso“
stadijos yra lygių teisių suteikimas juodaodžiams, moterų teisės, popkultūros vulgarumas ir LGBT judėjimas. Tai, kad priešinimasis LGBT teisėms čia
neatsiejamas nuo žmogaus teisių atėmimo iš daugybės grupių, lengva įsitikinti
pasižiūrėjus, kas ir ką šia tema rašo (išsamiau apie šią sąmokslo teoriją – čia ir čia). Kita vertus, įkyrus bandymas susieti
„seksualinę revoliuciją“ su komunizmu atmetant tiek tai, kad homoseksualumas
SSRS buvo kriminalizuotas, tiek tai, kad ortodoksinis marksizmas iki pat šių
dienų LGBT teises laiko kapitalizmo išmislu, parodo visišką nesiskaitymą su
realybe. Kad išvengtų asociacijų su naciais, autoriai teigia, kad „naciai irgi
tą darė“, nors puikiai žinoma, kad homoseksualūs žmonės buvo uždaromi į
koncentracijos stovyklas. Jei jums, pasidomėjus LGBT aktyvistų veikla ir identity politics, kyla įspūdis, kad jų
tikslas – komunizmas, sunku kažką ir pasakyti, nes puikiai matosi tai, kad ji
puikiai suderinama būtent su
neoliberalizmu, su rinkos ekonomika ir kapitalizmu.
Galiausiai, kuo remiamasi? Nuolat kartojamas teiginys,
kad LGBT teisių judėjimas prieštarauja „daugumos šalies piliečių nuomonei“ yra
nelogiškas. Dauguma nacių Vokietijos piliečių veikiausiai pritarė „Galutiniam
Sprendimui“, bet nuo to Holokaustas netapo nei teisingas, nei moralus. Dauguma
JAV pietinių valstijų gyventojų pritarė vergovei, bet nuo to vergovė netapo
morali. Galiausiai, jei toji dauguma pritartų „genderizmui“, ar jis irgi taptų
šventa tiesa, kuri nusvertų „prigimtį“? Iš šio argumento tai logiškai plaukia,
nes, nors atmetama idėja, kad „žmogus pasirenka lytį“, idėja, kad daugumos
valia yra geras pagrindas, yra šitam argumentui esminė. Bet čia, matyt, „Pro Patria“ imtų
teigti, kad tokia dauguma, kaip ir tie niekieno visai ir
neskriaudžiami „kitokios lytinės orientacijos“ žmonės, tiesiog yra
„eksperimento įkaitai ir <...> aukos“. Tai yra, jų sąmonė suklaidinta ir
reikalinga atitaisymo, kad jie matytų dalykus, kokie jie yra (pagal tą, kas tai sako). Kai dauguma pritaria tam, ko reikia,
ji teisi, jei pritaria kažkam kitam – yra suklaidinta. Vertėtų taip pat
pabrėžti ir tai, kad besiskundžiantieji „užsienio šalių kišimųsi“ į Lietuvos
reikalus, nuolat pabrėžiantys, kad „genderizmas“ – iš užsienio, nesako, kad jų
pačių idėjos yra lygiai taip pat atvežtos iš užsienio. Nė vieno originalaus termino
ar minties čia nėra – viskas seniausiai išbandyta JAV sąmokslo teorijų kūrėjų
ir paleokonservatorių (panašiai šių idėjų genezę aiškina ir Nida Vasiliauskaitė). Šios teorijos puikiai prigijo Rusijoje, kad ir kaip
teksto autoriai bando išsisukinėti nuo dvasinės bendrystės su Putinu, bei Rytų
Europoje radikalių dešiniųjų tarpe. Šitos, perfrazuojant „Pro Patria“, „moraliai
bei politiškai bankrutavusios <...> idėjos“ dabar diegiamos ir Lietuvoje,
be to, vis dar sulaukia palaikymo ir JAV, kur jų šalininkai į prezidentus
stumia Donaldą Trumpą.
Kalbant apie biopolitiką, „Pro Patria“ su mainstream‘iniu LGBT judėjimu, deja, siūlo, atitinkamai, grandines ir elektroninę sekimo apyrankę, tačiau šiuos dalykus reikėtų nagrinėti Marcuse‘s, Michelio Foucault, Gilles‘io Deleuze‘o ir Giorgio Agambeno koncepcijų šviesoje, o ne perkeliant JAV redneck‘ų blogosferos idėjas į Lietuvą. Pagaliau, mano manymu, LGBT aktyvistų tikslas iš tiesų turi būti, kad buvimas LGBT taptų tiek pat svarbus dalykas, kiek buvimas kairiarankiu, tačiau iki to, toliau atsirandant tai laikančių problema, dar toli...
P.S. Ir, visgi, kodėl
komunizmas? Nors kartą Lietuvos „patriotai“ sugalvotų ką nors originalaus ir
naujo. Gal kaltininkų vertėtų ieškoti kitur? Gal kaltas Comte de Lautreamont ar Arthuras Rimbaud? O Baudelaire‘as? Na,
gerai, jei tokių personų „Pro Patria“ atstovai nežino, gal kaltininkas
galėtų būti Markizas de Sade‘as – jo „Filosofija buduare“ yra grynas
„genderizmas“, ten net aprašyta būsimos visuomenės santvarka, kuri visiškai
atitinka „Pro Patria“ versiją, na, tą, kuria jie visus gąsdina. O jei rimtai,
tai Platono „Valstybė“ skamba kaip tikrų tikriausias „genderizmo“ manifestas...
O Diogenas iš Sinopės, regis, „genderizmą“ įgyvendino praktiškai. Gal Epikūras
dar tiktų į pradininkus? Na, va kiek versijų, o Lietuvos susirūpinę
piliečiai ir vėl pasinaudojo amerikiečių sugalvota.Kalbant apie biopolitiką, „Pro Patria“ su mainstream‘iniu LGBT judėjimu, deja, siūlo, atitinkamai, grandines ir elektroninę sekimo apyrankę, tačiau šiuos dalykus reikėtų nagrinėti Marcuse‘s, Michelio Foucault, Gilles‘io Deleuze‘o ir Giorgio Agambeno koncepcijų šviesoje, o ne perkeliant JAV redneck‘ų blogosferos idėjas į Lietuvą. Pagaliau, mano manymu, LGBT aktyvistų tikslas iš tiesų turi būti, kad buvimas LGBT taptų tiek pat svarbus dalykas, kiek buvimas kairiarankiu, tačiau iki to, toliau atsirandant tai laikančių problema, dar toli...