Everyday Revolution

Any political revolution, as history has vividly proved so far, is bound to end in terror and dictatorship. But social revolutions have the quality of being inevitable as our life rapidly changes due to technological progress, resulting in social change as well. But in this essay I do not intend to discuss either. Instead, I want to highlight what I see as the way to disobey the kind of rule we all our subjected to. And, in short, I see this last resort of resistance in doing meaningless and naturally unbound things such as walking. I will try to show the importance of activities that do not bring profit and do not have any practical use in the way it is understood in our society in countering the dehumanizing nature of our everyday life.

1. We all tend to travel every day. We commute to school, to university/college, to work and when our day is off, we go back. In doing so, people either choose to use their own cars, either they use public transport. Either way, streets are full of cars and busses, people have to wait, they get angry and try to relax, they dream of other places, of a different world, where the person in question would be able to drive at maximum speed seeing no obstacles. Travelling to work or to school is seen as an inevitable if uncomfortable part of everyday city life. What is the underlying concept behind it is that commuting is yet another way of control. Here we see nothing new if we're acquainted with the theory of the French philosopher Michel Foucault. First of all, if you have a car and use it, you are subject to individualization (i.e. your individual and unique number plate, your driving license with your personal information), then you are subject to rules, which if you disobey, you are punished, and finally, by controlling parking you are pretty much easy to track from home to work to home. If, again, you use public transport, the system is a bit different, however, you are once again fully subject to control – CCTV, e-tickets and conductors make sure everything happens as it should. The level of individualization is less obvious, however, it is still easy to find out who you are and when were you in a given place or where were you in a given moment in time. Control and surveillance – things that frighten us when we are presented with the way they function, yet governments tend to picture it in different terms – in terms of 'safety', 'obeying rules', 'you're better off that way' etc. What, in short, is the way to disobey the rules which govern our lives? Walking. Walking is a rather useless activity in a world where only speed and efficiency is what matters. Traveling by foot distances you from the crowd as it's an intrinsically solitary activity, even if you eventually meet some people on the road you take – they have their own, individual routes and for the bigger part you will follow your own individual path. It also loosens the ties that hold you together with society- being together in a packed bus, wasting your time in a traffic jam, having to take into account fellow drivers, being visible and responsible – when you walk, you are alone, you are as free as our society allows you to be, probably. And this kind of activity does not have a price tag on it too – a dangerous thing for our capitalist society, where everything depends on the price and is commoditised. Such consumer capitalist 'alternatives' as Northern walking is merely a way to present an intrinsically free thing in an oh-so-different way, that is labelled cooler and requires, surprisingly enough, buying certain sticks that legitimate your walking as something of a valuable experience. Otherwise, walking instead of using public transport or any transport whatsoever is basically the kind of resistance that is hard to supress. It is a way to disobey the monotonous rule of society of control, a concept used by Gilles Deleuze.

2. Walking is a unique way to stray away from beaten paths and find your specific way of seeing your surroundings. Instead of a mediated mode of seeing, looking out of the window of a car or a bus, when travelling on foot, you find a less mediated way of perceiving your surroundings. Furthermore, you can regain control over the tempo and rhythm of your movement in the city. When driving or going by bus you are not free to choose your own rhythm, even traffic lights are controlled to help you maintain a certain rhythm. Walking gives you a chance to claim the indefinite. It is the opposite of fixed routes and roads, controlled by traffic lights in the city. Marshal McLuhan argued, that media is what extends a given organ or limb, or our power. However, the other part of it is that the power we extend via media is also ‘amputated’ and ‘anaesthetised’. Thus we lose it, but get a ‘better’ version of it. For instance, when you choose to drive, instead of walking, your body and legs suffer in the long run – you are less and less able to walk, in fact. Your body is weakening, because you got this remarkable power to travel huge distances without putting in all your strength. And think about planes then… One might think these changes are for the better, however, we are plagues by obesity and various disorders related to fatigue these days precisely because we can get away with less and less physical activity. Ironically, we now pay for a chance to legitimately exercise (in gyms), whilst also paying for our car or bus. We got so much, but we lost a lot as well. So, walking enables you to break this vicious cycle and reclaim your freedom to stay indefinite. And it is important psychologically as it is physiologically. Mind you, I do not propose trekking as a sport. It is an experience that escapes commodification. And a return to being without the cheesy and completely fake ‘back to Nature’, proposed by Jean-Jacques Rousseau. Friedrich Nietzsche, himself a huge fan of walking, rightly scorned Rousseau’s idea. Trekking is a way of avoiding the Gaze of the system and a way to reclaim your freedom to wander and find your own way of seeing your environment without paying and without succumbing to the logic of the market.

3. Here we come to the strangest part of this essay. I have already mentioned ‘wandering’ as an important term. When Friedrich Nietzsche, whom I have already mentioned above, spoke of ‘eternally being childish’, he proposed a specific way of seeing the world as a game, as play, without claiming any fixed identity and following rules imposed on us from without, nevertheless, following some rules, as a game by definition is linked to certain rules. He as well spoke of nomadic modes of thinking. This idea was the picked up by the French philosopher Gilles Deleuze. Even more interesting things were argued by the Situationists, especially their leader Guy Debord. The Situationists talked not only of detour as a way to subvert the society of the spectacle that we all live in, but also of unique ways of movement in the urban environment, that should be taken to be a battlefield and thought of in terms of strategy and tactics. I find it hard to accept the term ‘nomad’ as a suitable term, as well as seeing a difference between the idea of prowling through the city along so-called paths of least resistance and being a wanderer. A traveller, I propose, is an individual, who travels without any objective, without any goal. A nomad, on the other hand, as I understand, is a person, dependent on his or her surroundings in one way or another (think, for instance, of a homeless person). A traveller is someone who has no need to go anywhere, but no place to stay. He is sort of mad – if allowed, he would go on and on, or turn around, if he wants to. The world revolves around him in ways that are strange and unexpected to him and escape conceptualisation. He can walk and walks as if there is a place where he goes, but there is no such place. Nevertheless, the Situationist idea of a detour, of walking where you please in an urban environment is very important to the everyday revolution, a thing they spoke of as well. It is precisely that walking is useless and inefficient, a horrible thing nowadays, and brings us back to the indefinite, to places lost and found, where we have been so many times, but never actually noticed anything; I remember walking along the road, going home from school, and seeing a trolleybus packed full with people – I might have been amongst them, because actually I should have taken it to the place where I would catch a bus – and I felt relief, that I can walk on the side of the road and do not have to be part of this mess all of them are into.

So, trekking is a way to subvert your everyday routine and break the rules of efficiency and the logic of the neoliberal world we all live in. Walking is a philosophical activity, because it enables you to find your own way of seeing things and reclaim your ability to walk, to look around, to wander. It is a way to get rid of constraint we are forced to submit to. Losing ties with the society of the spectacle and with herd morality, with pitiful feelings of powerlessness, that you feel stuck in a crowded bus, is better than being efficient and a useful part of the system, a cog in the mechanism. As Jean Baudrillard observes, even fatigue is a way of resistance, as well as animals in farms, who break the rule of profit by being inefficient and killing themselves – for they have nothing else to do. We can do something and that is to resist in our everyday lives. Walking is one particular way of doing it. It is antisocial, but a philosophical way of life is not to be comfy.

Books mentioned in this essay, among others, are Jean Baudrillard “Consumer Society: Myths and Structures”, Jean Baudrillard “Simulacra and simulation”, Guy Debord, “Society of the Spectacle”, Gilles Deleuze “A Postscipt on the society of control” (in “Negotiations”), Michel Foucault “Discipline and punish: the birth of the prison”, “History of Sexuality” (vol. 1-3), I also recommend writings by Friedrich Nietzsche, for instance, “The Twilight of Idols”, “Beyond Good and Evil”, “Gay Science” and a book specifically dedicated to the subject I write about – Frederic Gros’s book on walking as a philosophical activity, “A Philosophy of Walking”. (Also, a wonderful if a bit strange interview with Gros is here).

Atsiskleidimo logikos absurdiškumas

Po to, kai pakomentavau Lietuvos gėjų lygos atstovo Tomo Raskevičiaus pasisakymus interviu LRT radijui, kilo mintis detaliau panagrinėti būtent pačią atsiskleidimo (Coming out) logiką. Praėjusią savaitę esu rašęs panašia tema, kur daugiau dėmesio skiriu tapatybės (identity) temai, tad platesniam kontekstui siūlau būtent aną savo straipsnį.

Trumpai siūlau prisiminti, ką sakė Raskevičius. Jis LRT radijui sakė, kad akcija „Išgirsti“ (turinti ir „Facebook“ puslapį) yra „sveikintina ir labai jautri“, o jos dalyviai, tiksliau, kaip LGBT atsiskleidę žmonės verti pagyrų už „drąsą ir pasiryžimą“. Toliau LGL atstovas pasiguodė, kad, et, visi tie jauni žmonės, taip, labai drąsūs ir ryžtingi, tačiau, girdi, LGBT bendruomenėje „yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli“. Tyli, matai, nors tu ką. Problema čia tame, kad būdami „LGBT bendruomenės“ nariais, anie „celebrities“ išdavikiškai tyli ir neneša vaivorykštės vėliavos išdidžiai (Gay Pride) ir ryžtingai. Suprask, jei žinomas asmuo atsiskleidžia, visiems, kurie irgi yra LGBT staiga pasidaro gera gyventi, nes 1) pasirodo, „mūsų tarpe“ esama tokių žmonių; 2) homofobas, sužinojęs, kad koks aktorius/ė, politikas/ė, dainininkas/ė yra homoseksualūs ar biseksualūs, staiga skaudžiai suvoks savo milžinišką klaidą ir taps „straight ally“. Toliau Raskevičius prideda svarbiausią tezę, tokia ji svarbi, kad LGL savo „Facebook“ paskyroje šį straipsnį reklamuoja būtent šita teze: kai LGBT žmonės (ar nevyriausybinės organizacijos?) pradės „vadinamąją atsiskleidimo bangą“, kai „kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT“, tokiu būdu bus galima atsikratyti stereotipų ir tada „mes“ pajudėsime visa jėga. Tik kur? Koks, tokiu atveju, yra LGBT organizacijų tikslas – mažinti diskriminaciją ir kovoti, kad buvimas LGBT nebebūtų svarbus kriterijus vertinant žmogaus „vertę“, „tinkamumą“ užimti kokias nors pareigas ir t.t., ar stengtis steigti naujas, bet neva moksliškai sankcionuotas tapatybes (kurios neva „buvo visais laikais“), kurias turėtų, kaip aktoriai, o gal kaip etiketė ant produkto, kuri reprezentuoja tikrąjį produkto turinį, įkūnyti LGBT asmenys?

Savo nagrinėjimą pradėsiu nuo kiek asmeniško pastebėjimo. Asmeniškai man noras „pasisakyti“ yra keistas ir nesuprantamas. Ne tik, kad man nesinori apskelbti pasauliui, kokia mano lytinė orientacija, man netgi nesinori pasakoti bent kiek apie save, net elementariausių faktų, net vardo ar amžiaus, absoliučiai daugumai žmonių. Aš nejaučiu jokio noro deklaruoti, ką mėgstu, ko nemėgstu, kas mane jaudina ar nejaudina, nemanau, kad man neįdomiems žmonėms tai turėtų būti įdomu. Man neatrodo, kad reikia su visais kalbėtis ir „free hugs“ man yra kažkas nesuprantama. Kodėl man turėtų rūpėti aplinkinių žinios apie mane, dar svarbiau, kodėl aš turėčiau juos informuoti apie dalykus, kurie tiesiogiai nesusiję su mano veikla? Viena yra, kai tau pasiūlo mėsos, pasakyti, kad esi vegetaras/ė, kita – kai sutinki žmogui ir, prisistatydama/s, pasisakai nevalganti/s mėsos. Coming out‘as, mano manymu, veikia lygiai taip pat: yra tolimas kelias nuo nesakymo apie savo orientaciją ir melo/slėpimo/apgaudinėjimo. Jei, atėjęs į mokyklą, universitetą ar darbą, nepasakai, kad esi LGBT, tai yra toli gražu ne tas pats, kas apgaudinėti save ir gyventi „dvigubą gyvenimą“ ar bandyti „pasikeisti“ ir tapti, kaip kiti. Atsiskleidimo proponentai šiuos skirtumus ignoruoja. Jiems, rodos, atrodo, kad, jei bent vienas žmogus iš tavo pažįstamų ratų nežino, kad tu – LGBT, reiškia, tupi „spintoje“ (in the closet). Jei aš nemanau, kad žmogus X vertas žinoti mano vardą, aš nesakau tam žmogui savo vardo. Tik nuo manęs priklauso, ar jį pasakysiu – bandymas atimti iš manęs šią teisę yra autonomijos pažeidimas. Jei aš nenoriu su kuo nors bendrauti, ar tokiems žmonėms vis tiek privalau viską apie save iškloti, kaip teisme, policijoje, per tardymą, per kankinimą?

Reikia aiškiai atskirti, kam naudingas toks reikalavimas („Kalbėk“). Kaip pastebi Michelis Foucault, seniau žinojimą iš žmonių reikėdavę traukti replėmis, vėliau šia praktiką perėmė psichiatrai ir psichoanalitikai, tačiau dabar ši praktika yra interiorizuota – kiekvienas mūsų su mielu noru išpažįstame visas nuodėmes visam pasauliui ir jaučiamės suvaržyti, jei to negalime padaryti. Foucault atmeta populiarią hipotezę, kad seksas esą buvęs suvaržytas (dėl kapitalizmo įsigalėjimo XVIII-XIX a.), jo nuomone, seksas kaip tik buvo verčiamas kalbėti jau labai seniai ir dabartinė mūsų „plepaus seksualumo“ epocha tėra tęsinys ir tolimesnis etapas to, kas vyko amžių amžiais ir naivus įsitikinimas, kad lytiškumas dabar yra, pirmą kartą, išvaduotas nuo puritonizmo ir kvailų suvaržymų, yra nesąmoniningas (Foucault: 48-57). Kaip jau minėjau, žmogus yra patalpinamas į Panoptikoną, į Jeremy Benthamo svajonių kalėjimą, kur yra stebimas ir interiorizuoja idėją, kad jis yra stebimas nuolat ir nepertraukiamai. Taip pat žmogus verčiamas ir išsipasakoti, išsisakyti. Jis yra išstatomas Foucault minėto Gaze apžiūrai – tai šaltas, moksliškas, nešališkas, metodiškas žvilgsnis. Kodėl kiekvienas „privalo“ pasisakyti esąs LGBT? Nes plepusis seksualumas reiškia, kad jau nebėra kur pabėgti – viskas vieša, viskas yra dalis sistemos. Atsiskleidimo logika veikia pagal Foucault aptartą modelį – žmogus yra išstatomas visų apžiūrai, įvertinimui, teismui (anonimiškam, distancijuotam, medijuotam). Žmogus privalo „pasisakyti“, tai yra, turi viską išpasakoti, viską atskleisti, kad nieko neliktų nepastebėta, kiekviena scena iš gyvenimo būtų preparuota, įvertinta, pamatuota. Didžioji klasta yra tikinimas, kad tai „įgalina“ subjektą. Negi neaišku, jog pasakojant kitiems, tu įgalini juos – praturtini juos žinojimu, atsisakai dalies „paslaptingumo“, ‚paslepties“, apie ką kalbėjo Gilles‘is Deleuze‘as, kurią dar laikei savo rankose. Tu atsisakai dalies autonomiškumo mainais į tribalistinį pripažinimą. Marshalas McLuhanas, kalbėdamas apie elektros amžių, kuriame gyvename, pastebi, kad mes grįžtame į gentinės sąmonės laikus, atsisakydami subjektyvaus požiūrio taško, kadangi elektra pratęsia ne kokią nors konkrečia mūsų juslę ar organą, o mūsų centrinę nervų sistemą; visas pasaulis virsta dalimi mūsų gyvenimo (įsidėmėtina, kad McLuhanas tai rašė 1964 m..). Kitų pripažinimas įgalina mane būti „savimi“ (beveik pono ir vergo dialektika Hegelio mąstyme), be to, mano paslaptingumas yra kaltė, nes „privalau“ pasisakyti, kitaip išduosiu „saviškius“. Taigi, dviguba atsakomybė – prieš kitus, kad jie įgyti apie mane žinojimą, ir prieš „bendruomenę“, kuriai aš priklausau „by default“, nesąmoningai, priklausymo nepasirinkęs. Aš priklausau bendruomenėms, jų nepasirinkęs, nes mano priklausymas yra nustatytas kitų. Žmogus, pažvelgęs į mane vertinamu žvilgsniu, nustato, kokiai bendruomenei aš priklausau – mano protestai čia nieko nereiškia. Tačiau kaip tada su atsakomybe? Jei aš nepasirinkau priklausyti bendruomenei, kaip aš atsakau prieš kitus tos bendruomenės narius? Akivaizdu, kad mano norai ir sprendimai čia mažai ką reiškia. Kiti sprendžia ir kiti žiūri, stebi, vertina. Atsiduoti kitų valiai aš privalau.

Jeigu norite, analizuojant Raskevičiaus pateiktą imperatyvą „LGBT privalo pasisakyti, kad yra LGBT“ kantiškai, nieko nesigauna. Jei mano elgesio maksimą „Kaip dalis bendruomenės A, viešai pripažįstu priklausąs bendruomenei A“ taptų universalia įstatymo leidybos norma, nieko nepasikeistų LGBT žmonių gyvenime. Toks kantiškas judesys tiesiog numatytų, kad sutinku, kad kiti tos pačios bendruomenės nariai taip pat privalėtų pasisakyti. Galima būtų išvesti bendresnį reikalavimą visiems žmonėms deklaruoti kažką apie save, tačiau vis tiek neaišku, kuo tai naudinga jiems patiems. Galiausiai, patenkame į tapatybės politikos (identity politics) spąstus. Tapatybės politika pasižymi tuo, kad sugriauna du svarbius konceptus – universalizmo ir logikos svarbos. Jei aš pasakysiu, kad manau, jog LGBT žmonių negalima diskriminuoti, žeminti ir bausti ar „gydyti“, mano teiginys bus paremtas loginiais argumentais ir racionaliu mąstymu ir remsis teoriniais dalykais, kurie sudarys galimybę jį įvertinti kaip teisingą ar klaidingą, įtikinantį, logiškai neprieštaringą. Tačiau identity politics logika diktuoja visai kitokį imperatyvą: jei pasakysiu, kad „LGBT žmonių negalima diskriminuoti, o aš esu LGBT“, žmonės pagyvės ir nebežiovaus. „Kaip LGBT/autistas/vegetaras“ aš galiu pasakyti didžiausią loginiu požiūriu nesąmonę, kaip kad „LGBT nereikia skriausti, nes tai žiauru“, arba „LGBT nereikia diskriminuoti, nes tai mane skaudina“ ir mano argumentas bus kur kas įtikinamesnis daugeliui. Tapatybės politika atsisako universalizmo, nes postuluoja, kad tik bendruomenės A nariai supranta, ką reiškia būti bendruomenės A nariu. Bendruomenės B nariai apie tai „nieko nesupranta“ ir šneka kaip „privilegijuoti“ individai, kurių argumentai vien dėl to nieko nereiškia. Taigi, bet kokios šnekos apie LGBT teisės yra niekinės, kol neišstoja į priekį koks vaikinukas ar mergina ir graudulingu balseliu neištaria „I‘m gay“ ir neapsižliumbia. Būtent vėliavnešių čia reikia. Todėl reikia pasakyti, kad po to, kai „pasisakys, kad yra LGBT“, LGBT asmenys dar turės šiokią tokią nedidelę prievolę – būti atviruku „Kas yra LGBT“ ir nuolat pozuoti kaip toks atvirukas. Nuolat būti Gaze matomumo zonoje. Juk nepakanka kartą pasisakyti, reikia nešti „bendruomenės“ vėliavą visą likusį gyvenimą ir „valgyti kaip LGBT“, „mąstyti kaip LGBT“, „skaityti kaip LGBT“, „vaikščioti kaip LGBT“ ir t.t. Nes tapatybė šiuo atveju suvokiama esencialistiškai ir reiškia, kad „esi kitoks“. Mano nuomone, toks getuose gyvenančių mažumų susvetimėjimas (ir visų iki vieno pavertimas mažumų atstovais) yra ne vien postmoderno dalis, bet ir puikus dalykas neoliberaliajai rinkos ekonomikai. Koks pasipriešinimas neoliberalizmui, ekologinių problemų priežastims ir kitiems visus iki vieno liečiantiems dalykams gali būti, kai kiekvienas jaučiasi „ypatinga snaige“ ir mano, kad tik savo gete jį/ją visi supranta. Tai stebėtinai ištrina ir asmeniškumą – pradedama mąstyti ne „aš“ ir „jie“, o „mes“ ir „jie“, aš esu aš tik tiek, kiek esu bendruomenės A narys. Atsiskleidimas nėra pabaiga, o kaip mėgstama sakyti nūnai „kelias“, ir tas kelias veda į getą. Partikuliarumo obsesija verčia žmones vartoti neoliberalizmo sukurtus masinės gamybos personalizuotus „specialiai jums“ skirtus identitetus. Ir visa tai daroma šventai tikint, kad „išreiški save“ (apie tai, kaip jau minėjau, kalbėjo ir Baudrillard‘as). Be to, juk būti laimingam yra netgi savotiška prievolė, apie kurią nenuilstamai mums kalba psichologai. Juk kiekvienas privalome būti atvirukas „Kaip man gera gyventi“.

Tad, atsiskleidimo logika verčia žmogų 1) atsiverti Gaze, leistis preparuojamam Gaze ir „prisipažinti“ (sau ir kitiems), kas esi, ką mąstai, ką jauti, kiek tik gali; 2) prisiimti tapatybę, kuri nuspalvina absoliučiai visas jo gyvenimo sritis, tapatybę, kuri yra pri-skirta ir numatyta žmogui. Noras prakalbinti Kitą, prakalbinti lytiškumą iš tiesų visus mus paverčia atvejais, pacientais ir kaliniais, kurie privalo atsiskleisti ir nieko neslėpti nuo kitų akių. Šis ritualinis paslapties atskleidimas arba „šydo nutraukimas“, apie kurį kalbėjo Friedrichas Nietzsche, yra panašus į tuos ritualus, kuriuos praktikuoja elitinių aukštųjų mokyklų klubų nariai – pažeminimas kitų akyse, vienas po kito visi per tai praeina ir taip sustiprina tarpusavio saitus. Tačiau, manau, pastebėjote, kad tai yra uždarų ir elitinių klubų užsiėmimai, na, dar pirmakursių ar naujokų kariuomenėje krikštynos, tačiau šitie ritualai susiję su slaptumu, tuo tarpu atsiskleidimas yra ta pati idėja perkelta į visos visuomenės plotmę (elektros amžius?). Visi privalo per tai praeiti (juk kiekvienas turi tapatybę, šiaip ar taip) ir taip tapti visuomenės, sistemos dalimi. Tačiau ir čia jaučiasi kažkoks keistas aspektas: žvilgsnis visada yra anonimiškas bendruomenės kaip bendruomenės žvilgsnis (Panoptikonas), kuris nužmogina ir pažemina, nes myli tave tik pažemintą, toleruoja tave tik sužalotą, silpną, verkiantį. Žiauru yra to reikalauti.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, in Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, p. 7-123

„Prisipažink!“, arba LGBT teisių diskursas Lietuvoje

Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius šią gegužę kalbėjo LRT radijuje, o pokalbį paskelbė ir 15min.Lt. Manau, tai vertingas mano jau aptartos ir kritikuotos identity politics, arba tapatybės politikos, pavyzdys, vertas detalesnio žvilgsnio ir kai kurių teorinių implikacijų išskleidimo. Pabandysiu analizuoti šį diskursą kaip pavyzdį to, kas patiekiama ant mūsų stalo šiais laikais, gerą, kokybišką pavyzdį, pasiskolintą iš kitur, ir panagrinėti, kokia iš tiesų nauda ar žala plaukia iš siūlomų minėtame interviu dalykų.

Tomas Raskevičius, atsakinėdamas į žurnalisto klausimus, teigia, jog informacija apie LGBT nėra „propaganda“, ir neigiamai jaunuolių neveikia, nes „[j]ų vis tiek tokia tapatybė (ar tai būtų seksualinė orientacija, ar lytinė tapatybė), todėl reikia daryti išvadą, kad vis dėlto tai – žmogaus prigimtis. Taigi tai nėra pavyzdys ar kažkokia neigiama propaganda – tiesiog tokia mūsų įvairovė ir realybė.“ Tai LGL atstovas sako, aptardamas neigiamas LGBT jaunuolių patirtis, kai šie auga nedėkingoje anti-LGBT propagandos jūroje. Tad, jam atrodo, kad potraukis tos pačios lyties žmonėms, kaip ten bebūtų, yra tapatybė. Tai nėra... potraukis tos pačios lyties žmonėms, tai – tapatybė. Michelis Foucault teigia, kad „homoseksualumas“ atsirado 1870 m., kaip tam tikras konceptas, nors jo ištakų būta ir seniau, tačiau būtent toks, kokį mes visi, tiek homofobai, tiek LGBT žmonės, tiek visi kiti, suvokiama, atsirado būtent XIX a. antrojoje pusėje (Foucault: 38). Tačiau potraukis tai pačiai lyčiai atsirado kartu su potraukiu kitai lyčiai. Yra didelis skirtumas tarp tapatybės ir polinkio ar potraukio. Sakyti, kad „tai – žmogaus prigimtis“ yra kiek per paprasta. Be abejo, pats potraukis yra, matyt, prigimtis (labai sudėtingas teorinis konceptas, kaip ten bebūtų), tačiau tapatybė – tikrai ne. Stereotipiškai gėjais laikomi Michelangelo ar Leonardo da Vinci neturėjo tos gėjaus tapatybės, apie kurią čia kalba Raskevičius. Be abejo, tai yra mūsų realybė – potraukiai, ne tapatybės – tačiau „LGBT“ ir „homoseksualumas“ yra kultūriniai ir socialiniai tam tikros visuomenės sukurti dalykai.

Toliau jis kalba: „Socialinis matomumas, kuris per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje LGBT bendruomenės atžvilgiu yra labai padidėjęs, yra labai pozityvus reiškinys, nes mūsų visuomenė pradeda kalbėti apie šią problemą.“ Įdomu, kaip vertinti tai, kad, akivaizdžiai simplifikuodamas, Raskevičius LGBT (?) įvardijo kaip „problemą“. Matyt, riktas. Akivaizdu, kad turėta omeny kažkas kita, tačiau vis vien keistai skamba. Kalbant apie matomumą, mums naudingas Michelio Foucault aptartas Gaze terminas, reiškiantis objektyvuojantį ir šaltą žvilgsnį, žiūrą, spoksojimą. Teigti, kad matomumas yra būtinai teigiamas dalykas, yra naivu. Čia mus pravers ir kitas Foucault terminas – iš Jeremy Benthamo pasiskolintas Panoptikono konstruktas bei iš to jo išvestas panoptizmas. Trumpai tariant, tai reiškia, kad kalėjime (tinka ir ligoninei, mokyklai, fabrikui) visi sėdi po viena kamerose ir yra matomi prižiūrėtojui, kuris sėdi bokštelyje kalėjimo viduryje. Jie jo nemato, jie nežino, ar jis išvis šiuo metu žiūri, būtent taip ir veikia panoptizmas: jie interiorizuoja mintį, kad yra prižiūrėtojo stebimi (Benthamas sako, kad prižiūrėtoju gali būti bet kas – nesvarbu, nes žiūrėti iš esmės net ir nereikia) ir pradeda elgtis atitinkamai. Taigi, matomumas gali atsisukti prieš mus ir paversti mus objektais. Tai, kad visuomenė „pastebi“ vis daugiau savo narių, yra dalis to, ką Foucault laikė disciplinarine visuomene, kur visi yra suskaičiuoti ir privalo efektyviai veikti. Gilles‘is Deleuze‘as, savo ruožtu, 1990 m. teigė, kad mes gyvename jau kontrolės visuomenės laikais. Individualizacija ir individų įtraukimas į veiklą, kuri naudinga valstybei ir verslininkams, reiškia tik tai, kad likti nematomam tampa pavojinga, kaip pavojinga tavo karjerai yra neturėti „Facebook“ paskyros ir reguliariai jos neatnaujinti taip, kaip reikia, bet tuo pat metu išreiškiant savo asmenybę. Šiuo atveju Tomas Raskevičius mums nieko nauja nepasako – be abejo, socialinis matomumas yra naudingas tiek, kiek jis palengvina individo kančias, galimai patiriamas dėl diskriminacijos ir pan., bet ar nesiilgėsime baisių senovės kalėjimų, kaip teigė Gilles‘is Deleuze‘as? Nežinia, ar geriau būti išstumtam iš visuomenės ir sistemos, ar būti jos preparuojamam nuolat ir negailestingai.

Tomas Raskevičius teigia, kad „[k]albėti apie tai viešojoje erdvėje pozityviai arba net neutraliai yra labai siektinas ir pageidautinas reiškinys.“Toliau jis pakartoja mano jau pakomentuotą mintį: „LGBT žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią problemą ir mūsų LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams sudarydami tokias sąlygas, siųsdami tokią žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai padėtume jiems tapti visaverčiais visuomenės piliečiais ir susidurti su mažesniais iššūkiais, negu jie susiduria dabar.“ Taigi, tikslas yra, kad LGBT jaunuoliai užaugtų tokiais pat sistemos tarnais, kaip ir heteroseksualūs jaunuoliai. Taip pat jis nuoširdžiai dėsto, kad tapatybė (gėjus, lesbietė, biseksualas, trans) egzistuoja, nors tu ką. Platono „Puota“ ir Sapfo eilėraščiai jam, matyt, įrodymas.

Paklaustas žurnalisto, ką atsakytų LGBT matomumo kritikams, Raskevičius atsako: „Reikėtų apsidairyti aplink – tokių žmonių yra visur ir buvo visą laiką. Mes, kaip visuomenė, ne kaip bendruomenė, turime suprasti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis yra vertingas, o seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės aspektas yra iš privataus žmogaus gyvenimo srities, todėl neturi jokios įtakos žmogaus socialinės integracijos ir socialinės raidos tendencijoms. Taigi jei mes, atsižvelgę į dabartines demografines tendencijas ir emigracijos mastą, sudarytume palankias socialines sąlygas Lietuvoje gyvenantiems žmonėms būti tuo, kuo jie nori būti, tiesiog sukurtume daug geresnį socialinį klimatą. Tai labai paprasta žinutė.“ Argumentas „We are here. We are queer. Deal with it!“ man skamba neskoningai ir neįtikinamai ir šaukiasi nemalonių analogijų – yra ir pedofilų, yra ir žudikų, yra ekshibicionistų, yra vagių, yra ir homofobų.  Ir visi jie akivaizdžiai buvo visą laiką (be abejo, su tomis pačiomis išlygomis, kurių reikalauju aukščiau, kalbėdamas apie tapatybę). Toks Raskevičiaus argumentas silpnas būtent todėl, kad „LGBT“ įtraukia į kažkokią neapibrėžtą „keistuolių“ (freaks) kategoriją, kurią tęsti galima labai toli. Toliau jis šneka sklandžiau ir postuluoja Apšvietos laikų idėjas, kaip kad lygybė, tačiau vėl daro keistą judesį, norėdamas toleranciją LGBT pateisinti tuo, kad tokie žmonės „integruojasi“. Autistai sunkiai integruojasi, tai, hmm, su jais galima daryti eksperimentus, kaip su gyvūnais, gal? Socialinė integracija jam toks svarbus kriterijus, kad nusveria ir kiekvieno asmens vertingumą. Beje, keista, kad pabrėžiama, kad vertingas „pilietis“ – pabėgėlis nevertingas? Neįpilietintas žmogus – nevertingas? Taigi, ir nepakankamai įtrauktas į visuomenės struktūras žmogus – nevertingas. Kalbėdamas apie gyvūnus fermose ir verslininkų „susirūpinimą“ jai, Jeanas Baudrillard‘as sako: „Turbūt niekas geriau neparodo, kad „humanizmas“, „normalumas“, „gyvenimo kokybė“ tėra viena iš rentabilumo peripetijų.“ (Baudrillard: 151)

Toliau Raskevičius aptaria, ką Lietuvoje veikia LGBT organizacijos, visų pirma, LGL, ir išskiria tris punktus, pirmi du iš kurių mane tenkina, tačiau užbaigia: „Ir trečias aspektas – skatinti visuomenės diskusiją ir galiausiai sureguliuoti bazę dėl tos pačios lyties porų santykių teisinio pripažinimo.“ Taigi, žmogus vertingas tik tada, kai įšeimintas. Santykiai vertingi tik teisiškai pripažinti. Taigi, kai LGBT prisideda prie biopolitikos. Taigi, utilitaristiškai, o gal pataikaujant, teigiama, kad LGBT ar bet kokių kitų žmonių vertę apsprendžia jų naudingumas, ką jie duoda visuomenei ir t.t. Žmogus, kurio santykiai ar jausmai nėra apiforminti, yra kliūtis biopolitika paremtai visuomenei. Vienamatėje visuomenėje, apie kurią kalba Herbertas Marcuse, mes visi turime būti savo vietoje, nors įvairūs ar vartojantis personalizuotus daiktus.

Galiausiai, įdomiausią savo mintį LGL atstovas paliko pabaigai, kaip ir dera. „Mūsų kolegų pradėta iniciatyva [Pastaba: nuoroda įdėta mano] apie šias labai jautrias ir gyvenimiškas patirtis, apie LGBT asmenis Lietuvos visuomenėje yra sveikintina ir labai jautri, sveikinu tuos žmones už drąsą ir pasiryžimą. Reikia pasakyti, kad tie žmonės, kurie atsiskleidžia, dažniausiai yra jauni. Bet LGBT bendruomenę sudaro ne tik jauni žmonės – joje yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli. Manau, kai pradėsime vadinamąją atsikleidimo [sic] bangą, kai kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT ir tokiu būdu griauti stereotipus, būtent tada ir pajudėsime vis [sic] jėga.“ Taigi, jautrumas (ir empatija) yra toks svarbus dalykas, kad vertas paminėjimo net dusyk tame pačiame sakinyje. Ir visi privalo atsiskleisti, pasisakyti. Tai išreikšta, pirmiausia, dviem aspektais. Pirma, teigiama „kas galėtų paneigti?“, kad daugybė „celebrities“ yra LGBT. Tada kandžiai priduriama, et, va, jaunimas drąsūs ir žavūs, o tie va – tyli! Čia darytinos dvi išvados: buvimas LGBT yra toks esencialistiškai (prisiminkime: juk „prigimtis“) mąstomas ontologiškai kitoks būvimo būdas, kad tokią savybę turintis žmogus neturi kito pasirinkimo, tik „prisiimti atsakomybę“ ir kurti savo, kaip LGBT žmogaus, tapatybę; „celebrities“ ir yra tai, kas „neša žinią“, todėl vienas aktorius/ė ar politikas/ė pasako, kad yra gay, ir išsyk atsveria 1000 vaikinukų ir mergaičių, kurie visai nieko, bet, na, patys suprantate – ne „celebrities“. Antra, ir svarbiausia, yra tai, kad kiekvieno LGBT žmogaus pareiga yra pranešti (į artimiausią karinį komisariatą?), kad toks/tokia yra. Ir jokių išsisukinėjimų! Be to, grįžtant prie „celebrities“, paaiškėja, kad atsiskleidimu bus griaunami „stereotipai“. Tačiau, pvz., jei visiškai stereotipinis „moteriškas“ gėjus ar visiškai stereotipinė „vyriška“ lesbietė pasisakys, tai nebetinka? Arba jei pasisakys koks gėjus autistas, nežiūrintis į akis, kai kalba – ar nebus tokie „prisipažįstantieji“ patraukti į šalį (arba bus kuriami nauji tapatybių vėriniai), o LGBT tapatybė bus tyčia siejama kaip tik su fotogeniškais „celebrities“ ir kurs įvaizdį, kad LGBT yra „sėkmingi“, „verslūs“, „gražūs“, „daug pasiekę gyvenime“, nes, nors yra ir kitokių, bet tuos reikėtų nukišti kur nors į tolimą kampą. Su visa derama pagarba, man idėja apie privalomą atsiskleidimą atrodo sadistiška. Tai Panoptikono ir kontrolės visuomenės modeliai, tai Foucault Gaze, šaltas vizituojančio gydytojo, kalėjimo prižiūrėtojo, mokytojo, psichologo žvilgsnis. Akivaizdu, kad postuluojama LGBT tapatybė yra socialinė, todėl numato ir socialinę atsakomybę ir reikalavimą užimti tau skirtą vietą – gete. Pilna jėga mes pajudėsime į Giorgio Agambeno aprašytą koncentracijos stovyklą, kur „nuoga gyvybė“ bus tai, kas mums liko, nes nieko žmoniška mums nebus leista turėti.

Straipsnį norėtųsi baigti Deleuze‘o citata, kuri yra ir šio straipsnio antraštėje. „Laiške griežtam kritikui“, kuris šiame kontekste labai tinka, filosofas sako: „Tu, tu tik ir galvoji apie provokacijas, publikacijas, klausimynus, viešus prisipažinimus („prisipažink“, „prisipažink“...).[Pastaba: vertimas iš anglų kalbos mano]“ (Deleuze: 11) Belieka pasilikti daug dalykų vien sau.    


Baudrillard, Jean. 2002. Simuliacija ir simuliakrai, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos

Deleuze, Gilles. 1995. Negotiations, vertė Martin Joughin, Columbia University Press 

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, I t., vertė Nijolė Kašelionienė, Vilnius: Vaga, p. 7-123

Identifikacija kaip getoizacija: vieno atvejo analizė

Socialiniuose tinkluose – daug skelbimų apie būsimus renginius. Vienas toks renginys vyko Vilniuje kovo 18 d. Renginys vadinasi „Bi-Cafe“ ir buvo organizuotas Lietuvos Gėjų Lygos (toliau – LGL). Renginio puslapis socialiniame tinkle „Facebook“ paženklintas tradiciškai biseksualių asmenų judėjimui priskiriamomis spalvomis – mėlyna, violetine ir rožine – bei spindi įvairių asmenų nuotraukomis, kurių tarpe netrunki atpažinti gana gerai atpažįstamų personų. Iš man pažįstamų – Lady Gaga, Freddy Mercury, Miley Cyrus, Davidas Bowie ir, man kiek netikėtai, Amy Winehouse bei Iggy Pop. Tai, kad šie žmonės „reklamuoja“ renginį, šiek tiek klaidina, juoba, kad aprašyme apie juos nepasakoma nė žodžio – jų aprobavimas laikomas detalesnio komentaro nevertu dalyku turbūt. Dar iškalbingesnis renginio aprašymas: „Kovo 18 d. penktadienį po darbų ir mokslų kviečiame tave į Bi-Cafe! Pasitiksime ne tik su kavos puoduku, bet ir kultūrine programa: fone gros specialiai šiam vakarui sulipdytas biseksualių atlikėjų grojaraštis, o prie staliukų šiek tiek smegenis pakrutinti skatins interaktyvūs ir smagūs užsiėmimai Bi-tematika (nematomumas, santykiai, sveikata bei daug kitų klausimų). Kovo 18 dienos vakare atsipalaiduok improvizuotoje kavinėje LGBT centre, Pylimo g. 21.“ Pateikiama versija ir anglų kalba. Šis tekstas suteikė puikią progą pamąstyti apie tapatybės politiką (angl. „Identity Politics“) ir jos naudą bei žalą, taip pat apie individų, priskiriamų mažumoms, savęs identifikacijos procesus. Panašių svarstymų galima pateikti kitais panašiais priverstinės kategorizacijos ir getoizacijos atvejais – tarkim, kai moterys raginamos balsuoti už moteris (apie tai rašė Nida Vasiliauskaitė). Bet būtent šis atvejis, LGL organizuotas renginys biseksualumo tematika, yra ypač chrestomatinis pavyzdys, kurį ir pasistengsiu aptarti.

Taigi, ką mums sako šis renginį reklamuojantis tekstas? Visų pirma, jau pats renginio pateikimas, naudojant įvairių žinomų žmonių nuotraukas sugestijuoja, kad adresatas „pateko į gerą kompaniją“ – būti „vienoje stovykloje“ su tokiais talentingais ir sėkmingais žmonėmis kaip Davidas Bowie ar Freddy Mercury bei Iggy Pop ar netgi ir Lady Gaga skamba viliojančiai. Tai, kad šie asmenys taip paprastai priskirti tam tikrai klasei, šiuo atveju, biseksualių žmonių, jau kelia šiokių tokių klausimų. Nieko nauja, kad daugelis popkultūros garsenybių švaistosi pareiškimais apie savo lytinį gyvenimą, taip pat ir seksualinę orientaciją, dažnai tai daroma komerciniais tikslais (iš kitos pusės – pvz., nuslepiant nepageidaujamus faktus nepalankioje aplinkoje, ypač senais laikais), daugelis jų „parodymus“ šiuo klausimu keičia kas kelerius metus ar dažniau. Bandymas šiuo žmonės „įtraukti“ į savo programą kaip savotiškus pirmtakus ar autoritetus yra dažnas reiškinys bet kokiame panašiame „laisvinančiajame“ diskurse. Mažumai ar socialinei grupei, kuri nebenori jaustis „žemesnė“, „menkesnė“ ir pan. (juodaodžiai, moterys, arba, kad ir lietuviai Sąjūdžio laikais ar XIX a.), reikia garbingų protėvių, pirmtakų, autoritetų, tų, kurie pateisina jų pretenzijas į kitokį gyvenimą, kitokį statusą, lygias su dauguma teises, aplinkinių pagarbą ir pan. Dažnai laikoma, kad tai – puikus būdas mažinti netoleranciją ir diskriminaciją. LGBT teisių aktyvistai nepraleidžia progos paminėti tokių žymių žmonių kaip Leonardo da Vinci, Michelangelo, Caravaggio, Alanas Turingas, Ludwigas Wittgensteinas, Piotras Čaikovskis, Marcelis Proustas bei kitų vardų, norėdami parodyti užkietėjusiems homofobams, dėl ko jie turėtų dėkoti taip nekenčiamiems homoseksualiems žmonėms. Kad tokia politika efektyvi, matyt, dalinai galima sutikti (nors tam patvirtinti neturiu statistinių duomenų), nes asmeninis pavyzdys dažnai veikia stipriau negu abstrakcija. Homofobija labiausiai pasireiškia tarp piliečių, akyse nemačiusių LGBT žmogaus, kurie susikuria savo nuosavus stereotipinius gėjus ir lesbietes, kurių gyvai nekenčia. Pamačius realius žmones, santykis iš abstraktaus pasikeičia į konkretų. Panašiai veikia ir supažindinimas su įvairiomis garsenybėmis, kurios atstovauja tam tikrą žmonių klasę. Problema, visgi, neišvengiama – da Vinci‘o ar Sapfo laikais tokių terminų kaip „LGBT“, „gėjus“, „lesbietė“, „homoseksualas“, „biseksualumas“ neegzistavo – todėl Michelis Foucault teigia, jog tokia kategorizacija niekuo neparemta ir yra anachronistinė. Mūsų laikų drabužiai yra netinkami anų laikų žmonėms- jie čia varžo, ten spaudžia, o gal kaip tik per dideli, vienu žodžiu, – netinka. Tokia pastanga primena viduramžių paveikslus, kur Biblijos ar Antikos personažai aprengti tapytojų gyvenamojo laiko ir regiono drabužiais. Tačiau konkrečiai šiame renginio anonse šie tiek jau pasimokyta iš kritikos – nematome nei Sokrato, nei Caravaggio. O gal todėl, kad tikslinė auditorija, matyt, tokių personų nepažįsta? Toliau pereiname prie teksto: „[f]one gros specialiai šiam vakarui sulipdytas biseksualių atlikėjų grojaraštis“, mums pranešama. Taigi, ryškėja vienas pasaulėžiūros, kuri stovi už šio renginio, aspektas – muzikos atlikėjai, galimas daiktas, kategorizuotini pagal seksualinę orientaciją. Jei jūsų paklaus, kuo skiriasi Davido Bowie muzika nuo Bruce‘o Springsteeno muzikos, nedvejokite ir pasakykite – pirmasis buvo biseksualus. Ir čia mes jau susiduriame su getoizacija – biseksualumo tematikos renginyje groja biseksualių atlikėjų muzika. Kita šio pasakymo versija – rasistų, tarkim, baltųjų supremacistų, renginyje groja tik baltųjų atlikėjų muzika; neonacių renginyje tikrai negroja žydų kompozitorių ar muzikos atlikėjų muzika ir t.t. Be abejo, tolerantišką šių eilučių skaitytoją ūmai ištinka šokas – kaip, kodėl, kada pereinama nuo nekalto „biseksualių atlikėjų“ biseksualios tematikos renginyje išryškinimo prie tokių „neskanių“ dalykų, kaip rasizmas ar neonaciai? Logikos požiūriu jokio perėjimo išvis neįvyko- žmonių aibei A skirtame renginyje groja žmonių aibei A priklausančių individų muzika arba negroja žmonių aibei B priklausančių individų muzika. Esmė čia tame, kad patį principą „nepamirškime, kad atlikėjas X buvo biseksualus/i“ kuo puikiausiai taiko homofobai (ar šiame kontekste derėtų išskirti „bifobus“?). Tai, kad stereotipiniam homofobui nepatinka Eltono Johno muzika, vargu, ar būtume linkę aiškinti „skonio reikalu“, kaip ir tai, kad naciai nemėgo žydų kompozitorių „dekadentiškos“ muzikos. Nerasite ir baltojo supremacisto, (atvirai) besiklausančio hip-hop‘o muzikos. Radikaliu getoizacijos atveju, tam tikra žmonių kategorija visiškai, nedviprasmiškai, absoliučiai, kategoriškai atmetama, arba, inversijos atveju, atsiriboja nuo aplinkos pati. Nesunku pastebėti, kad radikaliam homofobui visur vaidenasi gėjai; toks žmogus nedvejodamas kiekvienam jam nepatikusiam priklijuoja ši terminą, o jei netyčia pasitaiko, kad kažkam, kam jis šiaip jau simpatizuoja, kiti klijuoja tokią etiketę (ir gal ne be pagrindo), bando visaip tokį asmenį išsukti ir „išplauti“ jo mundurą. Šitoks mąstymas – neapykanta, besiremianti identitetu, – reikalauja atriboti tam tikros tapatybės asmenis, išskirti juos ir jų tapatybę naudoti prieš juos kaip ginklą. Modernus menas naciams buvo dekadentiškas dėl to, kad jį dažnai kūrė žydai (tie, kas buvo nežydai, buvo „paveikti žydų“). Žmogui apkaltinti, suniekinti, sumenkinti panaudojama jo lytinė orientacija, lytis, amžius, rasė, tautybė ir kiti požymiai – daroma prielaida, kad šie dalykai yra ne akcidenciniai, o esminiai, lemiantys, kas yra konkretus žmogus, kokia jo kuriama muzika, filmai ar rašomos knygos. Nesunku pastebėti, kad „savanoriška getoizacija“ yra getoizacijos, vykdomos iš išorės, inversija. Čia „blogiau“ virsta „geriau“, tai, ko negalima klausyti ar skaityti – privaloma lektūra. Taigi, skelbimo adresatas sužinos, kokia muzika yra atliekama panašių į jį/ją asmenų – be abejo, tai didelis pliusas šiai muzikai, kaip kad homofobo pasaulyje būtų didelis minusas. Akivaizdu, kad abi grupės apibrėžia muziką redukcionistiškai- tai aišku, kad „biseksualių atlikėjų muzika“ skiriasi nuo „heteroseksualių atlikėjų“ muzikos, kaip ir „moterų rašyta istorija“ ar „moterų kurta literatūra“ skiriasi nuo „vyrų rašytos istorijos“, „vyrų literatūros“ ir t.t. Skiriasi ne kaip kitaip, o esmingai. Todėl, kad biseksualus atlikėjas kuria biseksualią muziką, kurią, matyt, geriausiai gali suprasti biseksualus klausytojas. Smagu, kad galima penktadienio vakare nueiti atsigerti kavos ir pasiklausyti kraupokos (sprendžiant iš nuotraukų) Queen, Davido Bowie ir Lady Gagos mišrainės, kuri skelbimo adresatui signalizuos, kad ji/s yra „namie“, „tarp savų“, „saugioje aplinkoje“ (angl. „Safe Space“), kur iš už kampo neišdygs nei Petras Gražulis su šūkiu „Už Lietuvą, vyrai“, nei Julius Panka. Ir, kas be ko, skelbimo adresatas privalo žinoti, kad groja „biseksualių atlikėjų muzika“ ir jokia kita. Kita vertus, tai būdas apibrėžti, ką reiškia priklausyti žmonių grupei. Identiteto kūrimas ir palaikymas atsako į klausimus „ką reiškia būti vyru?“, „ką reiškia būti moterimi?“, „ką reiškia būti gėjumi?“, „ką reiškia būti lietuviu?“, nors akivaizdu, kad konkretaus atsakymo nėra ir negali būti. Tačiau vidinė grupės logika verčia ieškoti požymių, elgesio, aprangos kodų ir pan. Taip visuomenė tampa heteronormatyvinė, t.y., įsivaizduojama, kad visi ir kiekvienas neabejotinai ir neginčytinai yra heteroseksualūs, todėl vaikinai gatvėse bučiuoja merginas, vaikinai ir merginos laikosi už rankų, sutuoktiniai nešioja žiedus, o visos reklamos ir pop dainos paremtos paprasta meilės tarp berniuko ir mergaitės vizija. Visuomenė yra heteronormatyvinė, kadangi dauguma jos narių yra linkę į priešingą lytį. Bet tiems visuomenės nariams, kurie turi potraukį savosios lyties žmonėms, kyla keblumų susirandant vietą tokioje visuomenėje. Kita vertus, vidinė grupės logika diktuoja sąlygas savo nariams lygiai taip pat kaip ir visuomenė. Tad LGBT bendruomenėje greitai susiformuoja homonormatyvumas, kuris apibrėžia „vyro gėjaus“ ar „moters lesbietės“ vaidmenį ir yra nepalankus „kitokiems“ savo grupės viduje. Tad nesunku numanyti, jog „biseksualių atlikėjų“ pavyzdys privalo būti įkvėpiantis ir sektinas todėl, kad jie yra biseksualūs, tuo pat metu kuriami nauji elgesio modeliai ir standartai, kas neišvengiama bet kokioje save kaip nors identifikuojančioje ir kolektyvinį identitetą kontroliuojančioje grupėje. Pati mintis, kad „biseksualus atlikėjas“ nebūtinai yra toks pat svarbus, kaip koks nors kitas atlikėjas, kuris yra „ne-biseksualus“, šiame kontekste skamba kone skandalingai. Ta pati logika galioja ir homofobams.

Grįžkime prie teksto. Toliau žaismingai kalbama apie kultūrinę programą, kurią, be jau minėtų „biseksualių atlikėjų“, sudarys „interaktyvūs ir smagūs užsiėmimai Bi-tematika“. Interaktyvus – kas skamba saldžiau šiuolaikinei ausiai? Ir, be abejo, viskas privalo būti pateikiama kaip pramoga, taigi, jokio intelectual rigour, vien smagūs užsiėmimai. Jeigu kyla klausimas, apie ką užsiėmimai, atsakymas pateikiamas skliaustuose: „(nematomumas, santykiai, sveikata bei daug kitų klausimų)“. Angliškoje versijoje čia atsiranda ir terminas „bisexual erasure“. Be abejo, kas galėtų nutikti baisesnio šiuolaikinėje identiteto politikoje, negu „nematomumas“? Ir, be abejo, norint būti „matomam“ (kas kažkodėl laikoma savaime suprantama dorybe), reikia „atsižymėti“ ir „apsibrėžti“. Tam būtina jungtis į štai tokias grupes ir vaikščioti į štai tokius renginius – tik ten būsi suprastas, išgirstas ir deramai įvertintas. Jei nevaikščiosi, nebūsi ten ir nebūsi „toks“ – neturi teisės į tokį identitetą- anoks tu biseksualus/i. Matyt, kenti nuo kompleksų, jauti interiorizuotą bifobiją. Vėlgi, tapus matomam, tavo muzika bus atpažįstama kaip „biseksualaus atlikėjo muzika“, tavo kūryba – kaip „biseksualaus rašytojo kūryba“ ir t.t. Juokinga, kad kažkas gali galvoti, jog štai toks žmonių skirstymas gali būti naudingas individui. Sakyti, kad jis naudingas visuomenei, valdžiai, kitiems, kas nori individą atpažinti ir t.t. – logiška, tačiau, kad šis procesas naudingas individui kaip individui – nesusipratimas (Foucault, 1999: 122).

Prisimenu, kaip vienas pažįstamas, kažkur perskaitęs mano apsakymą, pareiškė, kad jame aptikęs „tų [suprask – homoseksualių] troškimų užuominų“. Bet kokie mano bandymai paaiškinti, kokia to teksto tema, nuėjo veltui – žmogus buvo akivaizdžiai tvirtai įsitikinęs radęs universalų raktą į mano literatūrinę kūrybą. Pabandžius užsiminti apie Michelį Foucault, pažįstamas pasakė, kad Foucault „pats buvo homoseksualus“, suprask, visas jo mąstymas yra nuspalvintas, perfrazuojant kolegą, „tų troškimų“, todėl jis netenka bet kokios intelektualinės svarbos. Kuo ši logika homofobiška, manau, papildomai neverta kalbėti. Tačiau vienas režisierius, LGBT teisių aktyvistas, apie Foucault atsiliepė labai panašiai. Taigi, matomumas veikia ne vien kaip būdas mažinti atskirtį tarp įvairių grupių (minėtas pavyzdys su homofobais, nepažįstančiais LGBT žmonių), bet ir kaip būdas įtvirtinti atstumus tarp įvairių grupių – kažkam Foucault vertė slypi jo lytinėje orientacijoje, kažkam jo orientacija reiškia visišką jo asmens ir mąstymo diskreditaciją. Virtimas matomu šitokiu specifiniu būdu virsta tapimu tam tikro fiksuoto vaidmens atlikėju. Pirmoji LGBT matomumo banga reiškė, kad daugelis manė, kad tokie stereotipai kaip „gėjus kirpėjas“ ar „gėjus dizaineris“, filmų ir pop muzikos atlikėjų įvaizdis ir pan. išsemia pačią LGBT žmonių klasę, vėliau, kita vertus, imta kratytis šitokio matomumo ir imta reikalauti kitokio, įvairesnio, „autentiškesnio“ matomumo, tačiau imperatyvas išlieka, išlieka ir problemos, kurios su juo susijusios. Kiekvienas bandymas pateikti „labiau reprezentuojančius“ LGBT elgesio modelius sulaukia naujos kritikos bangos ir reikalavimo kurti dar labiau reprezentuojančius modelius. Svarbiausia, toks matomumas užgožia patį Kito žmogiškumo suvokimą – reaguojama į tam tikras kokybes (lytis, rasė, orientacija), net nebandant pagrįsti, kodėl būtent į jas reikia reaguoti.

Ir čia galima pagaliau vėl grįžti prie Foucault. Šis mąstytojas teigė, kad XVIII a. prasidėjo žengimas į tai, ką jis įvardina kaip „disciplinavimo visuomenė“. Tai reiškė visuomenės, pagrįstos individualizacija ir individų kontrole, pradžią. Ši trajektorija atsispindėjo kalėjimuose, mokyklose ir fabrikuose bei ligoninėse. Disciplina reiškė individų skirstymą, rūšiavimą ir dėliojimą į lentynėles, kad jais būtų galima patogiai ir lengvai naudotis, kaip įrankiais (Foucault, 1998: 221-222, 228). Netrukus, XIX a. atsirado mokslinė psichologija, kuri padėjo apibrėžti didžiąją Normą ir „moksliškai“ pagrįsti individų normalizaciją, būtent tada atsirado ir tokie terminai kaip homoseksualumas, o kiek vėliau ir biseksualumas (nors šio termino reikšmė kito) (Foucault, 1999: 37, 138-139). Racionalizmo ir Apšvietos padiktuotas poreikis viską daryti metodiškai ir protingai, skirstyti, disciplinuoti ir didinti viso ko efektyvumą, kaip pastebi italų filosofas Giorgio Agambenas, aukščiausią savo tašką pasiekė per Holokaustą. Būtent metodiškai naikinti metodiškai atrinktus individus. Tas pats Agambenas pastebi, kad Prancūzijoje vykdyti Holokaustą padėjo nuotraukos identikifacijos kortelėse, kurios leido atpažinti individus. Po Antrojo pasaulinio karo visuotinė kontrolė ir individualizacija, reiškianti individo objektyvaciją, tęsėsi. Šiuolaikinė visuomenė, kaip 1990 m. teigė Gilles‘is Deleuze‘as, jau nebėra tokia disciplinarinė, kaip Foucault teigimu, o yra kontrolės visuomenė, kai kontroliuojamieji pasirenka būti kontroliuojami, nes tai užtikrina jiems gerovę ir saugumą. Identitetas neatsiejamai susijęs su naratyvais ir tam tikru troškimu suskirstyti žmones į tam tikras kategorijas. Formuojant identitetą, kuriami standartai, randama Norma, į kurią privaloma lygiuotis. Formuojant grupės identitetą, reikia ieškoti visus grupės narius vienijančio naratyvo, ritualų, svarbių datų ir istorinių figūrų ar dabarties figūrų, į kurias verta lygiuotis. Individualizacija (šia prasme), kad ir keista, nereiškia Kito kitybės įtvirtinimo, o veikiau reiškia individo objektyvaciją, kuriai pats individas su mielu noru pritaria. Gyvenant vienamatėje visuomenėje, pasak Herberto Marcuse‘s, mums paliekama galimybė „išreikšti“ savo „unikalią“ asmenybė visaip kaip, tačiau visada toje pat vienamatėje plotmėje, kurioje nebelieka galimybės iš tikrųjų priešintis, nepritarti, diskutuoti (Marcuse: 34). Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad vartojimo visuomenė gamina „skirtumus“ masinės gamybos būdu, leisdama mums „diferencijuotis“, „personalizuoti„ savo vartojimą (Baudrillard: 100-101). Žmogus, bandantis susigaudyti šiuolaikiniame pasaulyje, verste verčiamas pasirinkti vieną iš daugybės pramoninės gamybos tapatybių. Taigi, griebiamasi visiškai esencialistiškai suvokiamo identiteto šiaudo, kaip vienintelio rakto į savo egzistencijos „paslaptį“... Apibrėžti save kaip biseksualų ar homoseksualų reiškia išspręsti daugybę problemų ir pašalinti eilę dviprasmybių: ir tau patogu (nes žinai, kas toks esi), ir kitam patogu (nes žino, kas tu esi). Matomumas šiuo atveju reiškia ne ką kitą, o Foucault Gaze (angl. „Žvilgsnis“, „Žiūra“, „Spoksojimas“), objektyvuojantį Panoptikono žvilgsnį. Sveiki atvykę į postmodernų zoologijos sodą: kairėje – gėjai, dešinėje – lesbietės, ten tolėliau – moterys, dar tolėliau – kairiarankiai, o štai ten – kairieji, ten, kiek tolėliau, – dešinieji, o štai pačiame gale – vegetarai. Visi vienodi, visi lygūs! Visi vienodai tupi vienoduose narvuose – bet kokiuose patogiuose! Argi ne gražu? Protas nugalėjo, Linneaus klasifikacija rūpestingų prižiūrėtojų perkelta į žmonių pasaulį. Ir visada yra kavos, nemokamas Wi-Fi ir interaktyvūs užsiėmimai.

Galiausiai, ką mums sako anas tekstas? Biseksualumas iškeliamas kaip teisėtas kriterijus, paženklinantis ir apibrėžiantis individą X, ar jis būtų Petras iš Pabradės ar Onutė iš Utenos, ar Davidas Bowie su Freddy Mercury. Be abejo, tokiems žmonės reikia „saugios erdvės“ ir savų palaikymo – juk buvimas biseksualiu yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas pajusti bendrystę, ar ne? Kas gali mane suprasti, jei ne panašūs į mane? Tiesa, su sąlyga, kad įrodysiu, kad esu į juos panašus. Turiu atstovauti savo grupei, kaip tą „daro“ Davidas Bowie, Freddy Mercury, Lady Gaga ir visi kiti, o tam reikia deramai išpildyti identitetą. Ir dar būtinas yra „atsiskleidimas“ (angl. „Coming Out“) – konceptas, kuris dabar taikomas bene visose žmonių grupėse. Nes nieko neturi likti nepasakyta, nepamatyta, nepastebėta – Gaze turi apžvelgti visą mūsų asmenybę, kaip mes ją įsivaizduojame (savaime suprantama, pakanka įsivaizduoti). Be abejo, nereikia nuvertinti ir teigiamų poslinkių, kuriuos sukelia matomumas – taip, 2016 m. biseksualumas yra labiau priimtinas didesniam skaičiui žmonių, negu 1966 m. Tačiau ar „saugi erdvė“ ir asmens redukavimas iki vieno požymio išties yra įvairovės sveikinimas? Ir ar neironiška, kad panašios akcijos dažnai pavadinamos „Be Etikėčių“ ir pan., kai iš tiesų tik ir gamina naujas, „teisėtas“ etiketes. Gal veikiau tai žmogaus gyvenimo suprimityvinimas ir subanalinimas, pavertimas dar vienu individu, naudingu ir patenkintu. Getoizacijos, bandymo atsiskirti nuo kitų, užsisklęsti, užsidaryti, procesas niekada nevyksta viena kryptimi – lygiagrečiai jis vyksta ir kitoje barikadų pusėje, kai tam tikras Kito asmens aspektas yra ne vertas celebruoti ir didžiuotis, o yra „svarus“ pagrindas nuvertinti ir paniekinti. „Biseksualių atlikėjų muzika“ egzistuoja ne vien LGL renginiuose, bet ir radikalios dešinės atstovų renginiuose, tiesa, jau kaip nepageidaujama. „Tapdamas matomu, atsipalaiduok“ – lyg ir sako skelbimas. Atsipalaiduok stebimas vaizdo kamerų ir eidamas pro metalo detektorius – juk tu ne nusikaltėlis, ką? Juk neturi ko slėpti? Juk esi mūsiškis? Tai ko nepatinka mūsų gete? Gete visi savi. Ir visi turės tapti garantuotai „savi“.

Bet kas visgi negerai su identiteto politika? Argi blogai neslėpti savo biseksualumo, atsigerti kavos penktadienio vakare improvizuotoje kavinėje, klausantis Amy Winehouse ir Iggy Pop muzikos? Nejaugi geriau tylėti, kentėti, bijoti? Argi nematai, autoriau, pasaulis nėra toks blogas, va kiek gerų žmonių, kiek mūsiškių, kokie visi gražūs ir linksmi. Deja, individo troškimas (kiek jis primestas aplinkos, dar klausimas) identifikuoti, „apibrėžti“ save, „įstoti į klubą“, atitinkantį jo interesus, pomėgius, „vertybes“, polinkius, skonį, asmenybės aspektus neveda į jokį išsilaisvinimą ir savo vertės suvokimą (angl. „Gay Pride“), nes individas nužmoginamas, redukuojamas iki kelių požymių, be to, dar ir, šiuo atveju, įgimtų. Ši įvairovė yra serijinės gamybos įvairovė. Be abejo, niekas nesako, kad negali klausytis kitokios muzikos, tačiau bandymas apibrėžti muziką/literatūrą/filosofiją/mąstymą pagal tokį biologinį aspektą, kaip individo seksualinė orientacija nemaloniai primena rasistines ir seksistines kategorijas, Agambeno aptariamą „nuogą gyvybę“, arba mano pažįstamą, kuris pamatė mano kūrybą „per naują prizmę“, kuri jam viską apie tą kūrybą paaiškino. Bandymas sudėti žmones į lentynėles neveda į išsivadavimą iš „stereotipų“, jis tik kuria naujus, „moksliškai“ pagrįstus, sakralizuotus stereotipus, kurie greičiau nei bet kada įtvirtinami per medijas. Kam naudingas individų suskirstymas? Kontrolei, valdžiai, bet kam, kas nori išnaudoti individus savo tikslams; pačiam individui savęs identifikavimas, aprobuotas grupės ir visuomenės, visai nenaudingas. Tam tikras identifikavimas (tapatumo suvokimas), aišku, yra neišvengiamas, tačiau visada kyla klausimas – kieno jis įvykdytas, kokiu pagrindu ir t.t. Šiuo atveju, pagrindas yra ne „kvalifikuotos gyvybės“ (bios), o bendros visiems gyvybės, taigi, zoologinės gyvybės (zoe) srityje (Agambeno terminai). Ne mūsų nuopelnai, o mūsų „by default“ pozicija lemia mūsų įvertinimą. Ir tai džiugina šiuolaikinį žmogų iki palike‘inimo ir emotikono pavartojimo. Jei, anot Marshallo McLuhano, elektra pratęsia mūsų centrinę nervų sistemą, tai tokiu atveju dabar mes savo „vidų“ nešiojame išorėje. Mūsų laikais žmogus siekia būti tiek nuogas, kad bet kokia erotika užleidžia vietą racionaliai pornografijai ir visuotinei seksualizacijai (Baudrillard: 188). Kiekvienas individas bando tiek atsiverti, kad nebesuvokia, kad neturi ko parodyti – vien tai, ką turi visi kiti. Ir iš kur tas šventas tikėjimas, kad tie, kas nepasisako, „slepia“ savo orientaciją? Brėžiama klaidinga dichotomija tarp „slepiančiųjų“ (ir dėl to didžiai kenčiančiųjų) masės ir drąsių žavingų ir fotogeniškų „neslepiančiųjų“. „Neslėpti“ reiškia dalyvauti iš anksto surepetuotame ir užsienyje išbandytame performanse, kuris tau gali suteikti palaimą „būti savimi“(Ten pat: 100-101). Įkyriai piešiamas vaizdas, kad būtina nuolat teisintis ir aiškintis – klauso kas, ar neklauso, nesvarbu, – jei neklauso, reikalingi edukacijos ir tolerancijos ugdymo. ,„Facebook“ grupėse kuriami identitetai vargu ar kažką unikalaus pasako apie jų savininkus. Ir todėl smagu konstruoti savo tapatybę penktadienio vakarais prie kavos, besiklausant „biseksualių atlikėjų muzikos“, bandant pagrįsti savo identiteto (buvimo-biseksualiu, pvz.), kaip kriterijaus, kuris nusako kas esi, svarbą. Tekste aptariamas renginys yra simptomas, bet būna ir blogesnių simptomų. Logika, kuria jis vadovaujasi, yra tapusi universalia. Ir tai reiškia tik griežtesnę individo kontrolę, taip pat ir savikontrolę. Plepusis seksualumas, anot Foucault, yra tai, kas ne šiaip nori, kad elgtumeisi taip ar kitaip, bet kas klastingai verčia tave išsipasakoti (nes tau palengvės). Sveiki atvykę į zoologijos sodą, nebijokite, pašaro užteks visiems.

***

Akivaizdu, kad lietuviai šioje srityje nieko nauja neišranda. Štai britų dienraščio „The Guardian“ (save pozicionuojančio kaip „progressive“ jėgų ruporas) straipsnis „From Proust to Ellen DeGeneres, 10 gay works that changed the world“ (angl. „Nuo Prousto iki Ellen DeGenneres, 10 homoseksualių kūrinių, kurie pakeitė pasaulį“) yra tapatybės politikos chrestomatinis pavyzdys.

Štai geriausi epizodai iš šio straipsnio: „[apie Prousto „Prarastojo laiko beieškant“] No straight man could have written it. Parts of it, indeed, still need to be explained to the heterosexual reader – parts that are instantly understandable by any gay reader <...>[Čia ir toliau paryškinta mano].“„[Apie Gertrude Stein romaną „Alisos B. Toklas autobiografija“] This is a shockingly intimate act of creation and reimagining that only a same sex-orientated writer could contemplate.“ „From Oscar Wilde to Alan Bennett, popular British theatre was in the hands of gay men.“ „[apie Luchino Visconti filmą „Servalas“/„Leopardas“] A great product of the homosexual aesthetic without a single identified gay character in it.“ „[apie „The Ellen DeGeneres Show“] Nothing made more sense of the way the outsiders captured the citadel than this hugely popular, funny and warm chatshow.“

Peržvelgus šiuos tiesmukiškus ir banalius pavyzdžius, į akis krenta, kad įsivaizduoti kai kuriuos teiginius atvirkščiai būtų neįmanoma, nesukėlus skandalo. Pvz. pasakyti, kad „joks homoseksualus rašytojas niekada negalėtų parašyti“, tarkim, „Karo ir taikos“ ar „Svetimo“... Čia iškart pasijunti nejaukiai. Vaizduotę susiejus ne su homoseksualumu (kaip „egzotika“, kaip „Orientu“, ar ne?), o su heteroseksualumu, nieko nauja pasakyta nebūtų, tačiau pikti liežuviai imtų kalbėti apie „privilegijas“. Idėja, kad teatrą buvo užvaldę gėjai vyrai, mano galva, galėtų kilti nebent Petro Gražulio galvoje, bent jau ten tokiai idėjai ir būtų vieta. Mat šis teiginys nesąmoningai implikuoja, kad žmonės, dirbę teatre, buvo celebruotini nūdienos subjektai, besimėgaujantys savo tapatybinimosi procesu. Mano manymu, jeigu taip iš tiesų būtų buvę, jie nebūtų laiko turėję statyti spektaklių. Be to, tai iš esmės bet kokias žmogaus, kuris turi potraukį savo lyčiai, svajones, viltis, idėjas, jausmus, išgyvenimus nuspalvina „gay“ spalvomis, automatiškai atmetant bet kokią mintį apie tai, kad jis/ji galėtų turėti ir kitokių, nieko „gay“ (ar „straight“) neturinčių minčių, svajonių, idėjų ir t.t. (ypač tai akivaizdu, kalbant apie Visconti filmą) Ne, esi gėjus ir, prašom, būk gėjiškas. Ir toliau kliedėk, kad tu kaip outsider‘ių kastos narys, paėmei piktų „straight white male“ citadelę ir iškėlei vaivorykštinę vėliavą.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos.

Foucault, Michel. 1998. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, vertė Nijolė Kašelionienė ir Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga.

Marcuse, Herbert. 2014. Vienamatis žmogus: brandžiosios industrinės visuomenės ideologijos tyrimai, vertė Kęstas Kirtiklis, Vilnius: Kitos knygos

Toli kažkur

Gali galėsi galėti galima, kur kas labiau, negu nori. Tam tikru tikslu tu eini kažkur, bet nežinai, kokiu tiksliai. Tikslai yra anapus suvokimo, o gal stokoji suvokimo, pasikėlimas nežmoniškas. Žmogau, atsipeikėk. Abstrakcija, abstrakcija, obstrukcija, galų gale, bėgimas yra prievarta, prievarta prieš save prieš aplinką, kur stovi, liko stovėti, tau nubėgus, todėl tu gali pasigirti, kad išsivaduoji. Jei bėgsiu pakankamai greitai, ar nusiplėš mėsa, viskas, galiausiai liks smegenys stiklainyje ar net jų neliks, galiausia, liks tik viskas, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, taigi, nieko nebus prarasta.

 

Galbūt tu ateis, kai manęs nebus; bet dažniau būna atvirkščiai, dažniau aš laukiu tavęs. Tu žiūri į kitą pusę, todėl aš laukiu akių kontakto ir bandau patikėti, kad tu ne robotas. Kad tu žmogus, kad prabilęs, tu šnekėsi tai, ką aš kalbu mintyse būdamas tavimi. Nes kitaip. Kitaip, žinai, būtų liūdna, ar ne, būtų daug tylos, tyla nėra blogai, tyla yra gerai. Bet ne tyla, pilna tuštumos, kurios neužpildai savo aktyviu tylėjimu – tylėk įnirtingai, žiūrėdamas man į akis ir aš patikėsiu, kad tavo akys yra mano akys yra tavo akys, yra kuosos akys yra dangus, yra upė, yra medis, yra žolė, yra netgi grindinys, pastatas, namas, bet kas. Nes aš visada laukiau, kad tu prabilsi, kitu atveju skambėtų nekaip. Nenoriu gadinti vaizdo, gyvenimo, kažko, ko aš nenoriu liesti savo buvimu, kalbėjimu, diskursu, įsikišimu; kištis į gamtą negerai, kištis į tavo gyvenimą – taip pat. Kitas yra visiškai Kitas, būk Kitas, prašau, būk kitas negu aš. Net sapne aš esu Kitas. Mūsų daug.

Aš noriu kad tai būtų filmas. Kad gale būtų titrai. Kad tu kažką suprastum, jei žiūri, suprasi, gerai? Aš tikiu, prašau, suprask teisingai, nenuvilk. Nenoriu, kad suprastum kaip nors kitaip, kaip nors banaliai. Medžiai, pušys, gėlės, rūšys, taip.

Gal tai ir gerai, aš eisiu ir eisiu, todėl, kad suspenduosiu savo natūralistines prielaidas, gal tave irgi suspenduosiu, nes kad ir ką rasčiau, būčiau radęs ant įsivaizduojamos sofos įsivaizduojamame name, kur aš gulėčiau ir žiūrėčiau į lubas; aš lubas mačiau mirtingomis akimis, kupinomis siaubo, prašau, ateik sapne, nes aš laukiu, tu galėjau ten būti, galėjai traukti mane už rankos, kol jos nenutrauktum, bet tam, kad aš likčiau vietoje, vata ir lūžtantis kartonas. Tyla žaloja smegenis, kai lauki mirties. Aš laukiau galimybės pabėgti, kad nereikėtų laukti. Nėra nieko baisiau negu laukti. Nes laukimas yra tuščias.

Aš pagaunu save, kad mastau apie titrus gale. Ten turėtų sėdėti kitas aš, kažkur tamsoje, presumably ant sofos. Su popkornu? Ir paplosiu sau, kitam sau, už vaidybą. Todėl dabar turiu vaidinti gerai. Gal aš esu visi, o gal visi esu po truputį aš? Aš mastau apie titrus, nes tik todėl galiu negalvoti apie tai, kad filmas baigsis, juosta baigsis, ar bus „refresh“ mygtukas? O gal ne? Tada apie ką šis filmas buvo, nežinau, gal apie tai, kaip aš turėčiau suprasti kažką, pavyzdžiui, kad tai filmas? Kažką kliedžiu, nes nebegaliu. Tušti žodžiai yra tušti.

2016

Literatūra 2014–2016

Visi grožiniai tekstai išleisti iki šiol:

Jei viskas vyksta (2014);
Diskursas (2015);
Pasiklydęs rūke (2015);
Tylos diena (2016).


Visa kita: https://aetrees.blogspot.com

„Keulė rūkė“ vartojimo apologija

Galbūt rašyti apie skandalingąją užkandinę „Keulė Rūkė“ (sic) būtent dabar jau nebeverta, nes didžiausias šios įstaigos kada nors sugeneruotas skandalas jau gerokai primirštas, tačiau, kadangi šis mano tyrimas netaiko į aktualumą, kaip kad „Keulė Rūkė“, manau, jog pagrindinius jų komunikacijos akcentus aptarti galima ir dabar. Tiems, kas galbūt primiršo turimus omenyje įvykius, trumpai priminsiu, jog kalba eina apie po Paryžiaus teroro aktų 2015 m. lapkričio 13 d. minėtos užeigos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje patalpintą įrašą su nuotrauka, kurioje – taukais ir padažu apšlakstytas krikščioniškas Psalmynas, kurio keli lapai išplėšti. Nuotrauka ir įrašas skirti pajuokti besidalinančiuosius žyma su grotelėmis #PrayForParis („Melstis už Paryžių“). Ažiotažas kilo nemenkas ir kelias dienas šis demaršas buvo vis primenamas įvairiuose Lietuvos naujienų portaluose, dažniausiai neslepiant per daug neracionalizuojamo pasipiktinimo. Savo ruožtu aš analizuoju įstaigos vadovo Dominyko Čečkausko interviu portale Ore.Lt, pasirodžiusį tuoj po minėtų įvykių, kuriame jis plačiai išdėsto savo veiklos principus bei motyvus, bei bandau atsakyti į klausimą, ką iš tiesų galima ir reikia įžvelgti šitoje „vertybių kolizijoje“.

Pirmiausia, derėtų trumpai apsibrėžti tyrimo kryptis. Aš bandau analizuoti, koks yra „Keulė Rūkė“ komunikacijos tikslas ir kokios priemonės naudojamos jam pasiekti. Taip pat įdomu stebėti, kokį visuomenės ir pasaulio vaizdą paišo užkandinės atstovas. Norisi atsispirti pagundai pasiduoti netikrai dichotomijai, kuri iškilo šio skandalo metu: tikintieji prieš netikinčiuosius, paniurėliai veidmainiai prieš gyvenimu besimėgaujančius linksmuolius, dorieji prieš nedorėlius, moralistai prieš hedonistus. Aš siūlau žiūrėti į „Keulė Rūkė“ per vartojimo prizmę. Taigi, šio teksto tema iš esmės yra vartojimo paveikslas, kokį mums paišo (tokie kaip) „Keulė Rūkė“. Tokiu atveju, skandalas praranda savo išskirtinumą ir pasimato jo banalumas.

  

1. Skandalas ir pojūtis kaip prieskoniai

Prancūzų filosofas ir sociologas Jeanas Baudrillard‘as teigia, kad šiais poindustrinio kapitalizmo ir vartojimo visuomenės laikais mes vartojame nebe produktus, o potyrius. Produktas iš to, kas yra suvartojama virto patirties nešėju. Reklama akcentuoja nebe turėjimą, o įspūdžius ir patirtis, kuriuos šis turėjimas generuos tavyje, jei įsigysi tau siūlomą objektą (Baudrillard: 204). Bet koks vartojimas yra nebe produktų, o paslaugų plačiąja prasme vartojimas. Todėl „Keulė Rūkė“ teikia ne vien burgerius, bet ir ypatingą patirtį, ypatingus išgyvenimus, ypatingus jausmus.

D. Čečkauskas piktinasi Lietuvoje neva vyraujančiu požiūriu, kad užkandinė turi tik gaminti maistą ir neturi politikuoti bei giriasi, jog „Keulė Rūkė“ siūlo ne vien burgerius, bet, svarbiausia, „[i]r dar enterteinina aktualia komunikacija“. Toliau jis teigia, kad „būti mielam“ visiems versle tapo nebemadinga ir nebeapsimoka, „[k]ad žmonės nebenori formalaus masinio produkto, jie nori kažko tikro ir nuoširdaus“. Išties, juk reikia parduoti ne burgerius, o įspūdžius, patirtį. Šiuo atveju patirtis yra labiau rafinuota, ne-plebėjiška – susirūpinusio vakariečio egzistencinė patirtis. Parduodami savo burgerius kreatyviniame aktualių įvykių originalios, savitos recepcijos fone, jie sukuria unikalią klientų patirtį – būti štai-tokiu, ne-tokiu-kaip-visi, sąmoningu, susirūpinusiu, susipratusiu ir besidominčiu aktualijomis ir inovacijomis pasaulio piliečiu. Tikslas yra gana banalus – prastumti savo preke efektyviausiu būdu. Kadangi panašią prekę ant kiekvieno kampo šiais laikais stumdo bet kas, apeliuojama į tikslinę, neslėpkime, – hipsterių, auditoriją. Į tuos, kuriuos užveda aktuali komunikacija. Į tuos, kurie trokšta „autentiškumo“ („kažko tikro ir nuoširdaus“ – pagal užsakymą ir puikiai paruoštą planą, žinia) ir kuriems, kaip pamatysime toliau, Čečkausko giliu pastebėjimu, patinka juokeliai apie religiją. Taigi, patosas apie laisvę yra tik būdas sujaudinti hipsterį. Visa tai – paslaugos dalis. (Ten pat) Anas, kimšdamas burgerį ar šonkaulius, galės pasigirti tuo, kad prisidėjo prie šviečiamojo darbo Lietuvoje ir kad padarė šį pasaulįį bent kiek geresnį. Mat suvalgyti burgerį, anot Čečkausko, šiaip ar taip, yra veiksmas, o maldos – ne. Vartojimą šiame interviu jis bando pateisinti kaip iš esmės vienintelį kovos su terorizmu būdą, būdą „solidarizuotis“ su aukomis ir parodyti islamistams vidurinįjį pirštą. Tai, kad šis „kerštas“ fanatikams atsitiktinai neša pelną jo įstaigai, verta laikyti sutapimu.

2. Kliūtys vartojimui ir kūrybingas jų pašalinimas

Bene didžiausias dėmesys minėtame interviu skiriamas religijai, temai, kuriai „Keulė Rūkė“ jau senokai neabejinga, ir kuri ir buvo skandalo dėmesio centre pernai lapkritį. Apie savo liūdną patirtį Vilniaus jėzuitų gimnazijoje ir analogiškai liūdną žmonos Rūtos Jankauskaitės, užsiimančios visų įstaigos vizualinių provokacijų menine dalimi, patirtį prabilęs verslininkas toliau teigia: „Abu sutikome daug fanatiškų krikščionių, todėl manome, kad tai yra didelė problema Lietuvoje (lengva kalbėti apie nuosaikią krikščionybės versiją tiems, kam vienintelė jos išraiška – šeimyninis susirinkimas prie Kalėdų stalo). Lietuvoje islamo ekstremizmas nėra reali problema, tuo tarpu radikali krikščionybė yra čia pat.“ Perskaitęs šias eilutes likau kiek suglumęs – aš tikrai gyvenu toje pačioje šalyje, apie kuria čia kalbama? Pratęsiant Čečkausko mintį, darytina išvada, kad Lietuvoje religinis fanatizmas nė kiek nenusileidžia Sirijai ar Irakui su Saudo Arabija. Kaip įmanoma Lietuvą, Edwardo W. Saido terminais šnekant, paversti „Orientu“, man lieka paslaptis. Tiksliau, paslaptis yra, kaip tokie pasisakymai nesukelia juos skaitantiesiems ar girdintiesiems kognityvinio disonanso, nes, regis, nesukelia, kadangi tokių pasisakymų nemažėja.

Egzotiškoji „Keulė Rūkė“ keikiama atsilikusi Lietuva – iš tiesų baisi šalis, tik klausimas, kur ji egzistuoja... Ji tarnauja kaip fonas, kaip „Kitas“, kuriam rodomas vidurinysis pirštas. Tai tam „Kitam“ reikia švietimo, tai tam „Kitam“ reikia „drąsių pasisakymų“, kaip sako Čečkauskas. Bet – be šito „Kito“ „Keulė Rūkė“ komunikacija netektų to specifinio jouissance, kurį ji sukelia.

Daugkartiniai Čečkausko bandymai išvengti tiesaus atsakymo, kodėl ištepliojo ne Koraną – juk skirta islamistų teroro akto aukoms atminti, ar ne? – yra juokingi. Be abejo, tarptautinis skandalas užkandinei yra per didelis kiaulienos gabalas praryti, tad tenka apsiriboti lietuviškomis aktualijomis. Tačiau juk neuždrausi to pateikti kaip kilnų Lietuvoje veikiančios įtakingos teroristinės organizacijos CSL (Christian State of Lithuania) puolimą. Drąsus žingsnis, vertas pagyrų. Tiems islamistams iki mūsų tikybos mokytojų – toli. „Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai – neapykantos ir fanatizmo kultūra. Tai tik įrodo, kad reikėjo postinti būtent krikščionišką maldyną, o ne Koraną. Ekstremistai ir fanatikai yra ne kažkur Sirijoje ar Prancūzijoje – jie čia pat mūsų panosėje.“ – perspėja verslininkas. Staiga, atsivertęs panašų interviu ar kokį straipsnį (dažniausiai susijusį su kokia nors nevyriausybine žmogaus teisėmis besirūpinančia organizacija), sužinai, kad Lietuva yra trečiojo pasaulio šalis, kurioje girtauti ir mušti žmoną yra norma, celebruojama aukščiausiu lygiu. Toks distancijavimasis nuo kasdienybės yra stulbinantis ir visgi labai dažnas. Lietuva yra „Orientas“, gryna katalikiškų fanatikų tvirtovė su eretikų deginimais tarpuose tarp juodaodžių linčiavimo bei vairavimo girtame stovyje.

„Esam postinę geidulingai į mūsų mėsainį žiūrintį Jėzų, Budą su “Keulės” galva ir vandens šautuvais, lazeriais šaudančius angeliukus. Per Vėlines rodėme prie “Mcdonalds” uždegtą žvakelę ir gedulingą vainiką. Kai JAV legalizavo vienos lyties santuokas, perdarėme savo logo į fetišistinę gay keulę. Dieną prieš teroristines atakas kalbėjome apie žodžio laisvę, o dieną po atakų rodėme Laisvės statulą su alaus bokalu rankose, skatindami žmones ne bijoti, o mėgautis gyvenimu, taip žeminant fanatiškus teroristus.“ – nuveiktais darbais dalinasi Dominykas Čečkauskas. Jis visa tai įvardija kaip „hedonizmo“ skelbimą ir aukščiausia žmogiškosios laisvės forma. Hipsteris Jėzus reklamuoja mėsą – nėra nieko švento. Taigi, viskas yra profaniška, viskas yra profanizuojama. Imanentinė tikrovė pasiekia savo išsipildymą kosminiame vartojimo akte – nueini, nusiperki, susimoki, suvalgai, suvirškini, išsituštini ir vėl iš pradžių. Neverta piktintis kad tai esą šventvagystė- tai tiesiog kūrybingas simbolių ir kultūrinių referencijų, kurios vis dar rezonuoja konkrečioje Lietuvos aplinkoje, naudojimas, siekiant pelno (Ten pat: 188).

„Like’ų tiek ir tikėjomės – religiniai postai visada jų susilaukia daug, mūsų auditorija mėgsta, kai kalbam apie dalykus, kurių jiems vaikystėje neleisdavo tėvai ar seneliai.“ – teigia „Keulė Rūkė“ vadovas. Kalba eina apie draudimų atsisakymą ir jaunatvišką šėlsmą versus niūrią tėvų ir senelių primestą askezę. „“Keulė”, kaip geroji mama, sako: “Nori mėsainio pietums? No prob. Nori pepsio ir saldumynų? No prob. Nori alaus? Chillas. Nori neit sekmadienį į bažnyčią, pasijuokt iš tų, kas eina, o pats valgyt šonkaulius? Easy.” – tęsia verslininkas. Desakralizavus tikrovę, atmetus primestus suvaržymus, jau galima mėgautis. Baisus košmaras – jau praeityje, mokyklos koridoriuose, tėvų namuose, tamsioje vaikystėje. Būtent apie tai kalba Slavojus Žižekas, teigdamas, kad dabar mus visus kamuoja superego įsakymas „ENJOY“ („Mėgaukis“). Negalėjimas ar nenorėjimas mėgautis laikomas trūkumu, gėda, liga ir disfunkcija, impotencija, kuri griauna gyvenimus ir kurios žūtbūt reikia atsikratyti, kol dar ne per vėlu, kol dar yra likę laiko mėgautis. Jau minėtas Baudrillard‘as teigia, jog dabartinis žmogus vartotojas „[t]arsi įpareigotas būti laimingas, įsimylėjęs, meilikaujantis ar tas, kuriam meilikaujama, viliojantis ar viliojamas, dalyvaujantis, euforiškas ir dinamiškas. Tai egzistencijos maksimizacijos principas per kontaktų ir ryšių dauginimą, per intensyvų ženklų ir objektų naudojimą, per sistemišką visų mėgavimosi galimybių eksploataciją.“ (Ten pat: 91) Bėda, kad visas mėgavimasis, visi malonumai, kurių laikinumas ir tuštybė buvo žinomi jau senovės graikams, yra tiesiogiai susijęs su vartojimu. Ir, be abejo, mes skatinami mėgautis (Baudrillard‘as skiria mėgavimąsi nuo vartojimo) ne iš meilės mums ir ne iš noro mus išlaisvinti.

Tačiau tęsiam apie desakralizaciją. Desakralizacijos aktas šiuo atveju vykdomas paveiksliukais. „Lietuvai žūtbūt reikia drąsių pasisakymų.“ – primygtinai tvirtina užkandinės vadovas. Be abejo, juk ji – „Orientas“. Grįžtame prie profaniško mėgavimosi desakralizacijos aktu kaip ypatingo padažo mėsainiams – tai yra unikali patirtis, kurią suteikia būtent ši įstaiga. Pražiūrima tik tai, kad desakralizavus tikrovę, pats malonumas profanizuoti ją išnyks – nebeliks prieš ką grūmoti. Tikėjimas galutiniu profanizacijos aktu yra beveik religinis. Taip pat nesunku pastebėti, jog tokia „religijos kritika“, kokia užsiiminėja ši užkandinė yra kur kas efektyvesnė priemonė mobilizuoti Lietuvos „šiaudiniams katalikams“, negu švietėjiškai misijai, kuriai jie neva pasišventę. Galiausiai, koks žmogus „religijos kritika“ laikys chamišką bei savanaudišką marketingą, turint aiškų tikslą pritraukti hipsterius? Tai tik pablogina netikinčiojo, agnostiko, ateisto ir laisvamanio įvaizdį – jie yra hedonistiniai nepraustaburniai dvasios ubagai, sakys daugelis (tas du kartus per metus, per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas, tikintis daugelis), nes „Keulė Rūkė“ ir nori taip juos įvertinti. Tokį portretą jie ir paišo. Mano manymu, tai beviltiškiausias įmanomas būdas kovoti su „religiniu fanatizmu“- tapti viskuo, kuo laikomas netikintis žmogus ir dar tuo įnirtingai didžiuotis. Be abejo, kramtant burgerį. Visa tai užkandinės vadovas vadina „progresyvumu“ (kaip visišką priešingybę Dalios Teišerskytės ir Marijaus Adomaičio „absurdiškam konservatyvumui“). „Progresyvumas“ šiame kontekste yra buvimas hipsteriu. Tai reiškia vartoti ypatingu, unikaliu, autentišku, personalizuotu ir socialiai atsakingu būdu. Taigi, išties, pasirinkimas Lietuvoje menkas: fanatiška tikybos mokytoja, prievarta kalanti tikėjimo tiesas į vargšelių vaikučių galvutes arba kepti kiaulės šonkauliai. Be abejo, burgeris, šalia hipsteriškos barzdos, turėtų tapti progresyvumo simboliu. Nes, galiausiai, šis „progresyvumas“ yra ne kas kita, kaip neoliberalizmas, kuris yra fun. Jei turi pinigų, aišku.

3. Filosofavimas burgeriais

Pastanga vartojimo apologijai suteikti sakralumo aureolę, matoma šiame interviu, išties didinga. Sorbonoje studijavęs (bet gal nebaigęs?) Čečkauskas į kairę ir į dešinę svaidosi laisvę išaukštinančiais pasisakymais, tačiau sunkiai sugeba tikslingai vartoti visą eilę sąvokų. Pvz., „vertybės“ – neaišku, kaip reikėtų suprasti šios ir daugelio kitų sąvokų reikšmę jo kalboje. O garbinama laisvė yra suvokiama (arba pateikiama auditorijai, sykiu numatant auditorijos suvokimo lygį) dvylikamečio, kurį užkniso tėvai ir mokykla, akimis. „“Keulė” turi viena esminę vertybę, tai – Laisvė. Laisvė tikėti tuo, kuo nori tikėti, laisvė daryti su savo kūnu, tai, ką nori daryti, laisvė vartoti, tai, ką nori, laisvė ateiti pachmelnam mėsainio, laisvė stovėti už baro su tatūchom, tuneliais ar barzda. Galu [sic] gale, laisvė pas mus neateiti, jei esi pagiežingas ir kerštingas žmogus.“ – teigia  Čečkauskas. Taigi, bent kartą prabilta tiesiai – „laisvė vartoti“. Būtent tai ir ne kas kita ir yra visa „Keulė Rūkė“ filosofavimo burgeriais esmė. Įsakymas „Mėgaukis“ galioja visiems ir kiekvienam, todėl ‚nestabdyk“, arba tapsi „pagiežingu“ ir „kerštingu“. Kalbant rimčiau, visi užkandinės vadovo, studijavusio „politinę istoriją“ Sorbonoje, išvardyti laisvės predikatai verčia galvoti, kad didžiausią įspūdį jam padarė ne Rousseau ar Monteigne‘is ar koks Locke‘as, o veikiau „Filosofija buduare“, parašyta Markizo de Sade‘o; visi jie yra vartojimo visuomenės subproduktai – laisvė pirkti tai, ko tau nereikia, laisvė būti „kitokiam“, jei aišku, įperki ją. Ir vėlgi, nuskriausto dvylikamečio nihilistinis patosas. Išties, laisvė yra turėti tatuiruotę. Ypač, jei mama draudžia.

 

Žodžio laisvė, kuriai skirtos adoracijos užima didžiąją dalį straipsnio, turi kažkur baigtis. Ir baigiasi ji štai kur: „Po mūsų posto gavome 200 vienos iš penkių žvaigždučių įvertinimų feisbuke, buvo parašyti trys tendencingai prieš mus nukreipti straipsniai didžiuosiuose portaluose, gavome grasinimų susidoroti fiziškai, teisiškai, ekonomiškai ar net susisprogdinti mūsų užkandinėje. Tai nėra normalus nuosaikus tikėjimas, tai – neapykantos ir fanatizmo kultūra.“ Be abejo, žodžio laisvė O.K., tačiau štai vienos iš penkių žvaigždučių įvertinimai „Facebook‘e“ yra islamistų teroro akto atitikmuo lietuviškoje žemėje. Visi šiais laikais gali turėti nuomonę – daug kartų nuskamba šiame interviu. Jis netgi pristatomas kaip „turinčios nuomonę apie viską“ keulės pasisakymai. Tačiau, matyt, visgi, keturios kojos gerai, bet dvi – geriau, kiaulių nuomone. Visiškai neteisindamas žmonių, kurie dalino įvertinimus (jų motyvacija yra tik jų reikalas), galiu tik pasufleruoti Čečkauskui, kad, matyt, bent dalis tų, kurie taip prastai įvertino jo užkandinę, pasinaudojo jo patarimu. Juk jis teigė: „Neatsakinga būtų matant neteisybę visuomenėje tylėti. Laisvė ir yra atsakomybė.“ Žodžio laisvė „Keulė Rūkė“ žodyne virsta kažkokia parodija ir iš esmės priima visas tas formas, kurias jai prikiša kritikai (kaip ir ateizmas).

Kada postmoderniame amžiuje (ši frazė kažin kodėl interviu metu taip ir nenuskambėjo) visi gali turėti savo nuomonę ir ją laisvai reikšti, akivaizdu, kad visos nuomonės vienodai bereikšmės. Viską lemia galių žaismas, ką jau yra pastebėjęs Nietzsche. Galia, šiuo atveju yra ir „Keulė Rūkė“ pusėje – galia skelbti savo nuomonę, ją pateikti socialiniuose tinkluose, buvimas cool. Kitoje barikadų pusėje galia apsireiškė naujienų portalų straipsniuose ir komentarų skiltyse pačių „Keulė Rūkė“ puslapyje. Tačiau svarbiausia galios išraiška yra ir liko rinkos ekonomika. Būtent jos ir verta atsiklausti, prieš imant turėti savo nuomonę. Ar mano turima nuomonė man naudinga? Ar ją turėti apsimoka? Ar ji nepakenks mano karjeros perspektyvoms? Ar jausiuosi kietas, turėdamas šią nuomonę? Tada turi teisę tikėti, kuo nori, daryti, ką nori ir būti, kuo nori, ypač – savimi, bet nepamiršk užsidirbti, kad visa tai įpirktum, o geri dėdės su barzdomis pasirūpins tavo entertainment‘u aktualia komunikacija

.   

Taigi, „Keulė Rūkė“ komunikacija yra vartojimo apologija: vartok, lietuvi, išsijuosęs, nes tik taip būsi: a) vakarietis, saikingai ir teisingai, bet empatiškai ir nuoširdžiai, reiškiantis susirūpinimą ir visada pasirengęs solidarizuotis (rami sąžinė); b) laisvas (kad galėtum vartoti, aišku). Ir, be abejo, visa tai su sąlyga, kad turi pakankamai pinigų, kad įpirktum tas patirtis, kurias tau suteikia „Keulė Rūkė“.  Nuomonę gali turėti, aišku, kiekvienas, o dar labai gerai, jei nuomone galima pagardinti mėsainį. Vartotojiškumas jau senokai plačiai smerkiamas, ypač hipsterių tarpe, tačiau start-uperių ir apps‘ų kūrėjų kartai reikia šio to daugiau – ramios sąžinės, kurią ypač paglosto žinojimas, kad prisidedi, maloniai leisdamas laiką ir vartodamas, prie taikos visame pasaulyje, skurdo panaikinimo ir bado įveikimo pasaulyje. Produktas, kurį suvartojęs, hipsteris jaučiasi padaręs žygdarbį arba „įgalinęs“ savo „tikrąjį aš“, negali būti per brangus – juk kiekvienas mūsų nusipelnėme geriausio. Išteplioti ir suplėšyti Psalmyną, kuris, jei tikėsime Bernardinai.Lt straipsniu, yra retas egzempliorius, skirtas silpnaregiams (iš to ir užrašas „Viešpatie, aš regiu“ – šiame kontekste tai skamba kažkaip itin makabriškai), nereiškia nuvainikuoti stabus. Tai tereiškia nuvainikuoti skonį, ką ir daro visa „Keulė Rūkė“ komunikacija, pradedant darkyta kalba. Juk ne vien religija ar pažiūros trukdo su pasimėgavimu vartoti, kartais trukdo ir geras skonis. Chamiškumas ir primityvumas „Keulė Rūkė“ yra pavadintas progresyvumu. Progresyvumas „Keulė Rūkė“ stiliumi – tai leftistinis susirūpinimas visais ir viskuo, empatijos, sąmoningumo, jautrumo ir jausmų turėjimas, vartotojiškumas su žmogišku, kas, kad barzdotu veidu. Toks progresyvumas yra buvimas „ypatinga snaige“ ir „saugios erdvės“ reikalavimas. „Keulė Rūkė“ ir yra tokia saugi erdvė, kur maloniai gali leisti laiką tarp „savų“. Galiausiai, impotentus, negebančius pajusti malonumo vartojant, belieka užjausti. Kas tau neleidžia vartoti? Gedulas, religija, įsitikinimai, politinės pažiūros, etinės pažiūros, rūpestis dėl gyvūnų gerovės? Pašalinkime tai ir tau palengvės – galėsi vartoti be kaltės jausmo – galėsi laisvai ir su pasimėgavimu vartoti. Įveik savo vidinius barjerus, įveik visus kompleksus – bet kam? Tam, kad galėtum laisvai ir be kliūčių vartoti, nes vartojimas ir kapitalizmas yra tai, prieš ką skandalingieji „Keulė Rūkė“ neburnoja ir neketina to daryti... Kol dauguma piktinosi „Keulė Rūkė“ šventvagiškumu, retas pastebėjo jų panieką geram skoniui apskritai ir bandymą ne vien desakralizuoti viską, t.y. viską paversti vartojimui skirtu objektu arba vartotina patirtimi, bet ir paversti vartojimą religija, kuriai atnašauti rikiuojasi eilės. Ironiškai šyptelėk į ūsą (tinkamas posakis hipsteriui) ir vartok toliau, nes, jei jau gyvenam kartą, tai pradžiugink užkandinės savininkus ir pagerink šalies ekonomiką – negi gaila? Bet nepamiršk, kad vienas draudimas lieka – nevartoti draudžiama. Vartojimo modelis, propaguojamas „Keulė Rūkė“ yra ne šiaip nuosaikus, įprastas vartojimas, „buvimas geru visiems“, pažįstamas mums iš reklamų, visiems jau seniai nebeįdomus, bet neapykantos viskam, kas neleidžia vartoti, bei fanatiško vartojimo (ne vien burgerių, bet ir progresyvumo) kultūra, perfrazuojant Dominyką Čečkauską. Tai bandymas savo pranašumą įrodyti dažnai panašaus plauko veikėjų nemėgstamo (neatsižvelgiant į jo dabar jau buvusių oponentų pažiūras bei retoriką) Donaldo Trumpo būdu. Visuotinio celebravimosi laikais kiečiausi celebruoja savo chamiškumą ir jaučiasi puikiai.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 258 p.