Literatūra 2014–2016

Visi grožiniai tekstai išleisti iki šiol:

Jei viskas vyksta (2014);
Diskursas (2015);
Pasiklydęs rūke (2015);
Tylos diena (2016).


Visa kita: https://aetrees.blogspot.com

„Keulė rūkė“ vartojimo apologija

Galbūt rašyti apie skandalingąją užkandinę „Keulė Rūkė“ (sic) būtent dabar jau nebeverta, nes didžiausias šios įstaigos kada nors sugeneruotas skandalas jau gerokai primirštas, tačiau, kadangi šis mano tyrimas netaiko į aktualumą, kaip kad „Keulė Rūkė“, manau, jog pagrindinius jų komunikacijos akcentus aptarti galima ir dabar. Tiems, kas galbūt primiršo turimus omenyje įvykius, trumpai priminsiu, jog kalba eina apie po Paryžiaus teroro aktų 2015 m. lapkričio 13 d. minėtos užeigos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje patalpintą įrašą su nuotrauka, kurioje – taukais ir padažu apšlakstytas krikščioniškas Psalmynas, kurio keli lapai išplėšti. Nuotrauka ir įrašas skirti pajuokti besidalinančiuosius žyma su grotelėmis #PrayForParis („Melstis už Paryžių“). Ažiotažas kilo nemenkas ir kelias dienas šis demaršas buvo vis primenamas įvairiuose Lietuvos naujienų portaluose, dažniausiai neslepiant per daug neracionalizuojamo pasipiktinimo. Savo ruožtu aš analizuoju įstaigos vadovo Dominyko Čečkausko interviu portale Ore.Lt, pasirodžiusį tuoj po minėtų įvykių, kuriame jis plačiai išdėsto savo veiklos principus bei motyvus, bei bandau atsakyti į klausimą, ką iš tiesų galima ir reikia įžvelgti šitoje „vertybių kolizijoje“.

Pirmiausia, derėtų trumpai apsibrėžti tyrimo kryptis. Aš bandau analizuoti, koks yra „Keulė Rūkė“ komunikacijos tikslas ir kokios priemonės naudojamos jam pasiekti. Taip pat įdomu stebėti, kokį visuomenės ir pasaulio vaizdą paišo užkandinės atstovas. Norisi atsispirti pagundai pasiduoti netikrai dichotomijai, kuri iškilo šio skandalo metu: tikintieji prieš netikinčiuosius, paniurėliai veidmainiai prieš gyvenimu besimėgaujančius linksmuolius, dorieji prieš nedorėlius, moralistai prieš hedonistus. Aš siūlau žiūrėti į „Keulė Rūkė“ per vartojimo prizmę. Taigi, šio teksto tema iš esmės yra vartojimo paveikslas, kokį mums paišo (tokie kaip) „Keulė Rūkė“. Tokiu atveju, skandalas praranda savo išskirtinumą ir pasimato jo banalumas.

  

1. Skandalas ir pojūtis kaip prieskoniai

Prancūzų filosofas ir sociologas Jeanas Baudrillard‘as teigia, kad šiais poindustrinio kapitalizmo ir vartojimo visuomenės laikais mes vartojame nebe produktus, o potyrius. Produktas iš to, kas yra suvartojama virto patirties nešėju. Reklama akcentuoja nebe turėjimą, o įspūdžius ir patirtis, kuriuos šis turėjimas generuos tavyje, jei įsigysi tau siūlomą objektą (Baudrillard: 204). Bet koks vartojimas yra nebe produktų, o paslaugų plačiąja prasme vartojimas. Todėl „Keulė Rūkė“ teikia ne vien burgerius, bet ir ypatingą patirtį, ypatingus išgyvenimus, ypatingus jausmus.

D. Čečkauskas piktinasi Lietuvoje neva vyraujančiu požiūriu, kad užkandinė turi tik gaminti maistą ir neturi politikuoti bei giriasi, jog „Keulė Rūkė“ siūlo ne vien burgerius, bet, svarbiausia, „[i]r dar enterteinina aktualia komunikacija“. Toliau jis teigia, kad „būti mielam“ visiems versle tapo nebemadinga ir nebeapsimoka, „[k]ad žmonės nebenori formalaus masinio produkto, jie nori kažko tikro ir nuoširdaus“. Išties, juk reikia parduoti ne burgerius, o įspūdžius, patirtį. Šiuo atveju patirtis yra labiau rafinuota, ne-plebėjiška – susirūpinusio vakariečio egzistencinė patirtis. Parduodami savo burgerius kreatyviniame aktualių įvykių originalios, savitos recepcijos fone, jie sukuria unikalią klientų patirtį – būti štai-tokiu, ne-tokiu-kaip-visi, sąmoningu, susirūpinusiu, susipratusiu ir besidominčiu aktualijomis ir inovacijomis pasaulio piliečiu. Tikslas yra gana banalus – prastumti savo preke efektyviausiu būdu. Kadangi panašią prekę ant kiekvieno kampo šiais laikais stumdo bet kas, apeliuojama į tikslinę, neslėpkime, – hipsterių, auditoriją. Į tuos, kuriuos užveda aktuali komunikacija. Į tuos, kurie trokšta „autentiškumo“ („kažko tikro ir nuoširdaus“ – pagal užsakymą ir puikiai paruoštą planą, žinia) ir kuriems, kaip pamatysime toliau, Čečkausko giliu pastebėjimu, patinka juokeliai apie religiją. Taigi, patosas apie laisvę yra tik būdas sujaudinti hipsterį. Visa tai – paslaugos dalis. (Ten pat) Anas, kimšdamas burgerį ar šonkaulius, galės pasigirti tuo, kad prisidėjo prie šviečiamojo darbo Lietuvoje ir kad padarė šį pasaulįį bent kiek geresnį. Mat suvalgyti burgerį, anot Čečkausko, šiaip ar taip, yra veiksmas, o maldos – ne. Vartojimą šiame interviu jis bando pateisinti kaip iš esmės vienintelį kovos su terorizmu būdą, būdą „solidarizuotis“ su aukomis ir parodyti islamistams vidurinįjį pirštą. Tai, kad šis „kerštas“ fanatikams atsitiktinai neša pelną jo įstaigai, verta laikyti sutapimu.

2. Kliūtys vartojimui ir kūrybingas jų pašalinimas

Bene didžiausias dėmesys minėtame interviu skiriamas religijai, temai, kuriai „Keulė Rūkė“ jau senokai neabejinga, ir kuri ir buvo skandalo dėmesio centre pernai lapkritį. Apie savo liūdną patirtį Vilniaus jėzuitų gimnazijoje ir analogiškai liūdną žmonos Rūtos Jankauskaitės, užsiimančios visų įstaigos vizualinių provokacijų menine dalimi, patirtį prabilęs verslininkas toliau teigia: „Abu sutikome daug fanatiškų krikščionių, todėl manome, kad tai yra didelė problema Lietuvoje (lengva kalbėti apie nuosaikią krikščionybės versiją tiems, kam vienintelė jos išraiška – šeimyninis susirinkimas prie Kalėdų stalo). Lietuvoje islamo ekstremizmas nėra reali problema, tuo tarpu radikali krikščionybė yra čia pat.“ Perskaitęs šias eilutes likau kiek suglumęs – aš tikrai gyvenu toje pačioje šalyje, apie kuria čia kalbama? Pratęsiant Čečkausko mintį, darytina išvada, kad Lietuvoje religinis fanatizmas nė kiek nenusileidžia Sirijai ar Irakui su Saudo Arabija. Kaip įmanoma Lietuvą, Edwardo W. Saido terminais šnekant, paversti „Orientu“, man lieka paslaptis. Tiksliau, paslaptis yra, kaip tokie pasisakymai nesukelia juos skaitantiesiems ar girdintiesiems kognityvinio disonanso, nes, regis, nesukelia, kadangi tokių pasisakymų nemažėja.

Egzotiškoji „Keulė Rūkė“ keikiama atsilikusi Lietuva – iš tiesų baisi šalis, tik klausimas, kur ji egzistuoja... Ji tarnauja kaip fonas, kaip „Kitas“, kuriam rodomas vidurinysis pirštas. Tai tam „Kitam“ reikia švietimo, tai tam „Kitam“ reikia „drąsių pasisakymų“, kaip sako Čečkauskas. Bet – be šito „Kito“ „Keulė Rūkė“ komunikacija netektų to specifinio jouissance, kurį ji sukelia.

Daugkartiniai Čečkausko bandymai išvengti tiesaus atsakymo, kodėl ištepliojo ne Koraną – juk skirta islamistų teroro akto aukoms atminti, ar ne? – yra juokingi. Be abejo, tarptautinis skandalas užkandinei yra per didelis kiaulienos gabalas praryti, tad tenka apsiriboti lietuviškomis aktualijomis. Tačiau juk neuždrausi to pateikti kaip kilnų Lietuvoje veikiančios įtakingos teroristinės organizacijos CSL (Christian State of Lithuania) puolimą. Drąsus žingsnis, vertas pagyrų. Tiems islamistams iki mūsų tikybos mokytojų – toli. „Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai – neapykantos ir fanatizmo kultūra. Tai tik įrodo, kad reikėjo postinti būtent krikščionišką maldyną, o ne Koraną. Ekstremistai ir fanatikai yra ne kažkur Sirijoje ar Prancūzijoje – jie čia pat mūsų panosėje.“ – perspėja verslininkas. Staiga, atsivertęs panašų interviu ar kokį straipsnį (dažniausiai susijusį su kokia nors nevyriausybine žmogaus teisėmis besirūpinančia organizacija), sužinai, kad Lietuva yra trečiojo pasaulio šalis, kurioje girtauti ir mušti žmoną yra norma, celebruojama aukščiausiu lygiu. Toks distancijavimasis nuo kasdienybės yra stulbinantis ir visgi labai dažnas. Lietuva yra „Orientas“, gryna katalikiškų fanatikų tvirtovė su eretikų deginimais tarpuose tarp juodaodžių linčiavimo bei vairavimo girtame stovyje.

„Esam postinę geidulingai į mūsų mėsainį žiūrintį Jėzų, Budą su “Keulės” galva ir vandens šautuvais, lazeriais šaudančius angeliukus. Per Vėlines rodėme prie “Mcdonalds” uždegtą žvakelę ir gedulingą vainiką. Kai JAV legalizavo vienos lyties santuokas, perdarėme savo logo į fetišistinę gay keulę. Dieną prieš teroristines atakas kalbėjome apie žodžio laisvę, o dieną po atakų rodėme Laisvės statulą su alaus bokalu rankose, skatindami žmones ne bijoti, o mėgautis gyvenimu, taip žeminant fanatiškus teroristus.“ – nuveiktais darbais dalinasi Dominykas Čečkauskas. Jis visa tai įvardija kaip „hedonizmo“ skelbimą ir aukščiausia žmogiškosios laisvės forma. Hipsteris Jėzus reklamuoja mėsą – nėra nieko švento. Taigi, viskas yra profaniška, viskas yra profanizuojama. Imanentinė tikrovė pasiekia savo išsipildymą kosminiame vartojimo akte – nueini, nusiperki, susimoki, suvalgai, suvirškini, išsituštini ir vėl iš pradžių. Neverta piktintis kad tai esą šventvagystė- tai tiesiog kūrybingas simbolių ir kultūrinių referencijų, kurios vis dar rezonuoja konkrečioje Lietuvos aplinkoje, naudojimas, siekiant pelno (Ten pat: 188).

„Like’ų tiek ir tikėjomės – religiniai postai visada jų susilaukia daug, mūsų auditorija mėgsta, kai kalbam apie dalykus, kurių jiems vaikystėje neleisdavo tėvai ar seneliai.“ – teigia „Keulė Rūkė“ vadovas. Kalba eina apie draudimų atsisakymą ir jaunatvišką šėlsmą versus niūrią tėvų ir senelių primestą askezę. „“Keulė”, kaip geroji mama, sako: “Nori mėsainio pietums? No prob. Nori pepsio ir saldumynų? No prob. Nori alaus? Chillas. Nori neit sekmadienį į bažnyčią, pasijuokt iš tų, kas eina, o pats valgyt šonkaulius? Easy.” – tęsia verslininkas. Desakralizavus tikrovę, atmetus primestus suvaržymus, jau galima mėgautis. Baisus košmaras – jau praeityje, mokyklos koridoriuose, tėvų namuose, tamsioje vaikystėje. Būtent apie tai kalba Slavojus Žižekas, teigdamas, kad dabar mus visus kamuoja superego įsakymas „ENJOY“ („Mėgaukis“). Negalėjimas ar nenorėjimas mėgautis laikomas trūkumu, gėda, liga ir disfunkcija, impotencija, kuri griauna gyvenimus ir kurios žūtbūt reikia atsikratyti, kol dar ne per vėlu, kol dar yra likę laiko mėgautis. Jau minėtas Baudrillard‘as teigia, jog dabartinis žmogus vartotojas „[t]arsi įpareigotas būti laimingas, įsimylėjęs, meilikaujantis ar tas, kuriam meilikaujama, viliojantis ar viliojamas, dalyvaujantis, euforiškas ir dinamiškas. Tai egzistencijos maksimizacijos principas per kontaktų ir ryšių dauginimą, per intensyvų ženklų ir objektų naudojimą, per sistemišką visų mėgavimosi galimybių eksploataciją.“ (Ten pat: 91) Bėda, kad visas mėgavimasis, visi malonumai, kurių laikinumas ir tuštybė buvo žinomi jau senovės graikams, yra tiesiogiai susijęs su vartojimu. Ir, be abejo, mes skatinami mėgautis (Baudrillard‘as skiria mėgavimąsi nuo vartojimo) ne iš meilės mums ir ne iš noro mus išlaisvinti.

Tačiau tęsiam apie desakralizaciją. Desakralizacijos aktas šiuo atveju vykdomas paveiksliukais. „Lietuvai žūtbūt reikia drąsių pasisakymų.“ – primygtinai tvirtina užkandinės vadovas. Be abejo, juk ji – „Orientas“. Grįžtame prie profaniško mėgavimosi desakralizacijos aktu kaip ypatingo padažo mėsainiams – tai yra unikali patirtis, kurią suteikia būtent ši įstaiga. Pražiūrima tik tai, kad desakralizavus tikrovę, pats malonumas profanizuoti ją išnyks – nebeliks prieš ką grūmoti. Tikėjimas galutiniu profanizacijos aktu yra beveik religinis. Taip pat nesunku pastebėti, jog tokia „religijos kritika“, kokia užsiiminėja ši užkandinė yra kur kas efektyvesnė priemonė mobilizuoti Lietuvos „šiaudiniams katalikams“, negu švietėjiškai misijai, kuriai jie neva pasišventę. Galiausiai, koks žmogus „religijos kritika“ laikys chamišką bei savanaudišką marketingą, turint aiškų tikslą pritraukti hipsterius? Tai tik pablogina netikinčiojo, agnostiko, ateisto ir laisvamanio įvaizdį – jie yra hedonistiniai nepraustaburniai dvasios ubagai, sakys daugelis (tas du kartus per metus, per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas, tikintis daugelis), nes „Keulė Rūkė“ ir nori taip juos įvertinti. Tokį portretą jie ir paišo. Mano manymu, tai beviltiškiausias įmanomas būdas kovoti su „religiniu fanatizmu“- tapti viskuo, kuo laikomas netikintis žmogus ir dar tuo įnirtingai didžiuotis. Be abejo, kramtant burgerį. Visa tai užkandinės vadovas vadina „progresyvumu“ (kaip visišką priešingybę Dalios Teišerskytės ir Marijaus Adomaičio „absurdiškam konservatyvumui“). „Progresyvumas“ šiame kontekste yra buvimas hipsteriu. Tai reiškia vartoti ypatingu, unikaliu, autentišku, personalizuotu ir socialiai atsakingu būdu. Taigi, išties, pasirinkimas Lietuvoje menkas: fanatiška tikybos mokytoja, prievarta kalanti tikėjimo tiesas į vargšelių vaikučių galvutes arba kepti kiaulės šonkauliai. Be abejo, burgeris, šalia hipsteriškos barzdos, turėtų tapti progresyvumo simboliu. Nes, galiausiai, šis „progresyvumas“ yra ne kas kita, kaip neoliberalizmas, kuris yra fun. Jei turi pinigų, aišku.

3. Filosofavimas burgeriais

Pastanga vartojimo apologijai suteikti sakralumo aureolę, matoma šiame interviu, išties didinga. Sorbonoje studijavęs (bet gal nebaigęs?) Čečkauskas į kairę ir į dešinę svaidosi laisvę išaukštinančiais pasisakymais, tačiau sunkiai sugeba tikslingai vartoti visą eilę sąvokų. Pvz., „vertybės“ – neaišku, kaip reikėtų suprasti šios ir daugelio kitų sąvokų reikšmę jo kalboje. O garbinama laisvė yra suvokiama (arba pateikiama auditorijai, sykiu numatant auditorijos suvokimo lygį) dvylikamečio, kurį užkniso tėvai ir mokykla, akimis. „“Keulė” turi viena esminę vertybę, tai – Laisvė. Laisvė tikėti tuo, kuo nori tikėti, laisvė daryti su savo kūnu, tai, ką nori daryti, laisvė vartoti, tai, ką nori, laisvė ateiti pachmelnam mėsainio, laisvė stovėti už baro su tatūchom, tuneliais ar barzda. Galu [sic] gale, laisvė pas mus neateiti, jei esi pagiežingas ir kerštingas žmogus.“ – teigia  Čečkauskas. Taigi, bent kartą prabilta tiesiai – „laisvė vartoti“. Būtent tai ir ne kas kita ir yra visa „Keulė Rūkė“ filosofavimo burgeriais esmė. Įsakymas „Mėgaukis“ galioja visiems ir kiekvienam, todėl ‚nestabdyk“, arba tapsi „pagiežingu“ ir „kerštingu“. Kalbant rimčiau, visi užkandinės vadovo, studijavusio „politinę istoriją“ Sorbonoje, išvardyti laisvės predikatai verčia galvoti, kad didžiausią įspūdį jam padarė ne Rousseau ar Monteigne‘is ar koks Locke‘as, o veikiau „Filosofija buduare“, parašyta Markizo de Sade‘o; visi jie yra vartojimo visuomenės subproduktai – laisvė pirkti tai, ko tau nereikia, laisvė būti „kitokiam“, jei aišku, įperki ją. Ir vėlgi, nuskriausto dvylikamečio nihilistinis patosas. Išties, laisvė yra turėti tatuiruotę. Ypač, jei mama draudžia.

 

Žodžio laisvė, kuriai skirtos adoracijos užima didžiąją dalį straipsnio, turi kažkur baigtis. Ir baigiasi ji štai kur: „Po mūsų posto gavome 200 vienos iš penkių žvaigždučių įvertinimų feisbuke, buvo parašyti trys tendencingai prieš mus nukreipti straipsniai didžiuosiuose portaluose, gavome grasinimų susidoroti fiziškai, teisiškai, ekonomiškai ar net susisprogdinti mūsų užkandinėje. Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai – neapykantos ir fanatizmo kultūra.“ Be abejo, žodžio laisvė O.K., tačiau štai vienos iš penkių žvaigždučių įvertinimai „Facebook‘e“ yra islamistų teroro akto atitikmuo lietuviškoje žemėje. Visi šiais laikais gali turėti nuomonę – daug kartų nuskamba šiame interviu. Jis netgi pristatomas kaip „turinčios nuomonę apie viską“ keulės pasisakymai. Tačiau, matyt, visgi, keturios kojos gerai, bet dvi – geriau, kiaulių nuomone. Visiškai neteisindamas žmonių, kurie dalino įvertinimus (jų motyvacija yra tik jų reikalas), galiu tik pasufleruoti Čečkauskui, kad, matyt, bent dalis tų, kurie taip prastai įvertino jo užkandinę, pasinaudojo jo patarimu. Juk jis teigė: „Neatsakinga būtų matant neteisybę visuomenėje tylėti. Laisvė ir yra atsakomybė.“ Žodžio laisvė „Keulė Rūkė“ žodyne virsta kažkokia parodija ir iš esmės priima visas tas formas, kurias jai prikiša kritikai (kaip ir ateizmas).

Kada postmoderniame amžiuje (ši frazė kažin kodėl interviu metu taip ir nenuskambėjo) visi gali turėti savo nuomonę ir ją laisvai reikšti, akivaizdu, kad visos nuomonės vienodai bereikšmės. Viską lemia galių žaismas, ką jau yra pastebėjęs Nietzsche. Galia, šiuo atveju yra ir „Keulė Rūkė“ pusėje – galia skelbti savo nuomonę, ją pateikti socialiniuose tinkluose, buvimas cool. Kitoje barikadų pusėje galia apsireiškė naujienų portalų straipsniuose ir komentarų skiltyse pačių „Keulė Rūkė“ puslapyje. Tačiau svarbiausia galios išraiška yra ir liko rinkos ekonomika. Būtent jos ir verta atsiklausti, prieš imant turėti savo nuomonę. Ar mano turima nuomonė man naudinga? Ar ją turėti apsimoka? Ar ji nepakenks mano karjeros perspektyvoms? Ar jausiuosi kietas, turėdamas šią nuomonę? Tada turi teisę tikėti, kuo nori, daryti, ką nori ir būti, kuo nori, ypač – savimi, bet nepamiršk užsidirbti, kad visa tai įpirktum, o geri dėdės su barzdomis pasirūpins tavo entertainment‘u aktualia komunikacija

.   

Taigi, „Keulė Rūkė“ komunikacija yra vartojimo apologija: vartok, lietuvi, išsijuosęs, nes tik taip būsi: a) vakarietis, saikingai ir teisingai, bet empatiškai ir nuoširdžiai, reiškiantis susirūpinimą ir visada pasirengęs solidarizuotis (rami sąžinė); b) laisvas (kad galėtum vartoti, aišku). Ir, be abejo, visa tai su sąlyga, kad turi pakankamai pinigų, kad įpirktum tas patirtis, kurias tau suteikia „Keulė Rūkė“.  Nuomonę gali turėti, aišku, kiekvienas, o dar labai gerai, jei nuomone galima pagardinti mėsainį. Vartotojiškumas jau senokai plačiai smerkiamas, ypač hipsterių tarpe, tačiau start-uperių ir apps‘ų kūrėjų kartai reikia šio to daugiau – ramios sąžinės, kurią ypač paglosto žinojimas, kad prisidedi, maloniai leisdamas laiką ir vartodamas, prie taikos visame pasaulyje, skurdo panaikinimo ir bado įveikimo pasaulyje. Produktas, kurį suvartojęs, hipsteris jaučiasi padaręs žygdarbį arba „įgalinęs“ savo „tikrąjį aš“, negali būti per brangus – juk kiekvienas mūsų nusipelnėme geriausio. Išteplioti ir suplėšyti Psalmyną, kuris, jei tikėsime Bernardinai.Lt straipsniu, yra retas egzempliorius, skirtas silpnaregiams (iš to ir užrašas „Viešpatie, aš regiu“ – šiame kontekste tai skamba kažkaip itin makabriškai), nereiškia nuvainikuoti stabus. Tai tereiškia nuvainikuoti skonį, ką ir daro visa „Keulė Rūkė“ komunikacija, pradedant darkyta kalba. Juk ne vien religija ar pažiūros trukdo su pasimėgavimu vartoti, kartais trukdo ir geras skonis. Chamiškumas ir primityvumas „Keulė Rūkė“ yra pavadintas progresyvumu. Progresyvumas „Keulė Rūkė“ stiliumi – tai leftistinis susirūpinimas visais ir viskuo, empatijos, sąmoningumo, jautrumo ir jausmų turėjimas, vartotojiškumas su žmogišku, kas, kad barzdotu veidu. Toks progresyvumas yra buvimas „ypatinga snaige“ ir „saugios erdvės“ reikalavimas. „Keulė Rūkė“ ir yra tokia saugi erdvė, kur maloniai gali leisti laiką tarp „savų“. Galiausiai, impotentus, negebančius pajusti malonumo vartojant, belieka užjausti. Kas tau neleidžia vartoti? Gedulas, religija, įsitikinimai, politinės pažiūros, etinės pažiūros, rūpestis dėl gyvūnų gerovės? Pašalinkime tai ir tau palengvės – galėsi vartoti be kaltės jausmo – galėsi laisvai ir su pasimėgavimu vartoti. Įveik savo vidinius barjerus, įveik visus kompleksus – bet kam? Tam, kad galėtum laisvai ir be kliūčių vartoti, nes vartojimas ir kapitalizmas yra tai, prieš ką skandalingieji „Keulė Rūkė“ neburnoja ir neketina to daryti... Kol dauguma piktinosi „Keulė Rūkė“ šventvagiškumu, retas pastebėjo jų panieką geram skoniui apskritai ir bandymą ne vien desakralizuoti viską, t.y. viską paversti vartojimui skirtu objektu arba vartotina patirtimi, bet ir paversti vartojimą religija, kuriai atnašauti rikiuojasi eilės. Ironiškai šyptelėk į ūsą (tinkamas posakis hipsteriui) ir vartok toliau, nes, jei jau gyvenam kartą, tai pradžiugink užkandinės savininkus ir pagerink šalies ekonomiką – negi gaila? Bet nepamiršk, kad vienas draudimas lieka – nevartoti draudžiama. Vartojimo modelis, propaguojamas „Keulė Rūkė“ yra ne šiaip nuosaikus, įprastas vartojimas, „buvimas geru visiems“, pažįstamas mums iš reklamų, visiems jau seniai nebeįdomus, bet neapykantos viskam, kas neleidžia vartoti, bei fanatiško vartojimo (ne vien burgerių, bet ir progresyvumo) kultūra, perfrazuojant Dominyką Čečkauską. Tai bandymas savo pranašumą įrodyti dažnai panašaus plauko veikėjų nemėgstamo (neatsižvelgiant į jo dabar jau buvusių oponentų pažiūras bei retoriką) Donaldo Trumpo būdu. Visuotinio celebravimosi laikais kiečiausi celebruoja savo chamiškumą ir jaučiasi puikiai.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 258 p.

Tylos diena

Man visada atrodė, kad tuštiems ir vertės stokojantiems dalykams tinkamai, tiksliai, gražiai nusakyti vis nepakanka gražių, poetiškų žodžių, tuo tarpu tikriems dalykams, t.y., tikrai įspūdingiems, tikrai didingiems, tikrai svarbiems, žodžiai nieko negali pridėti – palyginti su dalykais, žodžiai, tokiu atveju, atrodo lėkšti ir neoriginalūs, nublankstantys prieš jų nusakomo turinio reikšmingumą. Todėl yra didelis talentas papasakoti gražiai, įdomiai, originaliai apie nereikšmingą nutikimą, nelabai įdomią vietą, šiaip sau renginį, nelabai įdomią knygą ar nelabai įdomų filmą, pabrėžti niekuo neišsiskiriančio žmogaus asmenybės žavesį, tačiau, kai pereinama prie tikrai svarbių, reikšmingų, rimtų, įdomių dalykų aprašymo, nelieka nieko kito, tik arba kukliai atsisakyti jų verto pasakojimo (ir tuo nurodyti jų didingumą), arba pavartoti visus superliatyvus, kokie tik įmanomi ir taip sudaryti iliuziją (sau ir kitiems), kad misija atlikta. Galiausiai, vis vien tos pačios raidės sudaro tos pačios kalbos įprastus žodžius ir niekas jų jokiam konkrečiam žmogui, jausmui, įvykiui, dalykui nėra užsirezervavęs...

Todėl geriau tylėti. Nes tylint prabunda atmintis ir iškelia aikštėn visus smulkiausius dalykus, apie kuriuos jau senokai negirdėjai savo galvoje... Tyla atsispindi nuo gražių pastatų, jų tortą primenanti forma ir dekoracijos atrodo vizualiai skanios, nors gali ir nevalgyti saldumynų... Tyla akivaizdžiausia minioje: kai stovi Gedimino prospekte ir šalia tavęs praeina vienas po kito, po vieną, po du, po trys ar po daugiau, žmones; jie eina ir eina, dažnas kalbasi vienas su kitu, zuja mašinos, kartais kyla koks sambrūzdis ar įvykis. Ir visa tai puikiai matosi (gal tiksliau- girdisi) tavo vidinės tylos fone. Juk, jei nebūtų tylos (kaip fono), argi būtų įmanoma susišnekėti, klausytis muzikos, girdėti paukščius ar varpus? Net, jei garsas užpildo visą erdvę (kaip galima drobę ar baltą popieriaus lapą aklinai užpaišyti ar lygiai nudažyti), vis vien tyla egzistuoja – ten, gilumoje ir akimirkai viskam sustingus, ji ima viršų (prisimink keistą vaiduoklišką jausmą, kai kelioliką sekundžių šiaip jau judrioje gatvėje nelieka nė vienos mašinos). Ką jau bekalbėti apie tą tylą, kuri skiria visus aplink nuo tavęs. Tada į atmintį tyliai pasibeldžia kadaise girdėtos dainos, atslenka kadaise buvę tokie reikšmingi jausmai, prisiminimai, kurių joks sąmonės srautas neiškeltų iš tylos. Nebent muzika?

Be abejo, sunku suprasti, kaip galiu kalbėti kažką apie tylą, kai mieste nuolat šurmulys, mašinos, troleibusai, autobusai, įvairios tarnybos ar tarnybiniai automobiliai su žiburėliais, tiek daug balsų, kalbos žaidimų, muzikos stilių ir šiaip triukšmo – kokia tyla? Bet nejaugi jus įtikina triukšmas ar jūsų pačių skleidžiami artikuliuoti garsai? Kas, kad tu eini ir kalbi su kažkuo; tada – taip – tau tyla neegzistuoja, yra tik keli sluoksniai žodžių, kontekstų, vyksta komunikacija ir tyla pasitraukia, nes tau atrodo, kad būtent tavo žodžiai (ir, gal, tavo pašnekovo/ės) yra svarbūs, reikšmingi, kaip filmuose, kur herojai kuo puikiausiai susišneka judrioje miesto gatvėje. Jie susišneka ir jų žodžiai mums, žiūrovams, puikiai girdimi todėl, kad visų kitų kalbos patrauktos į šalį (per prievartą!) – tuo kinas ir skiriasi nuo tikrovės. Kine mes minioje sekame A ir B nuotykius, o visi aplink juos (jei jie nėra kiti veikėjai ar nesuvaidina epizodinio vaidmens) apskritai nepatenka į mūsų akiratį. Taip pat mes galvojame ir apie savo pokalbius – jei aš kalbuosi su kuo nors, tai mes esame dėmesio centre, apšviesti, scenos viduryje, – be abejo, kad visi kiti tėra fonas ir dar ir ne toks reikšmingas, kaip tipiniai akcentai, tarkim, Gedimino pilis, Arkikatedra, Universitetas, Bernardinų sodas – visi jie stovi, kaip stovėję (ar plyti, kaip plytėję), tuo tarpu, aplink mus zujantys žmonės renkasi ir skirstosi (tarkim, prie perėjos), susitvenkia ir prasiskleidžia; jei nepadaro mums įtakos, jie mums neįdomūs – juk mes kalbame, o jų kalba kažkur fone. Jie net mažiau mus veikia negu minėti objektai. Taigi, tylos mums nėra, nes mes tikime savo misija šiame pasaulyje, tikime savo svarba, savo verte, galiausiai, savo pokalbio verte (ar bent savojo įnašo į jį). Todėl nenorime pastebėti, kad mūsų reikšmingas pokalbis nėra kažkuo išskirtinis – žmonėms aplink mes esame fonas, o jie, savo ruožtu, – dėmesio centre. Tačiau tik tylint pačiam, gali tai patirti. Tada tai akivaizdu ir juokas ima iš pretenzijų į svarbą, iš pretenzijų į vertingumą, iš įsivaizdavimo, kad įmanoma kažką tikrai svarbaus nuveikti, aptarti, pasakyti... Tačiau visi šie dalykai mums yra neišvengiami. Vilnius apdairiai tyli. Vėjas glosto pastatų sienas, medžių viršūnes ir sušluoja dulkes palei sienas. Saulė lėtai keliauja stogais ir gatvių grindiniais ir tu negali patikėti, kad šis medžių šešėlis ant pastato sienos yra mažiau reikšmingas, negu esantis už kvartalo. Miestas matęs tiek daug ir, nebūdamas žmogus, apskritai kažkoks vienis, vis tiek tyli. Nes tos tylos fone kiekvienas gali sau leisti patikėti, kad yra svarbus, kad jo gyvenimo rūpesčiai nusveria kito gyvenimo rūpesčius, kad jo sakoma kalba yra svarbesnė už tuos, kurie šnekasi aplinkui, tuo jam trukdydami. Todėl, kadangi neturiu žodžių, kurie tinkami apsakyti tam jausmui, kurį man suteikia tylintis Vilnius, manau, teisingiausia yra tylėti. Nes už blogą komunikaciją geriau jokios komunikacijos, o argi įmanoma gera komunikacija, kai visų patirtys nebendramatės? Einant ir skendint tyloje, kuri atriboja tave nuo aplinkinių susikoncentravimo į save pačius, nori tikėti, kad tik muzika ar bet koks garsas, jeigu norite, gali paaiškinti tai, ką jauti ir kas vyksta. Matyt, todėl Arthuras Schopenhaueris teigė, jog visi menai atvaizduoja platoniškąsias idėjas, Valios objektyvacijos pakopas, o muzika – pačią Valią, patį daiktą savaime. Kaip ten bebūtų, Wittgensteinas liepia tylėti apie tai, apie ką negalima kalbėti, bet man svarbiau kita jo ištara: kad amžinybė yra buvimas dabartyje. Ir nemanykite, kad tai lengva – ne ką lengviau, negu išgirsti amžiną tylą šiame mieste.

2016

Pasiklydęs rūke

Pasiklydęs rūke, jis ėjo iš vienos nežinios į kitą, nemąstydamas apie kelyje pasitaikančius objektus – jie tai priartėdavo, tai ištirpdavo tirštame baltame rūke. Rūkas toks įdomus daiktas – dabar mąstė jis,- jis toks tirštas, bet, atskirai paėmus mažą jo ruoželį, kone negali jo pamatyti, cha... Nusileis netrukus nuo kalno, tikėjosi, kad jo tikslas, kurio link nenoriai tiesėsi ir slinko, ištirps it ledas stiklinėje vandens,- štai ko jis nori. Būtent to. Bet pastatas stovėjo, lyg negyva pašaipa, piktdžiugiškai pasistiebęs virš monotoniškos aplinkos, lyg sakydamas: „Tu pralaimėjai!“

Et, kaip gera būtų buvę iš tiesų pasiklysti rūke, o ne vien tik palengva, bet nesutinkant nė vienos rimtesnės kliūties, slinkti jame, slinkti be pasipriešinimo, be monotoniją sugriaunančios peripetijos. Bet, deja, tasai žmogus visai nepasiklydo rūke, ne, rūkas tik neleido akivaizdžiai matyti to, kas jo laukė, o laukė jo didelis šviesus pastatas, spindintis gelsva šviesa, primenančia gintarus ir alų... Tame pastate daug triukšmo – nors išorė to nė kiek neišduoda, – daug sujudimo, daug bruzdesio, bet viską jame atsveria monotonija, tokia pat, kaip pastato nyki aplinka, padengta tirpstančiu sniegu, kuris susilieja su skystėjančiu purvu po juo. Tame pastate daug žmonių ir jo – štai šito – niekas ten, veikiausiai, ir nepasiges, kur jau ten, jie, matyt, net pasidžiaugtų... Kita vertus, ten viskas apskaičuota – žmonės irgi, tad nepraslysi, jei tą dieną, garsiai ištarus tavo pavardę, neparodysi kažkaip: balsu, žodžiu, gestu, kad „esi“...

Jis stovėjo, nors iš tiesų ir neiškilęs virš keturaukščio pastato, bet toks jautėsi, mat stovėjo ant kalno; iki išsvajotojo, hmm, ne, nekenčiamo tikslo jo laukė dar bet kokį padorų žmogų žeminantis užsiėmimas- bandymas grakščiai nulipti nuo kalno. Et, geriau rūkas būtų paslėpęs nuo žmogaus akių tą pastatą; kaltė dėl to, kad neįvykdė pareigos, greit išsitrintų, bet būtų išvengta tiek vargo. Kol dar esu iškilęs virš to pastato, mąstė, tol dar galiu jam pagrūmoti kumščiu nors, cha. Bet, vos pakėlęs ploną ranką, susigėdo ir ji beviltiškai nukaro... Žmogus susikaupė ir tęsė kelionę, nujausdamas jos greitą ir neišvengiamą finalą, tokį kartų, vien dėl to, kad, – jis tą žinojo visą savo gyvenimą, – kai kelionė baigiasi, nors dar, po kurio laiko, laukia grįžimas atgal, vis tiek kartėlis sugadina bet kokį jos tau teiktą malonumą. Nieko nebus, ir dabar tas pats... Dabar turėtų skambėti muzika – pamanė žmogus kažkaip reikšmingai, net nebūdingai sau; žmogus net pradėjo rinktis galimą dainą, apsistojo ties trimis variantais maždaug, bet greit ta mintis nuslydo į rūką.

Artėdamas, pastatas darėsi didesnis, leidžiantis nuo kalno – vis labiau lenkė žmogų visu kuo, tiesiog begėdiškai jį menkindamas, tas turėjo vis labiau kelti galvą, kad apžvelgtų visą pastatą. Paskutiniai žingsniai turėjo būti itin reikšmingi, mąstė tasai, bet lyg tyčia jie tokie nesijautė; kojos nesuprato jo minčių. Kilo noras pabėgti. Toks begėdiškas, piktdžiugiškas noras mesti iššūkį visiems- ir šitam pastatui, ir šitai niūriai aplinkai, virš kuriuos jis iškilo, lyg tai būtų buvę garbinga, ir sau pačiam- savo bejėgiškumui, savo silpnybei, savo drebuliui, savo baimei, savo praeičiai ir lemčiai, kuri jį čionai atvedė. Pabėgti kur? Trumpos galimų scenarijų nuotrupos mirgėjo prieš jo akis: svečios šalys, šilti kraštai, filmai, literatūra, poezija, nuotykiai, vynas, žolė, meilė, pievos, anga žalumoj, bet nieko realaus,- nieko, ką būtų galima dabar pat griebti ranka, ištiesta į priekį bejėgiška plona drebančia balta ranka, kurią jis norėjo trumpam paversti kumščiu ką tik, ant kalvos viršūnės, kad parodytų savo nesubrendėlišką pasipūtimą; galiausiai, scenarijų trupiniai dingo rūke, nebebuvo aišku, kaip juos sugrąžinti. Man gaila, kone  balsu pasakė. Ko jam buvo gaila? Hmm, žmogus, paklaustas, turbūt nieko nesugebėtų atsakyti.

Galiausiai, žmogus ryžosi atidaryti duris, pastatas pravėrė savo žabtus, pasiruošęs jį priimti, kaip auką, kaip atnašą, kaip maistą. Nemaloni akinama šviesa, nešvari; nešvarios grindys, apdrabstytos purvu, prineštu iš lauko, kad ir nuo kalno, kad ir tas purvinas sniegas aplinkui, kad ir tas skystėjantis purvas. Keista, kad čia nėra rūko, pamąstė žmogus, rūko jam dabar trūko, mat viduje buvo stebėtinai, nenatūraliai giedra – dirbtinė šviesa apšvietė viską, viskas buvo taip akinamai vieša ir kontroliuojama, suskaičiuota ir pamatuota, kad, atėjus čia iš rūko, atrodė kiek keista ir net nemalonu; jo batai šlepsėjo tomis grindimis, anokia čia garbė, mąstė, juk čia daug prišlepsėta, daug pritrepsėta, visko čia daug, man per daug, nes aš mažas, menkas, aš tik vienas – o jų daug, be to, – mąstė – juk pats pastatas toks didelis, aš vienas per mažas jam apžvelgti, jam vadovauti, jam nurodinėti, jį apimti. Tai galėjo trukti amžinai, tai galėjo trukti visą jo likusį gyvenimą, o gal ir truks, tik šį pastatą keis kiti, didesni ir mažesni, vieni šypsosis jam, kiti šieps balkonus ir rodys savo senatviškas raukšles ant sienų, dar kiti pasitiks jį abejingi, bet šiukštu negalvok, kad jie kada nors nors akimirką nuleidžia nuo tavęs akis; tų pastatų funkcija mažai kuo skirsis, žmonės, juos aptarnaujantys – taip pat, visa kita, kas sudaro jų esmę, tai yra, jų turinį, keičiasi, lyg upė, tekanti po tiltu, lyg laikas, kuris, vos kirtęs dabartį žyminčią ribą, staigiai iš ateities virsta praeitimi... Dabar jis tai pamiršta, palengva, kaip prisiminimas apie tirštą rūką tos mintys sklaidosi jo galvoje, jų vietą užima paprastas, bet aktualus noras spėti, kol nebus ištarta jo pavardė. Nes, juk, jeigu tada jis nebus vietoje, jis juk negalėsiąs parodyti kažkaip: balsu, žodžiu, gestu, kad „yra“... Bet paskutinė mintis vis vien yra: kaip aš norėjau pasiklysti rūke...

2015

AeMu'15

Taigi, belieka paskelbti metų geriausius muzikoje ir pristatyti man labiausiai patikusias 10 dainų. Dar galiu pridėti, kad tai buvo paskutinieji, aštuntieji, tokio pobūdžio muzikiniai apdovanojimai.//
So, all that's left this year is to name the best things in music and the top 10 songs of the year, what will constitute the 'results' and will end the long history of such awards – as this was the last, eighth, awards.

Metų atlikėjas/grupė: [Artist/band of the year]

Battles (JAV/US)

Nariai/Members: gitaristas, klavišininkas, programuotojas/guitar, keyboards, programming Ian Williams, gitaristas, bosistas/guitar, bass guitar Dave Kanopka, būgnininkas/drums John Stanier.    

Metų albumas: [Album of the year]

Battles – La Di Da Di (Warp)

Metų singlas: [Single of the year]

The Soft Moon – Far

Metų vaizdo klipas: [Music video of the year]

Battles – The Yabba (dir.  Roger Guàrdia)



TOP10:

10. The Soft Moon – Far

9. Tyondai Braxton – Scout1

8. Patricia – Mercury In Retrograde
 
7. Floating Points – Silhouettes I, II & III


6. Money – You Look Like A Sad Painting On Both Sides Of The Sky

5. Earl Sweatshirt – Grief

4. Death Grips – Pss Pss

3. Oneohtrix Point Never – Ezra
2. Arca – Snakes

1. Battles – The Yabba

AltMU'15

So, I've decided to offer an alternative to the eight year long sequence of "my music awards", that have been always the same through the years. So, this time, before you find out the winners of "AeMu", here's a new type of list. Here, I will present only two nominations: Album of the year and a short list of the best songs of the year. However, this time, instead of simply naming the winner and going to bed on New Year's Eve, I'll present a TOP10 list here. And instead of naming 10 songs that I liked the most in 2015, I will present 20 songs. Will this strange awards become the new standard or will I quit doing ridiculous recaps altogether, I don't know. Before I start, I would like to point out that readers should not expect to find differences between both lists. They do coincide instead of being alternatives, as I am not a multiple.

Album of the year:

1. Battles – La Di Da Di (Warp)
2. Floating Points – Elaenia (Pluto)
3. Patricia – Bem Inventory (Opal Tapes)
4. Oneohtrix Point Never – Garden of Delete (Warp)
5. Earl Sweatshirt – I Don't Like Shit, I Don't Go Outside (Columbia)
6. Wire – Wire (Pink Flag)
7. The Soft Moon – Deeper (Captured Tracks)
8. Young Fathers – White Men Are Black Men Too (Big Dada)
9. Holly Herndon – Platform (4AD)
10. Lapalux – Lustmore (Brainfeeder)

TOP20 songs:

20. Belle & Sebastian – Cat With The Cream

19. Oneohtrix Point Never – Mutant Standard

18. Young Fathers – Rain or Shine

17. Battles – Summer Simmer

[Live versions on YouTube]

16. Patricia – Just Visiting (with Cloudface)

15. The Soft Moon – Wasting

14. Wire – Harpooned
13. Floating Points – Peroration Six

12. Battles – Non-Violence

[No YouTube]

11. Earl Sweatshirt – DNA (feat. Na'Kel)

10. The Soft Moon – Far

9. Tyondai Braxton – Scout1

8. Patricia – Mercury In Retrograde
 
7. Floating Points – Silhouettes I, II & III


6. Money – You Look Like A Sad Painting On Both Sides Of The Sky

5. Earl Sweatshirt – Grief

4. Death Grips – Pss Pss

3. Oneohtrix Point Never – Ezra
2. Arca – Snakes

1. Battles – The Yabba

AeMu'15

Šiemet, kaip ir kasmet nuo 2008-ųjų, metų pabaigą vainikuos mano muzikiniai apdovanojimai, šiemet, kaip ir kelis pastaruosius kartus, vadinami „AeMu“. Kas šiemet ne taip, kaip visada? Vieta – šiemet apdovanojimai persikelia iš „Aesthetiški medžiai“ blog'o į „Aesthetic Trees“ blog'ą, kuriame daugiau dėmesio skiriama muzikai ir menui apskritai, taigi, kur tie apdovanojimai bus labiau „savo vietoje“. Visa kita lieka kaip buvę – tos pačios nominacijos, ta pati sistema. Galiu tik pridurti, kad šie apdovanojimai gali būti ir paskutiniai- nebelabai matau priežasčių dėlioti metų geriausius, lyg kažkokia (kažkada seniai) sau pačiam ant galvos užgriozdinta prievolė, kurios prasmės jau senokai nebejaučiu. Tačiau šiemet dar pristatysiu, kas man šiemet patiko, kad skambia nata pabaigti apdovanojimų istoriją (o gal ir ne).//

This year, as was the case with every single year since 2008, I'm going to recap the year in music and name the best I've heard this year- this I shall call my music awards and, more specifically, this year's awards will be named – like in 2013 and 2014 – "AeMu". What's new in 2015? Well, the location: for the first time ever, my music awards will move from the old "Aesthetiški medžiai" blog to this new shiny (well, not so much) "Aesthetic Trees" blog. Well, apart from that, everything's going to be as usual – same nominations, same system. I may note that this year's awards might well be the last... I've struggled to find motivation to follow in the footsteps of my old self, who started this end of year melodrama, but I want to give you one last single glance into my musical world to finalise a marvellous lineage of awards in a positive way (and, after all, maybe I won't be giving up just yet).

Metų grupė/atlikėjas: [Artist of the year]

Battles (JAV/US)

Floating Points (JK/UK)

Death Grips (JAV/US)

Metų albumas: [Album of the year]

Battles - La Di Da Di (Warp)

Floating Points – Elaenia (Pluto)

Patricia – Bem Inventory (Opal Tapes)

Metų singlas: [Single of the year]

Foals – What Went Down
Oneohtrix Point Never – Ezra
The Soft Moon – Far

Metų vaizdo klipas: [Music video of the year]

Foals – What Went Down (dir. Niall O'Brien)

Young Fathers – Shame (dir. Jeremy Cole)


Battles – The Yabba (dir. Roger Guàrdia)



(Dar bus metų dainų TOP10/There's going to be a TOP10 of this year's tracks as well)

Visi ankstesnių metų nominantai ir nugalėtojai – vienoje vietoje/All nominees and winners – from 2008 – in one place!