Beribis gyvenimas

Tomas sėdėjo klasėje. Už lango švietė saulė, jos spinduliai dabar krito įkypai patalpos; ant langų, kiek aukščiau kompiuterio monitoriaus, kuris dunksojo kaip senovės monumentaliosios architektūros statinys ant mokytojos stalo, aukščio kabojo pusiau permatomos užuolaidos. Šviesą jos, Tomui rodėsi, gadino ir skiedė. Jos, šitos baltos užuolaidos, kurios šlykščiai pusiau permatomos, lyg koks tinklelis nuo vabzdžių šiltuose kraštuose, jį ypač nervino, buvo lyg kažkoks simbolis, lyg įspėjimas. Matyti klasę tokią tylią ir tuščią, sėdėti jos viduryje, o ne ant štai ano suolo prie lango (mama jam, visai dar vaikui, kažkada seniai seniai sakiusi, kad, atėjęs į klasę, sėstųsi prie lango, dėl ko tiksliai būtent prie lango, jis nebeprisiminė, tačiau pats faktas, kad mamos patarimas jį lydėjo, atėjusį į atšiaurią ir svetimą pradinės mokyklos aplinką, kaip vienintelis „sveikojo“, „šiltojo“, „savo“ pasaulio reliktas, jam įsirėžė į atmintį taip giliai, kad jis visada pasąmoningai stengėsi sėstis prie lango, jeigu tik būdavo tokia galimybė), Tomui buvo neįprasta. Apskritai, diena buvo neįprasta: mokykla, jam atėjus, neaidėjo nuo bukų ir neartikuliuotų moksleivių šūksnių, jos prieigų nepuošė tos keistos voros, kuriomis lyg skruzdėlės į didelį plokščią pastatą ėjo mokiniai (o gal taip į actekų šventyklos viršų kopė žmonės, kuriems bus išpjauta širdis?). Tai buvo lyg mirties ženklas: viskas čia paskendę kvaitinančioje tyloje. Ar tai tyla prieš audrą? O gal tai po audros čia visi išmirė? Gal Tomas (įprastas jam vaizdinys) ne ten papuolė, pasiklydo, atėjo ne tuo laiku, todėl, be abejo, dabar jo laukia skaudi bausmė, egzekucija, bet ne, ne dabar pat (nes juk jis pagal šitokį scenarijų atėjęs nelaiku), o kai visa išaiškės.

Šitos mintys probėgšmais pralėkdavo jo galvoje, kaip klaikaus sapno prisiminimas. Beje, apie sapnus: šiąnakt vaikinas sapnavo, kaip plaukė keltu į Smiltynę, kuris vis neketino prisišvartuoti kitame, aname, krante – vis sukosi, tai vienur, tai kitur metėsi, kaip būna, kai keltui tenka palūkuriuoti, kol praplauksiąs didelis laivas, keliantis bangas Kuršių mariose ir traukiantis paskui save kirų piligrimų būrius, taip. Sapnas, dažnas pripažins, neišraiškingas ir nereikšmingas. Na, bent jau palyginus su klaikiais sapnais, kurie kartais užpuola Tomą ar kokį kitą žmogų arba apie kuriuos skaitydamas kokioje knygoje, jau žinai, kad kitame puslapyje veikėjas mirs. Ir mirs siaubinga mirtimi.

Lenta, žalia, tamsiai žalia, šįryt be jokių užrašų, be jokios kreidos glamonės, buvo tiesiai priešais jį. Vaikinas turi keistą polinkį įsivaizduoti, kad daiktai gali šnekėti. Borgesas rašė, kad kartais atrodo, kad lyguma ims ir prabils; Tomui prabilti baudėsi viskas – nuo traukinių iki virdulių. Bet kas, kas turėjo plokštumą ar, na, bet kokią išvaizdą, bent kažką panašaus į veidą, tiko kaip potencialus veidas. Garvežys, žinia, Tomui buvo stačiai veidas, kuris tuoj tuoj prašneks ir didžiausias vaikino rūpestis buvo įsivaizduoti, koks tiksliai būsiąs to daikto balsas. Jo „veidas“ suponavo žemą tembrą. Bet kai kurie traukiniai atrodė pajėgią išspausti ir aukštesnį. Virdulys, aišku, irgi panašus į veidą, jo balsas irgi kėlė didelį Tomo domėsį, bet niekas jo galvoje nepadėjo įveikti šios mįslės, juoba kad virdulys pašaipiai tylėjo, niekindamas paauglio pastangas. Kartais jis nusistebėdavo, kad dar yra ne durnyne. Taip jis sau sakydavo, kai, lygindamas savo patirtį su kitų, įžvelgdavo DAUG neatitikimų. Asmenybės susidvejinimas nebuvo dar viena Tomo problema, ne, bet jis jautė, lyg yra viena jo dalis – ta, kuri regi tuoj prašneksiančius traukinius ir arbatinukus, ir kažkokia kita, kuri mokosi, kuria būsimos karjeros pamatus ir tvarkosi žmonių pasaulyje, šaltoje ir abejingoje Visatoje. Toji antroji asmenybės dalis analizavo pirmosios veiksmus, įvaizdžius, įspūdžius ir šaltai dalindavo diagnozes, kurios būdavo neatšaukiamos, griežtos ir žadėjo begalinį pasmerkimą. O dabar žalia, tamsiai žalia lenta priešais vaikino akis. „Ką ji pasakytų?“ – dabar kone balsu tarė Tomas. Nes šioje laukimo perkreiptoje erdvėje lenta atrodė stabilumo garantas: ji čia buvo ir vakar, ir užvakar, ir tądien, kai jis pirmą kartą nedrąsiai žengė į šį kabinetą, kartu su kitais, kurių čia dabar kažkodėl nėra. Berkeley‘is sakė, kad, jei niekas neregėtų daikto, tai jo nebūtų. Vakar Tomo čia nebuvo, nes vakar jam nereikėjo į mokyklą. Tai vakar nebuvo lentos? Na, Berkeley‘is priduria, kad Dievas viską regi. Lenta buvo, bet ne Tomui. Tomas namuose žaidė kompiuterinius žaidimus, abejingas stūmė laiką, bandydamas pasprukti iš apsiausties – nerimo ir tamsos apsiausties, į kurią jį įviliojo pažiūrėti nerūpestingos dienos pernai bei užpernai, kada pagrindiniai rūpesčiai, laukę jo mokykloje, buvo kaip iš ryto pasisveikinti su vienu ar kitu klasioku, kurio dėmesio beviltiškai troško ir nė kiek negaudavo. Tos dienos nežadėjo nieko rimta. Be abejo, amžinos patyčios, slidžios replikos, pašaipūs žvilgsniai ir atsainūs gestai buvo svarbiau. Bet apie lietuvių kalbos kalbėjimą, tiksliau, kaip pasakytų fanatiškas tikslumo mėgėjas Tomas, Gimtosios Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitą, jis nė kiek negalvojo. Slapta nuojauta (viena iš dviejų, tiesą pasakius) jam dabar kuždėjo kad, kai ateis, be abejo ateis, mokytoja, pažįstama nuo užpernai, kai jis drebančiomis kojomis atėjo į šitą klaikią smegenis plaunančią įstaigą, viskas įvyks sklandžiai, o, išėjęs iš čia, jis ir vėl panirs į visai kitokių problemų verpetą. Ir šitos formalios problemos, šitie egzaminai, įskaitos, rašiniai, kontroliniai neapsaugos jo, dabar tokio susinervinusio ir įsitempusio nuo laukimo, neapsaugos nuo tų kasdienių rūpesčių, nuo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių bendramokslių patyčių, kurios, tokios nekaltos ir įstatymu nenustatytos, niekam nerūpi, kaip ir visos paauglystės ir – anksčiau – vaikystės problemos, kurios, suaugusiųjų pasaulio požiūriu, nė kiek neprilygsta rimtiems egzaminams ir mokslams, tam, kam, manė, reikės atsidėti dar labai ilgą gyvenimo dalį. Lenta, į kurią nuobodžiaudamas stebeilijo Tomas, nešnekėjo, tylėjo nors tu ką. Protingasis jo pradas jam sakė, kad taip ir turi būti ir sykiu kvietė analizuoti visą šią situaciją kaip nors racionaliau, tarkim, fenomenologiškai.

Jis staiga pasimuistė, lyg norėtų patikrinti, aš kas nors realaus jį laiko pririštą prie šios elektros kėdės klasės viduryje. Kai negalėjo nurimti arba per ilgai laukė, Tomas dažnai purtydavosi. Atsimena, kaip kartą vasarą visą naktį nemiegojo, kol ryte neišgirdo traukinio, pravažiuojančio 6:25 tose vietose. Tada jį apėmė didžiulis pyktis ir jis ėmė blaškytis lovoje ir daužyti patalus, lyg kaltindamas juos už šitą kankinimų naktį. Kartą, pasakodamas šią istoriją vienam klasiokui (tiesa, susirašinėdamas internetu), išgirdo pašaipią užuojautą, esą ko tiek švenčia, kad užmiega tik ryte. Et, nemigos nepažinęs žmogus, tąsyk pamąstė. Kažkoks hedonistiškas vėjelis dabar papūtė pro jį ir Tomas pagalvojo apie tai, kad norėtų pajusti, ką tai reiškia – švęsti iki ryto. Bet, neradęs už ko užsikabinti, akimis vėl atsirėmė į tokį gyvą klasės vaizdą. Hesse kalbėjo apie įvaizdį, kai kalėjimo celėje sėdintis žmogus nupiešia ant sienos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį. Jis užrakintas, bet... Kai jis įsivaizduoja save tame traukinyje, kuris štai neria į tamsų tunelį, jis iš tiesų tampa laisvas. Dabar Tomas norėtų nupiešti ant lentos, tos žaliai liūdnos, kaip pelkė, lentos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį – tokį vaizdą jis yra matęs nebent filmuose, bet kartą, tiesa, yra matęs iš tikrųjų Kaune, tačiau lyg tyčia niekas tąsyk neįvažiavo į tą tunelį, o vėliau jis buvo uždarytas remontui... Dar pamena pašto ženklą, matytą Alytuje – ten irgi vaizduojamas tas pats Kauno tunelis, technikos stebuklas. Arba istorijos vadovėlis, kuriame buvo Panerių tunelio Vilniuje, pastatyto Petro Vileišio, nuotrauka. Tačiau ten vaizduojamas gražus senovinis traukinys, išvažiuojantis iš tunelio tamsos, o ne į jį įvažiuojantis... Bet tai juk reikštų tik amžiną grįžimą į šios tylios klasės tylią tylą, persmelktą laukimo.

Jis staiga pagalvojo, kaip žmonės jautėsi 1940 metais, kai netrukus prasidėjo sovietų okupacija. Ar jie jautė kažką baisingo, didingo, ypatingo? O gal yra nerimo riba? Taip, gal yra riba, už kurios nebegali būti didesnio nerimo, taigi, šito lieso vaikinuko, paskendusio tamsiai mėlyname mokykliniame švarke pilkoje klasėje nerimas tolygus nerimui žmogaus, kurį kultūringai ir mandagiai veda ant ešafoto, kur apie jo lemtį iš tolo jam kalba tas didelis medinis statinys, giljotina? Tomas ėmė vaizduotis, ar gali būti didesnis nerimas už jo dabar jaučiamą. Be abejo gali, pritarė sau. Jei jo laukiamas žmogus būtų ne lietuvių kalbos mokytoja, o nacių Vokietijos karininkas, manė Tomas, nerimas būtų kiek didesnis. Sadomazochistiškai ėmė vaizduotis, kaip jį kankina šioje pat klasėje arba kaip jį sušaudo tokį gražų rytą, tarkim, mokyklos kieme, visiems, kaip per kūno kultūrą, išsirikiavus. Komandą galėtų duoti kad ir kūno kultūros mokytojas. Taip, pažeminimo perteklių jo likime simbolizuotų trumpi šortai, tamsiai mėlyni, dengiantys tankiai apžėlusias baltas liesas kojas ir ploni marškinėliai trumpomis rankovėmis, ne, geriau visai be rankovių, liesi jo pečiai apnuoginti, o judesiai sukaustyti nenoro parodyti, kad nesiskuto pažastų. Vaikinas kreivai šypteli beorėje tylios klasės erdvėje, ne, oras čia yra – jei krusteli, girdi garsą, už lango šviečia saulė, jos spinduliai įkypai krenta patalpos viduje, ant stalų, ant kėdžių.

Ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi, mąsto vaikinas. Be abejo, kvaila mintis, neverta dėmesio, geriau būtų prisiminti visas kirčiavimo taisykles, kad neapsižioplinti, bet ne, dabar jau beprasmiška. Kažkur jis kadaise išskaitė, o gal išgirdo, kad, jei mokaisi atmintinai eilėraštį, prieš pat jį deklamuodamas, neturi kartoti. Gal tame ir yra tiesos, bet iš paskutinio eilėraščio jis gavo 7. Staiga, jis save įsivaizdavo esantį Rimbaud, prancūzų poetu. Jam penkiolika metų, ir jis rašo „Miegantis dauboje“. To nesimokė mokykloje (būtent todėl jis nesisielojo dėl ano prastai išmokto eilėraščio) ir tai buvo jo asmeninis reikalas. Tomas dabar ūmai pajuto polėkį. Jis atsisėdo kitaip. Jis perbraukė pirštais per plaukus, įsivaizdavo, visiškai aiškiai įsivaizdavo save kaip tą paauglį berniuką iš vienintelės nuotraukos, kurią matė „Wikipedia‘oje“: atsainus žvilgsnis, netvarkingi plaukai, žvilgsnis į tolį. Kas iš tos mokytojos, mąstė dabar, aš poetas, žiūriu giliau/toliau/originaliau/kitaip, negu visi. Ir dabar gal įeitų ne mokytoja, ta nuobodi gąsdinanti moteriškė, o Paulis Verlaine‘as, cha... Jis pralinksmėjo – bent tiek. Bet tą pačią akimirką Tomas pasimetė, pabijojo, jog pametė minties giją. Kas, kas ten buvo? Verlaine‘as, Rimbaud, „Miegantis dauboje“, aha – ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi?! Taigi, jis save bandys nuraminti (pateisinama priežastis, kaip liga) šia mįsle. Taigi, ar ta kėdė prisimena kiekvieną, ant jos sėdėjusį/ą? O gal kėdė visiškai tuo nesidomi, gal ji anapus laiko, gal dar kažkas...

Išgirdęs kažkokį krebždėsį už durų, Tomas pasimuistė ir nurijo seiles, moteriški bateliai kaukšėjo tyloje, rodės, neišvengiama, kad tai lietuvių kalbos mokytoja ir ji tuoj atidarys duris. Jis paskubomis permetė galimus scenarijus: jis pamiršta savo kalbą; jis viską pasako gerai; jis apalpsta; jis apsivemia (nors, mąsto, jau senokai nėra vėmęs); jis nusirengia nuogai ir krinta ant grindų, vartosi ir daužosi į grindis; jis tyli. Be abejo, labiausiai jį bauginęs variantas anaiptol ne obsceniško jo asmenybės aspekto begėdiškas išsišokimas ar ūmus sveikatos sutrikimas (be kaltės, žinia, bet kažin ar mažiau gėdingas), o paprasčiausias įskaitos neišlaikymas. Vaikinas spėja pamąstyti, jog gal lygiai prieš metus šioje kėdėje sėdėjo koks nors panašus į jį vaikinas, kuris nesugebėjo atsakyti į mokytojos klausimus, kuris pamiršo savo temą, o dabar jis mokosi profesinėje mokykloje... Jam nepavyksta išspausti gailesčio tam fiktyviam personažui, matyt, todėl, kad visi jo bruožai stačiai rodėsi maroziški ir priminė vieną vyresnį moksleivį, todėl empatija vis nepasireikšdavo, nes tapatintis su vienu tų, kurių bijojo, šiaip ar taip, Tomas niekaip negalėjo prisiversti. Kuo labiau tęsėsi vaikino laukimas, tuo labiau jo mintys darėsi padrikos ir neartikuliuotos: jis probėgšmais bandė suprasti, ar visi galimi scenarijai jau yra, ar yra vienas neatšaukiamas, kuris išplaukia iš gamtos tvarkos, prisiminė temą apie kėdes ir stalus, prisiminė įvairius kvapus ir įvairias dainas, prisiminė kažkokį matytą, einant į mokyklą, senį, dar automobilių numerius, dar saulę, dar dangų, dar žolę, dar savo prakaitą, dar šaltą mokyklos tualetą, kur amžinai kvepia chlorkalkėmis ir pučia šaltas žvarbus vėjas, matyt, dabar, štai dabar pagalvojo, visa tai gal yra tikslingai padaryta, kad moksleiviai nerūkytų tualete, – o gal kad neužsiiminėtų seksu? Pastaroji mintis jo dėmesį patraukė kiek ilgiau, bet išsprūdo iš minčių lauko. Tada prisiminė, kad nori atrodyti, kaip Rimbaud. Kaip jis mėgsta įsivaizduoti save kitais žmonėmis – lyg jiems niekada nebuvo sunku, lyg Rimbaud buvo kietas vaikis, kuris darė, ką norėjo, bet niekad nekentėjo, nebijojo, nesisielojo, neabejojo, nepriekaištavo sau, lyg jo veidas ir akys neslėpė nieko baisaus, gilaus ir kraupaus. „Ar mano akys slepia ką nors gilaus, kraupaus bei baisaus?“ – norėjo sušukti savo minčių įvarytas į spąstus vaikinas. Bet dabar atsidarė durys ir užėjo mokytoja.

Jis negrabiai atsistojo, konvulsyviai pasitaisė švarką, giliau atsiduso. Ji liepė jam sėstis, jis net nesuprato jos žodžių. Norėjo perklausti (Tomui įprasta perklausinėti, bet paskui, po kelių sekundžių, staiga suvokti, kas jam buvo pasakyta, lyg jis stovėtų be galo toli, o garsas iki jo judėti be galo lėtai, lyg kvepalų kvapas), bet, susigėdęs, nusprendė, kad nereikia. Ji atsisėdo ant mokytojos vietą žyminčios kėdės, kurią tvirtai pasiėmė iš tos vietos ir pasistatė priešais jį. Vaikinui akimirką rodėsi be galo neteisinga, kad ši moteris, mokantį jį ir kitus taisyklių ir tvarkos, sėdi priešingai „negu reikia“, t.y., iš kitos viduriniojo suolo pusės. Bet jis susitaikė – šioje mokykloje ir didesnių neteisybių, jam čia mokantis, pasitaikė. Ji paklausė Tomo jo temos (tema buvo „Kuo literatūra gali praturtinti žmogaus gyvenimą?“), jis, kiek suglumęs, lyg kalba būtų ne gimtoji, burbtelėjęs temos pavadinimą. Kai drebančiomis rankomis parašė tekstą, kurį, kaip bijojo, vargu ar pajėgs išskaityti (oficialiai, skaityti buvo draudžiama, tiesa, leidžiama buvo „trumpai žvilgtelėti“ į tekstą, tačiau, žinia, „trumpai“ yra labai aptaki formuluotė), nes nuolat susilaukdavo priekaištų dėl rašto – Tomo keverzonių negalėdavo išskaityti nei klasiokai (dėl to jis slapta džiaugėsi), nei mokytojai. Kodėl negalima teksto parašyti iš anksto ir atsinešti, jam vis dar nepaaiškėjo. Nors turėjo pasirašęs aiškią ir daugmaž sklandžią kalbą, tačiau jos atsinešti čia negalėjo ir jam reikėjo ją parašyti lyg ir iš atminties iš naujo, keliuose jam duotuose popieriaus lapuose. Tai buvo keistas darbas. Lyg sapnų užrašymas. Sapnus atpasakoti Tomui sekėsi sunkiai.

Galiausiai, jis parašė ir ėmė balsingai, kiek paaukštėjusiu balsu, skaityti, po teisybei, o ne atpasakoti iš atminties, savo kalbą. Joje vaikinas gynė tezę, jog literatūra labai praturtinanti žmogaus gyvenimą, pateikdamas daugybę chrestomatinių pavyzdžių ir kaip didžiausias džiaugsmas jį aplankiusį savo savęs įsivaizdavimą prancūzų poetu Rimbaud. Tai, matyt, vargu ar kam atrodytų normalus pavyzdys, o mokytoja šaltai pasakė, kad Rimbaud į dešimtos klasės programą neįtrauktas autorius. Tai kiek aptemdė jaunuolio veidą, kurį kraštuose jau apribojo gyvuliškai lėtai tekantis prakaitas (dar jam skaudėjo gerklę, jis jautėsi lyg perėjęs dykumą, be to, apskritai jautėsi it po ilgos ir sunkios ligos: išsekęs, pavargęs ir pasikeitęs), jis norėjo kažką pasakyti, bet pabijojo. Visgi, kadangi vaikinas pateikė visą eilę normalių, priimtinų ir stereotipinių pavyzdžių, mokytoja užmerkė akis į šį siurealistinį pokštą su prancūzų poetu. Tomas tuo tarpu nekantriai laukė verdikto, tačiau mokytoja pasakiusi, kad vertina jo rašinį gerai, tiesa, kalbėti jis galėjęs ir geriau, o įvertinimas paaiškės po egzamino raštu, t.y. negreitai. Ji dar uždavė jam kelis klausimus, į kuriuos, kaip Tomui atrodė, jis atsakęs gerai. Visą laiką jautėsi, lyg būtų ne jis, lyg darytų viską mechaniškai, kaip koks užvestas mechanizmas. Koks žaislas, užvestas ir pamirštas neatsakingo vaiko. Jis pats niekada toks nebuvo! Paskiri žodžiai plaukiojo jo galvoje, kaip debesys danguje: „Kas aš esu?“, „Kodėl taip?“, „Kvaila mergšė“, „Analinis seksas“, „Barbarų plekšnė“, „Šizoidinis asmenybės tipas“, „Replės“ ir daugelis kitų.

– Iš kur tu toks protingas? – galiausiai, nusišypsojusi, tarė ta pagyvenusi moteris, kuri jį tardė. Dabar ji atrodė šilta ir maloni.

Jis labai pasimetė. Pasakė: „Nežinau, iš savęs“, tada pamanė, kad anksčiau ar vėliau jo tėvai turės ateiti į tėvų susirinkimą, o ši mokytoja galimai bus jo klasės auklėtoja kitais metais, taigi, jei jis nepaminės tėvų, mokytoja, kalbėdamasi su jais, jaus jiems didelę užuojautą, kad jų vienturtis sūnus yra toks egoistas, nedėkingas ir nenormalus. Todėl pridėjo: „Gal iš šeimos, tėvų“. Kai baigė, mintyse nusimetė nerimo pančius, norėjo šūktelėti: „Aš Wittgensteino giminaitis, todėl ir esu toks protingas“; susijuokė, mokytoja trumpai į jį žvilgtelėjo, bet nieko nepasakė. Vaikinas atsistojo ir pavargusiomis nuo tokio ilgo sėdėjimo kojomis palengva, lyg pakilęs iš ligos patalo, nuėjo link durų, baltų, drumzlinų durų, kurias tiek kartų varstė, pavėlavęs, atėjęs laiku, iš ryto ir po pietų, po muzikos ir po matematikos; dabar jis atidarė jas iš vidaus ir išėjo į malonią prieblandą, tvyrančią mirtinai nuščiuvusiuose koridoriuose. Jis lėtai slinko koridoriais ir galvojo apie: a) klasiokus, kurie čia pasirodys ar jau irgi traukia namo; b) kaip vasarą važiuos į Vilnių.

„Ei, troli“, – išgirdo aidint koridoriuje. Tai buvo Jokūbas, klasiokas. Šalia jo stovėjo Simonas. Jie abu, ypač Jokūbas, atrodė stebėtinai persimainę – su baltais marškiniais, o pastarasis dar ir su kaklaraiščiu, nors buvo tikras marozas (šis neatitikimas tarp mokyklos reikalaujamos išorės ir begėdiško kai kurių asmenų (o gal ir mūsų visų) vidaus Tomui rodėsi tiesiog pasibaisėtinas dalykas; jis pats tiesiog šlykštėjosi kostiumais ir šiandien nebuvo apsirengęs kitaip, negu bet kokią kitą dieną šioje įstaigoje). Tomas norėjo trenkti sau į galvą vien dėl to, kad, kaip vaikas, atsisuko, sustojo ir įsispoksojo į tuos du, nors tarėsi niekada neatsiliepsiąs į tą „suknistą“, kaip sakė sau, pravardę. Jis žinojo, kad jie nieko iš jo nenori, tik pasišaipyti, todėl nusprendė, slėpdamas keistą veido išraišką, dumti namo. „Kaip sekėsi?“ – prabilo Simonas. „Niekaip“, – sumurmėjo Tomas ir nuėjo neatsisukdamas. Jis vėl pasijautė kažin kodėl apsikvailinęs, ne savo vietoje, ne ten pataikęs, apsipažinęs, apsirikęs, apsijuokęs. Pagalvojo, kad, jei dabar pat eitų ir pasikartų miške, jo, matyt, niekas pasaulyje nepasigestų. Ši mintis baugino jį. Tačiau, mąstė Tomas, tai visai nebūtų blogai. Galiausiai, kiekviena galima jo mirtis, bent jau jam tebesimokant šioje nykioje institucijoje, būtų sutikta kitų lygiai taip pat – ir skausmas būtų lygiai toks pat netikras, ir žvakutė būtų tokia pati, ir nuotrauką būtinai parinktų pačią kvailiausią, gal net nesąmoningai, bet visi matytų jį tokį, koks jis, kaip jam dingojosi, nebuvo. Nė vienoje nuotraukoje, o ypač nė vienoje iš tų su šituo niekingu švarku, Tomas nesijautė Tomu. Visur buvo kažkas kitas... Kažkoks aproprijuotas, įkalintas, paženklintas, sutramdytas, sunormintas – kaip lietuvių kalba, – apiformintas, – kaip jo mokslai šioje mokykloje, – vidutiniškas šešiolikmetis, bet visiškai ne jis... Bedvasis, bereikšmis, toks kuris daro viską, ką ir kiti.

Jis staiga sustojo koridoriuje, tamsoje. „O jei yra, kaip Hesse‘s „Stiklo karoliukų žaidime“ – viskas „maja“, – ir dabar aš veidu paliesiu mokyklos durų stiklą, iš išorės, ką tik čia atėjęs, – mąstė vaikinas. – Gal visos mintys, aistros, jausmai, pojūčiai, tokie tikri ir gyvi – viskas, yra tiktai iliuzija? – tęsė jis. Gal verta grįžti ir trenkti Simonui į veidą? Gal vertėjo papasakoti mokytojai nepadoriausias savo fantazijas? Juk nieko nebus, – mąstė Tomas. Niekas nenubaus, niekas neatkeršys, pasekmių nebus. Bet, hmm, bus... – svarstė toliau. – Juk ir Hesse‘s istorijoje veikėjas jautė, kentėjo, patyrė didžiulį malonumą ir valgė, tuštinosi, sapnavo, mąstė – nors tai buvo netikra.“

Ši mintis jaunuolį labai stipriai sukrėtė. Jis, protingojo prado valdomas, į ją žiūrėjo atsainiai, nerūpestingai, kaip į intelektualinę treniruotę. Bet vieną akimirką pajuto begėdišką galimybę (kaip, būdamas jaunesnis, jausdavo, žiūrėdamas krepšinį ir tikėdamasis muštynių), kad tai iš tiesų tikra, todėl visos jo pastangos bergždžios ir tuščios... Tačiau, kita vertus, jis negali nieko neveikti, nes – ir  tai svarbiausia – jis negali atsibusti, yra įkalintas šiame sapne. Ir šis bukas valgyklos kvapas, ir koridorių tamsa, ir tolimi balsai bei moteriškų batelių kaukšėjimas, ir kūno kultūros mokytojo švilpuko signalas, ir mokytojos riksmai, klasiokams krečiant nesąmones, ir visi iki vieno šitos mokyklos žurnalai yra viso labo nesibaigiantis kliedesys, kuriame Tomas privalo būti, privalo gyventi, privalo kentėti, derindamas savo vidaus pasaulį su išore, kuri jam nesuvokiama ir dažnai nepriimtina.

Beveik šimto metų sulaukęs Fontenelle‘is sakė susirinkusiems aplink jo lovą: „Būti tapo taip sunku“ (taip Tomas kažkur perskaitė). Dabar vaikinas mąstė apie šį dalyką... Kada jam būti yra sunku, o kada lengva? Jis bijojo, kad neįvertins kažko, kad praleis pro akis, pvz., artėjančią toli toli mašiną, kuri sumaitos jo kūną, tą marozą, kuris stovi už kampo, tą klasioką, kuris stovi šalia, tos akimirkos, kai jo koja sieks laiptų pakopos, bet nepataikys ant jos, ir vaikino kūnas, veikiamas gamtos dėsnių, it nerūpestingo vaiko žaislas, kris žemyn, kiekvienu prisilietimu prie paviršių teikdamas jam skausmą, primindamas jam apie egzistenciją, apie būtį, apie buvimą, apie blyškią praeitį ir neaiškią ateitį, kurią apspręsti gali tik tiek – vienas neatsargus žingsnis.

Akimirką Tomą užvaldė didi panika. Jam dingojosi, kad bet kas gali atsitikti, kad jis gali staiga nukristi, paslysti, nusisukti sprandą, kad jam gali sustoti širdis, trūkti kraujagyslė galvos smegenyse, kad jis gali tapti teroro akto, plėšiko ar narkomano auka. Kad jis staiga išprotės ir nebesiorientuos erdvėje, praras laiko pojūtį. Jis įsitempė, bijojo žengti žingsnį. Lėtai iškvėpė, girdėjo savo erotišką kvėpavimą tamsoje, nusijuokė, kažkaip mėšlungiškai. Tomas pasišlykštėjo ta galybe galimybių, kurias praleido per savo gyvenimą. Staiga pradėjo bėgti, nubėgo žemyn laiptais, jo pėdos pataikė ant visų pakopų, išbėgo į lauką, saulė jį apakino... Jis bėgo ir bėgo. „Aš taip ir nesupratau, kodėl aš čia esu“, – tarė kone balsu pats sau. Jis sustojo, o aplink nebuvo nieko pažįstama. Pamatė save einantį, matyt, namo. Todėl dabar jam tapo ramiau: jo tikrai niekas nepasiges.

2015

Išeiti ir (nebe)grįžti

Po visų tų prisiminimų, kurie mane štai staiga užklupo, aš prisiminiau ir, nežinau, kodėl, tą kartą, kai važiavau vasarą į Klaipėdą. Klaipėdoje aš gyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Išsikraustęs į Vilnių, vasarą vis vien ten nuvažiuodavau, vasarodavau kaime šalia miesto, pas gimines. Tas vaizdas, kurį štai prisiminiau, nors ir menu, kada visa tai galėjo vykti, buvo gana archetipinis ir peržengiantis vieno įvykio rėmus.

Taigi, ryte, po aštuntos, aš važiavau į stotį. Keltis ryte vasarą yra savaip smagu, kažkoks pažadas, kažkoks nuotykių troškulys užvaldo. Išeini ir sliūkini link stotelės, saulei šviečiant, lyg ir rūkas aplink. Karštos dienos pažadas. Kelionės pažadas. Sėdi į autobusą ir važiuoji.

Tas kelias kiek tinkamiau prisimintinas kaip kelias į mokyklą. Ir tas gaivus jausmas, kai nereikia lipti nustatytoje stotelėje, kai gali važiuoti toliau, net širdis, rodos, sparčiau ima plakti, pažeidus tuos nežinia kieno nustatytus apribojimus, peržengus ribą, skiriančią kasdienybę nuo ne-kasdienybės.

Ir štai pralekia pro šalį tie patamsėję nuo amžiaus ir tamsių, deginančių ar akinančių žmonių aistrų namai Karoliniškėse; pravažiuojant pro mokyklą, pro pažįstamas vietas pasidaro kažkaip sunku... Rodos, tuoj kas nors pamos man ranka (kaip niekada man gyvenime nėra buvę), pamos ir pasakys: „Ei, Žilvi, mes tavęs laukiame, kur tu dingai?“ Lyg staiga visi būtų virtę mano draugais, kuriuos aš štai šitaip palieku... Kita vertus, manyje glūdi ir kažkokia keista baimė – lyg mane pagaus, sučiups, neleis niekur važiuoti: nuotykiai baigėsi, sėdėk klasėje ir mokykis! Žodžiu, važiuojant pro pažįstamas vietas, kažkoks gaivalas nusiaubia mano vidinį pasaulį, jaučiuosi kaip šuo, po daugelio metų pamatęs namus, kur ilgai gyveno, kur tiek visko išgyveno, suprato ir pažino.

Pamenu, kaip kartą vietoj mokyklos teko keliauti į Klaipėdą. Tuomet tik pradėjau ją lankyti ir, tiesą pasakius, net dorai nebuvau su niekuo susipažinęs. Bet ryte, važiuojant darbingomis gatvėmis dar silpnai pažįstamo miesto miegamajame rajone, nutvilkė kažkoks gailestis, ilgesys – kodėl aš ne ten? Juk ten, klasėje, manęs laukia... Matyt, net tada puikiai žinojau, kad tai netiesa, netgi jau buvau ėmęs nusivilti savo naująja mokykla, tačiau vis vien kažkas mane taip traukė tą rytą tenai...

Štai jau pravažiuoju tas vietas; dabar ramiai po tiltais, tarp ūksmingų medžių, po TV bokštu, tarp didžiulių pilkų daugiabučių, kažkoks keistas, lyg stambiais potėpiais nupieštas rajonas, toliau miškai, parkai, laukai, platūs keliai, vėl tiltai, degalinės, įvairūs pastatai, upė, nustelbianti krūmokšnius ir medžius; kitokie namai, didžiulės estakados, kažkokie fantastiški (taip bent jau iš pradžių man rodės) statiniai, konstrukcijos... Ir toliau kelias veda per skurdžius, pilkus, nuvargusius miesto rajonus, artėjant prie pramoninės zonos; štai kolegija, štai baldų parduotuvė, štai kažkokie sandėliai, sandėliai visokie, tvoros – sunkios, gelžbetoninės, mūrinės; pėsčiųjų tiltas, šviesoforai, pavargę žmonės, rytas, sankryžos... Kiek čia visko slepiasi, šitie apleisti namukai, smulkios, neaiškios parduotuvės, krautuvės, kavinės, ypač kebabinės, abejingi medžiai, atriboti vieni nuo kitų draugijos tvoromis. Šičia miestas, kurio nepažįstu. Kam viso to reikėjo – juk kažkam reikėjo – visų tų pramoninių pastatų, sandėlių, tvorų, fabrikų („Sparta“), cechų, juk to kažkam reikėjo, tai buvo kažkieno gyvenimas. Prasmingas? Dabar čia istorijos šiukšlynas, vietomis į nosį (matyt – važiuoju neišlipdamas) tvoskia 80-ieji, kitur drąsiai lenda į akis 90-ieji, tarp visų šitų pastatų, afišų, iškabų, kur, matyt, pvz., ant tvorų, dar gali rasti ir dešimties metų senumo skelbimų, pranešančių apie koncertus, filmų premjeras, spektaklius, o gal raginančius balsuoti už ką nors, dar kukliai stovi ir XIX a. pab., XX a. pr. liekanų. Kada nors visa tai bus nušluota.

Toliau važiuoju medžių paunksmėje. Ir štai, kai jau visai arti ir širdį kutena nerimas, kad tuoj tuoj reikės keltis, tempti savo kuklų bagažą prie išėjimo, brautis pro baugius stoties rajono gyventojus ir lankytojus, pro autobusus ir troleibusus, pro visus tuos žmones, kebabus, gėles, kioskus, nuorūkas link stoties, mane sulaiko vaizdas, kuris dabar ir grąžino mane į tuos laikus.

Iš kairės, žvelgiant pro įstrižai į gatvę įsikertančias siauras gatveles, dar tik besikelianti saulė apšviečia senamiestį. Matau bažnyčias, medžius, stogus, balkonus, visą tą architektūrą, kurios iki šiol vis dar neperpratau, matau kažką, ko niekur kitur negalėčiau pamatyti, matyt. Bet aš žiūriu ir man skaudu. Kad galėčiau, išlipčiau čia pat ir lėkčiau akis išdegęs, kol tas miestas neišnyko, kol nevirto fabrikais, cechais, baldų parduotuvėmis, biurais, daugiabučiais su visu jų pilku anonimiškumu, kol aš nevirtau kažkuo kitu, kol dar matau grožį, kol dar pajėgiu lėkti paskui jį kaip kačiukas paskui drugelį pievoje. Ir man rodos, kad aš tokio Vilniaus dar nesu matęs. Kad štai iš šio taško viskas atrodo kažkaip kitaip, kažkaip taip... Vilnius mane šaukia, man mojuoja. Ir, jei jau aš pavėluosiu, kito karto gali nebebūti niekada.

Bet, palaukite, visi tie namai, gatvės, tas rūkas, ta saulės šviesa... Tie visi rytai, kai aš eidavau šiomis gatvėmis, pavargęs, neišsimiegojęs, skubėdamas, tie visi rytai, kai aš važiuodavau vasarą traukiniu, visada aš pamatydavau šiuos vaizdus lyg priekaištą: kodėl, kai tokių dalykų esama, rytais gulinėji namuose, miegamajame rajone, tarp pilkų sienų, pilkų namų, gyveni pilką gyvenimą, kodėl viską, kas gražu, kas širdžiai brangu ir miela, prisimeni tik išeidamas? Ar tik ne šitie tolimi, tolstantys senamiesčio kvartalų vaizdai sugraudins tave, kai ateis laikas keliauti, kaip rašoma Vinco Krėvės apysakose, „namo“? Ir ar ne šita baimė tave išlydi iš šito miesto – juk tu keliauji namo, į gimtąjį miestą, kur dabar jau visai nenori. Tai ne tavo, o kažkieno kito vaikystės miestas. Kažkokio tokio tavęs, kurio tu nenori prisiminti. Kiekvieną kartą baimė graso man toje kelionėje – o jei negrįšiu?

Bet senamiesčio namai tolumoje išnyksta, autobusui pasukus stoties linkui. Žmonių maišalynė, bagažas, kebabai, gėlės, taksi, į viršų kylantys šaligatviai. Štai ir geležinkelio stotis. Ir peronas, ir traukinys. Ir viskas čia kalba apie kelionę, įspūdžius, nuotykius, bet saulės nutviekstas miestas man pasidaro toks brangus, toks savas, toks artimas, kad nerūpi man jokie nuotykiai... Ir jokie gimtieji namai. Tai vis ne mano namai, ne man skirti nuotykiai, nuotykiai, kurie tėra gundymas, priedanga mane įvilioti į spąstus, į kitokią tikrovę, tą, kurios aš nenoriu pažinoti – daugiau ne. Kaip čia taip yra, kad daugumą žmonių, manau, traukia kelionės, poilsis egzotiškose vietose, na, arba bent prie jūros, arba bent kaime, arba traukia grįžti į tėviškę, į gimtinę, namo, ten, kur gimei, kur augai, kur brendai, kur tiek visko patyrei, bet štai aš tiek jau esu susigyvenęs su Vilniumi, kuriame juk nei gimiau, nei augau, kad sunkiai suprantu tuos žmones...

Galiausiai, išvažiuoju; traukiniui pajudėjus, nematant miesto, man lyg ir vėl įdomu pasidaro, lyg ir smagu, lyg ir norisi patirti kažką nauja, nuotykių, šviežių įspūdžių – prie jūros, į seniai nelankytas vietas, – bet kai pamatau miestą, daugiabučius, fabrikus, TV bokštą, katilines, man pasidaro taip bloga, taip nejauku, taip baugu... Man taip sunku palikti miestą, kad beveik prisiekiu sau, kai tik grįšiu iš šitos kelionės, niekada daugiau neišvyksiu, niekur nevažiuosiu iš čia. Tai mano išdavystė, kurios aš negaliu ir negalėsiu sau atleisti... Kaip aš galiu apleisti šį miestą? Kaip aš galiu dairytis į kitus miestus, kitas šalis, kaip galiu slapčia svajoti apie „nuotykius“ kur nors kitur, o ne Vilniuje? Kai matau tolstantį TV bokštą už miškų, jau ilgokai važiuojant už centro, man sunku sulaikyti ašaras, lyg amžinai palikčiau gimtąjį... gerai, ne gimtąjį, bet mylimą miestą... Nusisuku, nebežiūriu. Bet nuotaika sugadinta ilgam, kažkoks gniuždantis ilgesys sustingdo viską manyje. Tie žodžiai „lyg ir norisi patirti kažką naujo, nuotykių...“ yra ne mano. Tai klišės, kurios, lyg kažkieno išspjauta kramtomoji guma, prilipo man prie drabužių, gal autobuse, o gal ryte, jo laukiant stotelėje... Vėlgi, protas man sako, kad nieko tokio, kad vis vien juk sėdžiu namie, trūniju kaip senas kelmas, reikią prasiblaškyti, išvėdinti galvą ir t.t. Paistalai! Vėl tos suknistos klišės, kur jų spėjau prisirinkti pilnas kišenes, ką? Kaip man jos nusibodo... Kaip aš nuo jų pavargau. Čia – čia mano gyvenimas, ne kur kitur. Net jei nieko ten nepatyriau. Protas sako: gi nieko čia nebuvo, gi gali ramiausiai sau tūnoti prie kompiuterio, geibi kambarinė gėlė, bet kur, kur tik esama elektros ir interneto ryšio – lyg tau reikėtų to miesto, šalin sentimentalumą! Kieno „protas“ tai man sako? Argi tai mano „protas“? Kieno pasiųstas agentas yra šitas „protas“? Ir ar reikia kažką „objektyviai“ patirti, kad jaustumeisi patyręs? Jei mano komtempliatyvus gyvenimas kitam atrodo „objektyviai“ tuščias, tai kas man? Lyg aš galėčiau paaiškinti, kas ten yra, tame senamiestyje, tose gatvėse...

Bet, visgi, ko aš taip ilgėjausi, išvykdamas tąsyk, o ir kitus sykius? Draugų aš neturėjau, niekur neidavau, beveik su niekuo nebendravau... Nors, taip, kažkur čia liko buvęs kursiokas, apie kurį tuomet dažnai galvodavau. Dieną prieš tai rašiau jam, siūlydamas susitikti ir baisiai nusivyliau, jam neradus laiko. Todėl susipakavau daiktus ir tuoj pat išvykau į pajūrį... Tuo metu, matyt, tik miesto gatvės, dažnai mano lankytos, galėjo apie visą šitą istoriją turėti daugiau informacijos.

***

Prisiminęs gimtąjį miestą, prisiminiau savo neva draugą iš ten. Su Tomu lankėme tą pačią mokyklą. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau šiek tiek atviriau pakalbėti. Vėliau aš išvykau Vilniun, jis išvyko kitur. Kiekvieną vasarą susitikdavome Klaipėdoje. Ir tąsyk, taip sunkiai atsisveikinęs su Vilnium, aš važiavau, be kita ko, ir su Tomu susitikti...             

Vėliau, po kelerių metų, susitikome Vilniuje, beveik atsitiktinai. Parašė, kad atvyksta į miestą ir, jeigu noriu, galime susitikti. Kadangi jau seniai nebuvome pasimatę, sutikau. Lyg ir jaučiau pareigą aprodyti jam miestą. Diena buvo apniukusi, lietinga, epizodiškai buvome apiberti ir paskutinėmis snaigėmis; buvo Didysis Penktadienis.

Oras buvo nedėkingas, o miesto svečias dar, mano didžiam nusivylimui, būtinai pageidavo valgyti. Tačiau Tomui picerijoje nepatiko, tad, vos atsisėdę, vėl pakilome ir išėjome į lietingą prospektą. Kolega pasivaikščiojimais gryname Gedimino prospekto ore, pučiant žvarbiam pavasario vėjui, kuris, tiesa, labiau priminė jau pasibaigusią žiemą, ir dargi lynojant, patenkintas neliko ir dairėsi kokios kavinės ar užkandinės. Po kelių nesėkmingų bandymų (Tomas man pasirodė pasidaręs kažkoks pedantiškas), apsistojome ties kažkokiu rytietišku restoranu.

Įstaiga, pripažinsiu, man pasirodė visai nekokia, nors turėjo pretenzijų į šį tą didesnio nei paprasta užkandinė. Atsisėdome vidury salės, lankytojų buvo visai negausu... Kadangi nesinorėjo sėdėti be reikalo (man kažkodėl rodėsi, kad tai draudžiama ar ką – jei neužsisakai nieko, tave iš karto išmeta lauk), užsisakiau arbatos, kuri buvo neįtikėtinai brangi, nors net indai neatrodė bent kiek ekskliuzyviniai (užsisakiau nenorom, vien, kad ką nors užsisakyčiau). O ypač man nepatiko, kad sąskaita buvo atnešta kažkokioje pseudorytietiškoje dėžutėje, lyg didžiausia paslaptis (orientalizmas, „amžinasis moteriškumas“?). Lyg konfidencialumo reikalaujantis dalykas: padavėja nusišypsos, pasitrauks saugiu atstumu, diskretiškai nusuks akis, o jau tada klientas gali užtikrintais, savimi pasitikinčio žmogaus judesiais atidaryti dėžutę, išvysti jo nė kiek nenustebinančią sumą, kurią, nesismulkindamas ir drąsiai suapvalindamas, restorano lankytojas ir padės į neva rytietišką dežutę. Padavėja ateis, be abejo, ne iš karto, be abejo, prisiartins diskretiškai, ir paims dėžutę. Grąžins su grąža, bet pasisotinęs klientas atsainiai žvilgtels į dėžutę, be abejo, jos beveik nepravers, atsikels, užsivilks paltą ar striukę, pasiims savo portfelį, nešiojamąjį kompiuterį ir t.t. bei apleis šią žavingą įstaigą, su visais galantiškai atsisveikinęs. Tuo tarpu, aš būčiau su mielu noru išėjęs tuoj pat. Bet draugas jau sėdėjo patogiai įsitaisęs kėdėje. Jo telefonas, tiesa, nuolat skambėjo, ir aš jaučiausi, lyg atėjau (nesamo) darbo reikalais, o ne į asmenišką susitikimą.

Prislinkus padavėjai, šalto veido blondinei, kuri nervingai šypsojosi, aš visai pasimečiau. Kolega elgėsi pabrėžtinai mandagiai, matyt, restoranas yra jam įprasta gyvenimo scena, kitaip negu man. Aš užsisakiau arbatos ir įsispoksojau į interjerą. Nuobodžiavau. Netrukus pokalbis visgi ėmė megztis.

– Kaip tau čia patinka? – diplomatiškai paklausė manęs. – Aš, aišku, nepalaikau kultūrinės apropriacijos, bet čia man patinka.

– Na, vieta kaip vieta. – numojau ranka aš.

Tokie neįdomūs pokalbiai tęsėsi gana ilgai. Čia aš, vis labiau pastebėdamas, kad šiandien jaučiuosi kažkoks nesavas, kažkoks svetimas sau, perdėm teatrališkas ir dar įsikandęs kažkokią įžūlią rolę, kuri visiems stringa kaip kaulas gerklėj, ėmiau kalbėti nei šį, nei tą.

– Žinai, kenčiu nuo visokiausių sveikatos sutrikimų. Nagi, mat, jau seniai man kažkas nutiko su liežuviu. Suskeldėjęs, paraudęs, žaizdotas, blemba, net valgyti sunku pasidarė... Kaip poetiška, kaip filosofiška, po galais: spoksai į maistą ir paliesti jo negali, nes tada bus vien tik skausmas... – garsiai postringavau aš. – Žinai, skaičiau, kad taip būna, sergant AIDS, arba... šizofrenija.

Kažin kokiais aplinkiniais keliais priėjau iki romantiškesnių temų.

– Ir tada anas, na, Karolis, pakvietė mane kartu eiti pas kažkokią savo draugę. Paskambino jai ir sako – žinok, aš dar nė sutikęs nebuvau su juo eiti, nors, po galais, norėjau, – taigi,  sako: „Ateisiu su draugu“. – kalbėjau aš, su neslepiamu pasididžiavimu savimi. – Gaila, bet jos nebuvo namie. O jei būtų, žinai, che, jaučiu, būtume parūkę žolės... – aš nutęsiau, sąmokslininkiškai prisislinkęs prie Tomo per stalą, lyg nenorėdamas, kad kas nugirstų. Ir, še tau, kad nori, padavėja prisliūkino visai arti. Atnešė šakutes, peilius, mano arbatą. Kuo dabar mane laiko? Bohema?

– Aš netikiu, kad Europos Sąjunga sugrius, – protingai nutęsė Tomas po kurio laiko, pasikeitus daug kartų temai. – Aš tikiuosi vieną dieną dirbti kur nors ten, Briuselyje, ten visada reikės specialistų... – žvelgė rimtai, tiesiai man į akis.

– Pagal mane, tegu nors ir sugriūna. – pasakiau. – Koks skirtumas, po galais?

– Tu nesupranti, nebūk vaikas... – suaugusiojo tonu tarė Tomas. – Ji gyvuos, tikiuosi dar ilgai.

– O štai ims ir sugrius ir tu nespėsi ten įsidarbinti. – šiepiau dantis aš.

– Vis tiek, tai būtų katastrofa, aš netikiu, kad ji sugrius, be to, mano paslaugų vis vien kam nors prireiks... – nutęsė jis.

– Žinai ką? – prabilau aš. – Tu būsi kokios stambios korporacijos įtakingas darbuotojas, o aš protestuosiu prieš tavo korporaciją.

– Baik juokus, aš neketinu dirbti jokioje ten korporacijoje, aš turiu principus: mane domina pareigos, kur prisidėsiu prie kovos su klimato kaita ir kitomis blogybėmis, aš... – tęsė, kaip visada protingai, jis.

Iš tiesų, anoje picerijoje jam nepatiko, nes ten neva prastos darbos sąlygos. „Lyg tu ten dirbt eini, po galais...“ – tąsyk pagalvojau. Tomui labai svarbu, kad verslas būtų socialiai atsakingas, kad vartojimas būtų atsakingas... Ir rūšiuoti atliekas... Jo specializacija – darnus vystymasis.

– Klausyk, ar žinai... – po kurio laiko tarė draugas, išsitraukdamas iš kuprinės sąsiuvinį ir jame kažko ilgokai ieškodamas. – Ar žinai, kur yra Šv. Mikalojaus bažnyčia, kur vienintelėje, – pabrėžė tą žodį, – lenkų okupacijos metais vyko pamaldos lietuvių kalba? – paklausė.

– Hmm, žinau, kaip tik neseniai tomis vietomis klajoti teko... – nutęsiau, krapštydamas akis.

Sunkiai suvokiau, kam jam ten eiti. Tačiau toliau jis ėmė pasakoti, mano kartkartėmis paakinamas, apie savo keliones, be to, planus. Vasarą jis ketino vykti į kažkokią konferenciją Ispanijoje, neseniai grįžo iš konferencijos Italijoje, o rudenį jo laukia praktika pažangiausioje Didžiosios Britanijos laboratorijoje. Ir visur jis aplanko visas lankytinas vietas. Jam pasakojant, pajutau, kad aš irgi gal esu kažkoks lankytinas originalas, kaip seniau žmonės sakydavo, – senas mokyklos laikų draugas, keistuolis, žmogus su psichikos sutrikimais... Gal bendravimas su manimi irgi buvo savotiškas, retas, vertingas, kolekcionuotinas įspūdis, nes Tomas buvo neprastas įspūdžių kolekcionierius. Baudėsi aplankyti Šiaurės Korėją. Jau aplankė Černobylį, bastėsi po apleistas psichiatrines ligonines ir sovietinius bunkerius. Aš, pripažinsiu, nuoširdžiai jo nesupratau...

– Žinai, aš trejus metus nesu išvažiavęs iš Vilniaus. – kažkaip sunkiai išlemenau aš. Man rodėsi, kad tai keistas faktas, įstabus, netgi, sakyčiau, bet Tomo tai nesudomino. Gal jis pagalvojo, kad aš liūdžiu dėl to? Po galais, nėra nieko šlykščiau, negu būti guodžiamam dėl to, kuo džiaugiesi.  

Norėdamas nuvyti mintis nuo viso šito, prisiminiau, kaip mudu senais gerais laikais, susitikę vasarą Klaipėdoje, su pasimėgavimu prisimindavome mokyklos laikus, patyčias, marozus, muštynes, keiksmažodžius ir kaip sunku buvo ten tokiems keistiems individams kaip mes. Tad pradėjau ir vėl apie senus laikus. Tiesą, šįsyk Tomas neįsitraukė į mano pradėtą dainą, o sugadino ją čaižiu diskordu:

– Žinai, nesakyk, gera buvo mūsų mokykla... – nutęsė draugas. – Ir Mauglis buvo geras žmogus, geros širdies jis buvo, tikrai tikrai, ir Lašas geras buvo, geri buvo mokytojai, todėl neverta bloguoju jų minėti, žinai, Žilvinai... – suaugusiojo tonu nutęsė.

Aš tiesiog kone pašokau iš pykčio. Ką? Mauglis, tas barzdotas kūno kultūros mokytojas, kuris mane vadino debilu ir nevykėliu visų akivaizdoje? Visiškas... Ir technologijų mokytojas Lašas, kuris nuo rėkimo, kaip toks krepšinio treneris Pačėsas, jau seniai buvo praradęs balsą? Jie buvo geri, ką? Ir visi tie marozai, kurie apspjaudydavo tave, rodydavo pirštais koridoriuje ir žvengė iš tavęs? Visi jie geri? Šitas susitaikėliškumas man buvo koktus.

– Per tave, Tomai, per tave dabar šimtai berniukų ir mergaičių kenčia nuo patyčių, tu tą žinai, Tomai? – drebančiu balsu tariau aš.

– Atleisk, ką? – nustebęs, dėbtelėjo į mane kolega.

– Taip, per tokius kaip tu patyčios toliau tęsiasi. – kone sušukau aš. – Matai, tu, kaip ir aš, kentėjai nuo patyčių, bet, užaugęs, jau sutinki visa tai, viską, ką tada patyrei, laikyti kažkokiu būtinu dalyku, beveik „tapimu vyru“ ar ką... Tu sutinki, kad tai buvo būtina. Jei sakai „kas buvo – pražuvo“, reiškia pasmerki ateities kartas tam pačiam dalykui... Taip juk negalima, tai neteisinga. – mostagavau rankomis aš.

– Klausyk, tu gali interpretuoti, kaip nori, – tavo reikalas... – rimtai, akivaizdžiai jau piktelėjęs, tarė jis. – Bet čia mano gyvenimas, aš turiu teisę interpretuoti savo gyvenimo įvykius, kaip noriu. Manau, kad viskas, ką aš patyriau savo gyvenime buvo būtina mano, kaip asmenybės, raidai, net ir iš pirmo žvilgsnio neigiami dalykai. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. – rimtai konstatavo Tomas.

Aš tik skėstelėjau rankomis. Įspūdžių kolekcionierius!

Greitai jis atsiprašė, nes ketino eiti į tualetą dantų valytis. Jo dantis „puošė“ kabės, mat kolega norėjo normalizuoti savo dantis. Ten užtruko ilgai. Aš nervingai laukiau, baugščiai dairydamasis į šalis. „Mat, viskas, kas nutiko, taip ir turėjo būti“, – sukosi mano galvoje. Aš gal net sutikčiau su juo, bet čia, man rodos, užslėpta žinia, kad bet kokia neteisybė yra pateisinama tuo, kad ji įvyko. Suaugusiojo gestas, kai numoji ranka į paauglystės kančias, man atrodė visiškai nepriimtinas, primestas iš galios pozicijos – tų, kurie iš manęs tyčiojosi, juokėsi, mokytojų, mokyklos administracijos; toks susitaikymas yra pripažinimas, kad gerai jie tave tąsyk pamokė, pienburnį.

Čia prie manęs prislinko padavėja, nes mums jau buvo įteikta sąskaita ir Tomas, mudviem sudėjus savo pinigus, juos ten saugiai įdėjo.

– Galima paimti? – mandagiai tarė padavėja.

– Taip... – burbtelėjau, dėdamasis nesuinteresuotas asmuo.

Ji vis dar mandagiai šypsojosi ir žvilgtelėjo į dėžutę, o tada sušvokštė ūmai pasikeitusiu balsu:

– Čia trūksta vieno euro!

Aš jaučiausi it pagautas vagiantis. O dar, galvojau, ji juk girdėjo apie žolę, apie AIDS, apie viską... Ką pamanys? Galvoje ūmai ėmė rodytis scenarijai su policija.

– Štai žmogus grįš, tada... – nutęsiau aš. Padavėja, mergina jauna, vargiai vyresnė nei dvidešimties, dabar man rodėsi kad ir tokio amžiaus, tik aš – daugų daugiausiai keturiolikos... „Trauk devynerios tą Tomą“, – tūžau mintyse. Pagaliau jis atėjo, man drebančiu balsu papasakojus aną nutikimą, jis tik numojo ranka. Įdėjo tą eurą ir mudu tuoj išėjome.

Garsiai pasakiau, kad man čia nepatiko.  Ne tokios vietos vienatvę gali praskaidrinti...

2016

Kodėl neverta sukti į kairę

Atrodo, visur girdime kalbas apie globalinę krizę, naująjį Šaltąjį karą, terorizmo grėsmę, didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų ir grėsmę, kad į valdžią labiausiai išsivysčiusiose šalyse ateis dešinieji radikalai – JAV prezidentu jau išrinktas milijardierius Donaldas Trumpas... Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ką gali pasiūlyti Kairė? Ar yra viltis, kad Kairė galėtų pasiūlyti alternatyvą neramumų krečiamam, milžiniško atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančiųjų kamuojamam pasauliui, ar kairiosios idėjos padės pakeisti šią padėtį? Mano atsakymas yra: deja, ne.

Terminas „Kairė“ atsirado Prancūzijos revoliucijos laikais, kai Generaliniuose Luomuose radikalai, siekę panaikinti monarchiją ir apriboti Bažnyčios valdžią, sėdėjo į kairę nuo pirmininko, o nuosaikesni atstovai – į dešinę. Įdomu, kad žodis „kairė“ daugelyje kalbų turi neigiamų konotacijų: italų k. „kairė“ yra „sinistra“, kas žinančiam anglų kalbą iškart kelia asociacijų su „sinister“. Žinant seną nusistatymą prieš kairę pusę ir kairiarankius, nieko keista. Tačiau tai simboliška, nes Kairė visada save tapatino su kitų atmesta dalimi, su nuskriaustaisiais, su tuo, kas yra nemalonu eiliniam bourgeois. Kairė visada siekė išmontuoti esamą tvarką, pradedant „buržuazine morale“ ir baigiant privačia nuosavybe. Kairieji save tapatino su radikaliai griaunamąja, apvalančia veikla, kuria visas melas ir neteisybės, rėmusios sostus ir puošnius rūmus, būtų nušluota nuo Žemės paviršiaus.

Tačiau ar Kairė turėjo ką pasiūlyti vietoje viso to? Slavojus Žižekas dažnai teigia, kad tiek seni, tiek nauji kairieji judėjimai visai neblogai sugeba sutraukti mases ir užimti valdžią ar laimėti rinkimus. Tačiau po to sukurti stabilios tvarkos jiems nepavyksta. Kaip mėgsta pastebėti kritikai (emocingas tokios kritikos pavyzdys – čia), kairiųjų valdymo rezultatai būna katastrofiški. Atsiradus marksizmui, turinčiam neklystančio mokslo apie „klasių kovą“ ir istorijos eigą statusą, smurto mastas, pademonstruotas Prancūzijos revoliucijos, buvo toli pranoktas. Toks yra Kairės paveldas. Kita vertus, sunku paneigti, kad būtent tada, kai Kairė vis dar kėlė grėsmę status quo, ji pasiekė daugiausia gero mums visiems. Galime, kiek norime, pliekti „raudonuosius“, tačiau be jų šiandien neturėtume nei nemokomos medicinos, nei nemokamo mokslo, nei profsąjungų, be kurių darbo sąlygos vargu ar būtų tokios, kaip dabar.

Tačiau, kas nutiko Kairei, žlungant viltims sukurti socializmą ir matant, kaip Sovietų sąjunga stagnuoja? 7-ajame deš. atsirado „Naujoji Kairė“, kuri siekė integruoti kovą prieš kapitalizmą ir kovą prieš rasizmą, už LGBT ir moterų teises, prieš „sustabarėjusią moralę“ ir t.t. „Naujoji Kairė“ siejama su Herberto Marcuse‘s vardu, tačiau būtent Marcuse pasiūlė argumentus, kaip ją kritikuoti. Taip, jis naiviai tikėjo, kad, mūsų visuomenei tampant vis labiau viską asimiliuojančia, vienamate, paskutinė mūsų viltis yra mažumos, kurias sistema atmeta. Juodaodžiai, homoseksualai, imigrantai, bedarbiai gali būti tie, kurie atsispirs sistemai ir sukurs alternatyvą, paskui kurią galės sekti visi kiti. Kaip skaudžiai jis klydo! Sistema kuo puikiausiai sugebėjo integruoti ir juos, leisdami jiems „būti savimi“ ir džiaugtis savo tapatybe, paversdama tiksline rinka visai eilei naujų prekių ir paslaugų. Marcuse šią logiką puikiai suprato, tačiau tikėjo, kad mažumos galės prasprūsti pro sistemos tinklą.

Reikia nubrėžti skirtį tarp mainstream‘inės Kairės, kuri veikia Vakarų liberaliosios demokratijos kontekste, ir Kairės, kurios veikla susitelkia akademijoje, aktyvizme (nevyriausybinėse organizacijose) ir medijose. Pirmoji Kairė seniausiai susitaikė su kapitalizmo viešpatavimu ir mažai kuo skiriasi nuo Dešinės. Esminiai skirtumai kaip tik ir yra socialinė kairiųjų programa, akcentuojanti lygybės ir mažumų emancipacijos klausimus; čia akademinė ir žiniasklaidoje dominuojanti Kairė užima lobistų poziciją kairiųjų partijų atžvilgiu. Kitas dalykas yra tai, jog daugelyje šalių „kairieji“ tapatinami su „liberalais“ būtent per „progresyvumą“, per socialinius klausimus.

Esminė Kairės negalia yra susitapatinimas su „identity politics“. Partikuliarizmas akivaizdžiai neefektyvus kovojant su status quo, tačiau puikiai suderinamas su neoliberalizmu. Kairė, atstovaujama rėksmingų „žmogaus teisių aktyvistų“ ir „kovotojų už socialinį teisingumą“ („Social Justice Warriors“), seniai pamiršo ne tik Marxą ir Engelsą, bet ir visus rimtus autorius apskritai, nes, tai juk „seni baltaodžiai vyrai“, kurie užmiršo pasitikrinti savo privilegijas, kai drįso kalbėti už visus...

Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad moterų ir jaunimo išsilaisvinimas iš „puritoniškos moralės“ sukabinamas su „neatsakingumo“ kategorija (Baudrillard: 173). Tad, įvyksta jų įterpimas į „globos“ vertybių sistemą. „Tai „neatsakingos“ vertybės, orientuojančios tuo pačiu į vartotojiškas ir socialinės tremties antspaudu pažymėtas elgsenas, pačiai egzaltacijai, pripažinimo pertekliui užtveriant kelią realiai ekonominei ir socialinei atsakomybei.“ – teigia Baudrillard‘as (Ten pat, išskirta originale). Galima pratęsti šią mintį: šiuolaikinė Kairė prisiima neatsakingumo poziciją ir atstovauja „neatsakingoms vertybėms“. Matomiausią kairiųjų dalį sudarantys studentai ir aktyvistai būtent to ir siekia. Jie siekia „saugių erdvių“, apsaugos nuo neigiamos informacijos ir Paulo Coelho ar žurnalų moterims lygio išminties apie meilę ir pozityvų mąstymą. Visa tai numato, kad kažkas turi ateiti ir apkloti, paglostyti, apkabinti. Atsakomybei atstovauja Dešinė, kuri tai nuosekliai ir skelbia.

Tai, kad, supaprastintai tariant, kairieji ėmė kovoti už juodaodžių trans-moterų teisę reikalauti į jas kreiptis „gender neutral“ įvardžiais ir apleido kovą už darbo liaudį ir proletariatą, apskritai kovą su kapitalizmu, parodo esminį lūžį Kairės istorijoje. Tačiau, kad ir keista, jau George‘as Orwellas knygoje „Kelias į Vigano molą“ pastebėjo tendenciją, kad vien žodis „socializmas“ pritraukia margą feministų, vegetarų ir nudistų kompaniją (Orwell: 173-174). Vadinamasis „politinis korektiškumas“ lemia, jog dabar kairiaisiais save laikantys studentai pasitenkina, kartodami tam tikras mantras iš kritinės teorijos terminų, kurie, jų šventu įsitikinimu, atliepia jų giliausiai esmei.

Mąstymą Kairės diskurse pakeitė emocijos ir empatija. Kita jos pusė – isterija, kurią galima stebėti, kai tik kas nors pasako ką nors seksistinio ar transfobiško. Tiesa, „kovotojų už socialinį teisingumą“ pyktis ir drąsa dažniausiai apsiriboja socialiniais tinklais. Šią tendenciją iliustruoja mano „The Guardian“ portale matytas vaizdas: tarp nuomonių rubrikos straipsnių – apie tai, kad „Disney‘s“ animaciniame filme privalo būti princesė-lesbietė, aišku, su šimtais komentarų, o šalia – straipsnis apie tikrai nepavydėtiną gėjų padėtį Kirgizijoje... Ar jų persekiojamas įdomus princesių lytine orientacija gyvai susidomėjusiems „LGBT teisių“ aktyvistams? Abejoju.

             

Kairės bėda yra polinkis automatiškai tapatintis su visuomenės atstumtaisiais. „Naujoji Kairė“ šį poreikį stoti į silpnesniųjų pusę sukabina su mažumų emancipacija. Dar Nietzsche šaipėsi iš socializmo kaip resentiment‘o idealogijos, kuri remiasi savo pačių silpnumo suvokimu. „Mes silpni, stiprieji – blogis, todėl ginkime [visus] silpnuosius!“ – teigtų tokia kairumo artikuliacija. Tačiau praktikoje tai – ir buvimas silpnumo pusėje. Tai nenoras tapti stipriais – atmetama pati stiprybės idėja, arba ji pakeičiama „įgalinimu“ (kažkas suteikia silpnajam galios). Kartu, tai noras, kad stiprieji nebūtų stiprūs, ką pabrėžė Nietzsche. Kairė remia bet ką, kas nėra laimėtojas, kas nėra pirmas. Sakysite, tai gerai, tai puiku, bet praktikoje tai reiškia, kad kiekvienas tampa „geriausiu“, kad tik nebūtų pirmaujančių, kad tik nebūtų hierarchijos. Tokiu atveju ne suteikiamas šansas visiems ir kiekvienam tapti pirmam, o toks šansas atimamas iš tų, kas tai galėtų pasiekti, vien dėl to,  kad niekas nesijaustų nuskriaustas. Kiekvienas laikomas „ypatinga snaige“, kas puikiai dera su neoliberalizmu, tačiau ir keista – juk jis numato konkurenciją, tačiau, matyt, tai kita konkurencijos pusė...

Taip pat, „baltojo žmogaus našta“ šiame diskurse virto „baltojo žmogaus kalte“, ritualine saviplaka, kuria užsiima kairiųjų pažiūrų vakariečiai. Jie atmeta mintį, kad, nepaisant kolonializmo blogybių, Vakarai kitoms kultūroms per aplaidumą padovanojo, kaip pastebi Žižekas, tas „senų baltaodžių vyrų“ sugalvotas idėjas, tokias kaip „laisvė“, „pilietinės teisės“, „žmogaus teisės“, „moterų ir vyrų lygybė“ (kurių vakariečiai, aišku, neketino taikyti kitiems), kurios ir leido Afrikos ir Azijos šalims išsikovoti nepriklausomybę nuo kolonijinio valdymo (Žižek: 174).

    

Kairieji atrodo nedėkingi savo tėvams ir seneliams, niekinantys savo šalį, savo kultūrą, jos paveldą. Vakarai jiems atrodo „opresyvūs“, jie jaučia begalinę kaltę už tai, kiek Vakarų civilizacija skriaudė gėjus ir lesbietes, juodaodžius ir azijiečius, musulmonus ir žydus. Kairieji naiviai nesuvokia, kad tai šita civilizacija vis dėlto leidžia jiems užimti kritišką jos atžvilgiu poziciją. Kito kultūra garbinama visiškai numojant ranka į kokybę – „Trečiojo pasaulio“ ar mažumų menas celebruojamas kaip šių grupių kūryba, o ne kaip menas. Ar dar reikia sakyti, kad ši „globėjiška“ Kairės nuostata suponuoja giluminį rasizmą ir seksizmą: reikia padėti moterims, juodaodžiams ir t.t., nes jie patys neva nieko nesugeba, jiems reikia padėti patiems save suprasti ir „tapti savimi“. Tai ir yra rasizmas ir seksizmas.

Taip pat ir Kito valdžia, kad ir kokia autoritarinė, didelei daliai kairiųjų yra garbinimo objektas. Kaltindami Vakarų vyriausybes dvigubais standartais, jie patys naudojasi tokiais pat dvigubais standartais, plaudami kokio diktatoriaus mundurą. Kairieji manosi remią silpnuosius kovoje su imperialistiniais Vakarais, nes silpnumas neva savaime geras. Jie, kartu su patriotais, vilkinčiais Amerikos vėliavos raštu padabintomis trumpikėmis, sudaro lyg kokią neišskiriamą dialektinę porą, kur kiekviena pusė laikosi diametraliai priešingos pozicijos visais klausimais ir viena kitą palaiko. Pavyzdys galėtų būti didis Kairės guru Noamas Chomsky‘is, kuris, paklaustas apie Ukrainą, kalba apie tai, kaip JAV atėmė iš Kubos uostą prieš daugelį metų. Iš esmės, tokiems kaip Chomsky‘is, tai, ką daro Rusija ir kitos imperinių ambicijų nestokojančios šalys, yra būtinai reakcija į „Vakarų spaudimą“, nes, kaip jau minėjau, tokie intelektualai neįsivaizduoja, kad be Vakarų pasaulyje gali egzistuoti savarankiški veikėjai. Visas blogis pasaulyje jiems susikoncentruoja Vakaruose, o ypač Amerikoje, tuo tarpu kraupiausi nusikaltimai, įvykdyti Trečiojo pasaulio diktatorių, tėra niekis, palyginus su Amerikos nusikaltimais... Kadangi šitie kairieji puikiai matomi ir girdimi, plačioji publika susidaro vaizdą, kad Kairė iš principo visada yra už „mūsų priešus“ ir yra „penktoji kolona“.

       

Kitas aspektas yra skirtingų mažumų teisių susikirtimai. Kairėje vyrauja šventas įsitikinimas, kad buvimas mažuma automatiškai pakelia į mažų mažiausiai kankinių, jei ne šventųjų, statusą, todėl fetišizuojami pabėgėliai, musulmonai, trans-moterys ir kiti, tačiau nepastebima, kad nuolaidžiaujant vienoms mažumų grupėms, nukenčia kitų mažumų teisės. Kairei nesiseka tvarkyti šio „vaikų darželio“, nes kai kas (musulmonai) nepratę būti vaikais ir ima skriausti kitus „mažuosius“, primesdami savo žaidimo taisykles. Bėda čia tame, kad Kairei nepriimtinas universalizmas, tad belieka kartoti mantras apie toleranciją. Užmėtytos akmenimis moterys feministėms nerūpi, nes „islamofobija“, jei musulmoniškas nuostatas LGBT atžvilgiu, kurios toli gražu nėra būdingos vien ekstremistams, imtų skleisti ne-musulmonai – tada tai būtų homofobija, o dabar, na... „Moterų padėtis musulmonų pasaulyje yra problematiška, be abejo, tačiau pačios moterys turėtų nuspręsti, ką jos laiko priespauda.“ – teigia Jacques‘as Rancière‘as. Ar musulmonų visuomenės taip ims ir lauks, kol moterys nuspręs, ko jos nori? Ir ar musulmonė moteris, pavyzdžiui, užmėtyta akmenimis, turi pati nuspręsti, ar tai priespauda? Ar tuo norima pasakyti, kad joms mažiau skauda, ar kaip?

Šitokie nesusipratimai, kai nesugebama skirti prioriteto vienoms ar kitoms teisėms, kai pamirštamas pasaulietiškumas, kažkada neatsiejamas nuo kairiųjų pažiūrų, priveda prie situacijos, kai Kairė dėl savo „gerumo“ padeda musulmonams užsikonservuoti senose tradicijose, priešinamasi „kultūrinei apropriacijai“ ir postuluojamas moralinis reliatyvizmas. Pagrindas palaikyti kažkieno kovą už lygias teises ir toleranciją dabar yra pats buvimo buvimo „priespaudos auka“ faktas. Mažumų atstovams garantuojama „aukos“ pozicija likusiam gyvenimui. Mes visi raginami rasti savyje „auką“ ir tapatintis su buvimu auka – dar kartą „neatsakingos vertybės“, dar kartą silpnumo propagavimas... Tai tik parodo, kad Kairė nepajėgi rimtai spręsti pasaulyje iškylančių problemų, nes dėl empatijos atsisakoma apskritai postuluoti ribas. Atidarai duris į savo namus ir sakai: eikite, kas tik norite, ir darykite, ką norite, tebūnie tolerancija, atvirumas ir meilė, tačiau nepastebi, kaip tave fundamentalistiškai išspiria pro duris ir užrakina jas iš vidaus...

Gilles‘is Deleuze‘as ir Felixas Guattari teigė, kad mūsų kelias į „revoliuciją“ veda per tapsmą mažuma, nes „vyras“, „baltasis“, „suaugęs“ ir „psichiškai sveikas“ jau savaime yra standartas, kurį implikuoja dauguma; apskritai, egzistuoja du buvimo režimai: paranojiškas fašizmas, kuris stato sienas ir stratifikuoja ir šizofreniškas „progresyvumas“, kuris atviras viskam ir kuriam jokių sienų nebereikia (Žukauskaitė: 104-108, 117-119). Pastarasis buvimo modusas ir suponuoja tapsmą mažuma. Akivaizdu, kad tai šis modelis uoliai taikomas praktikoje. Rimtais veidais imama aiškinti, kad, pvz., LGBT bendruomenė yra „rasistiška“, nes jos atstovai baltieji nenoriai renkasi į partnerius juodaodžius ar azijiečius. Taigi, atvirumas privedamas iki logiškos pabaigos. Atvirumas Kitam reiškia atsidavimą Kitam. Čia ir vėl pastebime Žižeko kartojamą tezę apie „imperatyvą mėgautis“: mėgavimosi galimybė implikuoja, kad mėgavimasis tampa prievole (Žižek: 76). Šiuo atveju, galimybė „nediskriminuoti“ tampa prievole rinktis ne tai, ko nori. Kaip pastebi Audronė Žukauskaitė, „<...> [d]augumai neužtenka tik „pripažinti“ skirtumų; dauguma turi atsisakyti savo privilegijuotos pozicijos ir dalyvauti tapsmo mažuma procese; tapti moterimi, tapti spalvotuoju; tapti kiekvienu (bet kuo).“ (Žukauskaitė: 175) Ar Kitas nori dalyvauti šitame šizofreniškame vyksme, kažkodėl kairieji neklausia. Bet: iš Kito nereikalaujama paklusti šio keisto žaidimo taisyklėms – šis atsisakymas sutarti dėl taisyklių iš principo panaikina galimybę tokiam atvirumui funkcionuoti ir fundamentalistiškai „neužsisklęsti“.

„Mažoji politika“, propaguota Deleuze‘o ir Guattari, iš esmės yra silpnųjų politika, pripažįstanti savo principinį pralaimėjimą. Tokią politiką, postringaudami apie „bendruomenę“, mums siūlo patys pažangiausi kairieji. Grėsmei iš radikalėjančios Dešinės ir kapitalizmui jie priešpastato štai šitą atvirą viskam marmalą, kurio kontūrus galima įžiūrėti, pasidomėjus šiuolaikiniu menu. Atsakomybė ir politiniai sprendimai nurašomi kaip būtinai autoritariniai ir smurtiniai bei renkamasi „eksperimentuojant“ žaisti su savo „geismo mašina“. Taip ir žaidžiama su mašinėlėmis, paišoma kreidelėmis, bandoma save įgalinti ir išmaldauti sau „saugią erdvę“. O tada dešinieji šaiposi: „Kas už visa tai sumokės, a?“ Taip pat, visas šis „kūrybingumas“ puikiai tinka Rinkai ir garantuoja neblogą pelną.

Matome, kad Kairė šiandien atstovauja visko pertekusį vakarietį, sąmoningą vartotoją, ji atstovauja hipsteriškas vertybes, tai viduriniosios klasės, entrepreneur‘ių vertybės, „bendruomeniškumas“ hipsteriškoje kavinėje ir moralinis pasitenkinimas, kad darai gerą darbą, pirkdamas „teisingai“ pagamintus produktus. Taigi, kapitalizmas natūralizuojamas, jis esą yra neišvengiamas ir savaime suprantamas, tereikia padaryti jį empatiškesnį, rūpestingesnį (Baudrillard: 216). Viduriniosios klasės vaikai, kurie įsivaizduoja esą kovotojai ir baudžiasi sugriauti „opresyvias institucijas“ pamiršta, kad dar ne visi yra šizofreniškai atviri ir a) tie, kas nėra, nebalsuos už šitokius kairiuosius; b) yra pilna tikros priespaudos ir ji netruks pasireikšti, kol jie paišys kreidelėmis. Antagonizmas tarp kairiųjų liberalų ir darbo liaudies lemia, kad darbo liaudis įtiki savo revoliucine misija tapti tuo, kuo ji kairiųjų yra vadinama jau seniai – rasistais, seksistais ir homofobais. Tai, savo ruožtu, lemia realiai blogėjančias sąlygas mažumoms. Masės renkasi tikrus seksistus ir rasistus, tikėdamosi, kad chamizmas yra išeitis iš slogaus kairiųjų primesto sapno. Visur aplink iškyla kraštutinė Dešinė, arba, kaip sako Alainas Badiou, „demokratinis fašizmas“, kuris mėgaujasi savo obsceniška prigimtimi. Jo taikinys, apeliuojant į plačiąsias mases, yra ne tiek politinis elitas, o būtent kairiųjų idėjos. Elitas blogas tiek, kiek jis leftistiškas, atrodo iš dešiniųjų pasisakymų. Kairė į tai visiškai neturi ką atsakyti. Ji paskandina tuos, ką palaiko tiek tuo, jog įtraukia juos į biopolitikos galios mechanizmus ir leidžia kapitalizmui naudotis jais, kaip tiksline rinka, tiek todėl, jog savo kontrproduktyviu elgesiu paskatina radikalios Dešinės iškilimą, kuriam nesugeba priešintis, nes remia politinį elitą.

Akivaizdu, dialogo tarp kairiųjų bei masių nebus. O be dialogo, kuris, kaip pastebėjo Orwellas, neįmanomas, kairiesiems nesugrįžus prie „common decency“, patraukti savo pusėn žmonių neįmanoma. O bet ir kam? Juk svarbu savų bendruomenė ir mažoji politika, žiūrėk, tuoj atidarysim kokią kavinę veganams ir piešime kreidelėmis, tai ir bus mūsų politika.

Čia ir vėl matome lemiamą politinio gyvenimo skilimą į „rimtų žmonių“ Dešinę, kuri „dirba“ ir „tvarko reikalus“, ir infantilią, krykštaujančią ir isterikuojančią Kairę, atmetančią „hierarchiją“, didžiąją politiką, Vakarų civilizaciją, savisaugos instinktą, kuri jau nepastebi, kur pati sau prieštarauja. Verta atkreipti dėmesį į Margaret Thatcher ir Respublikonų retoriką, koks Kairės įvaizdis plačiojoje visuomenėje buvo formuojamas – dekadentiškas jaunimas, norintis sugriauti savo tėvų ir senelių sukurtą pasaulį. Patekę į valdžią, kita vertus, kairieji iš esmės nepakeisdavo nieko, ką sukūrė dešinieji (pvz. Tony Blairas).

Žinia, yra toks posakis: kas dvidešimties nebuvo socialistas, tas neturi širdies, o kas keturiasdešimties vis dar yra socialistas, tas neturi galvos. Gyvenimas rodo, kad jame esama daug tiesos: daugybė kovingų kairiųjų tapo rimtais dešiniaisiais, iki pamėlynavimo ginančiais karą Irake ar teisę nešiotis ginklą. 1968-ųjų maištininkai tapo visai normaliais verslininkais, arba karšinasi Europos Parlamente – panašią tendenciją pastebėjo jau Orwellas. Nūdienos leftistai, matyt, paseks jų pėdomis. Tai, kad Kairė daugeliui tėra tapimo suaugusiu stadija, yra jos didelė problema. Kairumas dažnai suvokiamas kaip laikinas proto užtemimas, jaunatviškas idealizmas ir „neatsakingumas“, kuris, tiesa, gali pridaryti daug žalos, daugiausia kitų turtui, ir ypač, jei užsitęsia.

Tačiau, visa tai pasakęs, turiu pridėti, kad Kairė turi suteikti mums viltį ir pasiūlyti alternatyvą. Mes visi turime prie to prisidėti ir rimtai mąstyti šia tema, nes nei laisvosios rinkos šalininkai liberalai, nei radikali Dešinė nieko gero neatneš. Kapitalizmas pats yra utopija, todėl reikia mąstyti radikaliai, kad sugalvotume alternatyvą, sveiko proto alternatyvą. Kaip sakė Herbertas Marcuse, priespauda ir represinės struktūros realiai egzistuoja, nepakanka numoti ranka į jų egzistavimą ar, pasitenkinant „mažąja politika“, užsidaryti savųjų ratelyje, taip pat nepakanka neigti tikrovę, nes tikrovė gali paneigti tave. Jei Kairė nebesupranta savo tikslo, tai reikia patiems tapti Kaire, jei tą tikslą suprantame.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Kaunas; Kitos knygos, 258 p.

Orwell, George, 1976, The Road to Wigan Pier, London

Žižek, Slavoj. 2013. Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas, vertė Nida Vasiliauskaitė, Kaunas: Kitos knygos, 188 p.

Žukauskaitė, Audronė. 2011. Gilles'io Deleuze'o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika, Vilnius: Baltos lankos, 268 p.

Nuo revoliucijos – prie reakcijos, arba „Darbotvarkė“

Pripažinsiu, nesu didelis TS-LKD fanas, veikiau esu linkęs jiems oponuoti, tačiau net tokiame kontekste Žygimanto Pavilionio iškilimas šioje partijoje, tapimas jai atstovaujančiu Seimo nariu ir vienu matomiausiu bei girdimiausių atstovų, o dabar dar ir kandidatu pirmininko rinkimuose, mane nuteikė itin nemaloniai, nes šio politiko ir diplomato agresyvi, iš radikaliausių Amerikos Pietų respublikonų perimta retorika yra šis tas nauja, bent iš pažiūros, Lietuvos politinėje padangėje. Šis importinės politikos veikėjas, diegiantis Tėvynėje Grand Old Party „pamatines vertybes“ ir vaizduojantis gerbiamą diplomatą, neseniai parašė labai iškalbingą ir įdomų straipsnį portale Delfi.lt, kuriame išdėjo savo (be abejo, ne vien savo) politinę strategiją ir trumpą, bet dar labiau iškalbingą einamųjų reikalų pasaulyje analizę. Ja ir remsiuosi savo trumpoje apžvalgoje.

Praeitų metų pabaigoje kitas TS-LKD atstovas, puikiai žinomas „tradicinių vertybių“ propaguotojas Rimantas Jonas Dagys jau skelbė apie „Vakarų pasaulio ligas“ ir su supratinga užuojauta žiūrėjo į „nieko nesuprantančius žmones“, kurie jaučiasi pasimetę sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Dagys ne vien solidarizavosi (ar bent vaizdavo tai darąs) su teisės ir įstatymų neišmanančiu „paprastu žmogumi“, tačiau ir supratingai akcentavo musulmonų moterų norą nešioti tradicinius apdarus, supriešindamas jį su „susierzinusių nuogų moterų protestais“. Pareiškęs, kad reikia rinkėją ne pamokyti ar jam pamokslauti, o išklausyti, Dagys viltingai žiūrėjo į naudą, kurią „prie tradicinių vertybių“ grįžti norinčių masių sukilimas gali atnešti jo partijai. (Žr. mano straipsnį apie Dagio tekstą) Žygimantas Pavilionis, aišku, parašė kur kas rimtesnę nūdienos aktualijų analizę, taip pat ir kur kas emocingesnę.

Paskelbęs apie „neoliberalių elitų“ pabaigą, Pavilionis nubrėžė paralelę tarp didžiulės nelygybės, kurią prilygino XIX a., kurios esą liberali demokratija neišsprendė, ir paties (neo)liberalizmo „antikrikščioniškumo“. Revoliucija, apie kurią jis mums trimituoja, yra ne šiaip masių sukilimas prieš elitus, tačiau, iš vienos pusės, sukilimas prieš racionalumą ir protą, kuriuos jis priskiria „neoliberalams“, iš kitos pusės, sukilimas prieš jų amoralumą ir sekuliarizmą. „Širdis, intuicija, emocinis intelektas, tikėjimas, tradicija sukyla prieš šaltą, racionalų, technokratišką protą, kuriam pralaimėjus belieka tik konstatuoti, kad iki šiol gyveno tarp tų vieno procento pasaulio gyventojų, kurie valdo visų likusių gyventojų turtą jį visą kartu sudėjus.“ – teigia jis.

Bene keisčiausia Seimo nario straipsnio vieta – ten, kur jis „millenials“ (demografinė kategorija, paprastai žyminti gimusius tarp 1985 ir 1995 m. ir nuolat naudojama Vakarų spaudos žmonėms ar reiškiniams specifišku būdu apibūdinti), kuriuos pavadino „dutūkstantukais“ (absurdiškesnio vertimo net norėdamas nesugalvosi), kuriuos pabrėžtinai įvardijo kaip „multikultūrinius“, priskyrė prie judėjimo, kuris iš principo siekia tradicijos grįžimo, tad čia jis įžvelgė „jaunystės ir tradicijos“ sintezės galimybę. Naudojant Witoldo Gombrowicziaus romano „Ferdydurkė“ terminus, jis nori „naujoviškus“ sujungti su „senoviškais“ ir tiki, kad tai bus tvari sąjunga.

Sakyčiau, kad labiausiai mane rašyti apie šį Pavilionio straipsnį paskatino būtent tai, kad Seimo narys nedviprasmiškai mums siūlo stoti „širdies, emocinio intelekto, empatijos“ ir t.t. pusėn, „išskleisti sparnus“ (tą jis siūlo, visų pirma, savo partiečiams) ir kviečia: „išgirskime ką iš tiesų sako širdis, įsiklausykime į nelogišką visame pasaulyje kylančio protesto žmogiškumą“. Ilgai negalėjau patikėti, kad tikrai perskaičiau šiuos žodžius. Tačiau straipsnio pabaiga, kur išsitariama, jog svarbu šitam gaivališkam ir iracionaliam masių judėjimui sudaryti „mūsų“ darbotvarkę, nes kitaip jie patys primes „mums“ darbotvarkę, atrodo visai racionali. Probėgšmais Pavilionis išsitaria ir kad paprastai populistiniais įvardijami judėjimai vienodai gali būti tiek iš Kairės, tiek iš Dešinės, tai esą nesvarbu, ir kad jie buvo ilgai „demonizuojami“ valdančiojo „neoliberalaus“ elito.

Kas čia svarbu pamatyti, yra keli dalykai. Visų pirma, verta atkreipti dėmesį, jog Pavilionis naudojasi „millenials“ priskiriama retorika, dažniausiai asocijuojama su save laikančiais kairiaisias, studentų aktyvizmo atstovais bei „kovotojais už socialinį teisingumą“ („Social Justice Warriors“, „SJW“). Tai išsyk man primena mano neseniai skaitytą straipsnį apie įdomias paraleles tarp „identity politics“ šalininkų iš Kairės ir naujosios radikalios Dešinės („alt-Right“). Ten pabrėžiamos nerimą keliančios tendencijos, jog ilgai išjuoktą (ir, leisiu sau tarti, pelnytai) kairiųjų retoriką radikaliausi dešinieji dabar perima. Pats principinis nusistatymas prieš „the Establishment“, beje, taip pat atsirado 7-ajame deš. „Naujosios Kairės“ tarpe, kurie atmetė ne vien tėvų ir tradicijos remiamas sustabarėjusias valstybes ir visuomenės institucijas, bet ir komunistų partiją. Dabar, kai anoji revoliucionierių karta (1968-ųjų protestų karta) tapo pačiu tikriausiu „Establishment“, kalbėjimą prieš „Establishment“ perėmė dešinieji.
    

Tačiau tai dar toli gražu ne rimčiausia šios retorikos grėsmė. Kas gerai žino fašizmo ir vokiečių nacionalsocializmo istoriją, tam turėtų išsyk į akis kristi apeliacija į iracionalų, instinktyvų, spontanišką pradą žmoguje. Racionalumo atmetimas, jo juodinimas, visiškai nepagrįstai siejant jį su elitu ir iš jo kildinant tikras ar tariamas elito nesėkmes, yra paradigminis fašistinis gestas. Juk, nesant racionalaus, protingo ir logika paremto pagrindo, mes liekame kyboti virš bedugnės. „Širdis“, „empatija“ ir „emocinis intelektas“, tokiu atveju, gali įgauti visai baisių konotacijų.

Galiausiai, įžūlus Pavilionio bandymas daugiausia neoliberalizme užaugintą „millenials“ kartą ir, esmingiau, pačią „širdies, empatijos, emocinio intelekto“ retoriką supriešinti su „atitrūkusiu nuo žmonių“ elitu, kuris yra „neoliberalus“, yra paremtas visiškais nesusipratimais: tai, ką Pavilionis projektuoja kaip „masių alternatyvą“, būtent ta emocinga ir iracionali retorika, ir yra neoliberalizmo produktas. Tai, kad ji gali įgauti (tiesioginis ryšys čia tikrai dar vertas užklausti) populistinių ir atvirai neo-fašistinių bruožų yra tam tikras side effect. Empatija savaime nėra užuojauta, tai tik gebėjimas įsijausti.

Įdomu, kad profesorius Gintautas Mažeikis praeitų metų pabaigoje parašė straipsnį, kurį galima būtų laikyti įvadu į šį Pavilnio tekstą. Mažeikis beveik tokiais pat žodžiais, kaip ir Pavilionis, kalba apie „bendruomenių“ ir „periferijos“ sukilimą, paremtą iracionalumu ir maginiu mąstymu. Taip, priešingai negu Seimo nariui, Mažeikiui čia imponuoja ne „krikščioniškos vertybės“, o magija, okultizmas ir folkloras, tačiau jis maištą įvardina kaip „konservatyvų“ ir Kairės tikrą ar tariamą jo nesupratimą laiko pasikliovimo Protu pasekme. „Sveiki atvykę į žmonių rūstybės pasaulį, kuriame įsitvirtina širdis, jausmai ir žmogiškumas, bendruomeniškumas, atjauta, periferija, nuo kurios taip ilgai slėpėsi negailestingas elitas.“ – šis sakinys laisvai galėtų būti iš Mažeikio straipsnio, visgi, tai Pavilionio šūkis. Simptomatiška, kad, kaip ir Pavilionis, Mažeikis keikiasi „neoliberalizmu“ ir „globalizacija“, tiksliai neapibrėždamas, ką tais terminais vadina. (Beje, Mažeikis individualizmą sieja su vartotojiškumu ir su „spektakliškumo placebu“, o kaip atsvarą jam siūlo tapimą dividu, t.y. daliu žmogumi, kuriam būdingas maginis mąstymas ir kuris dalinasi savo širdimi su kitais; terminas „dividas“ jau buvo pavartotas filosofijoje; Gilles‘is Deleuze‘as savo pranašiškame tekste „Prierašas apie kontrolės visuomenę“ taip vadina individą pakeitusį valdymo subjektą, kurio atsiradimą (paties žodžio neminėdamas savo tekste) sieja su neoliberalizmu (nauja monetarine politika), tad Mažeikis nuo neoliberalizmo siūlo gelbėtis neoliberalizmo įdiegtomis koncepcijomis, kas yra gana ironiška.)
  

Beje, verta pastebėti, kad dešinieji, tokie kaip Pavilionis, metai iš metų neigė „neoliberalizmo“ egzistavimą, tačiau, papūtus naujiems vėjams, kai kurie, atrodo, pirmi puolė su juo „kovoti“. Nors, kita vertus, Pavilionio kolega Andrius Kubilius toliau giria Margaret Thatcher ir Ronaldą Reaganą, du principinius neoliberalizmo architektus. Abejoju, ar ir pats Pavilionis juos kritikuotų. Čia verta pridėti, kad „neoliberalizmas“ jo straipsnyje vartojamas visai neapibrėžtai.

Antras vertas pastebėti dalykas šiame straipsnyje, yra wishful thinking, kurį Pavilionis naudoja, sujungdamas ar atjungdamas vienus nuo kitų įvairius konceptus. Masių maištas jam asocijuojasi su krikščioniškų vertybių pasigendančių, tradicijų ilgėsio iškankintų ir Tėvynės, „dvasinės ir fizinės“ (kad ir ką tai reikštų) stokojančių žmonių bendruomenių pasipriešinimu „bedieviškam“, amoraliam, arogantiškam („krištoliniame [ne dramblio kaulo!] bokšte“ užsidariusiam), – tęskime – LGBT teises, „genderizmą“ ir masinę imigraciją stumiančiam, „šeimos vertybes“ griaunančiam, globalistiniam, kairuoliškai, liberaliai (JAV, iš kur semiasi įkvėpimo Pavilionis, tai tapačios sąvokos...) nusiteikusiam elitui. Iš esmės, net Šv. Tomas Akvinietis sutiktų, kad visos būtinos sąlygos priešintis šitai liberalų tironijai įvykdytos. Todėl kovojantys prieš „neoliberalus“ yra vienareikšmiškai Pavilionio dvasiniai sąjungininkai kovoje už „tradicines vertybes“. Ar jie balsuoja už Bernie Sandersą, kuris Pavilionio idėjiniams draugams JAV atrodė komunistas, ar už Donaldą Trumpą, visai nesvarbu: jie yra puikus grobis „mums“. „Mes“ turime pasirūpinti, kad jie nenueitų klystkeliais, pvz., pas „Putiną ir jo draugus“. Faktas, kad absoliuti dauguma šių masių maišto iškeltų politinių jėgų ir yra tai, ką Pavilionis, matyt, įvardina kaip „Putino draugai“, jo visai netrikdo. Netgi kibernetinės atakos, dėl kurių ir pats kaltina „Putiną ir jo draugus“, jam, atrodo, tik dar labiau inkriminuoja elitą.

Kita vertus, jam savaime suprantamas dalykas atrodo ir kad miestų jaunimas, persipildęs užuojautos ir empatijos, susijungs (labai primena naivesnes sovietinės ideologijos pasakas) su provincijos „white trash“ ir „redneck‘ais“ ir suformuos vieningą, Tėvynę, šaknis, „šeimos vertybes“ ir visą kitą, ką išrašys tokie Vakarų ligas gydantys specialistai, kaip Pavilionis, Dagys ar P. Saudargas, atradusia „Tauta“. Kodėl šita svajonė neįtraukia vieno uoliausių jos vykdytojų, Putino, lieka neaišku. Laviruodamas tarp „Putino draugų“ ir konservatorių elitui „naudingų idiotų“, kuriuos dera panaudoti, Pavilionis geba sutaikyti visas priešybes – „millenials“ su Trumpo šalininkais, Lenkijos miestų jaunimą su „sukilusiais regionais“ ir t.t. Tai, kad „sukilimą prieš protą“ galima vadinti revoliucija ir šį žodį vartoti teigiamai, nieko keista: naciai irgi kalbėjo apie „revoliuciją“ ir po jos sekantį Vokietijos „atgimimą“, Graikijos pulkininkų karinė chunta taip pat kalbėjo apie ištikimybę „1967-ųjų revoliucijai“, per kurią jie atėjo į valdžią. Tokioms ideologijoms būdingas orveliškas doublethink, būdingas ir Pavilioniui (tą įrodo bemaž kiekvienas viešas jo pasisakymas).

Svarbiausia išvada, kurią turime padaryti, yra tokia: matyti, kad, kaip išdėstė ir Pavilionis savo straipsnyje, elitas turi pasirinkimą – arba likti „liberalus“ ir žlugti, arba atitikti liaudies širdies troškimus, kitaip tariant, perimti radikalios Dešinės retoriką ir taip ją nuginkluoti. Čia mes prieiname prie įdomios išvados – Putinui, pvz., atsispirsime tik tapę panašiais į jį – taip mums tarp eilučių siūloma. Radikalios Dešinės grėsmę reikia kooptuoti ir taip sustiprinti savo poziciją. Iš esmės, Pavilionis tik kartoja Dagio ir P. Saudargo teiginius, kad „pasaulis atsibudo“ ir, kol nekilo kokių nors ekscesų, kurie „mums“ gali būti nenaudingi, reikia masių energiją panaudoti, sustiprinant savo pačių (elito) poziciją. Alternatyva likimui „liberaliems“ ir iš to sekančiam žlugimui esą yra „dešiniųjų jėgų sugebėjimas ne tik amortizuoti, bet ir mobilizuoti sukilimą prieš elito burbulą sau naudinga linkme“, anot jo. Tiesiai šviesiai. Jei tam reikės naudoti gličią kairiųjų retoriką (Lietuvoje Andrius Bielskis, buvęs Algirdo Butkevičiaus patarėjas, karštai įrodinėjo empatijos buvimą „kairiąja vertybe“), tebūnie.
  

Aišku, tai bandymas suvilioti ir suvedžioti „revoliucionierius“, kad jų jaunystė ir „naujoviškumas“ sutvirtintų tradiciją ir „senoviškumą“. Vietoje tikros alternatyvos status quo mums siūloma kažkas neapibrėžto, į mainstream‘ą žengęs fašizmas, fašizmas su kostiumu ir kaklaraiščiu. Tai dvigubas žaidimas, kurį konservatoriams siūlo žaisti Pavilionis: naudoti nepasitenkinimo valdžia tendencijas, atsiribojant nuo „buvimo valdžia“, nuo elitizmo, tačiau tam, kad galėtų atšaukti bet kokias realias grėsmes status quo išlikimui. Pavilionis čia žaidžia „gerą ir blogą policininką“: elitas yra „blogas policininkas“, jis „negailestingas“ ir t.t., o tokie apsišvietę (panašiai, kaip būna apsišvietęs absoliutizmas) politikai, kaip Pavilionis, kita vertus, merkia akį sukilusiai liaudžiai ir pritariamai linksi, girdėdami jos skundus ir nepasitenkinimą elitu.

Čia simptomatiška, kad, užsiminęs apie didžiulę nelygybę pasaulyje, Pavilionis toliau apie ją nebekalba. Kaip jis siūlo ją spręsti? Jokio atsakymo nėra. O siūlo jis, kaip sakytų Slavojus Žižekas, „kapitalizmą su vertybėmis“. Žižekas taip pat priduria, kad kapitalizmas ateityje galės apsieiti ir be demokratijos; pavyzdys čia būtų ne vien Kinija, bet ir neoliberalizmo bandomasis laukas, Augusto Pinocheto laikų Čilė. 

Kur link juda ant masių maišto bangos iškilusios partijos, puikiai parodo Rusijos, Turkijos, Vengrijos, Lenkijos pavyzdžiai. Jau jie parodo, kad reali revoliucija yra tik fikcija nesusipratėliams, paskutinė viltis masėms, kurioms vietoje alternatyvos pateikiama socialinių tinklų ir „think tank“ mikrobangų krosnelėje pašildyta reakcija. Tai, kad dabar ir valdantieji elitai raginami aproprijuoti radikalios Dešinės retoriką, populizmą ir tiesmukiškumą (Prancūzija geras pavyzdys), iš esmės, yra ir revoliucinių masių troškimų išdavystė (jie gauna kitaip pragydusius senuosius politikus, o ne „naujus žmones“, tą patį, o ne pokyčius), ir visų mūsų išdavystė, įveliant visuomenę į fašistinę „revoliuciją“. Ir juokingiausia, kad pačios blogiausios su neoliberalizmu į partnerystę suėjusios Kairės idėjos, būtent „širdis“, „empatija“ ir noras duoti valią instinktams, postmodernus polinkis į iracionalumą ir „Tiesos“ atmetimas, dabar atsigręžia prieš ją pačią – jas panaudoja tie, kurie mokės ir norės jas įdiegti taip, kad šios idėjos tarnautų jų reikmėms. Perspektyvos daugiau negu liūdnos.