The Short-Sighted Revenge of the 'Dumb' Masses

A few weeks ago the UK woke up to the news that the EU referendum was won by the supporters of Britain leaving the EU by a slim margin – 52% to 48%. This quickly proved to be shocking news both for Britain and Europe, and the whole world, after all. Feeling that victory is inevitable, the Remain camp felt confident. And here this confidence proved unfounded as the very few prominent Leave campaigners cheered. The UK woke up and anger, disbelief and uncertainty prevailed, especially across the world of celebrities and pop stars. The markets responded as well with a dazzling fall for the pound shares. PM David Cameron added some fuel to the fire with breaking his promise not to resign, albeit on a condition that the new PM would be announced later on. As the Tories threw themselves right in the middle of a brutal leadership competition, a long-awaited mutiny took place in Labour as well. So, what can be said of this, as pundits claim, historic event, the UK deciding to leave the European Union? Embittered Remainers lament the future of the young and of Britain itself and desperately call for a second referendum, while the less notable Leavers cheer at their supposed victory in gaining independence for the UK, though much of what pro-Brexit campaigners have offered to the public, has since been discarded by themselves. How we should view the results and the aftermath of the referendum and what lesson do these events teach us all, including people in other European countries? This I will try to answer in my short essay.

Reading the papers and various internet sites after the results of the referendum had been announced made me wonder about a rather fringe topic in the general discussions, namely the class and mentality divisions that were brought to the fore by the fierce discussions and comments from devastated Remainers. As the Glastonbury festival went ahead, musicians whom I knew and whom I have never heard of (or just happen to know their names) stormed social media to lament the result of the referendum. Things said included a wish for the selfish old, who voted Leave and robbed the young of their future, to die off already, shaming of ‘Mondeo driving bigots’, calling opponents racists and xenophobes and generally decrying the result as a win for the selfish, the self-serving, the narrow-minded, old white Englishmen. To set the record straight, having followed the campaign for a long time, I myself would have voted, was I a British citizen, to Remain. Later I will try to explain my position but now it will suffice to say that despite my general sentiment that the EU must be repaired and fixed, not dismantled, I feel the Remain campaign was as shameful as the often racist and xenophobic, often lying Leave campaign. The ideas brought up by the Glastonbury festival and its participants warrant attention. Compassion and conscious consumption were named as the tenets of the ‘us’ it stood for. Fears of unrestrained migration and a lack of democracy were broadly attacked, not addressed, as racist, selfish, backwards-thinking remarks from self-serving and bigoted ‘little Englanders’. The Remain campaign, in my opinion signed its own death warrant because the cause of staying in the EU was promoted with scaremongering and name-calling, and advocates campaigning for Remain tended to be millionaires and ‘experts’. All this played into the hands of the anti-Establishment sentiment, evident on the side of those who voted Leave. The wish to kick the Tories, kick Cameron and kick the Establishment, the City, the banksters, the system was what led Leave to victory. And Remain only help to maintain this sentiment by promoting the image of young, diverse, vibrant and hipster Britain, who loves refugees for the sake of loving them, who consume consciously and have learned the latest updated vocabulary of political correctness, who are compassionate and empathetic and open-minded, successful and smiling, competent and qualified, so that the less better off, unemployed, old, forgotten, hopeless, embittered and discontent with the Government and with the system in general would even better realize how unwanted they are, how useless and not cared for they are. The resentment felt in England, in the communities that are left behind and forgotten resulted in a basic understanding that the only way to kick the Establishment is to vote Leave. Why? Not only because immigration is a big problem for many, but because Cameron says to vote Remain, because Remain is all about the young, the better off, the successful, the ones who have some perspective in this life, thus people apparently thought this is the way to punish them for ignoring the voters, ignoring the poor, the discontented, the old. The whinnying that followed after the results were announced, the childish demands for a second referendum, backed by the likes of Thom Yorke and Jarvis Cocker, only proved these points. I bet a second referendum might have ended with a similar result if not with a bigger win for Leave. The ones who wanted to be heard, again were shouted down and ridiculed as those who would better be dead or who are bigots, backwards-minded and so on. The mentality that was exhibited by the Remain campaign accentuated the stark differences of class and ideology that defined the campaign, as the Leave camp was ridiculed as clowns and xenophobes and those who voted Leave later being described in purely classist terms as, to put it simply, the vengeful poor old people, stealing the future from the millenials (whatever that means) and consigning the UK to the rubbish bin of history, leaving it on the fringe of world politics. This, I believe, was a huge mistake. The Remain camp made grave mistakes by appealing to scaremongering and presenting any potential Leave voters as worthless scum. The embittered masses have fought back and what has followed the result must have even further emboldened them. Some, indeed, were emboldened way too much. But the divisions not only between Scotland and England, but divisions based on age and on class have proved important and have been worsened by the result. The gap between the anti-Establishment working class people and the middle class young professionals, aspiring to live in a compassionate and open-minded world was widened and both sides bear responsibility for that, but the Remain camp has especially been good at digging its own grave with sneers at everyone who is not as optimistic about the EU as they are. This proved a dreadful tactic. However, sadly, no signs of remorse have been showed.

So, telling Leavers that they were wrong does not help. The mistake they have made – having kicked themselves as well as the Establishment – might be realised sooner or later, but the general sentiment will prevail. Because there is no viable alternative to it. People who find themselves amongst the out-dated and outmoded crowd that is wary of immigrants, wary of ‘openness’, wary of political correctness and identity politics have to either go all right wing as if to prove their opponents right about themselves, or they need a true alternative. An alternative, as I would like to argue, that the Left has not provided. The results of the referendum highlight the tension in society that is not restricted to the UK, far from it. It is widespread and dangerous. The alternative to the open-minded and politically correct neoliberalism is a kind of stripped-down neoliberalism with values. The brutal and frank capitalism, exhibited in the rhetoric of Donald Trump, in the appeal to values and national pride that marks Vladimir Putin and Recep Tayyip Erdogan. This kind of honest politics, based on fear of the Other, on emotion, anger and paranoia is gaining ground throughout Europe and in America. Make no mistake, it is far from revolutionary – the capital transactions still take place anyway… The difference is in attitude, in the way this system does not bother to present itself with a veneer of ‘progressive’ politics, with a veil of compassion and empathy that has long become the mark of mealy-mouthed and hollow leftist politicians. It tells people ‘You have been fooled by these pricks, their words are empty, this is not how the world works’. People nod in approval. The silence on certain matters, the toe-curling inability to be honest and down to Earth of mainstream politics has reached such a point that the voters sigh with deep relief when hearing an honest and unapologetic Trump. The fact that he is not just politically incorrect but simply impolite and rude, a person who enjoys bullying with a sadist’s lust does not alert the voters. This speaks volumes of the overall quality of discourse in politics. The detached and patronizing, condescending and predictable mainstream politicians have pissed off the society to an extent that even a raving lunatic looks better to people. Their desire to hear honest and anti-elitist politicians makes them an easy target for bullying and manipulating right wing types. The working class and disenfranchised masses think such prophets of brutal capitalism will help them through with their problems. Of course they are wrong, but the more the leftist liberals relax in their ivory towers, the bigger the chances that right wingers appealing to the low instincts of the forgotten and the embittered will gain grounds. 

The problem with Britain leaving the EU is that it is a clear symptom of a rotting political system. As Slavoj Zizek noticed, we live in a post-political system that tends to sneer at old definitions of ‘Left’ and ‘Right’, ‘true’ and ‘false’, ‘right’ and ‘wrong’, instead opting for a practical, pragmatic and effective outlook. Politics have been consistently drained of any meaning, any beliefs, any ideology. Instead we are served an expert-led government that concentrates on efficiency and positive thinking. We should be optimistic, as we allow ourselves to be governed by experts, by people holding no views or beliefs other than the utilitarian and the practical outlook of a tradesman. Issues such as human rights, poverty and climate change again are presented as not ideological, but practical. Homophobia is bad because it does not pay off. Politics being based on rational calculations made by experts and non-politicians, everything else in this life has been subsumed by emotion. The laments of celebrities after the results of the referendum had been announced are a good example. The lure of right wing neoliberalism with values is that it focuses on the core aspects of a market economy and instead of the high-brow attitude of leftist liberals who feel like being responsible for all the world's woes, they give people an appealing alternative – deriding everyone around, blaming others and circle-jerking around ‘national identity’, ‘national pride’, ‘tradition’; it is designed for those tired of forcefully smiling at customers, tired of playing the role of a concerned citizen of the World, for those wishing for something more brutal and frank. The post-political system did not take away the need of people to appeal to values and customs, identities and ideology. Whilst it tried to peddle cheap mass-produced substitutes, such as identity politics and positive psychology, it is at a loss here. What people across the world are being offered is honest and understandable politics, based on principles such as ‘Might is right’ and on a general disregard for politeness and good taste. Putin, Trump, Erdogan, the PM of Hungary Viktor Orbán and leaders of far-right parties across Europe talk straight and expose the elites for what they are, pointing out their arrogance and hypocrisy. Underneath it all we still find capitalism and the right wingers hardly bring whatever change they argue for. The comment made by the Polish Minister Witold Waszczykowski is worth attention. He named the enemies of the right wing government as ‘vegetarians’, ‘cyclists’, those who use ‘renewable energy’ and want to ‘mix all the nationalities and races’. Painting such a vivid picture, he appealed to the fear and misunderstandings prevalent among the working class that generally gets looked down by the political elites. And in the end this government seeks to cut down one of the last primeval forests in Europe simply because they want to do it. This points at a future, for which the Leave campaign fought – no more regard for ‘European regulations’, just brutal management.

What is the future of Europe in the face of ‘Brexit’ and a patent rise in unapologetic bigotry and opposition to the post-political consensus peddled by the Establishment? I fail to imagine an EU falling apart. The blow dealt to the Brussels Establishment was huge but not a knock-out. Nation states like Poland, Hungary, Slovakia or the Czech Republic may indulge in nationalist and far-right sentiments but the money that keeps flowing from the EU in various ways does not allow them to seriously consider leaving the union. Fear of ‘cultural Marxism’ or ‘cyclists and vegetarians’ might continue to rise but the pragmatic nature of neoliberalism with values does not allow them a way out of the EU as the masses that hate it will hardly cheer at the result of leaving it even in short term. Countries that sneer at their Eastern neighbours exactly for what those are grateful to the EU – money flowing their way and migrant workers in Western European countries – might wish to leave but the Establishment is still well-equipped and strong enough to hold the tide back. Uncertainty might outweigh nationalism and fear of migrants. Of course, the refugee crisis might add fuel but I would imagine the EU making concessions to avoid further damage. Too much money and too much bureaucracy is there to be made redundant for the union to give up so easily. However, the disenchanted masses need to be contented one way or another, especially in the face of ‘Brexit’. Will the Establishment and the leftist liberals learn? Sadly, I do not see any perspective in waiting for this. The urge to get rid of Jeremy Corbyn that sends the right of Labour into trepidation is yet another sign of this.

So, the UK leaving the EU may have made a fatal mistake, but the Establisment and supercilious leftist liberals making up the most conspicuos part of the Remain campaign have paved the way for it. Embittered with the elites, the working class, the forgotten, the unwanted and the useless fought back albeit in a self-harming way. Regaining control might simply mean closing yourself in a prison cell and kindly handing the keys to a Tory or to a Ukipper. Instead of hypocritical leftist liberal empathy they will receive honest, frank, direct and brutal Thatcherism. Hardly a good bargain, yet it proves to what extent did mainstream politics lose touch with the real world, so that it has become a key market of manipulators and bullies from the far-right. While the Establishment and left-leaning media are clueless as to how could have the tamed and allegedly contented voter turned into a jeering bully, supporting Trump, Farage, Boris Johnson and others, the voters are equally clueless in their choice of a rich and loud-mouthed manipulator and liar. They miss the point that this is not as much as an alternative to the current system, as a new way of contenting the society – this time with hate and rudeness. Apathetic voters cheer at the site of a shouting foam at the mouth bigot. They have learned the biggest lesson of the market economy – one needs to care for image, not substance. Liars and tycoons play such people like a fiddle and as long as anger is vented and previously ducked questions and being addressed in a direct and ‘understandable’ manner, people feel alright. The Remain campaign tried to frighten those who feel like they have nothing to lose. It is not pragmatic questions, but an appeal to reason, showing the true colours of Leave that should have been made, addressing issues and discussing them honestly, but all this needs an alternative that the Left does not have. And so we are left with two brands of neoliberalism, the more cheesy and hipster one, for the upper-class people and the brutally honest capitalism with values, with nationalism, with ‘dignity’, and the Remain loss show the power the manipulative and brutal version has gained over the years of post-political pragmatics. After all, significant change in tone and reasoning needs to occur before a change of heart could take place amongst the embittered masses that sadomasochistically dragged the UK out.

Homofobijos fantazijų pasaulyje

Artėjant LGBT eitynėms „Už lygybę“ maniau turėsiąs progą dar sykį išsakyti savo požiūrį į LGBT teisių diskursą, apie ką esu ne sykį užsiminęs, kritišką požiūrį, kuris daugeliui, matyt, pasirodytų perdėm neaiškus, kad konkuruotų su dominuojančiu kalbėjimo būdu, kuriam būdingas pasiskirstymas į dvi stovyklas. Tačiau, užtikus įdomų tekstą, „Pro Patria“ kreipimąsi į valdžią ir visuomenę, kur šios eitynės pateikiamos kaip sąmokslo, ir ne bet kokio, o komunistinio, dalis, jas raginant uždrausti, nusprendžiau susitelkti į jį. Nenorėdamas pasiduoti tam, ką (kalbėdamas apie pabėgėlių krizę) Slavojus Žižekas vadina „dvigubu šantažu“, kai esame verčiami pasirinkti vieną arba kitą poziciją, jas pateikiant kaip vieninteles alternatyvas, kurios priešingos viena kitai, negaliu praleisti pro akis tokio puikaus ir įspūdingo homofobijos, konspiralogijos ir mesianistinių kliedėjimų pavyzdžio, kaip minėtasis „Pro Patria“ kreipimąsis. Jam ir skirtas šis mano tekstas, savotiška jų teksto recenzija.

Pagrindinė „Pro Patria“ skleidžiama žinia – labai paprasta: Lietuvoje diegiama „genderizmo“ ideologija, kuri savo kilme yra komunistinė, dargi marksistinė-leninistinė. Diegiama ji, kas be ko, per prievartą ir klastingai, apgaulingai ir visaip kaip melagingai. „Baltic Pride“ eitynės – dar vienas žingsnis link „genderizmo“ įdiegimo Lietuvoje. Valdžia ir tauta (pabrėžtinai rašoma iš didžiosios raidės) turi „kažką daryti“, kad apgintų „gyvybinius“ tautos interesus (jai pačiai neaiškius, bet „Pro Patria“ atstovams – aiškius ir ryškius), o tam tereikia, bent jau dabar, viso labo neleisti rengti eitynių. Pastebėtina, kad tekstas yra pavyzdys to, ką pašaipūs analitinės krypties filosofai vadina „postmodernizmu“ – rinkinys beprasmiškai vartojamų „protingų“ tarptautinių žodžių, kurie sukabinami į kilometrines grandines ir jomis užverčiamas skaitytojas. Nieko keista, kad pasirašiusiųjų po šiuo stilistiškai itin gerai blogąsias Jacques‘o Derrida pamokas įsisavinusiu tekstu atsirado mažai, turint omeny, kad tema, atmetus išvedžiojimus, artima tikrai didesniam žmonių skaičiui. Matyt, tikslinė auditorija, per paskutines eitynes pasižymėjusi šokinėjimu prieš policijos žirgus su šūksniais „Kas nešokinės...“, neperkando postmodernistinio ir tuščio žargono, kuriuo remiasi tekstas. Bene juokingiausia, kad visuomenė gąsdinama „politiniu korektiškumu“, tačiau patys autoriai siūlo riboti žodžio laisvę. Jei  „genderistai“, paėmę valdžią, neleidžia viešai dėstyti tokių idėjų, kokios dėstomos „Pro Patria“ tekste, tai – žodžio laisvės ribojimas ir „būtinai totalitarizmas“, kita vertus, jei „sąmoningi“ piliečiai užkerta kelia „žalingai genderizmo ideologijai“, drausdami skleisti jos idėjas, jie elgiasi teisingai. Nesunku pastebėti, kad šią konstrukciją galima apversti. Autoriai, matyt, to neįžvelgia. Prieštarauti sau jiems ne problema.

Norint suprasti visą (tikrąjį) „Pro Patria“ teksto kontekstą, reikia prisiminti nacių susigalvotą terminą „kultūrinis bolševizmas“, šiuolaikinėje vartosenoje, ypač išplitusioje tam tikruose sluoksniuose JAV ir Rytų Europoje, neslėpkime, tarp fašistuojančių revanšistinių jėgų, virtusį „kultūriniu marksizmu“. Norint suvokti visą reikšmių lauką, sietiną su šiuo konceptu, kažkodėl nutylėtu šiame tekste, pakanka pažiūrėti vaizdus, kuriuos „Google“ išmeta, įvedus „Cultural Marxism“. Ši teorija sklidina primityvaus rasizmo ir tiesmukiško antisemitizmo. Tai, kad „pažangesnėse“ jos versijose „Amžinasis Žydas“ jau nebefigūruoja, rodo apdairumą, bet vargu, ar ką daugiau. Tai, kad argumentai jau girdėti ir išbandyti, pamatyti nesunku. Ši sąmokslo teorija, trumpai tariant, teigia, kad marksistai, pradedant Antonio Gramsci, ėmė siekti apnuodyti Vakarų civilizaciją iš vidaus, per universitetus, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą. Tipiniai kaltininkai yra Frankfurto mokyklos atstovai Herbertas Marcuse ir Theodoras W. Adorno bei jų kolegos, kas, paskaičius jų pačių mintis, atrodo gėdingas nesusipratimas. Tipinės „Vakarų dekadanso“ stadijos yra lygių teisių suteikimas juodaodžiams, moterų teisės, popkultūros vulgarumas ir LGBT judėjimas. Tai, kad priešinimasis LGBT teisėms čia neatsiejamas nuo žmogaus teisių atėmimo iš daugybės grupių, lengva įsitikinti pasižiūrėjus, kas ir ką šia tema rašo (išsamiau apie šią sąmokslo teoriją – čia ir čia). Kita vertus, įkyrus bandymas susieti „seksualinę revoliuciją“ su komunizmu atmetant tiek tai, kad homoseksualumas SSRS buvo kriminalizuotas, tiek tai, kad ortodoksinis marksizmas iki pat šių dienų LGBT teises laiko kapitalizmo išmislu, parodo visišką nesiskaitymą su realybe. Kad išvengtų asociacijų su naciais, autoriai teigia, kad „naciai irgi tą darė“, nors puikiai žinoma, kad homoseksualūs žmonės buvo uždaromi į koncentracijos stovyklas. Jei jums, pasidomėjus LGBT aktyvistų veikla ir identity politics, kyla įspūdis, kad jų tikslas – komunizmas, sunku kažką ir pasakyti, nes puikiai matosi tai, kad ji puikiai suderinama būtent su neoliberalizmu, su rinkos ekonomika ir kapitalizmu.   

Galiausiai, kuo remiamasi? Nuolat kartojamas teiginys, kad LGBT teisių judėjimas prieštarauja „daugumos šalies piliečių nuomonei“ yra nelogiškas. Dauguma nacių Vokietijos piliečių veikiausiai pritarė „Galutiniam Sprendimui“, bet nuo to Holokaustas netapo nei teisingas, nei moralus. Dauguma JAV pietinių valstijų gyventojų pritarė vergovei, bet nuo to vergovė netapo morali. Galiausiai, jei toji dauguma pritartų „genderizmui“, ar jis irgi taptų šventa tiesa, kuri nusvertų „prigimtį“? Iš šio argumento tai logiškai plaukia, nes, nors atmetama idėja, kad „žmogus pasirenka lytį“, idėja, kad daugumos valia yra geras pagrindas, yra šitam argumentui esminė. Bet čia, matyt, „Pro Patria“ imtų teigti, kad tokia dauguma, kaip ir tie niekieno visai ir neskriaudžiami „kitokios lytinės orientacijos“ žmonės, tiesiog yra „eksperimento įkaitai ir <...> aukos“. Tai yra, jų sąmonė suklaidinta ir reikalinga atitaisymo, kad jie matytų dalykus, kokie jie yra (pagal tą, kas tai sako). Kai dauguma pritaria tam, ko reikia, ji teisi, jei pritaria kažkam kitam – yra suklaidinta. Vertėtų taip pat pabrėžti ir tai, kad besiskundžiantieji „užsienio šalių kišimųsi“ į Lietuvos reikalus, nuolat pabrėžiantys, kad „genderizmas“ – iš užsienio, nesako, kad jų pačių idėjos yra lygiai taip pat atvežtos iš užsienio. Nė vieno originalaus termino ar minties čia nėra – viskas seniausiai išbandyta JAV sąmokslo teorijų kūrėjų ir paleokonservatorių (panašiai šių idėjų genezę aiškina ir Nida Vasiliauskaitė). Šios teorijos puikiai prigijo Rusijoje, kad ir kaip teksto autoriai bando išsisukinėti nuo dvasinės bendrystės su Putinu, bei Rytų Europoje radikalių dešiniųjų tarpe. Šitos, perfrazuojant „Pro Patria“, „moraliai bei politiškai bankrutavusios <...> idėjos“ dabar diegiamos ir Lietuvoje, be to, vis dar sulaukia palaikymo ir JAV, kur jų šalininkai į prezidentus stumia Donaldą Trumpą. 

Kalbant apie biopolitiką, „Pro Patria“ su mainstream‘iniu LGBT judėjimu, deja, siūlo, atitinkamai, grandines ir elektroninę sekimo apyrankę, tačiau šiuos dalykus reikėtų nagrinėti Marcuse‘s, Michelio Foucault, Gilles‘io Deleuze‘o ir Giorgio Agambeno koncepcijų šviesoje, o ne perkeliant JAV redneck‘ų blogosferos idėjas į Lietuvą. Pagaliau, mano manymu, LGBT aktyvistų tikslas iš tiesų turi būti, kad buvimas LGBT taptų tiek pat svarbus dalykas, kiek buvimas kairiarankiu, tačiau iki to, toliau atsirandant tai laikančių problema, dar toli...  

P.S. Ir, visgi, kodėl komunizmas? Nors kartą Lietuvos „patriotai“ sugalvotų ką nors originalaus ir naujo. Gal kaltininkų vertėtų ieškoti kitur? Gal kaltas Comte de Lautreamont ar Arthuras Rimbaud? O Baudelaire‘as? Na, gerai, jei tokių personų „Pro Patria“ atstovai nežino, gal kaltininkas galėtų būti Markizas de Sade‘as – jo „Filosofija buduare“ yra grynas „genderizmas“, ten net aprašyta būsimos visuomenės santvarka, kuri visiškai atitinka „Pro Patria“ versiją, na, tą, kuria jie visus gąsdina. O jei rimtai, tai Platono „Valstybė“ skamba kaip tikrų tikriausias „genderizmo“ manifestas... O Diogenas iš Sinopės, regis, „genderizmą“ įgyvendino praktiškai. Gal Epikūras dar tiktų į pradininkus? Na, va kiek versijų, o Lietuvos susirūpinę piliečiai ir vėl pasinaudojo amerikiečių sugalvota.

Everyday Revolution

Any political revolution, as history has vividly proved so far, is bound to end in terror and dictatorship. But social revolutions have the quality of being inevitable as our life rapidly changes due to technological progress, resulting in social change as well. But in this essay I do not intend to discuss either. Instead, I want to highlight what I see as the way to disobey the kind of rule we all our subjected to. And, in short, I see this last resort of resistance in doing meaningless and naturally unbound things such as walking. I will try to show the importance of activities that do not bring profit and do not have any practical use in the way it is understood in our society in countering the dehumanizing nature of our everyday life.

1. We all tend to travel every day. We commute to school, to university/college, to work and when our day is off, we go back. In doing so, people either choose to use their own cars, either they use public transport. Either way, streets are full of cars and busses, people have to wait, they get angry and try to relax, they dream of other places, of a different world, where the person in question would be able to drive at maximum speed seeing no obstacles. Travelling to work or to school is seen as an inevitable if uncomfortable part of everyday city life. What is the underlying concept behind it is that commuting is yet another way of control. Here we see nothing new if we're acquainted with the theory of the French philosopher Michel Foucault. First of all, if you have a car and use it, you are subject to individualization (i.e. your individual and unique number plate, your driving license with your personal information), then you are subject to rules, which if you disobey, you are punished, and finally, by controlling parking you are pretty much easy to track from home to work to home. If, again, you use public transport, the system is a bit different, however, you are once again fully subject to control – CCTV, e-tickets and conductors make sure everything happens as it should. The level of individualization is less obvious, however, it is still easy to find out who you are and when were you in a given place or where were you in a given moment in time. Control and surveillance – things that frighten us when we are presented with the way they function, yet governments tend to picture it in different terms – in terms of 'safety', 'obeying rules', 'you're better off that way' etc. What, in short, is the way to disobey the rules which govern our lives? Walking. Walking is a rather useless activity in a world where only speed and efficiency is what matters. Traveling by foot distances you from the crowd as it's an intrinsically solitary activity, even if you eventually meet some people on the road you take – they have their own, individual routes and for the bigger part you will follow your own individual path. It also loosens the ties that hold you together with society- being together in a packed bus, wasting your time in a traffic jam, having to take into account fellow drivers, being visible and responsible – when you walk, you are alone, you are as free as our society allows you to be, probably. And this kind of activity does not have a price tag on it too – a dangerous thing for our capitalist society, where everything depends on the price and is commoditised. Such consumer capitalist 'alternatives' as Northern walking is merely a way to present an intrinsically free thing in an oh-so-different way, that is labelled cooler and requires, surprisingly enough, buying certain sticks that legitimate your walking as something of a valuable experience. Otherwise, walking instead of using public transport or any transport whatsoever is basically the kind of resistance that is hard to supress. It is a way to disobey the monotonous rule of society of control, a concept used by Gilles Deleuze.

2. Walking is a unique way to stray away from beaten paths and find your specific way of seeing your surroundings. Instead of a mediated mode of seeing, looking out of the window of a car or a bus, when travelling on foot, you find a less mediated way of perceiving your surroundings. Furthermore, you can regain control over the tempo and rhythm of your movement in the city. When driving or going by bus you are not free to choose your own rhythm, even traffic lights are controlled to help you maintain a certain rhythm. Walking gives you a chance to claim the indefinite. It is the opposite of fixed routes and roads, controlled by traffic lights in the city. Marshal McLuhan argued, that media is what extends a given organ or limb, or our power. However, the other part of it is that the power we extend via media is also ‘amputated’ and ‘anaesthetised’. Thus we lose it, but get a ‘better’ version of it. For instance, when you choose to drive, instead of walking, your body and legs suffer in the long run – you are less and less able to walk, in fact. Your body is weakening, because you got this remarkable power to travel huge distances without putting in all your strength. And think about planes then… One might think these changes are for the better, however, we are plagues by obesity and various disorders related to fatigue these days precisely because we can get away with less and less physical activity. Ironically, we now pay for a chance to legitimately exercise (in gyms), whilst also paying for our car or bus. We got so much, but we lost a lot as well. So, walking enables you to break this vicious cycle and reclaim your freedom to stay indefinite. And it is important psychologically as it is physiologically. Mind you, I do not propose trekking as a sport. It is an experience that escapes commodification. And a return to being without the cheesy and completely fake ‘back to Nature’, proposed by Jean-Jacques Rousseau. Friedrich Nietzsche, himself a huge fan of walking, rightly scorned Rousseau’s idea. Trekking is a way of avoiding the Gaze of the system and a way to reclaim your freedom to wander and find your own way of seeing your environment without paying and without succumbing to the logic of the market.

3. Here we come to the strangest part of this essay. I have already mentioned ‘wandering’ as an important term. When Friedrich Nietzsche, whom I have already mentioned above, spoke of ‘eternally being childish’, he proposed a specific way of seeing the world as a game, as play, without claiming any fixed identity and following rules imposed on us from without, nevertheless, following some rules, as a game by definition is linked to certain rules. He as well spoke of nomadic modes of thinking. This idea was the picked up by the French philosopher Gilles Deleuze. Even more interesting things were argued by the Situationists, especially their leader Guy Debord. The Situationists talked not only of detour as a way to subvert the society of the spectacle that we all live in, but also of unique ways of movement in the urban environment, that should be taken to be a battlefield and thought of in terms of strategy and tactics. I find it hard to accept the term ‘nomad’ as a suitable term, as well as seeing a difference between the idea of prowling through the city along so-called paths of least resistance and being a wanderer. A traveller, I propose, is an individual, who travels without any objective, without any goal. A nomad, on the other hand, as I understand, is a person, dependent on his or her surroundings in one way or another (think, for instance, of a homeless person). A traveller is someone who has no need to go anywhere, but no place to stay. He is sort of mad – if allowed, he would go on and on, or turn around, if he wants to. The world revolves around him in ways that are strange and unexpected to him and escape conceptualisation. He can walk and walks as if there is a place where he goes, but there is no such place. Nevertheless, the Situationist idea of a detour, of walking where you please in an urban environment is very important to the everyday revolution, a thing they spoke of as well. It is precisely that walking is useless and inefficient, a horrible thing nowadays, and brings us back to the indefinite, to places lost and found, where we have been so many times, but never actually noticed anything; I remember walking along the road, going home from school, and seeing a trolleybus packed full with people – I might have been amongst them, because actually I should have taken it to the place where I would catch a bus – and I felt relief, that I can walk on the side of the road and do not have to be part of this mess all of them are into.

So, trekking is a way to subvert your everyday routine and break the rules of efficiency and the logic of the neoliberal world we all live in. Walking is a philosophical activity, because it enables you to find your own way of seeing things and reclaim your ability to walk, to look around, to wander. It is a way to get rid of constraint we are forced to submit to. Losing ties with the society of the spectacle and with herd morality, with pitiful feelings of powerlessness, that you feel stuck in a crowded bus, is better than being efficient and a useful part of the system, a cog in the mechanism. As Jean Baudrillard observes, even fatigue is a way of resistance, as well as animals in farms, who break the rule of profit by being inefficient and killing themselves – for they have nothing else to do. We can do something and that is to resist in our everyday lives. Walking is one particular way of doing it. It is antisocial, but a philosophical way of life is not to be comfy.

Books mentioned in this essay, among others, are Jean Baudrillard “Consumer Society: Myths and Structures”, Jean Baudrillard “Simulacra and simulation”, Guy Debord, “Society of the Spectacle”, Gilles Deleuze “A Postscipt on the society of control” (in “Negotiations”), Michel Foucault “Discipline and punish: the birth of the prison”, “History of Sexuality” (vol. 1-3), I also recommend writings by Friedrich Nietzsche, for instance, “The Twilight of Idols”, “Beyond Good and Evil”, “Gay Science” and a book specifically dedicated to the subject I write about – Frederic Gros’s book on walking as a philosophical activity, “A Philosophy of Walking”. (Also, a wonderful if a bit strange interview with Gros is here).

Atsiskleidimo logikos absurdiškumas

Po to, kai pakomentavau Lietuvos gėjų lygos atstovo Tomo Raskevičiaus pasisakymus interviu LRT radijui, kilo mintis detaliau panagrinėti būtent pačią atsiskleidimo (Coming out) logiką. Praėjusią savaitę esu rašęs panašia tema, kur daugiau dėmesio skiriu tapatybės (identity) temai, tad platesniam kontekstui siūlau būtent aną savo straipsnį.

Trumpai siūlau prisiminti, ką sakė Raskevičius. Jis LRT radijui sakė, kad akcija „Išgirsti“ (turinti ir „Facebook“ puslapį) yra „sveikintina ir labai jautri“, o jos dalyviai, tiksliau, kaip LGBT atsiskleidę žmonės verti pagyrų už „drąsą ir pasiryžimą“. Toliau LGL atstovas pasiguodė, kad, et, visi tie jauni žmonės, taip, labai drąsūs ir ryžtingi, tačiau, girdi, LGBT bendruomenėje „yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli“. Tyli, matai, nors tu ką. Problema čia tame, kad būdami „LGBT bendruomenės“ nariais, anie „celebrities“ išdavikiškai tyli ir neneša vaivorykštės vėliavos išdidžiai (Gay Pride) ir ryžtingai. Suprask, jei žinomas asmuo atsiskleidžia, visiems, kurie irgi yra LGBT staiga pasidaro gera gyventi, nes 1) pasirodo, „mūsų tarpe“ esama tokių žmonių; 2) homofobas, sužinojęs, kad koks aktorius/ė, politikas/ė, dainininkas/ė yra homoseksualūs ar biseksualūs, staiga skaudžiai suvoks savo milžinišką klaidą ir taps „straight ally“. Toliau Raskevičius prideda svarbiausią tezę, tokia ji svarbi, kad LGL savo „Facebook“ paskyroje šį straipsnį reklamuoja būtent šita teze: kai LGBT žmonės (ar nevyriausybinės organizacijos?) pradės „vadinamąją atsiskleidimo bangą“, kai „kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT“, tokiu būdu bus galima atsikratyti stereotipų ir tada „mes“ pajudėsime visa jėga. Tik kur? Koks, tokiu atveju, yra LGBT organizacijų tikslas – mažinti diskriminaciją ir kovoti, kad buvimas LGBT nebebūtų svarbus kriterijus vertinant žmogaus „vertę“, „tinkamumą“ užimti kokias nors pareigas ir t.t., ar stengtis steigti naujas, bet neva moksliškai sankcionuotas tapatybes (kurios neva „buvo visais laikais“), kurias turėtų, kaip aktoriai, o gal kaip etiketė ant produkto, kuri reprezentuoja tikrąjį produkto turinį, įkūnyti LGBT asmenys?

Savo nagrinėjimą pradėsiu nuo kiek asmeniško pastebėjimo. Asmeniškai man noras „pasisakyti“ yra keistas ir nesuprantamas. Ne tik, kad man nesinori apskelbti pasauliui, kokia mano lytinė orientacija, man netgi nesinori pasakoti bent kiek apie save, net elementariausių faktų, net vardo ar amžiaus, absoliučiai daugumai žmonių. Aš nejaučiu jokio noro deklaruoti, ką mėgstu, ko nemėgstu, kas mane jaudina ar nejaudina, nemanau, kad man neįdomiems žmonėms tai turėtų būti įdomu. Man neatrodo, kad reikia su visais kalbėtis ir „free hugs“ man yra kažkas nesuprantama. Kodėl man turėtų rūpėti aplinkinių žinios apie mane, dar svarbiau, kodėl aš turėčiau juos informuoti apie dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su mano veikla? Viena yra, kai tau pasiūlo mėsos, pasakyti, kad esi vegetaras/ė, kita – kai sutinki žmogui ir, prisistatydama/s, pasisakai nevalganti/s mėsos. Coming out‘as, mano manymu, veikia lygiai taip pat: yra tolimas kelias nuo nesakymo apie savo orientaciją ir melo/slėpimo/apgaudinėjimo. Jei, atėjęs į mokyklą, universitetą ar darbą, nepasakai, kad esi LGBT, tai yra toli gražu ne tas pats, kas apgaudinėti save ir gyventi „dvigubą gyvenimą“ ar bandyti „pasikeisti“ ir tapti, kaip kiti. Atsiskleidimo proponentai šiuos skirtumus ignoruoja. Jiems, rodos, atrodo, kad, jei bent vienas žmogus iš tavo pažįstamų ratų nežino, kad tu – LGBT, reiškia, tupi „spintoje“ (in the closet). Jei aš nemanau, kad žmogus X vertas žinoti mano vardą, aš nesakau tam žmogui savo vardo. Tik nuo manęs priklauso, ar jį pasakysiu – bandymas atimti iš manęs šią teisę yra autonomijos pažeidimas. Jei aš nenoriu su kuo nors bendrauti, ar tokiems žmonėms vis tiek privalau viską apie save iškloti, kaip teisme, policijoje, per tardymą, per kankinimą?

Reikia aiškiai atskirti, kam naudingas toks reikalavimas („Kalbėk“). Kaip pastebi Michelis Foucault, seniau žinojimą iš žmonių reikėdavę traukti replėmis, vėliau šia praktiką perėmė psichiatrai ir psichoanalitikai, tačiau dabar ši praktika yra interiorizuota – kiekvienas mūsų su mielu noru išpažįstame visas nuodėmes visam pasauliui ir jaučiamės suvaržyti, jei to negalime padaryti. Foucault atmeta populiarią hipotezę, kad seksas esą buvęs suvaržytas (dėl kapitalizmo įsigalėjimo XVIII-XIX a.), jo nuomone, seksas kaip tik buvo verčiamas kalbėti jau labai seniai ir dabartinė mūsų „plepaus seksualumo“ epocha tėra tęsinys ir tolimesnis etapas to, kas vyko amžių amžiais ir naivus įsitikinimas, kad lytiškumas dabar yra, pirmą kartą, išvaduotas nuo puritonizmo ir kvailų suvaržymų, yra nesąmoniningas (Foucault: 48-57). Kaip jau minėjau, žmogus yra patalpinamas į Panoptikoną, į Jeremy Benthamo svajonių kalėjimą, kur yra stebimas ir interiorizuoja idėją, kad jis yra stebimas nuolat ir nepertraukiamai. Taip pat žmogus verčiamas ir išsipasakoti, išsisakyti. Jis yra išstatomas Foucault minėto Gaze apžiūrai – tai šaltas, moksliškas, nešališkas, metodiškas žvilgsnis. Kodėl kiekvienas „privalo“ pasisakyti esąs LGBT? Nes plepusis seksualumas reiškia, kad jau nebėra kur pabėgti – viskas vieša, viskas yra dalis sistemos. Atsiskleidimo logika veikia pagal Foucault aptartą modelį – žmogus yra išstatomas visų apžiūrai, įvertinimui, teismui (anonimiškam, distancijuotam, medijuotam). Žmogus privalo „pasisakyti“, tai yra, turi viską išpasakoti, viską atskleisti, kad nieko neliktų nepastebėta, kiekviena scena iš gyvenimo būtų preparuota, įvertinta, pamatuota. Didžioji klasta yra tikinimas, kad tai „įgalina“ subjektą. Negi neaišku, jog pasakojant kitiems, tu įgalini juos – praturtini juos žinojimu, atsisakai dalies „paslaptingumo“, ‚paslepties“, apie ką kalbėjo Gilles‘is Deleuze‘as, kurią dar laikei savo rankose. Tu atsisakai dalies autonomiškumo mainais į tribalistinį pripažinimą. Marshalas McLuhanas, kalbėdamas apie elektros amžių, kuriame gyvename, pastebi, kad mes grįžtame į gentinės sąmonės laikus, atsisakydami subjektyvaus požiūrio taško, kadangi elektra pratęsia ne kokią nors konkrečia mūsų juslę ar organą, o mūsų centrinę nervų sistemą; visas pasaulis virsta dalimi mūsų gyvenimo (įsidėmėtina, kad McLuhanas tai rašė 1964 m..). Kitų pripažinimas įgalina mane būti „savimi“ (beveik pono ir vergo dialektika Hegelio mąstyme), be to, mano paslaptingumas yra kaltė, nes „privalau“ pasisakyti, kitaip išduosiu „saviškius“. Taigi, dviguba atsakomybė – prieš kitus, kad jie įgyti apie mane žinojimą, ir prieš „bendruomenę“, kuriai aš priklausau „by default“, nesąmoningai, priklausymo nepasirinkęs. Aš priklausau bendruomenėms, jų nepasirinkęs, nes mano priklausymas yra nustatytas kitų. Žmogus, pažvelgęs į mane vertinamu žvilgsniu, nustato, kokiai bendruomenei aš priklausau – mano protestai čia nieko nereiškia. Tačiau kaip tada su atsakomybe? Jei aš nepasirinkau priklausyti bendruomenei, kaip aš atsakau prieš kitus tos bendruomenės narius? Akivaizdu, kad mano norai ir sprendimai čia mažai ką reiškia. Kiti sprendžia ir kiti žiūri, stebi, vertina. Atsiduoti kitų valiai aš privalau.

Jeigu norite, analizuojant Raskevičiaus pateiktą imperatyvą „LGBT privalo pasisakyti, kad yra LGBT“ kantiškai, nieko nesigauna. Jei mano elgesio maksimą „Kaip dalis bendruomenės A, viešai pripažįstu priklausąs bendruomenei A“ taptų universalia įstatymo leidybos norma, nieko nepasikeistų LGBT žmonių gyvenime. Toks kantiškas judesys tiesiog numatytų, kad sutinku, kad kiti tos pačios bendruomenės nariai taip pat privalėtų pasisakyti. Galima būtų išvesti bendresnį reikalavimą visiems žmonėms deklaruoti kažką apie save, tačiau vis tiek neaišku, kuo tai naudinga jiems patiems. Galiausiai, patenkame į tapatybės politikos (identity politics) spąstus. Tapatybės politika pasižymi tuo, kad sugriauna du svarbius konceptus – universalizmo ir logikos svarbos. Jei aš pasakysiu, kad manau, jog LGBT žmonių negalima diskriminuoti, žeminti ir bausti ar „gydyti“, mano teiginys bus paremtas loginiais argumentais ir racionaliu mąstymu ir remsis teoriniais dalykais, kurie sudarys galimybę jį įvertinti kaip teisingą ar klaidingą, įtikinantį, logiškai neprieštaringą. Tačiau identity politics logika diktuoja visai kitokį imperatyvą: jei pasakysiu, kad „LGBT žmonių negalima diskriminuoti, o aš esu LGBT“, žmonės pagyvės ir nebežiovaus. „Kaip LGBT/autistas/vegetaras“ aš galiu pasakyti didžiausią loginiu požiūriu nesąmonę, kaip kad „LGBT nereikia skriausti, nes tai žiauru“, arba „LGBT nereikia diskriminuoti, nes tai mane skaudina“ ir mano argumentas bus kur kas įtikinamesnis daugeliui. Tapatybės politika atsisako universalizmo, nes postuluoja, kad tik bendruomenės A nariai supranta, ką reiškia būti bendruomenės A nariu. Bendruomenės B nariai apie tai „nieko nesupranta“ ir šneka kaip „privilegijuoti“ individai, kurių argumentai vien dėl to nieko nereiškia. Taigi, bet kokios šnekos apie LGBT teisės yra niekinės, kol neišstoja į priekį koks vaikinukas ar mergina ir graudulingu balseliu neištaria „I‘m gay“ ir neapsižliumbia. Būtent vėliavnešių čia reikia. Todėl reikia pasakyti, kad po to, kai „pasisakys, kad yra LGBT“, LGBT asmenys dar turės šiokią tokią nedidelę prievolę – būti atviruku „Kas yra LGBT“ ir nuolat pozuoti kaip toks atvirukas. Nuolat būti Gaze matomumo zonoje. Juk nepakanka kartą pasisakyti, reikia nešti „bendruomenės“ vėliavą visą likusį gyvenimą ir „valgyti kaip LGBT“, „mąstyti kaip LGBT“, „skaityti kaip LGBT“, „vaikščioti kaip LGBT“ ir t.t. Nes tapatybė šiuo atveju suvokiama esencialistiškai ir reiškia, kad „esi kitoks“. Mano nuomone, toks getuose gyvenančių mažumų susvetimėjimas (ir visų iki vieno pavertimas mažumų atstovais) yra ne vien postmoderno dalis, bet ir puikus dalykas neoliberaliajai rinkos ekonomikai. Koks pasipriešinimas neoliberalizmui, ekologinių problemų priežastims ir kitiems visus iki vieno liečiantiems dalykams gali būti, kai kiekvienas jaučiasi „ypatinga snaige“ ir mano, kad tik savo gete jį/ją visi supranta. Tai stebėtinai ištrina ir asmeniškumą – pradedama mąstyti ne „aš“ ir „jie“, o „mes“ ir „jie“, aš esu aš tik tiek, kiek esu bendruomenės A narys. Atsiskleidimas nėra pabaiga, o kaip mėgstama sakyti nūnai „kelias“, ir tas kelias veda į getą. Partikuliarumo obsesija verčia žmones vartoti neoliberalizmo sukurtus masinės gamybos personalizuotus „specialiai jums“ skirtus identitetus. Ir visa tai daroma šventai tikint, kad „išreiški save“ (apie tai, kaip jau minėjau, kalbėjo ir Baudrillard‘as). Be to, juk būti laimingam yra netgi savotiška prievolė, apie kurią nenuilstamai mums kalba psichologai. Juk kiekvienas privalome būti atvirukas „Kaip man gera gyventi“.

Tad, atsiskleidimo logika verčia žmogų 1) atsiverti Gaze, leistis preparuojamam Gaze ir „prisipažinti“ (sau ir kitiems), kas esi, ką mąstai, ką jauti, kiek tik gali; 2) prisiimti tapatybę, kuri nuspalvina absoliučiai visas jo gyvenimo sritis, tapatybę, kuri yra pri-skirta ir numatyta žmogui. Noras prakalbinti Kitą, prakalbinti lytiškumą iš tiesų visus mus paverčia atvejais, pacientais ir kaliniais, kurie privalo atsiskleisti ir nieko neslėpti nuo kitų akių. Šis ritualinis paslapties atskleidimas arba „šydo nutraukimas“, apie kurį kalbėjo Friedrichas Nietzsche, yra panašus į tuos ritualus, kuriuos praktikuoja elitinių aukštųjų mokyklų klubų nariai – pažeminimas kitų akyse, vienas po kito visi per tai praeina ir taip sustiprina tarpusavio saitus. Tačiau, manau, pastebėjote, kad tai yra uždarų ir elitinių klubų užsiėmimai, na, dar pirmakursių ar naujokų kariuomenėje krikštynos, tačiau šitie ritualai susiję su slaptumu, tuo tarpu atsiskleidimas yra ta pati idėja perkelta į visos visuomenės plotmę (elektros amžius?). Visi privalo per tai praeiti (juk kiekvienas turi tapatybę, šiaip ar taip) ir taip tapti visuomenės, sistemos dalimi. Tačiau ir čia jaučiasi kažkoks keistas aspektas: žvilgsnis visada yra anonimiškas bendruomenės kaip bendruomenės žvilgsnis (Panoptikonas), kuris nužmogina ir pažemina, nes myli tave tik pažemintą, toleruoja tave tik sužalotą, silpną, verkiantį. Žiauru yra to reikalauti.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, in Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, p. 7-123

„Prisipažink!“, arba LGBT teisių diskursas Lietuvoje

Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius šią gegužę kalbėjo LRT radijuje, o pokalbį paskelbė ir 15min.Lt. Manau, tai vertingas mano jau aptartos ir kritikuotos identity politics, arba tapatybės politikos, pavyzdys, vertas detalesnio žvilgsnio ir kai kurių teorinių implikacijų išskleidimo. Pabandysiu analizuoti šį diskursą kaip pavyzdį to, kas patiekiama ant mūsų stalo šiais laikais, gerą, kokybišką pavyzdį, pasiskolintą iš kitur, ir panagrinėti, kokia iš tiesų nauda ar žala plaukia iš siūlomų minėtame interviu dalykų.

Tomas Raskevičius, atsakinėdamas į žurnalisto klausimus, teigia, jog informacija apie LGBT nėra „propaganda“, ir neigiamai jaunuolių neveikia, nes „[j]ų vis tiek tokia tapatybė (ar tai būtų seksualinė orientacija, ar lytinė tapatybė), todėl reikia daryti išvadą, kad vis dėlto tai – žmogaus prigimtis. Taigi tai nėra pavyzdys ar kažkokia neigiama propaganda – tiesiog tokia mūsų įvairovė ir realybė.“ Tai LGL atstovas sako, aptardamas neigiamas LGBT jaunuolių patirtis, kai šie auga nedėkingoje anti-LGBT propagandos jūroje. Tad, jam atrodo, kad potraukis tos pačios lyties žmonėms, kaip ten bebūtų, yra tapatybė. Tai nėra... potraukis tos pačios lyties žmonėms, tai – tapatybė. Michelis Foucault teigia, kad „homoseksualumas“ atsirado 1870 m., kaip tam tikras konceptas, nors jo ištakų būta ir seniau, tačiau būtent toks, kokį mes visi, tiek homofobai, tiek LGBT žmonės, tiek visi kiti, suvokiama, atsirado būtent XIX a. antrojoje pusėje (Foucault: 38). Tačiau potraukis tai pačiai lyčiai atsirado kartu su potraukiu kitai lyčiai. Yra didelis skirtumas tarp tapatybės ir polinkio ar potraukio. Sakyti, kad „tai – žmogaus prigimtis“ yra kiek per paprasta. Be abejo, pats potraukis yra, matyt, prigimtis (labai sudėtingas teorinis konceptas, kaip ten bebūtų), tačiau tapatybė – tikrai ne. Stereotipiškai gėjais laikomi Michelangelo ar Leonardo da Vinci neturėjo tos gėjaus tapatybės, apie kurią čia kalba Raskevičius. Be abejo, tai yra mūsų realybė – potraukiai, ne tapatybės – tačiau „LGBT“ ir „homoseksualumas“ yra kultūriniai ir socialiniai tam tikros visuomenės sukurti dalykai.

Toliau jis kalba: „Socialinis matomumas, kuris per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje LGBT bendruomenės atžvilgiu yra labai padidėjęs, yra labai pozityvus reiškinys, nes mūsų visuomenė pradeda kalbėti apie šią problemą.“ Įdomu, kaip vertinti tai, kad, akivaizdžiai simplifikuodamas, Raskevičius LGBT (?) įvardijo kaip „problemą“. Matyt, riktas. Akivaizdu, kad turėta omeny kažkas kita, tačiau vis vien keistai skamba. Kalbant apie matomumą, mums naudingas Michelio Foucault aptartas Gaze terminas, reiškiantis objektyvuojantį ir šaltą žvilgsnį, žiūrą, spoksojimą. Teigti, kad matomumas yra būtinai teigiamas dalykas, yra naivu. Čia mus pravers ir kitas Foucault terminas – iš Jeremy Benthamo pasiskolintas Panoptikono konstruktas bei iš to jo išvestas panoptizmas. Trumpai tariant, tai reiškia, kad kalėjime (tinka ir ligoninei, mokyklai, fabrikui) visi sėdi po viena kamerose ir yra matomi prižiūrėtojui, kuris sėdi bokštelyje kalėjimo viduryje. Jie jo nemato, jie nežino, ar jis išvis šiuo metu žiūri, būtent taip ir veikia panoptizmas: jie interiorizuoja mintį, kad yra prižiūrėtojo stebimi (Benthamas sako, kad prižiūrėtoju gali būti bet kas – nesvarbu, nes žiūrėti iš esmės net ir nereikia) ir pradeda elgtis atitinkamai. Taigi, matomumas gali atsisukti prieš mus ir paversti mus objektais. Tai, kad visuomenė „pastebi“ vis daugiau savo narių, yra dalis to, ką Foucault laikė disciplinarine visuomene, kur visi yra suskaičiuoti ir privalo efektyviai veikti. Gilles‘is Deleuze‘as, savo ruožtu, 1990 m. teigė, kad mes gyvename jau kontrolės visuomenės laikais. Individualizacija ir individų įtraukimas į veiklą, kuri naudinga valstybei ir verslininkams, reiškia tik tai, kad likti nematomam tampa pavojinga, kaip pavojinga tavo karjerai yra neturėti „Facebook“ paskyros ir reguliariai jos neatnaujinti taip, kaip reikia, bet tuo pat metu išreiškiant savo asmenybę. Šiuo atveju Tomas Raskevičius mums nieko nauja nepasako – be abejo, socialinis matomumas yra naudingas tiek, kiek jis palengvina individo kančias, galimai patiriamas dėl diskriminacijos ir pan., bet ar nesiilgėsime baisių senovės kalėjimų, kaip teigė Gilles‘is Deleuze‘as? Nežinia, ar geriau būti išstumtam iš visuomenės ir sistemos, ar būti jos preparuojamam nuolat ir negailestingai.

Tomas Raskevičius teigia, kad „[k]albėti apie tai viešojoje erdvėje pozityviai arba net neutraliai yra labai siektinas ir pageidautinas reiškinys.“Toliau jis pakartoja mano jau pakomentuotą mintį: „LGBT žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią problemą ir mūsų LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams sudarydami tokias sąlygas, siųsdami tokią žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai padėtume jiems tapti visaverčiais visuomenės piliečiais ir susidurti su mažesniais iššūkiais, negu jie susiduria dabar.“ Taigi, tikslas yra, kad LGBT jaunuoliai užaugtų tokiais pat sistemos tarnais, kaip ir heteroseksualūs jaunuoliai. Taip pat jis nuoširdžiai dėsto, kad tapatybė (gėjus, lesbietė, biseksualas, trans) egzistuoja, nors tu ką. Platono „Puota“ ir Sapfo eilėraščiai jam, matyt, įrodymas.

Paklaustas žurnalisto, ką atsakytų LGBT matomumo kritikams, Raskevičius atsako: „Reikėtų apsidairyti aplink – tokių žmonių yra visur ir buvo visą laiką. Mes, kaip visuomenė, ne kaip bendruomenė, turime suprasti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis yra vertingas, o seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės aspektas yra iš privataus žmogaus gyvenimo srities, todėl neturi jokios įtakos žmogaus socialinės integracijos ir socialinės raidos tendencijoms. Taigi jei mes, atsižvelgę į dabartines demografines tendencijas ir emigracijos mastą, sudarytume palankias socialines sąlygas Lietuvoje gyvenantiems žmonėms būti tuo, kuo jie nori būti, tiesiog sukurtume daug geresnį socialinį klimatą. Tai labai paprasta žinutė.“ Argumentas „We are here. We are queer. Deal with it!“ man skamba neskoningai ir neįtikinamai ir šaukiasi nemalonių analogijų – yra ir pedofilų, yra ir žudikų, yra ekshibicionistų, yra vagių, yra ir homofobų.  Ir visi jie akivaizdžiai buvo visą laiką (be abejo, su tomis pačiomis išlygomis, kurių reikalauju aukščiau, kalbėdamas apie tapatybę). Toks Raskevičiaus argumentas silpnas būtent todėl, kad „LGBT“ įtraukia į kažkokią neapibrėžtą „keistuolių“ (freaks) kategoriją, kurią tęsti galima labai toli. Toliau jis šneka sklandžiau ir postuluoja Apšvietos laikų idėjas, kaip kad lygybė, tačiau vėl daro keistą judesį, norėdamas toleranciją LGBT pateisinti tuo, kad tokie žmonės „integruojasi“. Autistai sunkiai integruojasi, tai, hmm, su jais galima daryti eksperimentus, kaip su gyvūnais, gal? Socialinė integracija jam toks svarbus kriterijus, kad nusveria ir kiekvieno asmens vertingumą. Beje, keista, kad pabrėžiama, kad vertingas „pilietis“ – pabėgėlis nevertingas? Neįpilietintas žmogus – nevertingas? Taigi, ir nepakankamai įtrauktas į visuomenės struktūras žmogus – nevertingas. Kalbėdamas apie gyvūnus fermose ir verslininkų „susirūpinimą“ jai, Jeanas Baudrillard‘as sako: „Turbūt niekas geriau neparodo, kad „humanizmas“, „normalumas“, „gyvenimo kokybė“ tėra viena iš rentabilumo peripetijų.“ (Baudrillard: 151)

Toliau Raskevičius aptaria, ką Lietuvoje veikia LGBT organizacijos, visų pirma, LGL, ir išskiria tris punktus, pirmi du iš kurių mane tenkina, tačiau užbaigia: „Ir trečias aspektas – skatinti visuomenės diskusiją ir galiausiai sureguliuoti bazę dėl tos pačios lyties porų santykių teisinio pripažinimo.“ Taigi, žmogus vertingas tik tada, kai įšeimintas. Santykiai vertingi tik teisiškai pripažinti. Taigi, kai LGBT prisideda prie biopolitikos. Taigi, utilitaristiškai, o gal pataikaujant, teigiama, kad LGBT ar bet kokių kitų žmonių vertę apsprendžia jų naudingumas, ką jie duoda visuomenei ir t.t. Žmogus, kurio santykiai ar jausmai nėra apiforminti, yra kliūtis biopolitika paremtai visuomenei. Vienamatėje visuomenėje, apie kurią kalba Herbertas Marcuse, mes visi turime būti savo vietoje, nors įvairūs ar vartojantis personalizuotus daiktus.

Galiausiai, įdomiausią savo mintį LGL atstovas paliko pabaigai, kaip ir dera. „Mūsų kolegų pradėta iniciatyva [Pastaba: nuoroda įdėta mano] apie šias labai jautrias ir gyvenimiškas patirtis, apie LGBT asmenis Lietuvos visuomenėje yra sveikintina ir labai jautri, sveikinu tuos žmones už drąsą ir pasiryžimą. Reikia pasakyti, kad tie žmonės, kurie atsiskleidžia, dažniausiai yra jauni. Bet LGBT bendruomenę sudaro ne tik jauni žmonės – joje yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli. Manau, kai pradėsime vadinamąją atsikleidimo [sic] bangą, kai kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT ir tokiu būdu griauti stereotipus, būtent tada ir pajudėsime vis [sic] jėga.“ Taigi, jautrumas (ir empatija) yra toks svarbus dalykas, kad vertas paminėjimo net dusyk tame pačiame sakinyje. Ir visi privalo atsiskleisti, pasisakyti. Tai išreikšta, pirmiausia, dviem aspektais. Pirma, teigiama „kas galėtų paneigti?“, kad daugybė „celebrities“ yra LGBT. Tada kandžiai priduriama, et, va, jaunimas drąsūs ir žavūs, o tie va – tyli! Čia darytinos dvi išvados: buvimas LGBT yra toks esencialistiškai (prisiminkime: juk „prigimtis“) mąstomas ontologiškai kitoks būvimo būdas, kad tokią savybę turintis žmogus neturi kito pasirinkimo, tik „prisiimti atsakomybę“ ir kurti savo, kaip LGBT žmogaus, tapatybę; „celebrities“ ir yra tai, kas „neša žinią“, todėl vienas aktorius/ė ar politikas/ė pasako, kad yra gay, ir išsyk atsveria 1000 vaikinukų ir mergaičių, kurie visai nieko, bet, na, patys suprantate – ne „celebrities“. Antra, ir svarbiausia, yra tai, kad kiekvieno LGBT žmogaus pareiga yra pranešti (į artimiausią karinį komisariatą?), kad toks/tokia yra. Ir jokių išsisukinėjimų! Be to, grįžtant prie „celebrities“, paaiškėja, kad atsiskleidimu bus griaunami „stereotipai“. Tačiau, pvz., jei visiškai stereotipinis „moteriškas“ gėjus ar visiškai stereotipinė „vyriška“ lesbietė pasisakys, tai nebetinka? Arba jei pasisakys koks gėjus autistas, nežiūrintis į akis, kai kalba – ar nebus tokie „prisipažįstantieji“ patraukti į šalį (arba bus kuriami nauji tapatybių vėriniai), o LGBT tapatybė bus tyčia siejama kaip tik su fotogeniškais „celebrities“ ir kurs įvaizdį, kad LGBT yra „sėkmingi“, „verslūs“, „gražūs“, „daug pasiekę gyvenime“, nes, nors yra ir kitokių, bet tuos reikėtų nukišti kur nors į tolimą kampą. Su visa derama pagarba, man idėja apie privalomą atsiskleidimą atrodo sadistiška. Tai Panoptikono ir kontrolės visuomenės modeliai, tai Foucault Gaze, šaltas vizituojančio gydytojo, kalėjimo prižiūrėtojo, mokytojo, psichologo žvilgsnis. Akivaizdu, kad postuluojama LGBT tapatybė yra socialinė, todėl numato ir socialinę atsakomybę ir reikalavimą užimti tau skirtą vietą – gete. Pilna jėga mes pajudėsime į Giorgio Agambeno aprašytą koncentracijos stovyklą, kur „nuoga gyvybė“ bus tai, kas mums liko, nes nieko žmoniška mums nebus leista turėti.

Straipsnį norėtųsi baigti Deleuze‘o citata, kuri yra ir šio straipsnio antraštėje. „Laiške griežtam kritikui“, kuris šiame kontekste labai tinka, filosofas sako: „Tu, tu tik ir galvoji apie provokacijas, publikacijas, klausimynus, viešus prisipažinimus („prisipažink“, „prisipažink“...).[Pastaba: vertimas iš anglų kalbos mano]“ (Deleuze: 11) Belieka pasilikti daug dalykų vien sau.    


Baudrillard, Jean. 2002. Simuliacija ir simuliakrai, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos

Deleuze, Gilles. 1995. Negotiations, vertė Martin Joughin, Columbia University Press 

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, Vilnius: Vaga, p. 7-123

Identifikacija kaip getoizacija: vieno atvejo analizė

Socialiniuose tinkluose – daug skelbimų apie būsimus renginius. Vienas toks renginys vyko Vilniuje kovo 18 d. Renginys vadinasi „Bi-Cafe“ ir buvo organizuotas Lietuvos Gėjų Lygos (toliau – LGL). Renginio puslapis socialiniame tinkle „Facebook“ paženklintas tradiciškai biseksualių asmenų judėjimui priskiriamomis spalvomis – mėlyna, violetine ir rožine – bei spindi įvairių asmenų nuotraukomis, kurių tarpe netrunki atpažinti gana gerai atpažįstamų personų. Iš man pažįstamų – Lady Gaga, Freddy Mercury, Miley Cyrus, Davidas Bowie ir, man kiek netikėtai, Amy Winehouse bei Iggy Pop. Tai, kad šie žmonės „reklamuoja“ renginį, šiek tiek klaidina, juoba, kad aprašyme apie juos nepasakoma nė žodžio – jų aprobavimas laikomas detalesnio komentaro nevertu dalyku turbūt. Dar iškalbingesnis renginio aprašymas: „Kovo 18 d. penktadienį po darbų ir mokslų kviečiame tave į Bi-Cafe! Pasitiksime ne tik su kavos puoduku, bet ir kultūrine programa: fone gros specialiai šiam vakarui sulipdytas biseksualių atlikėjų grojaraštis, o prie staliukų šiek tiek smegenis pakrutinti skatins interaktyvūs ir smagūs užsiėmimai Bi-tematika (nematomumas, santykiai, sveikata bei daug kitų klausimų). Kovo 18 dienos vakare atsipalaiduok improvizuotoje kavinėje LGBT centre, Pylimo g. 21.“ Pateikiama versija ir anglų kalba. Šis tekstas suteikė puikią progą pamąstyti apie tapatybės politiką (angl. „Identity Politics“) ir jos naudą bei žalą, taip pat apie individų, priskiriamų mažumoms, savęs identifikacijos procesus. Panašių svarstymų galima pateikti kitais panašiais priverstinės kategorizacijos ir getoizacijos atvejais – tarkim, kai moterys raginamos balsuoti už moteris (apie tai rašė Nida Vasiliauskaitė). Bet būtent šis atvejis, LGL organizuotas renginys biseksualumo tematika, yra ypač chrestomatinis pavyzdys, kurį ir pasistengsiu aptarti.

Taigi, ką mums sako šis renginį reklamuojantis tekstas? Visų pirma, jau pats renginio pateikimas, naudojant įvairių žinomų žmonių nuotraukas sugestijuoja, kad adresatas „pateko į gerą kompaniją“ – būti „vienoje stovykloje“ su tokiais talentingais ir sėkmingais žmonėmis kaip Davidas Bowie ar Freddy Mercury bei Iggy Pop ar netgi ir Lady Gaga skamba viliojančiai. Tai, kad šie asmenys taip paprastai priskirti tam tikrai klasei, šiuo atveju, biseksualių žmonių, jau kelia šiokių tokių klausimų. Nieko nauja, kad daugelis popkultūros garsenybių švaistosi pareiškimais apie savo lytinį gyvenimą, taip pat ir seksualinę orientaciją, dažnai tai daroma komerciniais tikslais (iš kitos pusės – pvz., nuslepiant nepageidaujamus faktus nepalankioje aplinkoje, ypač senais laikais), daugelis jų „parodymus“ šiuo klausimu keičia kas kelerius metus ar dažniau. Bandymas šiuo žmonės „įtraukti“ į savo programą kaip savotiškus pirmtakus ar autoritetus yra dažnas reiškinys bet kokiame panašiame „laisvinančiajame“ diskurse. Mažumai ar socialinei grupei, kuri nebenori jaustis „žemesnė“, „menkesnė“ ir pan. (juodaodžiai, moterys, arba, kad ir lietuviai Sąjūdžio laikais ar XIX a.), reikia garbingų protėvių, pirmtakų, autoritetų, tų, kurie pateisina jų pretenzijas į kitokį gyvenimą, kitokį statusą, lygias su dauguma teises, aplinkinių pagarbą ir pan. Dažnai laikoma, kad tai – puikus būdas mažinti netoleranciją ir diskriminaciją. LGBT teisių aktyvistai nepraleidžia progos paminėti tokių žymių žmonių kaip Leonardo da Vinci, Michelangelo, Caravaggio, Alanas Turingas, Ludwigas Wittgensteinas, Piotras Čaikovskis, Marcelis Proustas bei kitų vardų, norėdami parodyti užkietėjusiems homofobams, dėl ko jie turėtų dėkoti taip nekenčiamiems homoseksualiems žmonėms. Kad tokia politika efektyvi, matyt, dalinai galima sutikti (nors tam patvirtinti neturiu statistinių duomenų), nes asmeninis pavyzdys dažnai veikia stipriau negu abstrakcija. Homofobija labiausiai pasireiškia tarp piliečių, akyse nemačiusių LGBT žmogaus, kurie susikuria savo nuosavus stereotipinius gėjus ir lesbietes, kurių gyvai nekenčia. Pamačius realius žmones, santykis iš abstraktaus pasikeičia į konkretų. Panašiai veikia ir supažindinimas su įvairiomis garsenybėmis, kurios atstovauja tam tikrą žmonių klasę. Problema, visgi, neišvengiama – da Vinci‘o ar Sapfo laikais tokių terminų kaip „LGBT“, „gėjus“, „lesbietė“, „homoseksualas“, „biseksualumas“ neegzistavo – todėl Michelis Foucault teigia, jog tokia kategorizacija niekuo neparemta ir yra anachronistinė. Mūsų laikų drabužiai yra netinkami anų laikų žmonėms- jie čia varžo, ten spaudžia, o gal kaip tik per dideli, vienu žodžiu, – netinka. Tokia pastanga primena viduramžių paveikslus, kur Biblijos ar Antikos personažai aprengti tapytojų gyvenamojo laiko ir regiono drabužiais. Tačiau konkrečiai šiame renginio anonse šie tiek jau pasimokyta iš kritikos – nematome nei Sokrato, nei Caravaggio. O gal todėl, kad tikslinė auditorija, matyt, tokių personų nepažįsta? Toliau pereiname prie teksto: „[f]one gros specialiai šiam vakarui sulipdytas biseksualių atlikėjų grojaraštis“, mums pranešama. Taigi, ryškėja vienas pasaulėžiūros, kuri stovi už šio renginio, aspektas – muzikos atlikėjai, galimas daiktas, kategorizuotini pagal seksualinę orientaciją. Jei jūsų paklaus, kuo skiriasi Davido Bowie muzika nuo Bruce‘o Springsteeno muzikos, nedvejokite ir pasakykite – pirmasis buvo biseksualus. Ir čia mes jau susiduriame su getoizacija – biseksualumo tematikos renginyje groja biseksualių atlikėjų muzika. Kita šio pasakymo versija – rasistų, tarkim, baltųjų supremacistų, renginyje groja tik baltųjų atlikėjų muzika; neonacių renginyje tikrai negroja žydų kompozitorių ar muzikos atlikėjų muzika ir t.t. Be abejo, tolerantišką šių eilučių skaitytoją ūmai ištinka šokas – kaip, kodėl, kada pereinama nuo nekalto „biseksualių atlikėjų“ biseksualios tematikos renginyje išryškinimo prie tokių „neskanių“ dalykų, kaip rasizmas ar neonaciai? Logikos požiūriu jokio perėjimo išvis neįvyko- žmonių aibei A skirtame renginyje groja žmonių aibei A priklausančių individų muzika arba negroja žmonių aibei B priklausančių individų muzika. Esmė čia tame, kad patį principą „nepamirškime, kad atlikėjas X buvo biseksualus/i“ kuo puikiausiai taiko homofobai (ar šiame kontekste derėtų išskirti „bifobus“?). Tai, kad stereotipiniam homofobui nepatinka Eltono Johno muzika, vargu, ar būtume linkę aiškinti „skonio reikalu“, kaip ir tai, kad naciai nemėgo žydų kompozitorių „dekadentiškos“ muzikos. Nerasite ir baltojo supremacisto, (atvirai) besiklausančio hip-hop‘o muzikos. Radikaliu getoizacijos atveju, tam tikra žmonių kategorija visiškai, nedviprasmiškai, absoliučiai, kategoriškai atmetama, arba, inversijos atveju, atsiriboja nuo aplinkos pati. Nesunku pastebėti, kad radikaliam homofobui visur vaidenasi gėjai; toks žmogus nedvejodamas kiekvienam jam nepatikusiam priklijuoja ši terminą, o jei netyčia pasitaiko, kad kažkam, kam jis šiaip jau simpatizuoja, kiti klijuoja tokią etiketę (ir gal ne be pagrindo), bando visaip tokį asmenį išsukti ir „išplauti“ jo mundurą. Šitoks mąstymas – neapykanta, besiremianti identitetu, – reikalauja atriboti tam tikros tapatybės asmenis, išskirti juos ir jų tapatybę naudoti prieš juos kaip ginklą. Modernus menas naciams buvo dekadentiškas dėl to, kad jį dažnai kūrė žydai (tie, kas buvo nežydai, buvo „paveikti žydų“). Žmogui apkaltinti, suniekinti, sumenkinti panaudojama jo lytinė orientacija, lytis, amžius, rasė, tautybė ir kiti požymiai – daroma prielaida, kad šie dalykai yra ne akcidenciniai, o esminiai, lemiantys, kas yra konkretus žmogus, kokia jo kuriama muzika, filmai ar rašomos knygos. Nesunku pastebėti, kad „savanoriška getoizacija“ yra getoizacijos, vykdomos iš išorės, inversija. Čia „blogiau“ virsta „geriau“, tai, ko negalima klausyti ar skaityti – privaloma lektūra. Taigi, skelbimo adresatas sužinos, kokia muzika yra atliekama panašių į jį/ją asmenų – be abejo, tai didelis pliusas šiai muzikai, kaip kad homofobo pasaulyje būtų didelis minusas. Akivaizdu, kad abi grupės apibrėžia muziką redukcionistiškai- tai aišku, kad „biseksualių atlikėjų muzika“ skiriasi nuo „heteroseksualių atlikėjų“ muzikos, kaip ir „moterų rašyta istorija“ ar „moterų kurta literatūra“ skiriasi nuo „vyrų rašytos istorijos“, „vyrų literatūros“ ir t.t. Skiriasi ne kaip kitaip, o esmingai. Todėl, kad biseksualus atlikėjas kuria biseksualią muziką, kurią, matyt, geriausiai gali suprasti biseksualus klausytojas. Smagu, kad galima penktadienio vakare nueiti atsigerti kavos ir pasiklausyti kraupokos (sprendžiant iš nuotraukų) Queen, Davido Bowie ir Lady Gagos mišrainės, kuri skelbimo adresatui signalizuos, kad ji/s yra „namie“, „tarp savų“, „saugioje aplinkoje“ (angl. „Safe Space“), kur iš už kampo neišdygs nei Petras Gražulis su šūkiu „Už Lietuvą, vyrai“, nei Julius Panka. Ir, kas be ko, skelbimo adresatas privalo žinoti, kad groja „biseksualių atlikėjų muzika“ ir jokia kita. Kita vertus, tai būdas apibrėžti, ką reiškia priklausyti žmonių grupei. Identiteto kūrimas ir palaikymas atsako į klausimus „ką reiškia būti vyru?“, „ką reiškia būti moterimi?“, „ką reiškia būti gėjumi?“, „ką reiškia būti lietuviu?“, nors akivaizdu, kad konkretaus atsakymo nėra ir negali būti. Tačiau vidinė grupės logika verčia ieškoti požymių, elgesio, aprangos kodų ir pan. Taip visuomenė tampa heteronormatyvinė, t.y., įsivaizduojama, kad visi ir kiekvienas neabejotinai ir neginčytinai yra heteroseksualūs, todėl vaikinai gatvėse bučiuoja merginas, vaikinai ir merginos laikosi už rankų, sutuoktiniai nešioja žiedus, o visos reklamos ir pop dainos paremtos paprasta meilės tarp berniuko ir mergaitės vizija. Visuomenė yra heteronormatyvinė, kadangi dauguma jos narių yra linkę į priešingą lytį. Bet tiems visuomenės nariams, kurie turi potraukį savosios lyties žmonėms, kyla keblumų susirandant vietą tokioje visuomenėje. Kita vertus, vidinė grupės logika diktuoja sąlygas savo nariams lygiai taip pat kaip ir visuomenė. Tad LGBT bendruomenėje greitai susiformuoja homonormatyvumas, kuris apibrėžia „vyro gėjaus“ ar „moters lesbietės“ vaidmenį ir yra nepalankus „kitokiems“ savo grupės viduje. Tad nesunku numanyti, jog „biseksualių atlikėjų“ pavyzdys privalo būti įkvėpiantis ir sektinas todėl, kad jie yra biseksualūs, tuo pat metu kuriami nauji elgesio modeliai ir standartai, kas neišvengiama bet kokioje save kaip nors identifikuojančioje ir kolektyvinį identitetą kontroliuojančioje grupėje. Pati mintis, kad „biseksualus atlikėjas“ nebūtinai yra toks pat svarbus, kaip koks nors kitas atlikėjas, kuris yra „ne-biseksualus“, šiame kontekste skamba kone skandalingai. Ta pati logika galioja ir homofobams.

Grįžkime prie teksto. Toliau žaismingai kalbama apie kultūrinę programą, kurią, be jau minėtų „biseksualių atlikėjų“, sudarys „interaktyvūs ir smagūs užsiėmimai Bi-tematika“. Interaktyvus – kas skamba saldžiau šiuolaikinei ausiai? Ir, be abejo, viskas privalo būti pateikiama kaip pramoga, taigi, jokio intelectual rigour, vien smagūs užsiėmimai. Jeigu kyla klausimas, apie ką užsiėmimai, atsakymas pateikiamas skliaustuose: „(nematomumas, santykiai, sveikata bei daug kitų klausimų)“. Angliškoje versijoje čia atsiranda ir terminas „bisexual erasure“. Be abejo, kas galėtų nutikti baisesnio šiuolaikinėje identiteto politikoje, negu „nematomumas“? Ir, be abejo, norint būti „matomam“ (kas kažkodėl laikoma savaime suprantama dorybe), reikia „atsižymėti“ ir „apsibrėžti“. Tam būtina jungtis į štai tokias grupes ir vaikščioti į štai tokius renginius – tik ten būsi suprastas, išgirstas ir deramai įvertintas. Jei nevaikščiosi, nebūsi ten ir nebūsi „toks“ – neturi teisės į tokį identitetą- anoks tu biseksualus/i. Matyt, kenti nuo kompleksų, jauti interiorizuotą bifobiją. Vėlgi, tapus matomam, tavo muzika bus atpažįstama kaip „biseksualaus atlikėjo muzika“, tavo kūryba – kaip „biseksualaus rašytojo kūryba“ ir t.t. Juokinga, kad kažkas gali galvoti, jog štai toks žmonių skirstymas gali būti naudingas individui. Sakyti, kad jis naudingas visuomenei, valdžiai, kitiems, kas nori individą atpažinti ir t.t. – logiška, tačiau, kad šis procesas naudingas individui kaip individui – nesusipratimas (Foucault, 1999: 122).

Prisimenu, kaip vienas pažįstamas, kažkur perskaitęs mano apsakymą, pareiškė, kad jame aptikęs „tų [suprask – homoseksualių] troškimų užuominų“. Bet kokie mano bandymai paaiškinti, kokia to teksto tema, nuėjo veltui – žmogus buvo akivaizdžiai tvirtai įsitikinęs radęs universalų raktą į mano literatūrinę kūrybą. Pabandžius užsiminti apie Michelį Foucault, pažįstamas pasakė, kad Foucault „pats buvo homoseksualus“, suprask, visas jo mąstymas yra nuspalvintas, perfrazuojant kolegą, „tų troškimų“, todėl jis netenka bet kokios intelektualinės svarbos. Kuo ši logika homofobiška, manau, papildomai neverta kalbėti. Tačiau vienas režisierius, LGBT teisių aktyvistas, apie Foucault atsiliepė labai panašiai. Taigi, matomumas veikia ne vien kaip būdas mažinti atskirtį tarp įvairių grupių (minėtas pavyzdys su homofobais, nepažįstančiais LGBT žmonių), bet ir kaip būdas įtvirtinti atstumus tarp įvairių grupių – kažkam Foucault vertė slypi jo lytinėje orientacijoje, kažkam jo orientacija reiškia visišką jo asmens ir mąstymo diskreditaciją. Virtimas matomu šitokiu specifiniu būdu virsta tapimu tam tikro fiksuoto vaidmens atlikėju. Pirmoji LGBT matomumo banga reiškė, kad daugelis manė, kad tokie stereotipai kaip „gėjus kirpėjas“ ar „gėjus dizaineris“, filmų ir pop muzikos atlikėjų įvaizdis ir pan. išsemia pačią LGBT žmonių klasę, vėliau, kita vertus, imta kratytis šitokio matomumo ir imta reikalauti kitokio, įvairesnio, „autentiškesnio“ matomumo, tačiau imperatyvas išlieka, išlieka ir problemos, kurios su juo susijusios. Kiekvienas bandymas pateikti „labiau reprezentuojančius“ LGBT elgesio modelius sulaukia naujos kritikos bangos ir reikalavimo kurti dar labiau reprezentuojančius modelius. Svarbiausia, toks matomumas užgožia patį Kito žmogiškumo suvokimą – reaguojama į tam tikras kokybes (lytis, rasė, orientacija), net nebandant pagrįsti, kodėl būtent į jas reikia reaguoti.

Ir čia galima pagaliau vėl grįžti prie Foucault. Šis mąstytojas teigė, kad XVIII a. prasidėjo žengimas į tai, ką jis įvardina kaip „disciplinavimo visuomenė“. Tai reiškė visuomenės, pagrįstos individualizacija ir individų kontrole, pradžią. Ši trajektorija atsispindėjo kalėjimuose, mokyklose ir fabrikuose bei ligoninėse. Disciplina reiškė individų skirstymą, rūšiavimą ir dėliojimą į lentynėles, kad jais būtų galima patogiai ir lengvai naudotis, kaip įrankiais (Foucault, 1998: 221-222, 228). Netrukus, XIX a. atsirado mokslinė psichologija, kuri padėjo apibrėžti didžiąją Normą ir „moksliškai“ pagrįsti individų normalizaciją, būtent tada atsirado ir tokie terminai kaip homoseksualumas, o kiek vėliau ir biseksualumas (nors šio termino reikšmė kito) (Foucault, 1999: 37, 138-139). Racionalizmo ir Apšvietos padiktuotas poreikis viską daryti metodiškai ir protingai, skirstyti, disciplinuoti ir didinti viso ko efektyvumą, kaip pastebi italų filosofas Giorgio Agambenas, aukščiausią savo tašką pasiekė per Holokaustą. Būtent metodiškai naikinti metodiškai atrinktus individus. Tas pats Agambenas pastebi, kad Prancūzijoje vykdyti Holokaustą padėjo nuotraukos identikifacijos kortelėse, kurios leido atpažinti individus. Po Antrojo pasaulinio karo visuotinė kontrolė ir individualizacija, reiškianti individo objektyvaciją, tęsėsi. Šiuolaikinė visuomenė, kaip 1990 m. teigė Gilles‘is Deleuze‘as, jau nebėra tokia disciplinarinė, kaip Foucault teigimu, o yra kontrolės visuomenė, kai kontroliuojamieji pasirenka būti kontroliuojami, nes tai užtikrina jiems gerovę ir saugumą. Identitetas neatsiejamai susijęs su naratyvais ir tam tikru troškimu suskirstyti žmones į tam tikras kategorijas. Formuojant identitetą, kuriami standartai, randama Norma, į kurią privaloma lygiuotis. Formuojant grupės identitetą, reikia ieškoti visus grupės narius vienijančio naratyvo, ritualų, svarbių datų ir istorinių figūrų ar dabarties figūrų, į kurias verta lygiuotis. Individualizacija (šia prasme), kad ir keista, nereiškia Kito kitybės įtvirtinimo, o veikiau reiškia individo objektyvaciją, kuriai pats individas su mielu noru pritaria. Gyvenant vienamatėje visuomenėje, pasak Herberto Marcuse‘s, mums paliekama galimybė „išreikšti“ savo „unikalią“ asmenybė visaip kaip, tačiau visada toje pat vienamatėje plotmėje, kurioje nebelieka galimybės iš tikrųjų priešintis, nepritarti, diskutuoti (Marcuse: 34). Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad vartojimo visuomenė gamina „skirtumus“ masinės gamybos būdu, leisdama mums „diferencijuotis“, „personalizuoti„ savo vartojimą (Baudrillard: 100-101). Žmogus, bandantis susigaudyti šiuolaikiniame pasaulyje, verste verčiamas pasirinkti vieną iš daugybės pramoninės gamybos tapatybių. Taigi, griebiamasi visiškai esencialistiškai suvokiamo identiteto šiaudo, kaip vienintelio rakto į savo egzistencijos „paslaptį“... Apibrėžti save kaip biseksualų ar homoseksualų reiškia išspręsti daugybę problemų ir pašalinti eilę dviprasmybių: ir tau patogu (nes žinai, kas toks esi), ir kitam patogu (nes žino, kas tu esi). Matomumas šiuo atveju reiškia ne ką kitą, o Foucault Gaze (angl. „Žvilgsnis“, „Žiūra“, „Spoksojimas“), objektyvuojantį Panoptikono žvilgsnį. Sveiki atvykę į postmodernų zoologijos sodą: kairėje – gėjai, dešinėje – lesbietės, ten tolėliau – moterys, dar tolėliau – kairiarankiai, o štai ten – kairieji, ten, kiek tolėliau, – dešinieji, o štai pačiame gale – vegetarai. Visi vienodi, visi lygūs! Visi vienodai tupi vienoduose narvuose – bet kokiuose patogiuose! Argi ne gražu? Protas nugalėjo, Linneaus klasifikacija rūpestingų prižiūrėtojų perkelta į žmonių pasaulį. Ir visada yra kavos, nemokamas Wi-Fi ir interaktyvūs užsiėmimai.

Galiausiai, ką mums sako anas tekstas? Biseksualumas iškeliamas kaip teisėtas kriterijus, paženklinantis ir apibrėžiantis individą X, ar jis būtų Petras iš Pabradės ar Onutė iš Utenos, ar Davidas Bowie su Freddy Mercury. Be abejo, tokiems žmonės reikia „saugios erdvės“ ir savų palaikymo – juk buvimas biseksualiu yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas pajusti bendrystę, ar ne? Kas gali mane suprasti, jei ne panašūs į mane? Tiesa, su sąlyga, kad įrodysiu, kad esu į juos panašus. Turiu atstovauti savo grupei, kaip tą „daro“ Davidas Bowie, Freddy Mercury, Lady Gaga ir visi kiti, o tam reikia deramai išpildyti identitetą. Ir dar būtinas yra „atsiskleidimas“ (angl. „Coming Out“) – konceptas, kuris dabar taikomas bene visose žmonių grupėse. Nes nieko neturi likti nepasakyta, nepamatyta, nepastebėta – Gaze turi apžvelgti visą mūsų asmenybę, kaip mes ją įsivaizduojame (savaime suprantama, pakanka įsivaizduoti). Be abejo, nereikia nuvertinti ir teigiamų poslinkių, kuriuos sukelia matomumas – taip, 2016 m. biseksualumas yra labiau priimtinas didesniam skaičiui žmonių, negu 1966 m. Tačiau ar „saugi erdvė“ ir asmens redukavimas iki vieno požymio išties yra įvairovės sveikinimas? Ir ar neironiška, kad panašios akcijos dažnai pavadinamos „Be Etikėčių“ ir pan., kai iš tiesų tik ir gamina naujas, „teisėtas“ etiketes. Gal veikiau tai žmogaus gyvenimo suprimityvinimas ir subanalinimas, pavertimas dar vienu individu, naudingu ir patenkintu. Getoizacijos, bandymo atsiskirti nuo kitų, užsisklęsti, užsidaryti, procesas niekada nevyksta viena kryptimi – lygiagrečiai jis vyksta ir kitoje barikadų pusėje, kai tam tikras Kito asmens aspektas yra ne vertas celebruoti ir didžiuotis, o yra „svarus“ pagrindas nuvertinti ir paniekinti. „Biseksualių atlikėjų muzika“ egzistuoja ne vien LGL renginiuose, bet ir radikalios dešinės atstovų renginiuose, tiesa, jau kaip nepageidaujama. „Tapdamas matomu, atsipalaiduok“ – lyg ir sako skelbimas. Atsipalaiduok stebimas vaizdo kamerų ir eidamas pro metalo detektorius – juk tu ne nusikaltėlis, ką? Juk neturi ko slėpti? Juk esi mūsiškis? Tai ko nepatinka mūsų gete? Gete visi savi. Ir visi turės tapti garantuotai „savi“.

Bet kas visgi negerai su identiteto politika? Argi blogai neslėpti savo biseksualumo, atsigerti kavos penktadienio vakare improvizuotoje kavinėje, klausantis Amy Winehouse ir Iggy Pop muzikos? Nejaugi geriau tylėti, kentėti, bijoti? Argi nematai, autoriau, pasaulis nėra toks blogas, va kiek gerų žmonių, kiek mūsiškių, kokie visi gražūs ir linksmi. Deja, individo troškimas (kiek jis primestas aplinkos, dar klausimas) identifikuoti, „apibrėžti“ save, „įstoti į klubą“, atitinkantį jo interesus, pomėgius, „vertybes“, polinkius, skonį, asmenybės aspektus neveda į jokį išsilaisvinimą ir savo vertės suvokimą (angl. „Gay Pride“), nes individas nužmoginamas, redukuojamas iki kelių požymių, be to, dar ir, šiuo atveju, įgimtų. Ši įvairovė yra serijinės gamybos įvairovė. Be abejo, niekas nesako, kad negali klausytis kitokios muzikos, tačiau bandymas apibrėžti muziką/literatūrą/filosofiją/mąstymą pagal tokį biologinį aspektą, kaip individo seksualinė orientacija nemaloniai primena rasistines ir seksistines kategorijas, Agambeno aptariamą „nuogą gyvybę“, arba mano pažįstamą, kuris pamatė mano kūrybą „per naują prizmę“, kuri jam viską apie tą kūrybą paaiškino. Bandymas sudėti žmones į lentynėles neveda į išsivadavimą iš „stereotipų“, jis tik kuria naujus, „moksliškai“ pagrįstus, sakralizuotus stereotipus, kurie greičiau nei bet kada įtvirtinami per medijas. Kam naudingas individų suskirstymas? Kontrolei, valdžiai, bet kam, kas nori išnaudoti individus savo tikslams; pačiam individui savęs identifikavimas, aprobuotas grupės ir visuomenės, visai nenaudingas. Tam tikras identifikavimas (tapatumo suvokimas), aišku, yra neišvengiamas, tačiau visada kyla klausimas – kieno jis įvykdytas, kokiu pagrindu ir t.t. Šiuo atveju, pagrindas yra ne „kvalifikuotos gyvybės“ (bios), o bendros visiems gyvybės, taigi, zoologinės gyvybės (zoe) srityje (Agambeno terminai). Ne mūsų nuopelnai, o mūsų „by default“ pozicija lemia mūsų įvertinimą. Ir tai džiugina šiuolaikinį žmogų iki palike‘inimo ir emotikono pavartojimo. Jei, anot Marshallo McLuhano, elektra pratęsia mūsų centrinę nervų sistemą, tai tokiu atveju dabar mes savo „vidų“ nešiojame išorėje. Mūsų laikais žmogus siekia būti tiek nuogas, kad bet kokia erotika užleidžia vietą racionaliai pornografijai ir visuotinei seksualizacijai (Baudrillard: 188). Kiekvienas individas bando tiek atsiverti, kad nebesuvokia, kad neturi ko parodyti – vien tai, ką turi visi kiti. Ir iš kur tas šventas tikėjimas, kad tie, kas nepasisako, „slepia“ savo orientaciją? Brėžiama klaidinga dichotomija tarp „slepiančiųjų“ (ir dėl to didžiai kenčiančiųjų) masės ir drąsių žavingų ir fotogeniškų „neslepiančiųjų“. „Neslėpti“ reiškia dalyvauti iš anksto surepetuotame ir užsienyje išbandytame performanse, kuris tau gali suteikti palaimą „būti savimi“(Ten pat: 100-101). Įkyriai piešiamas vaizdas, kad būtina nuolat teisintis ir aiškintis – klauso kas, ar neklauso, nesvarbu, – jei neklauso, reikalingi edukacijos ir tolerancijos ugdymo. ,„Facebook“ grupėse kuriami identitetai vargu ar kažką unikalaus pasako apie jų savininkus. Ir todėl smagu konstruoti savo tapatybę penktadienio vakarais prie kavos, besiklausant „biseksualių atlikėjų muzikos“, bandant pagrįsti savo identiteto (buvimo-biseksualiu, pvz.), kaip kriterijaus, kuris nusako kas esi, svarbą. Tekste aptariamas renginys yra simptomas, bet būna ir blogesnių simptomų. Logika, kuria jis vadovaujasi, yra tapusi universalia. Ir tai reiškia tik griežtesnę individo kontrolę, taip pat ir savikontrolę. Plepusis seksualumas, anot Foucault, yra tai, kas ne šiaip nori, kad elgtumeisi taip ar kitaip, bet kas klastingai verčia tave išsipasakoti (nes tau palengvės). Sveiki atvykę į zoologijos sodą, nebijokite, pašaro užteks visiems.

***

Akivaizdu, kad lietuviai šioje srityje nieko nauja neišranda. Štai britų dienraščio „The Guardian“ (save pozicionuojančio kaip „progressive“ jėgų ruporas) straipsnis „From Proust to Ellen DeGeneres, 10 gay works that changed the world“ (angl. „Nuo Prousto iki Ellen DeGenneres, 10 homoseksualių kūrinių, kurie pakeitė pasaulį“) yra tapatybės politikos chrestomatinis pavyzdys.

Štai geriausi epizodai iš šio straipsnio: „[apie Prousto „Prarastojo laiko beieškant“] No straight man could have written it. Parts of it, indeed, still need to be explained to the heterosexual reader – parts that are instantly understandable by any gay reader <...>[Čia ir toliau paryškinta mano].“„[Apie Gertrude Stein romaną „Alisos B. Toklas autobiografija“] This is a shockingly intimate act of creation and reimagining that only a same sex-orientated writer could contemplate.“ „From Oscar Wilde to Alan Bennett, popular British theatre was in the hands of gay men.“ „[apie Luchino Visconti filmą „Servalas“/„Leopardas“] A great product of the homosexual aesthetic without a single identified gay character in it.“ „[apie „The Ellen DeGeneres Show“] Nothing made more sense of the way the outsiders captured the citadel than this hugely popular, funny and warm chatshow.“

Peržvelgus šiuos tiesmukiškus ir banalius pavyzdžius, į akis krenta, kad įsivaizduoti kai kuriuos teiginius atvirkščiai būtų neįmanoma, nesukėlus skandalo. Pvz. pasakyti, kad „joks homoseksualus rašytojas niekada negalėtų parašyti“, tarkim, „Karo ir taikos“ ar „Svetimo“... Čia iškart pasijunti nejaukiai. Vaizduotę susiejus ne su homoseksualumu (kaip „egzotika“, kaip „Orientu“, ar ne?), o su heteroseksualumu, nieko nauja pasakyta nebūtų, tačiau pikti liežuviai imtų kalbėti apie „privilegijas“. Idėja, kad teatrą buvo užvaldę gėjai vyrai, mano galva, galėtų kilti nebent Petro Gražulio galvoje, bent jau ten tokiai idėjai ir būtų vieta. Mat šis teiginys nesąmoningai implikuoja, kad žmonės, dirbę teatre, buvo celebruotini nūdienos subjektai, besimėgaujantys savo tapatybinimosi procesu. Mano manymu, jeigu taip iš tiesų būtų buvę, jie nebūtų laiko turėję statyti spektaklių. Be to, tai iš esmės bet kokias žmogaus, kuris turi potraukį savo lyčiai, svajones, viltis, idėjas, jausmus, išgyvenimus nuspalvina „gay“ spalvomis, automatiškai atmetant bet kokią mintį apie tai, kad jis/ji galėtų turėti ir kitokių, nieko „gay“ (ar „straight“) neturinčių minčių, svajonių, idėjų ir t.t. (ypač tai akivaizdu, kalbant apie Visconti filmą) Ne, esi gėjus ir, prašom, būk gėjiškas. Ir toliau kliedėk, kad tu kaip outsider‘ių kastos narys, paėmei piktų „straight white male“ citadelę ir iškėlei vaivorykštinę vėliavą.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos.

Foucault, Michel. 1998. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, vertė Nijolė Kašelionienė ir Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga.

Marcuse, Herbert. 2014. Vienamatis žmogus: brandžiosios industrinės visuomenės ideologijos tyrimai, vertė Kęstas Kirtiklis, Vilnius: Kitos knygos

Toli kažkur

Gali galėsi galėti galima, kur kas labiau, negu nori. Tam tikru tikslu tu eini kažkur, bet nežinai, kokiu tiksliai. Tikslai yra anapus suvokimo, o gal stokoji suvokimo, pasikėlimas nežmoniškas. Žmogau, atsipeikėk. Abstrakcija, abstrakcija, obstrukcija, galų gale, bėgimas yra prievarta, prievarta prieš save prieš aplinką, kur stovi, liko stovėti, tau nubėgus, todėl tu gali pasigirti, kad išsivaduoji. Jei bėgsiu pakankamai greitai, ar nusiplėš mėsa, viskas, galiausiai liks smegenys stiklainyje ar net jų neliks, galiausia, liks tik viskas, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, taigi, nieko nebus prarasta.

 

Galbūt tu ateis, kai manęs nebus; bet dažniau būna atvirkščiai, dažniau aš laukiu tavęs. Tu žiūri į kitą pusę, todėl aš laukiu akių kontakto ir bandau patikėti, kad tu ne robotas. Kad tu žmogus, kad prabilęs, tu šnekėsi tai, ką aš kalbu mintyse būdamas tavimi. Nes kitaip. Kitaip, žinai, būtų liūdna, ar ne, būtų daug tylos, tyla nėra blogai, tyla yra gerai. Bet ne tyla, pilna tuštumos, kurios neužpildai savo aktyviu tylėjimu – tylėk įnirtingai, žiūrėdamas man į akis ir aš patikėsiu, kad tavo akys yra mano akys yra tavo akys, yra kuosos akys yra dangus, yra upė, yra medis, yra žolė, yra netgi grindinys, pastatas, namas, bet kas. Nes aš visada laukiau, kad tu prabilsi, kitu atveju skambėtų nekaip. Nenoriu gadinti vaizdo, gyvenimo, kažko, ko aš nenoriu liesti savo buvimu, kalbėjimu, diskursu, įsikišimu; kištis į gamtą negerai, kištis į tavo gyvenimą – taip pat. Kitas yra visiškai Kitas, būk Kitas, prašau, būk kitas negu aš. Net sapne aš esu Kitas. Mūsų daug.

Aš noriu kad tai būtų filmas. Kad gale būtų titrai. Kad tu kažką suprastum, jei žiūri, suprasi, gerai? Aš tikiu, prašau, suprask teisingai, nenuvilk. Nenoriu, kad suprastum kaip nors kitaip, kaip nors banaliai. Medžiai, pušys, gėlės, rūšys, taip.

Gal tai ir gerai, aš eisiu ir eisiu, todėl, kad suspenduosiu savo natūralistines prielaidas, gal tave irgi suspenduosiu, nes kad ir ką rasčiau, būčiau radęs ant įsivaizduojamos sofos įsivaizduojamame name, kur aš gulėčiau ir žiūrėčiau į lubas; aš lubas mačiau mirtingomis akimis, kupinomis siaubo, prašau, ateik sapne, nes aš laukiu, tu galėjau ten būti, galėjai traukti mane už rankos, kol jos nenutrauktum, bet tam, kad aš likčiau vietoje, vata ir lūžtantis kartonas. Tyla žaloja smegenis, kai lauki mirties. Aš laukiau galimybės pabėgti, kad nereikėtų laukti. Nėra nieko baisiau negu laukti. Nes laukimas yra tuščias.

Aš pagaunu save, kad mastau apie titrus gale. Ten turėtų sėdėti kitas aš, kažkur tamsoje, presumably ant sofos. Su popkornu? Ir paplosiu sau, kitam sau, už vaidybą. Todėl dabar turiu vaidinti gerai. Gal aš esu visi, o gal visi esu po truputį aš? Aš mastau apie titrus, nes tik todėl galiu negalvoti apie tai, kad filmas baigsis, juosta baigsis, ar bus „refresh“ mygtukas? O gal ne? Tada apie ką šis filmas buvo, nežinau, gal apie tai, kaip aš turėčiau suprasti kažką, pavyzdžiui, kad tai filmas? Kažką kliedžiu, nes nebegaliu. Tušti žodžiai yra tušti.

2016