Viena diena iki kažko

„Iki“, – pasakė Ramūnas. Ir įšoko į troleibusą, kuris nudardėjo (mat buvo senas) Pylimo gatve. O Tomas liko stovėti. Ir diena buvo dar tik beprasidedanti, o jis stovėjo, jaukiai įsitaisęs medžių paunksmėje, mat buvo karšta. Be to, atsiduso.

Tomas Apeironas stovėjo po medžiu, bet, tiesą pasakius, vos akimirką. Iš karto metėsi kažkur kitur. Diena, kaip žinia, buvo beprasidedanti... Buvo vasara, birželis. Jis buvo vienas retų žmonių su ilgomis rankovėmis. Tądien, kiek anksčiau, jiems buvo egzaminas; kai jis pasibaigė, jiedu su Ramūnu ilgokai trypčiojo prie universiteto (kalbėjosi), paskui Ramūnas pranešė, kur traukiąs, tada Tomas pranešė ketinąs „pasivaikščioti po miestą“. Taigi, jie kartu ėjo iki Pylimo gatvės. Čia sustojo... Tada viskas buvo aišku. Dabar – nebeaišku. Diena pasidarė nepakenčiamai didelė, ji kepė ant lėtos ugnies. (Didelė žuvis.) Švietė saulė. Medžių lapija tingiai siūbavo, mašinų srautas tekėjo į visas puses. Gyvenimas aplink teka į visas puses, o Tomui darosi neramu.

Specifinė Tomo Apeirono problema yra baimė, kad kažkas aplink yra nepakeliamai didinga. Žodis „begalybė“, kuris lyg ir savaime peršasi šiame kontekste, gal yra kiek perdėtas, mat jos kaip ir neįmanoma įsivaizduoti (tuo tikėjo Tomas ir mums to pakanka). O be galo (tiksliau – su galu) didelį dydį, be gaaaaaaaalo (t.y. turintį galą) didelį dydį – įmanoma.

Tomo Apeirono gyvenimas visiems laikams pasikeitė, kai jam buvo trylika metų. Tada – jis gerai pamena tą akimirką – jis pajuto, kad ten, žydrame danguje, prasideda kosmosas, jis matyti ten (tiksliau, reikia įjungti mąstymą, kad tai suvoktum, vien matymas, vienas pats, apgauna, nes matai tik dangaus žydrynę, lyg gaubtą). Ten, suprato jaunasis Tomas, glūdi kosmosas, tiksliau – atvirkščiai – Tomas glūdi kosmose. Kai jis – tai tetrūko keletą sekundžių – suprato, kokio dydžio gali būti Visata, jo širdis pradėjo daužytis, lyg bėgiojant per kūno kultūrą, jį apėmė kažkoks visiškai ligtol jam nepažįstamas jausmas – kad jis mažėja, mažėja, mažėja ir pasaulis aplink tampa toks milžiniškas, kad per didelis suvokti Tomui... O už lango ramiai sau tekėjo gyvenimas. Kaip galima gyventi nesuvokiant, kad esi tik dalelė kosmose? Jį apėmė neviltis... Aišku, Tomas augo toliau, brendo... Jį ėmė traukti žemiškesni, kūniškesni dalykai, kūnai, ypač – vaikinų kūnai. Tačiau kartkartėmis lyg vėjas nupūsdavo jo kasdieniškus rūpesčius ir menkus išgyvenimus, nes jis vėl prisimindavo tą jausmą, kai pirmąsyk pajuto, kad gyvena Žemėje, o Žemė – kosmose...

Ši diena darėsi pavojinga. Iš ryto ją suskliaudė egzaminas, kuriam Tomas ruošėsi iš vakaro. Kelionė į universitetą, skaidrinama atsiveriančių giedro vasaros pradžios ryto vaizdų kontempliacijos ir kartu važiuojančių žmonių stebėjimo, buvo aiški ir tikslinga. Jos pabaiga aiškiai ją apribojo. Jos tikslingumas, jos nukreiptumas, jos įnirtingumas, jos intensyvumas, rodos, kilo ne iš ko kito, o tik iš jos ribotumo: kelionės pabaiga leido Tomui ją išgyventi, išjausti. Kelionė be pabaigos jam rodėsi stačiai siaubingas vaizdinys... Ši diena galėjo tapti kažkuo tokiu. Kai stovėjo prie universiteto ir kalbėjosi su Ramūnu, bandydamas savo elgesį priderinti prie tikslo visiems einantiems pro šalį sukelti įspūdį (kokį tiksliai – nežinojo), Tomui viskas irgi buvo aišku: Ramūnas trypčioja, mindžikuoja, tuoj pasakys ką nors panašaus į „Man reikia eiti, che che...“ ir kone bėgte pasileis žemyn Universiteto gatve. Ir todėl kalbėtis įdomu: kiekviena akimirka gali būti paskutinė, reikia spėti įkišti savo trigrašį, paliesti dar ir šitą temą, reikia spėti padengti savo žodžiais visą pasaulį. Jei Ramūnas būtų nuolatinis jo palydovas, jei tektų nuolat su juo kalbėtis... Ne, tai būtų jau visai nekas! Kai jiedu ėjo gatve, taip pat buvo aišku, kad eina jie į stotelę. Tada jie į ją atėjo. O tada, na, taip, jiedu laukė Ramūno geidžiamo troleibuso (ar tai troleibusas geidė Ramūno, kurį praryjo visą?).

Tačiau tada toks buvimas Tomą ėmė kažkodėl slėgti... Jis jautėsi taip pat nemaloniai, kaip kad jaučiasi autobusui sustojui prie šviesoforo: sustojimas, pertrūkis, gaišimas. Norisi sklandaus judėjimo, tekėjimo, o čia kažkas užtvenkia patirties upę. Lyg kažkas suspaudžia ranką, suveržia ir kraujas nustoja tekėti į ją, ji laipsniškai pamėlynuoja, atšąla, atmiršta. Vyksta žaibiškas pelkėjimo procesas, mintys pinasi, tunka, pasklinda pašvinkęs pelkyno kvapas. Stagnacija..

Bet dabar, laimė, Tomas vėl gali keliauti, judėti, gyventi... Atrodė, lyg Ramūnas užgaišo per ilgai, lyg jų išsiskyrimui trūko sklandumo. Tas stovėjimas stotelėje buvo kažkas perdėto, kažkas keliančio nuobodulį. Panašiai Tomui būdavo pasiekus tam tikrą limitą, kai apie kažkokį dalyką pasakai beveik viską, ką gali, tačiau esi verčiamas (ar manai turįs) toliau šnekėti (trupinių ieškojimas kišenėse, kai, iš pirmo žvilgsnio, nieko nebėra, bet ieškai toliau)...

Bet kur eiti? Šita nežinia ėmė tvenktis virš jo, kaip grėslūs debesys (gal jie jau tvenkėsi tuo metu?). Aišku buvo, kad... kitas egzaminas – kitą pirmadienį. O dabar – penktadienis. Ir dabar tik po 11:00. Karšta, tvankus oras ir nuteikia nuotykiams, ir migdo... Visgi, geriau nuotykiai, veiksmas. Tad Tomas Apeironas sustoja prie perėjos. Tačiau įkyriai dega raudona, o pro jo akis teka automobilių srautas. Chaosas ir absurdas. Tomas bando susikoncentruoti, tyrinėti priešais stovinčio namo fasadą, šalia stovinčios merginos suknelę, tačiau į galvą įkyriai lenda agresyvios, gleivėtos, šlykščios mintys; vienos yra tiesiog visiškos nesąmones, į kurias jis stengiasi neatkreipti savo mąstymo žvilgsnio, neapšviesti jų savo proto žibintuvėliu, o kitos – susijusios su anuo didingumo paradoksu, kas šiuo metu vyksta kitame Vilniaus gale, pavyzdžiui. Jo smegenis, rodos, vienu metu atakuoja tūkstančiai vaizdinių su visų įmanomų įvykių konsteliacijomis visame Vilniuje, visoje Lietuvoje, visame pasaulyje; jis žino, kad tai iliuzija... Bet šita iliuzija nuolat, nepaliaujamai skleidžia lyg milžiniško medžio šakas jo galvoje, atrodo, tuoj ims kaltis pro akis, kaip medžiai pro seno medinio namo langą lenda į vidų, į kambarį ar į virtuvę... Pagaliau žalia!

Tomas nustriksėjo per perėją ir paniro į Vilniaus senamiestį, Islandijos gatve nupėdino link Radvilų rūmų, apie kurių architektūrą kadaise rašė (kas dar pamena jo darbą, įvertintą 10?), o tada nuėjo link Vokiečių gatvės... Kur ėjo, dar nežinojo. Bet – numanė. Potencialūs maršrutai jam primetinėjo save. Šiandien – ryškėjo Tomo galvoje – jis nueis į Bernardinų sodą, nueis ten pro Bokšto gatvę, pro laiptus, laiptais nusileis žemyn... Eis Maironio gatve. Tačiau... kam? Kam jam ten eiti? Dera eiti namo, o gyvena jis Justiniškėse. Ten dabar irgi turėtų būti karšta. Bet kas ten yra dabar, kas dabar vyksta Justiniškėse? Bet... tas jaunuolis plonais pirštais, tas tylus šviesiaplaukis, kurį Tomas ir vėl matė autobuse, tas, kuris jam asocijuojasi su karameliniais ledais, – ką jis dabar veikia? Ir kur jis dabar? Bet dabar vertėtų eiti namo ir ruoštis sekančiam egzaminui... Tačiau diena skleidėsi ir žmonės pėdino visomis kryptimis, skuodė ir sliukino. Vos Tomas sustodavo, sulaikydavo kvėpavimą, jų maniakiškas ėjimas imdavo atrodyti grėsmingas – neatrodė gresmingas tik einant sykiu su visais. Ir nejaugi dabar sėdėti namie? Ir nejaugi vėl parašyti Ramūnui laišką el. paštu ir laukti atsakymo keletą dienų, o gal savaičių (o pirmadienį jis: „Oi, mačiau, laišką parašei, tai neturėjau laiko atsakyti, sorry...“)?

Ne, geriau jau... „Pasivaikščioti po miestą“. Tačiau ši frazė slėgė Tomą savo svetimu svoriu, savo oficioziniu rimtumu. Atrodo, kad vaikščiotų kažkaip „pasivaikščiodamas“, jei tik pasiduotų jos vilionei... Ne, norisi vaikščioti kaip nors... anonimiškai, neišsiskiriant. Tyliai, diskretiškai, bet: primetant save aplinkiniams, ir tegu visi gyvai svarsto: „Kur šitas jaunas vyras traukia tokią karštą dieną su marškiniais ilgomis rankovėmis?“ Tegu svarsto... (Toliau: „Jis kažkaip keistai eina... Ir ilgos rankovės... Tokią karštą dieną... Gal... narkomanas?“) Bet juk nesvarstys, juk jiems ne motais!

Visgi, mintis kad paprastai, „nepasivaikščiodamas“, nusliukins į Bernardinų sodą, Tomo negalėjo pilnai patenkinti... Ką ten veiks? Ar nepasijus vėl sustojęs? Tačiau dabar miestas, senamiestis ir kaip kraujo kūneliai jo gyslomis pulsuodami keliaujantys žmonės žadino Tomo nuotykių, įdomumo, kaip jis mėgdavo pats sau sakyti, troškimą, – visam tam nėra vietos Justiniškėse. Tačiau: juk tai ten  trylikametis Tomas Apeironas patyrė... tą jausmą, kad yra tik kažkoks mažas vabalėlis Visatoje, – argi tai neįrodo, kad didingumas gali užklupti bet kur?  Tačiau dabar jis pajuto, kad Vokiečių gatve šiandien eiti negali. Teko sukti Dominikonų gatve, paskui – Gaono, Stiklių gatvėmis, tada – į Rotušės aikštę, plieskiant saulei ir ore tvyrant kažkokiam Įvykio artėjimo jausmui. Ar ne taip jautėsi turiniečiai tądien, kai Nietzsche pamatė plakamą arklį?

Tomo Apeirono troškimas apriboti savo buvimą ir taip įsteigti apribotame garde prasmę, matyt, prasidėjo dar iki atvirai jam pasirodžiusio didingumo... Tačiau būtent tada jis aiškiau suprato, jog neįmanoma prasmingai gyventi begalybės ar kažko tau per didelio akivaizdoje. Begalybė nuvertina bet kokias pastangas. Ir kitądien iš biologijos gautas dešimtukas trylikamečio Tomo nepaguodė, nes jis pajuto, kad tai yra menka ir bergdžia. Tik apribojus savo egzistenciją, tik apribojus savo veiksmus, įmanoma turiningai gyventi. Todėl jis tądien grįžo namo, atsisėdo prie kompiuterio ir nusprendė pasiklausyti TIK trijų dainų. Ir tos trys dainos buvo kur kas reikšmingesnės ir svarbesnės jaunajam Tomui, negu būtų, jei jis būtų praleidęs visą vakarą klausydamasis muzikos. Jis buvo išgelbėtas. Ir kitą dieną, mėtydamas į šoninį krepšį, besibaigiant kūno kultūrai, jis pajuto, kad gali išgelbėti savo veiklos prasmingumą tik pasakęs sau, kad mes TIK vieną kartą. Jei pataikys – tai bus tikrai reikšminga pergalė, o jei ne – tragiškas pralaimėjimas... Jis nepataikė, tačiau, kol kamuolys skriejo nuo jo pirštų galų iki krepšio, jis jautėsi gyvenąs iš tikrųjų.

Dabar Tomui dingojosi, kad jo gyvenimas tuščias. Jis stovėjo Rotušės aikštėje ir tirpo. Turistai įkyriai turistavo. Kiti žmonės, galgi irgi turistai, tingiai sėdėjo ir valgė lauko kavinėje... Gyvenimas dabar atrodė beprasmiškas, nes jam jau nemažai metų, o jis vis dar studentas, trečio kurso; netrukus, rodė aplinkybės, jis baigs mokslus, o tada turės... vėl kažką veikti? Bet kam? Tuo mokykla ir buvo įdomi, kad turėjo aiškią pabaigą. Studijos universitete irgi turi aiškią, apčiuopiamą pabaigą. Tačiau po to atsiveria tuštuma... Karjera... Tomas nedirbo, galėjo sau tai leisti, nes buvo iš vidurinės klasės. Kaip įmanoma dirbti, kai už žydro dangaus – kosmosas? Jei suspenduoji natūralią nuostatą, tai, aišku, viso labo žydra paklodė, lubos, gaubtas, tačiau vis tiek... Jei ten, štai tos, dabar, vidury dienos, nematomos, žvaigždės mums vaidenasi, tačiau jos jau išnykusios... Kam dirbti? Juk darbas būtų prasmingas tik jei žinotum, kad jis turės pabaigą... Jei Tomas būtų labiau domėjęsis technologijų pamokomis pas mokytoją Izidorių Anankę, jei būtų išmokęs išdrožti iš medžio klumpę, jis galėtų tikėtis prasmę regėti, droždamas tą klumpę, – jos pagaminimas apribotų jo pastangas, nukreiptų jas tikslo link... Tačiau dirbti, pvz., biure? Ar ministerijoje, kaip jo tėvas? Ką ten veikti? Ir dėl ko? Tomą ėmė slėgti „kosmoso baimė“, kaip jis ją vadino, tik šį kartą ją kėlė Darbas. Dirbti, kad užsidirbtum pensijai? Bet juk tai bus... kada tai bus? Ir ar iš viso bus? Štai – gyvenimas visiškai beprasmiškas, jei nėra pabaigos. Tekstas, ne knyga.

Tačiau pabaiga yra: mirtis laukia visų: ir bomžo, dabar slenkančio palei Rotušės aikštę, ir štai to įmitusio galimai vokiečio, valgančio lauko kavinėje cepelinus (ar pirmasis slenka autentiškiau, negu antrasis valgo?). Bet... kada tai bus, kada? Tomui jau kurį laiką atrodė, kad jo pelkėjantį gyvenimą išgelbėtų tik ankstyva mirtis. Skamba absurdiškai! Bet Tomui tai atrodė vienintelė išeitis: jei jam liktų gyventi, tarkim, pora mėnesių, na, gal pora metų, ne daugiau, gyvenimas kaipmat – atrodė jam – įgytų prasmę, intensyvumą ir spalvas. Kiekviena diena, artinanti jį prie mirties, būtų vis svaresnė, vis svarbesnė, vis ryškesnė. Jis lyg tikėjo, kad gyvenimas, tokiu atveju, imtų laipsniškai tankėti, kol virstų deimantu, kol taptų prasmingas ir ryškus, žėrintis ir akinantis kitus, net būsimas kartas. Gyvenimas, kol mirtis yra efemeriška ir atrodo esanti tolima kaip horizontas, atrodo išskydęs. Tik mirties artumas, jos suvokimas pagyvina gyvenimą. Ši keista mintis Tomą Apeironą keistai pradžiugino.

Jau nuo septyniolikos metų jam vis vaidenosi, kad greit mirs. Tačiau ši mintis nėra tokia vienareikšmiška: Tomas netroško mirties, ne, jis troško būtent gyvenimo, tačiau intensyvaus, spalvingo, tikro. Jis bijojo net pamąstyti apie nebūtį – ji jam regėjosi esanti „negatyvi begalybė“.

Tačiau kaip gyventi Žemėje, kai ji yra tik dalis kosmoso? Kaip gyventi Vilniuje, kai yra Milanas, Paryžius, Tokijas, Londonas? Kaip studijuoti lietuvių filologija, kai dar yra filosofija? O klasikinė filologija? O istorija? O meno istorija? O kiek pasaulių atsiveria Tomui prieš akis, įsivaizdavus, kad galėjo lankyti kitą mokyklą... Juk vien tai, kad jis būtų ne Tomas, o, tarkim, Tadas, numato begalę scenarijų ir leidžia įsivaizduoti begalę galimų gyvenimo formų.

Pasaulis ėmė rodytis toks didelis, kad ėmė triuškinti Tomą; jis, išpiltas prakaito, stovėjo Rotušės aikštėje, o tada lėtai ir ryžtingai pajudėjo link Šv. Kazimiero gatvės. Akimirką pagalvojo, kad šiuo metų a) ant jo veido nepaliaujamai ir abejingai auga šeriai; b) jo viduriuose šiuo metu aktyviai tęsiasi virškinimas. Pasaulis, atrodo, augo, skleidėsi ne vien virš jo, bet ir jame, pasaulio didumas/mažumas bloškė jį kažkur vis giliau į save – bet ne į save. Apie kokį „aš“ gali eiti kalba, jei šeriai ir žarnos nepaliaujamai drasko tą „aš“, tąso jį, lyg šunys mėsgalius ar kaulus? Bet visgi kažkoks „aš“ buvo ir suvokė, kad jį drasko šeriai ir neramina žarnos... Tuo tarpu viršum miesto tvenkėsi debesys.

„Jei žinočiau, kad greit mirsiu, aš... prieičiau prie jo...“ – tarė sau Tomas Apeironas, turėdamas minty tą jaunuolį, kurį godžiai stebėdavo autobuse, rytais keliaudamas į paskaitas ar egzaminus. Mintis jį užkalbinti atrodė tokia beprotiška, jog tik suvokimas, kad nebebus laiko gėdytis dėl šio begėdiško pasiryžimo (ką jau kalbėti apie veiksmą) galėjo pastūmėti Tomą tokiam žingsniui, kad ir teoriškai. Dabar jam vis ryškiau rodėsi, kad tik pabaiga, tik užbaigtumo nuojauta leidžia prasmei egzistuoti pasaulyje. Ar ne todėl sakoma, kad bus Paskutinis Teismas? Ar ne todėl visi nuolat laukia pasaulio pabaigos? Ar ne todėl filmai turi pabaigą? Knygos turi pabaigą? Ar ne todėl filmai ir knygos yra prasmingi, kad yra lyg ranka danguje apibrėžtas ratas, kuriuo nepaliaujamai plaukia debesys? Juk, jei ne tas ratas, mes net negalėtume suprasti to, kas vyksta aplink (aplink!). Muzikos kūriniai irgi juk turi pabaigą... Patirtys išvis išsiskiria iš nuolatinio pasikartojimo ir amžinojo sugrįžimo tik todėl, kad yra apibrėžtos, baigtinės. Pabaiga leidžia mums susiprasti, kad gyvename, ir kuo mažiau suvokiame, kad ji in potentia egzistuoja nuo mūsų gyvenimo pradžios, tuo mažiau gyvename... Ir jis staiga prisiminė, kaip kartą kursiokas, toks Antanas Hiubrys, per retoriką sakė kalbą apie tai, kad gyventi prasminga bus tik tada, kai mokslininkai sugalvos kaip gyventi amžinai. Tomas baisėjosi kiekvienu to liberalo (tas priklausė politinei partijai) žodžiu, persunktu begalybės geismo. Jis troško ne vien, kad ekonomikos ratai suktųsi amžinai, bet ir pačiam tame sukimesi dalyvauti!

Dabar Tomas ėjo Šv. Kazimiero gatve, trumpai žvilgtelėjęs į Bazilijonų vartus, – jų barokiškumas dabar kedeno jam plaukus, nes buvo jiems atsukęs nugarą. Nes jie vis dar egzistavo... Jie tebebuvo – jie ten ir jis tą žino. Išėjęs prie Bastėjos, apsižvalgė, tačiau panorama atrodė per plati, neaprėpiama; apėmė neviltis ir silpnumas. Gal jis serga? Tačiau ar liga nėra užpelkėjimas, bet toks esmingas užpelkėjimas, kad sunku pamąstyti apie kažką labiau susijusio su gaišimu, stagnacija, sąstingiu? Taip... tačiau netikėta mirtis, mirtis per nelaimingą atsitikimą, per teroro išpuolį ar pan. juk yra visai visiškai nelaukta ir todėl visai netinka. Juk jis, pakartokime, ruošėsi gyventi, o ne mirti. Tad, reikia žinoti, kad mirsi, kad tau nedaug liko, tačiau dar turi pakankamai laiko įgyvendinti svarbiausiems troškimams, patirti būties pilnatvę... Tačiau Tomas dabar jautė, koks efemeriškas šis pažadas: liga juk yra susijusi su kančia, skausmu, jis pats ligų visada bijojo; viltis, kad, žinodamas, jog tau nedaug liko, dar turėsi jėgų ir nuotaikos kažką prasminga veikti, ėmė rodytis akivaizdžiai iliuziška.

Tomas nusileido laiptais ir ėjo Maironio gatve, lenkdamasis automobilių ir bijodamas, kad, matydamas statybas, ims įsivaizduoti visas Vilniuje šiuo metu vykstančias statybas, net ir tas, kurių pats savo akimis nebuvo matęs... Tada nukeliavo į Bernardinų sodą. Ilgai žiūrėjo į tekantį vandenį, tačiau jį neramino, kad vanduo teka be pabaigos. Norėjosi, kad tai baigtųsi. Tada upelio čiurlenimas įgytų nukreiptumą, tikslingumą, prasmę, Tomo širdis imtų daužytis tolydžio greičiau, kaip stebint krepšinio rungtynių paskutines sekundes, kol tai baigtųsi... Ir jam norėjosi kažkaip pasirodyti, lyg tuoj bus pabaiga, kažkaip atlikti savo vaidmenį taip savotiškai, taip radikaliai, esmingai... Tačiau šis troškimas neišvengiamai atsimušdavo į suvokimą, kad kiekvienas būdas, kurį tik sugalvotų, būtų atėjęs į aktualybę didžiulio skaičiaus kitų galimų būdų išnaikinimo sąskaita. Kiekviena Tomo pastanga dabar jam rodėsi beprasmiška ir nebuvo valios, kuri gebėtų pasirinkti. Net pabaigos akivaizdoje jis tiesiog pasimestų ir nesugebėtų pasirinkti tokio vaidmens, kuriuo liktų patenkintas; milžiniškas kosmoso svoris dabar jį prispaudė prie Žemės. Jis prisiminė, kaip prieš kiekvieną pabaigą (krepšinio rungtynių, klausomos dainos, skaitomos knygos, paskaitos) jį apima besaikis blaškymasis, nerimas, chaotiškas mėtymasis, nesugebant pasirinkti vienos pozos, vieno gesto, vieno žodžio ar minties...

Tačiau šita Žemė juk... viso labo viena iš daugelio planetų, galaktikoje, kuri tėra viso labo viena iš daugelio galaktikų, Visatoje, kurios neįmanoma įsivaizduoti, nepresuponuojant, bent jau teoriškai, jos ribų, kas aiškiai yra neįmanoma, nes jei ribos – tai Visata ne beribė, o jei Visata ne beribė, tai ji – ne Visata, tačiau Visata be ribų neįmanoma įsivaizduoti, nes protas nėra be ribų, todėl protu su ribomis nepamąstysi Visatos, nes kaip gi tu ją pamąstysi... Juk įsivaizduoji ją su ribomis, ribotą, tad įsivaizduoji kažką kitką, tai negali būti Visata...

Tomas pajuto, kad pasaulis pilnas reiškinių, įsistebeilijo į medį, tačiau medis, o varge, juk visas gumbuotas ir toks įvairiopas, o kiekvienas lapelis... o kiek ten vabalų vabalėlių, o jei dar pamąstysime apie bakterijas... betgi apie grybus... Tada jis pajuto vėjo dvelksmą, tačiau tai buvo vėjas, kuris pučia tik Vilniuje, nors ir dalis didesnio vėjo, atmosferoje judanti oro masė... Tačiau kas yra vėjo apibrėžimas, jo stabili, fiksuota tapatybė? O Tokijuje juk dabar irgi pučia vėjas, tik koks tai vėjas? O ką šiuo metu veikia Ramūnas? Ir kur jis tai veikia, su kuo? Tačiau pats Tomas pajuto, kad veikia kažką su visais tais, kurie aplink – o jų buvo daug. Ir kur baigti jų skaičiavimą – ar tie už anų medžių dar aplink jį, o gal jau per toli? Jis juokėsi ir, kažką burbėdamas sau po nosimi, ėmė kalbinti antis, bandydamas pasidalinti su jomis savo mintimis; jos atsispindėjo blizgančiose ašarose jo akyse.


2017

Praeities prispausti amerikiečiai

Po įvykių Šarlotsvilyje tęsiasi debatai kas kaltas, kas nekaltas, ir ką daryti. Ten vyko „Unite The Right“ maršas, esą skirtas neleisti nukelti konfederatų kariuomenės generolo Roberto E. Lee paminklo iš seniau jo vardu pavadinto parko, dabar pervadinto „Emancipacijos“. Savotišką įnašą į polemiką įnešė Nida Vasiliauskaitė, paskelbusi Delfi.Lt straipsnį ta tema. Deja, platesnio vertinimo ji nepateikė, o susikoncentravo į minėtų įvykių pretekstą – paminklų konfederatų generolams ir kareiviams nukėlimą. Būtent šį klausimą aš ir pasistengsiu išnagrinėti.

Nida Vasiliauskaitė teigia, esą yra didus žygdarbis pastatyti paminklą pralaimėjusiam priešui, parklupdytam priešui ir taip susitaikyti, būti civilizuotiems ir ne-barbarams, ištiesti ranką pralaimėjusiam garbingoje kovoje, suprantant, jog viskas galėjo pasisukti ir kitaip. „Gerbti pralaimėjusį priešą – netgi paminklą jam pastatant – užuot apspjaudžius, perdarius į monstrą ir užtrypus – vienas nedaugelio dalykų, kuriais Amerika yra graži, protinga ir kilni. Buvo.“ – tvirtina autorė.

Tokiu atveju, tęsia autorė, barbarai ir Amerikos visuomenės kiršintojai yra būtent kairieji liberalai, reikalaujantys nuversti tiek metų prastovėjusius paminklus – anot jos – gerai nugalėtųjų valiai pralaimėjusiųjų atžvilgiu. „Taip, tai YRA fanatizmas. Iš pagarbos žmonijai atvedęs tiesiai į troškimą ją – visa visutėlę – prakeikti ir ištrinti, iš pastangų būti civilizuotais – į gryniausią barbarybę, iš siekio būti jautriu ir teisingu – į kraštutinį beatodairišką neteisingumą.“ – teigia Vasiliauskaitė.

„Come on, Robertas E. Lee <...> et alia tai todėl stovi bronziniai aikštėse, kad Amerika patikėtų esanti viena nacija, kad pralaimėjusi pusė galėtų išlikti ori, o laimėjusi atrodytų verta pasitikėjimo – kad nekiltų pilietinis karas. Nugriauti juos užsakyti gali tik tas, kas nori priešingai.“ – teigia autorė. Vasiliauskaitės įvertinimas, jog šie paminklai esą nugalėtojų pastatyti nugalėtiesiems, kaip geros valios ženklas, yra paprasčiausiai klaidingi: dauguma paminklų konfederatų vadams pastatyti 1890-1920 m. (ankstyviausias, apie kurį teko girdėti, pastatytas 1884 m.) t.y. po kelių dešimtmečių nuo karo pabaigos. Minėtasis generolo Lee paminklas pastatytas... 1924 m. Sutapimas ar ne, bet didvyrių atminimas pasidarė aktualus ne bet kokiu metu, o tais laikais, kai buvo įvesti prieš juodaodžius nukreipti įstatymai (Jim Crow įstatymai). Paskutinis paminklų statymo vajus prasidėjo 1950-1960 m., vykstant kovai už pilietines teises. Kitaip tariant, plika akimi matome, jog šie monumentai nuo pat pradžių tarnavo kaip Pietų kovos tęstinumo simboliai. Juos pastatė nugalėtieji tam, kad įrodytų sau ir juodaodžiams, kad visai nėra nugalėtieji, na, tai nebent jiems nutikusi nelaimė, kurią verta apraudoti, kaip neišnaudotą galimybę, tačiau kova dar nebaigta. Akivaizdu, kad paminklai atsirado kaip XX a. pr. realijų atspindys, kaip pateisinimas tam, kas tuo metu vyko. Dar įdomiau: jų pastatymo tikslas buvo sukiršinti žemiausius baltaodžių sluoksnius su juodaodžiais, kad jie nekovotų prieš išnaudojimą, kurio aukomis visi buvo. Tad, šie paminklai nuo pat pradžių buvo manipuliacijų objektas.

Paprasčiausiai tariant, Vasiliauskaitės interpretacija yra iš piršto laužta. Dar daugiau: paminklus statė konfederatų šalininkų organizacijos, ne nugalėtojai. Jiems nerūpėjo, kad „laimėjusi [pusė] atrodytų verta pasitikėjimo“ – jie tęsė kovą ir 1960-aisiais, nenorėdami leisti, kad būtų panaikinta segregacija – juk dėl to nusprendė anie, o išdidūs pietiečiai neketino jiems nusileisti. Nugalėtojų nuolaidumas, skatinamas taip pat ir Demokratų noro užsitikrinti pietiečių palaikymą, lėmė ne susitaikymą ir „buvimą viena šalimi“, o užsitęsusį konfliktą tarp baltųjų viršenybės šalininkų ir juodaodžių. Susitaikymui reikia abiejų pusių geranoriškumo, persimainymo, klaidų pripažinimo. Vasiliauskaitės romantiška tezė skamba be galo originaliai, tik, deja, mažai ką turi bendra su realybe.

Autorės tezė apie garbingą kovą ir mokėjimą, laimėjus, išlikti civilizuotam ir garbingam puikiai tinka iki-modernios epochos karams. Kare, kuriame susikerta materialūs valdovų interesai, garbinga yra per daug nesipūsti laimėjus. Kare, kuriame ginama tam tikra ideologija ar pasaulio vizija, žmonės ir jų garbė yra antraeiliai dalykai. Pripažinti priešo viziją kaip teisėtą reiškia, kad karas buvo beprasmiškas.

Už ką kovojo konfederatai? Paprastai tariant – už vergovę. Už teisę sudaiktintį žmogų pačia paprasčiausia to žodžio prasme. Aš visai neketinu atmesti konfederatų kariuomenės kareivių ir vadų žmogiškumo ir neketinu jų laikyti nežmonėmis. Ne, jie žmonės. Kaip žmonės, jie kovojo, kentėjo, krito, žuvo. Bet jie kovojo už esmingai blogą idėją. Jų „žmogiškumas“ ir „racionalumas“ neginčytinas, tačiau Vasiliauskaitė pamiršta pridurti, kad jų racionalumas buvo panaudotas blogam, o žmogiškumas nebuvo taikomas juodaodžiams. (Galiausiai, generolo Lee racionalumas vertinamas, studijuojant jo taktiką karo akademijose.) Jie kovojo, perfrazuojant autorę, už „kraštutinį beatodairišką neteisingumą“.
  

Be to, būti „tokiu pat žmogumi, kaip mes“ nereiškia, kad esi nusipelnęs paminklo. Paminklas ženklina iš principo ne-tokį-kaip-mes. Ir, kur Vasiliauskaitė sustotų? Štai generolas Lee – vertas paminklo, o Leninas, o, tarkim, Stalinas? Ar paminklų jiems nukėlimas irgi reiškia norą „ištrinti“ žmoniją? Ar ne tuo tie garbūs ponai ir užsiėmė? Ir ar bet koks paminklas, jei tik buvo pastatytas, jos manymu, vertas stovėti amžinai?

Vasiliauskaitė savo straipsnyje apskritai nepamini, už ką šitie garbūs ponai kovojo. Atrodytų, kad karas kilo be priežasties. Graži pasaka, kurią ji mums pasekė, iš esmės, yra apie brolžudišką karą, kurio pabaigą vainikavo didžiadvasiškumo protrūkis ir susitaikymas. Kad tarp tų dviejų baltaodžių brolių atsistojo Juodaodis, atsistojo Vergas, autorė pamiršta paminėti. Ir, deja, nepasiūlo Juodaodžiui vietos savo romantinėje didybės vizijoje. Susitaiko buvęs vergvaldys ir jo brolis, kuris neturi vergų. O buvę vergai? Ar juodaodžiams apskritai esama vietos toje bendroje didybėje, kurią neva reprezentuoja tie paminklai? Ar Amerika gali patikėti „esanti viena nacija“, jei didelė dalis jai priklausančių žmonių iš jos simboliškai išmesti? Generolai, kurie kariavo tame kare, gal net ne visi pritarė vergovei, tačiau tiesa ta, kad jie, nori nenori, tarnavo siekusiems ją išsaugoti. Amerikos visuomenei, kuriai priklauso ir juodaodžiai, suvienyti nelabai tinka baltųjų viršenybės šalininkų pastatyti paminklai baltųjų viršenybės stricto sensu gynėjams, kuriuos dabar lanko ir kuriems lenkiasi... baltųjų viršenybės šalininkai.

Tai, kad vieni stato paminklus tiems, kurie engė kitus – tas autorei atrodo nekvestionuotinas žmogiškumo ir jautrumo triumfas, – veda prie vis ryškėjančios dichotomijos „Mes vs. Jie“, kur abi pusės vis labiau praranda žmogišką veidą. Baltieji stato paminklus konfederatams? Juodaodžiai šlovins kovojusius prieš baltuosius jėga. Į tai baltieji atsakys didesniu konfederatų celebravimu, o juodaodžiai – dar aršesniu „Black Power“ celebravimu... Tie, kurie iš paskutiniųjų priešinasi vienų aukštinimui, nuoširdžiai garbina kitus. Visuomenė suskyla į frakcijas, kurios kiekviena turi savo „didvyrius“ ir niekina oponentų „didvyrius“. Tai veda į tribalizmą, o ne į universalizmą.

Svarbiausia, Vasiliauskaitė vaizduoja, kad didžiuotis savo „moraliniu pranašumu“ prieš konfederatus yra kairiųjų liberalų dekadanso viršūnė (ar dugnas). Na, taip, vergų nelaikančiam ir vergovei nepritariančiam žmogui nėra ko didžiuotis prieš vergvaldį. Argi ne moralinis reliatyvizmas tikinti, kad „tada buvo tokie laikai“ ir „tokia jų kultūra“? Tačiau tiesa, jog ir XIX a. buvo pakankamai žmonių, kurie buvo prieš vergovei. Ne vakar ji buvo pasmerkta, kaip, atrodo, mus nori įtikinti autorė. Jei nesama moralinio pranašumo, jei „nėra blogų žmonių, yra tik žmonės, kurių istorijos mes negirdėjome“, tada kaip iš viso kalbėti apie moralę? Tai yra universalizmo priešingybė.
    

Galiausiai, jeigu tai būtų paminklai „kritusiems kare“ ar kitoks karo atminimo įamžinimas, tada taip, galima būtų sutikti su Vasiliauskaitės versija apie „gerą valią“. Dažnas tų paminklų atrodo gana karingai... Kam kiltų mintis, kad jie – nugalėtiesiems? Žmonės, ėję ginti Roberto Lee paminklo, gynė ne „gerą valią“, apie kurią kalba autorė; jie gynė ne idėją, kad kare, toje didžioje nelaimėje, visi yra lygiai patrankų mėsa, – kažkas pasirodo esąs miklesnis, žudydamas žmones, kažkas kažką išgelbėja, kažkas pats išsigelbėja, kažkas parodo žmoniškumą, o kažkas – nežmoniškumą, – kur visi vienodai vargsta dėl kažkieno tolimų, jiems galbūt nesuprantamų interesų, dėl galingųjų užgaidų, – taip , tada beliktų sutikti: atmintis, liudijanti, kad karo beprasmybėje krito daug gabių, dorų, protingų žmonių iš abiejų pusių ir niekas nėra tiek šventas, kad tryptų jų atminimą, – atminimą būtent kaip šios nelaimės aukų – verta išsaugoti. Ne, ginusieji Lee paminklą gynė savitą Pietų identitetą. Tie paminklai liudija pietiečių nuostatą „Ir visgi mes buvome teisūs“. Tad, tai, kad Vasiliauskaitė nusprendė „istorinę atmintį“ ginti būtent pasitelkusi šį konfederatų paminklų pavyzdį, išties yra didžiulis nesusipratimas.
  

Jei kuo ir reikia kaltinti paminklų griovimo vajaus organizatorius, tai naivumu. Jie, regis, tikisi, kad, sušlavus po kilimu šiukšles, pasidarys švaru. Šie paminklai, drįstu spėti, abiem konflikto pusėms naujo aktualumo įgavo tik dabar, iki tol jie domino tik balandžius. Jei vienus jų nebuvimas nuramins, kitus suerzins ir įskaudins. Vienašališkumas yra blogiausia, kas šioje situacijoje gali nutikti. Guy Debord‘as teigė, kad Chruščiovo žymusis Stalino pasmerkimas buvo „stalinistinis“, t.y. taip pat nuleistas iš viršaus. Griaunant vergvaldžių kariuomenės paminklus, jų vertybės ir idėjos lieka. Kairieji liberalai, besitikintys lengvai suvesti sąskaitas su sudėtinga JAV istorija, neįvertina viso problemos sudėtingumo. Greičiausiai, jie nori simboliškai panaikinti rasizmą, kad nereikėtų kovoti su juo šiandien ir nereikėtų nagrinėti jo priežasčių.

O kaip su kitais paminklais? Juk visi „Founding Fathers“ turbūt buvo, mūsų laikų standartais vertinant, rasistai. Na, nereikia pamiršti, kad JAV atstovavo ne konservatyvią viziją (kaip atrodo dabar, kairiesiems liberalams ją puolant), o progresyvias idėjas, Apšvietos vertybes ir t.t. Tai, kad jie susilaukia kritikos ir jų pažiūros kelia pasipiktinimą, matyt, didžiai prajuokintų Burke‘ą, de Maistre‘ą ir kitus... Jų progresyvumas priėjo liepto galą, nes paaiškėjo, kad šie progresyvieji ne visur taikė vienodus standartus ir šitai dabar yra dėmesio centre. Tai jie griovė tradiciją, senąją tvarką ir buvo tų laikų „kairieji liberalai“. Kaip ir bet kokia pažanga, jų propaguota pažanga pasiekė stadiją, kai atsirado už ją pažangesnė pažanga. „Founding Fathers“ bėda ta, kad jie negyveno in times immemorial, be to, sukūrė valstybę, formaliai paremtą tam tikra filosofine koncepcija. Jų pranašumas prieš Lee yra tas, kad jie bent jau žodžiais skelbė teisingumą. To nepavargsta sakyti Slavojus Žižekas. Jie nebuvo šventieji, tačiau tai jų aukšti reikalavimai, kurie jiems dabar pakiša koją, įgalino mus juos vertinti ir to nereikia pamiršti.

Čia ir yra tas skirtumas, kurį sąmoningai pražiūri Vasiliauskaitė: ne tas pats yra būti žymiu mokslininku, būnant rasistu ar misoginu, ir vadovauti vergvaldžių kariuomenei. Vienas dalykas yra nekęsti juodaodžių ar žydų mintyse ar privačiai, o kitas dalykas – aktyviai veikti. Jei žmonės nori vertinti praeitį – puiku, tačiau tegu jie taip pat griežtai vertina save bei savo „didvyrius“.
               

Tiesa ta, kad Amerikos didybė stovi ant itin negarbingų pamatų, tačiau mesti šiuos žodžius į veidą Amerikos patriotui ir taip jo akyse pasidaryti „Amerikos priešu“ yra itin bloga taktika, norint iš praeities pasimokyti. Reikia siekti be nuoskaudų vertinti skaudžią praeitį, o aukų ir budelių provaikaičiai neturi vieni kitų teisti už prosenelių nusikaltimus – pakanka naujų. Tačiau tai nereiškia, kad reikia gyventi iliuzijomis apie didingą praeitį.
  

Galiausiai, akivaizdu, kad paminklai mūsų laikais ir jau seniai ne įprasmina istoriją ar įamžina didvyrių, nepriklausomai nuo jų politinės priklausomybės, atminimą, o yra sąskaitų suvedinėjimo įrankis, būdas iškelti savus ir nusmukdyti svetimus. Ir kada buvo kitaip? Be to, nereikia naiviai tikėti, kad paminklas atstovauja „visuomenės“ kolektyvinę praeities viziją – jis atstovauja tam tikro sluoksnio interesus; ši vizija retai būna kilusi iš „apačios“.
   

Kokia išeitis? Paminklus perkelti į Grūto parką ar panašią vietą, kur jų meninė ir istorinė vertė būtų suvokiama atsietai nuo šios dienos aktualijų, kurios ir sudaro jų reikšmę daugeliui.

O miestuose? Na, gal geriau nė jokių paminklų nereikia. Robertas Musilis sakė, kad nėra mažiau matomo dalyko, negu paminklas. Mes einame pro Kudirką ar Gediminą ir matome juos tik kaip foną savo kasdienybei. Jei atsiverstume Kudirkos raštus ar paskaitytume apie Gedimino žygius, paskaitytume jo laiškus ir t.t., jie mums būtų nebe „balvonai“ ir ne kažkokie dėdės, kurie mus „žavi“, nes taip pasakė mokytoja ar tėvai, o žmonės, kurie šį tą nuveikė ir už tai verti pagarbos ar bent dėmesio, ne celebravimo ir klūpojimo, kuris dangsto užmarštį, o bendravimo su jų palikimu. Tad, galiausiai, paminklai, kaip tokie, nėra tokie jau svarbūs, saugant atmintį.
   

Arba, štai vienas iš miestų, kuriuose stovėjo paminklas konfederatų kareiviams, jį perkėlė į muziejų, o jo vietoje nusprendė pastatyti paminklą visiems kritusiems kare. Manau, tai visai protingas sprendimas.
   

Pagaliau, akivaizdu, kad fašistams susirinkti Šarlotsvilyje viso labo prireikė preteksto ir jie tą pretekstą rado, juo pasinaudojo ir nukreipė dėmesį nuo savo idėjų. Konfederatų generolai jiems pasitarnavo kaip pritariantis balsas iš praeities, kuriuo jie tam tikruose sluoksniuose gali kažką motyvuoti. Taip garbūs džentelmenai tampa „įkvepėjais“ vizijos, kuri nieko bendra su jais neturi, postmodernios ir postironiškos alt-Right vizijos. Jei Vasiliauskaitei rūpėtų jų garbė, ją reikėtų ginti būtent nuo tokių „gynėjų“. Pasirinktas pretekstas, kad ir koks įdomus ir vertas aptarimo, nėra toks svarbus, kaip vaizduoja Vasiliauskaitė; išties, jei paminklai stovėtų toliau, įvykiai Šarlotsvilyje (ar kur nors kitur) vis vien būtų įvykę, radus kitą pretekstą.

Praeitis vis dar slegia amerikiečius, bet nurašyti tai, kaip „išprotėjusių leftistų“ bandymą sunaikinti istorinį atminimą, nutylint to „atminimo“ konstravimą ex post, dangstant nenorą apskritai vertinti praeitį keistomis įžvalgomis, neturinčiomis nieko bendra su istorija, prasta išeitis. Teisingumo troškimą, kad ir kokį naivų, reikia ne nurašyti kaip fanatizmą, o nukreipti kitur – į kovą su dabarties bėdomis, pasimokant iš praeities.

Prierašas apie „banalybės kultą“

Praeitais metais filosofė Nida Vasiliauskaitė savo Delfi.Lt publikuotame straipsnyje pateikė tam tikrą apibendrintą koncepciją, kurią pavadino „banalybės kultu“. Iki ir po to daug minčių ta tema „Facebook“ sugeneravo ji ir jos kolegos grupėje „Totalitarinis feminizmas“. Atsižvelgdamas į tai, jog ši koncepcija nėra užbaigta, vis vien noriu ją, kad ir pavėluotai, pakomentuoti.

Autorė pradeda tvirtindama, jog hipsteriai, „kartu su „visais““ palaiko, „politiškai ir kasdieniais gestais“, banalybės atmosferą – tai atmosfera, „kurioje nieko kokybiškai naujo nutikti negali, žaidimo taisyklės iš anksto žinomos, viskas vienodai svarbu ir todėl niekas nebesvarbu, nes didelėmis idėjomis <...> tiki tiktai naivuoliai, pamišę revoliucionieriai ar kvailiai, o didelių žmonių nebūna“. Tokia padėtis susiklosto ne savaime, o yra palaikoma tam tikros „doktrinos“, kuria remiasi kiekvieno/s pasaulėžiūra. Tai – ir kultas, kurį sudaro „ritualizuota priežiūros, restitucijos, galutinių prielaidų apie tikrovę ir jų pagarbinimo sistema“. Kulto adeptai gina kultą, net negebėdami įvardyti, kas jį sudaro, anot autorės.

Sakyčiau, „banalybės atmosferą“ pirmas aiškiai aprašė Herbertas Marcuse savo veikale „Vienamatis žmogus“. Jis aiškino, kad, kadangi viskas svarbu, niekas nesvarbu, kažkokia alternatyva tampa nepamąstoma. „Banalybės kultas“ primena Guy Debord‘o aprašytą „spektaklio visuomenę“ ir Hannah‘os Arendt veikale „Žmogaus būklė“ aprašytą perėjimą nuo „veiksmo“ prie „elgesio“.

Toliau Vasiliauskaitė išvardina 6 „tezes“, būdingas „banalybės kultui“ bei dar kelias pastabas. Pažvelkime į jas atidžiau.

Jos pateikiamos „tezės“ – tokios:

1. žmogus privalo būti „normalus“, tokia, kaip visi, gyventi „pagal gamtą“, paklusdamas biologiniam determinizmui, kuris atmeta unikalumą;

2. žmogus priklauso kitiems ir privalo atitikti jų lūkesčius (t.y., turi būti banalus) bei vykdyti jų nurodymus;

3. žmogus  neįsivaizduojamas be bendruomenės, jis neturi valios, o yra tik „bendrojo molio“ (iš kurio visi nulipdyti) gumulas ir privalo atlikti tam tikrą vaidmenį, turėti kažkokią tapatybę;

4. jausmas, nuojauta – svarbiau nei mąstymas;

5. normą žmogus privalo priimti, kaip transgresuotiną, ne per daug rimtai, su sąlyga, kad ji bus pripažinta;

6. sistemos pokyčiai laikomi sunaikinančiais visumą.

Toliau: „obsceniškas galutinės lygybės-nieke šventimas“. Lygybė „banalybės kulte“ esą suvokiama, kaip „nelygiųjų lygybė“, pagrįsta baziniu vienodumu, dažniausiai apeliuojant į biologiją.

„Banalybės kultas“ esą verčia neanalizuoti, neskirstyti dalykų, nematyti skirtumų. Atsisakymas matyti skirtumus iliustuojamas gana keistais pavyzdžiais: „nuo senovinių liaudiškų „ar ten taip, ar biskį kitaip“, „kaip pavadinsi – nepagadinsi“ iki dabartinio „nesikabinėk prie žodžių““. Neaišku, kaip šis bendrumo suvokimas siejasi su neoliberalizmo skleidžiama idėja, kad reikia garbinti visas tapatybes, na, ir būti vaidmens atlikėju/a.

Gana keistu pavyzdžiu straipsnis ir užsibaigia. Kalbėdama apie gentis, tai, ką pavadina „herojinėmis visuomenėmis“, Vasiliauskaitė pastebi: „ten nėra individo, bet yra istorija ir yra tam tikras Mega-Individas, kurio epopėją tęsia pavieniai gyvenimai“.

Galiausiai, prieinama išvados, kad „banalybės kulte“ nėra apie ką papasakoti, nieko ten nevyksta, yra tik pavienis individo gyvenimas, jo slegianti kasdienybė, kurios neva neįmanoma peržengti ir šis suvokimas lemia politinę šios „atmosferos“ manifestaciją – tai, ką autorė įvardija, kaip „neoliberali demokratija“.

Kalbėdama apie jausmo/mąstymo perskyrą, Vasiliauskaitė teigia, kad iš jausmo vertinimo atsiranda „„gyvo bendravimo“, besąlygiškai pozityviai priešinamo virtualiam, fetišizmas“, ką ji čia susieja su Zygmunto Baumano interviu išsakyta mintimi, kad socialiniai tinklai – „spąstai“. Iš to (ir daugelio kitų jos pasisakymų) darytina išvada, kad soc. tinklų kritika kažkokiu būdu yra sudėtinė „banalybės kulto“ dalis. Tokia mintis, kuri čia labiau numanoma, negu aiškiai išsakyta, yra visiškas nesusipratimas.

Kaip jau esu rašęs, socialinių tinklų keliama problema yra ne tariama grėsmė „gyvam bendravimui“, tačiau tai, kad, trumpai tariant, a) jie fundamentaliai išreiškia „vienamatės visuomenės“ esmę; b) jie yra kontroliuojami iš išorės ir yra manipuliavimo realybe priemonė; c) jie leidžia biopolitinį žmonių skirstymą/valdymą; d) jie suteikia prielaidas manifestuotis visam tam, ką Vasiliauskaitė vadina „banalybės kultu“ – jie ir yra grybiena, rizoma, kuria plinta informacija. Todėl būtina skirti apsimestinę kritiką ir tikrų soc. tinklų keliamų problemų, kurios yra atspindys bendrų valdymo tendencijų, įvardinimą.

Trumpai apžvelgus straipsnyje nurodytus dalykus, matosi stulbinamas panašumas į Debord‘o aprašytą „spektaklio visuomenę“. Debord‘as konkrečiai nurodo būtent tiek „spektaklio visuomenės“ neistoriškumą, kurį sieja su struktūralizmu, jos „banalumą“, kurį aiškiai išveda iš kapitalizmo raidos, jos siūlomus role models, pavyzdžiui, įžymybę, laiko „individo priešu“. Taip pat jis pabrėžia, kad „spektaklio visuomenė“ kuria tam tikrą „naująją valstietiją“, kuri gyvena „kontroliuojamoje teritorijoje“, naujajame mieste, ją jungia dirbtinis, „spektaklio“ užtikrinamas, tamsumas. Debord‘as akcentuoja, jog tokio miesto prigimtis yra tokia, kad, pasak jo, ten niekas niekada nevyko ir niekada neįvyks. Tai yra būtent tai, ką teigia Vasiliauskaitė.

Apie sistemos pajėgumą integruoti nukrypimus kalbėjo tiek situacionistai, tiek Th. W. Adorno, tiek Slavojus Žižekas. Vasiliauskaitės pastebėjimas, kad kliūtis „banalybės kultui“ yra ištikimas taisyklėms individas, yra labai taiklus. Tačiau, kita vertus, neaišku, kaip tai susiję su sistemos „jautrumu“ ir nuolatinės apgulties būkle.

Radikalus individualizmas primena vieno anarchizmo pradininkų Maxo Stirnerio idėjas. Kadangi nesu su jomis gerai susipažinęs, plačiau nekomentuosiu.

Vasiliauskaitė kalba apie esminę „banalybės kulto“ opoziciją valiai, autentiškam veiksmui ir didiesiems žmonėms, ką pabrėžė Arendt. Ji ne kartą kalbėjo apie tai, jog nuo veiksmo ir sąmoningo pasirinkimo pereinama prie buvimo sąlygotu gyvuliu. 

Tačiau yra vienas ryškus skirtumas: Vasiliauskaitė, kitaip negu Marcuse, Arendt ir Debord‘as, visiškai neanalizuoja fundamentalaus klausimo, kaip „banalybės kultas“ randasi ir kam tai naudinga. Taip, aišku, kaip dieną, kad jis palaiko status quo, tačiau kodėl būtent jis? Jungtinės Marcuse‘s, Arendt ir Debord‘o pajėgos atskirai priėjo tos pačios išvados, kad po-industrinio kapitalizmo tikrovė yra tiesioginis kapitalizmo raidos produktas. Tačiau Vasiliauskaitė nei patvirtina šį atsakymą, nei jį paneigia. Tad skaitytojui lieka neaišku, kodėl „banalybės kultas“ išvis atsirado.

Norėtųsi istorinio požiūrio. Ypač problematiškas man atrodo autorės lengva ranka daromas tokių dalykų, kaip džiaugsmas, kad visi mirsime, kuriam iliustruoti skirtos citatos skamba, lyg būtų paimtos iš Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, liaudies patarlės apie skirtumų tariamą nebuvimą bei specifiškai postmodernios ištaros, sulyginimas. Kyla klausimas, ar „banalizacijos“ procesas glūdi pačioje visuomenės, bendruomenės esmėje, ar tai, visgi, specifiškai modernus reiškinys.

Taip pat tekstas kenčia nuo sunkiai permatomo stiliaus, nes gremėzdiški sakiniai sujungia į vieną dalykus, kurie nelabai tarpusavyje susiję. Nelabai aišku, kodėl į vieną sujungiami išoriškai priešingi reiškiniai, kaip kad „vertybių“ saugojimas, būdingas dešiniesiems, ir „progresyviųjų“ parodamasis transgresyvumas. Paviršutiniškai žiūrint, tai atrodo nesuprantama. Panašu į pabirus faktus. Susidaro įspūdis, kad paminėti dalykai tikrai nėra esminiai, pagrindiniai ar vieninteliai „banalybės kulto“ elementai, juos galima pakeisti kitais.

Taip pat, norėtųsi paklausti, kokia teorinė prieiga įgalina šias išvadas. Mano išvardyti filosofai turi vienokią ar kitokią agenda, tačiau neaišku, kokia yra, autorės nuomone, alternatyva. Labai džiugu, kad Vasiliauskaitė gina individualizmą ir laisvą valią, tačiau lieka neaišku, ar čia kalba eina apie kažką panašaus į Arendt propaguotą klasikinį idealą, ar, blogiausiu atveju, į mažai mūsuose žinomo tinklalapio Spiked-Online.Com reiškiamas pažiūras – „kairumu“ pridengtą dešinįjį „darau, ką noriu“ tipo „libertarizmą“. Vienu žodžiu, norėtųsi aiškesnio istorinio, politinio apibrėžimo, kas yra „banalybės kultas“, nes paskiri dalykai – akivaizdūs, tačiau kiti atrodo atsitiktiniai. Straipsnis – originalus, tačiau trūksta detalios analizės. Man atrodo, jog „banalybės kultas“ turi būti aptariamas ryšium su „spektakliu“ ir perėjimu nuo veiksmo prie triūso (labour) ir kažkaip pratęsti ankstesnes analizes.

The Importance of Not Voting

As the General Election approaches, I would like to present my thoughts on the subject in a quite specific way – not by endorsing either party or enthusiastically urging people (especially young people) to vote for whomever they want, but to consider whether one should or should not vote in elections.

First of all, one begins by asking the simple question: ‘How am I to make a difference?’ The simple answer is – take part in politics. The most general way in which citizens do this in a democracy, is by voting in general and local elections (and presidential elections elsewhere). Thus we – so we are told – decide what will become of our lives in the next 4-5 years. ‘Britain decides’ – we hear here and there as the vote looms. If we do, we decide for those who do not take part in elections too.

Suppose I vote. When I cast my ballot, I effectively endorse the system in toto. I endorse its very structure – I take part in the general will (Rousseau) and give in to it. When people say that only those who voted can criticise the ones elected, they are wrong: a vote for Labour is a vote for the Tories as well, since you agree your local Labour MP will take his or her seat in the House of Commons made up of representatives of all parties, the Tories included. This in itself is not yet enough to panic. After all, if we agree to take part in the democratic process, we must endorse it as a whole never mind the consequences that we ourselves might be opposed to profoundly. This is the basic rule of modern democracy.

But what if I see that my vote does not anyhow affect the system itself, since most questions – indeed, the most fundamental ones – are usually agreed upon by all parties taking part. Here we counter what theorists call the post-political condition. Simply put, it means politics lose their political essence. What is left is administration of citizens via techniques of governmentality (Michel Foucault’s term). So, we see decision-making turn from a political thing to simple calculation, best done by computers and not humans; ideas and metaphysical concepts give way to efficiency and pragmatism that leave no place for human action, that, according to Hannah Arendt, is essential to politics.

     

Here two strategies emerge. Firstly, if I refuse to vote, not wishing to endorse the system, it may be because I wish for certain reforms, even if limited – say, changes to the voting system. Or maybe I wish the actors in the political game would again get political. I might wait for a better day, when politicians would come up with new ideas and allow me to choose between qualitatively – not quantitatively – differing visions for our future. Rosa Luxemburg once said that back in the day clashes between different ideas and classes were honest. If it was about ‘Socialism vs. Capitalism’, she argued, it would be a clear choice. This is what I might want as well – a clear choice. However, I see this choice as anyway within the limits of the system.

Secondly, I might want to abolish of the system itself. That is, I can reject elections if I see voting is essentially flawed and the system makes no change possible at all. Thus, I reject the system altogether. Party politics are illusory and only hide the basic unity of the system. Guy Debord thought the voting system is conservative, whilst capitalism is constantly revolutionising itself. If I realise that proposed amendments that would supposedly improve the living conditions of the poor and vulnerable, are merely like rearranging the seats on the Titanic, my only answer is not voting.

So, the former reason for abstaining is based on a belief in the system but with a wish for certain changes, that would reinvigorate it (or a return to basics), while the latter means rejecting the system as the root of all problems which different parties promise to solve.

Refusing to take part in elections is not uncommon today and is proposed by well-known theorists like Slavoj Žižek or Alain Badiou and in the past has been advocated by a wide array of critics of representative democracy and government. They note the fact that elections do not actually change anything, and not simply because particular people are not suited to govern, but because of the very nature of the system. It cannot be changed piecemeal, only rejected as a whole, they argue.

  

The ones who argue against voting from the perspective of bettering the system without getting rid of it are often the ones endorsing ‘political’ movements, or so-called populists. They see such forces as marking a return to genuine politics after what Francis Fukuyama called ‘the end of History’. When a new movement/party emerges or people like Bernie Sanders or Jeremy Corbyn get into the spotlight, those wishing a return to politics feel like they are actually witnessing it. So, they go back to voting and support new populist mass movements. A Trump or a Marine Le Pen echoes their sentiment of rejecting the Establishment. Tired of patronizing administrators, people embrace a new kind of politics manifestly at odds with the status quo. As these supposed radicals constantly reminds us of this, even if they do not in principle oppose the system, the fact that they receive massive support, speaks volumes about how deeply people are fed up with post-politics.

So, if I decide not to vote, it’s perhaps because: 1) I feel it is meaningless, because things never change; 2) I reject all participants of the election and wish for better politicians. In the latter case, it is easy to see what I should do – engage with the party I most support and do my best that they change for the better, or start my own one. This requires patience and an ability to compromise, to talk to people, to engage in debate. However, it also means I can hope to see some change. In the former case, I am left unsure what to do – if I reject the system, I am side-lined and feel out of sync with the world (election coverage on TV, but I ‘don’t care’); I simply live my life with no hope for change or dreaming one day it will come, but perhaps not in my lifetime.

Before I move on to discussing the issues with not voting, maybe I ought to consider voting, after all.

The main reason for voting is usually a belief that at least this time we all have a duty to ensure someone with a horrendous agenda does not get elected. That is, I might decide to vote because I see a rise to power of some people, who threaten something much bigger than the status quo. After all, it is about avoiding the worst case scenario. Flawed Labour seems a more reasonable choice than five more years of Tory domination. And, you may ask, should not I help to stop a Trump or a Le Pen from government? I might detest Clinton, as did a significant part of her voters, but I might endorse her to save us all from supposed fascism. Here we see that if I am unsure about voting, what motivates me to go to the polling station is not a new-found love for Labour or for Clinton but fear of impeding terror and more suffering. To prevent the worst I choose the lesser evil.

There are obvious ways of criticising this benevolent wish. The system finds pleasure at portraying its enemies as a threat to its very essence and to the stability of our everyday life. If the Establishment is out of ideas, it can always employ fear. Coaxed out of my place on Election Day, I cast my ballot for people I utterly detest because I am horrified by a perspective of Trump or the Front National. The status quo makes me endorse it by making up spectacular encounters between supposed polar opposites.

So if this last try to prove I need to vote proved unconvincing at best, what now? It is clear that the choice between two evils is what is evil about elections. However, two counter-arguments can be presented against abstaining.

First, what kind of system does such a position entail? If we follow the unrepentant Maoist Badiou, it would be communism which is not only unlikely, but disturbingly vague – as if Marx’s formulation wasn’t! If we follow Debord, it would be council communism. If we follow anarchists, obviously we get various forms of self-governance. At best, these ideas are vague. At worst, a distorted ideology might lead to totalitarianism or a more low-key dictatorship. Again, we return to the concept of the lesser evil: the choice between the status quo and Stalin’s Russia or Pol Pot’s Cambodia is a no-brainer. Like those voting for the Establishment’s candidate, we could say that better we elect him or her and relentlessly fight them for the next four or five years than lapse into fascism.

Second, what effect does not voting actually have on our living conditions? That is, if I do not vote, what will change? While I may continue to occasionally entertain dreams about the coming victory of communism or anarchism, I will be forced to carry on with my life, to use social services kindly provided by the system and nothing will change for the better, since at best I could speak at meetings or write essays like the one you are currently reading. As Timothy B. Lee argues: “<…> “principled” non-voters have the luxury of not participating in the political process because millions of others are doing the hard work of making democracy work <…>.”

How to respond to such arguments? Well, obviously no one would like to choose outward dictatorship in the stead of democracy, however flawed, but if at the end of the day the two are less different than we think (as noted by Giorgio Agamben), this choice is obfuscating the innate unity of the Spectacle, to use Debord’s term. Then again, if the system can impose itself on us because it exists, this does not mean it is equal to life itself. As for the supposed laziness of the apathetic voter, who does not want to take part anymore, again, we fall prey to false choices because we still believe in capitalist virtues and we want to see anti-capitalism act in a capitalist way and we want to see some ‘action’ to entertain ourselves, but actions in the context of this system only help it thrive as we waste energy not when we think, but when we take up various spectacular forms of action, taking part in a political circus of colourful protests, contemporary art performances or being Social Justice Warriors – it all is less that futile – it is detrimental to the struggle against capitalism. Nevertheless, I admit it is worth questioning whether your not voting is helpful.

  

So, after all, should you vote on June 8^th? I would say better do not to vote or at least do not to vote Tory, who would lead Britain to more poverty and suffering – stably and under strong leadership. By not voting, you refuse to engage with the system that is leading not only Britain, but the whole world to a catastrophe – ecological, demographical, economic… Vote, if you believe it will bring change. If you vote Labour, you might think you will get kinder capitalism, but the thing is that capitalism is essentially the opposite of kindness. I would be dishonest if I would not admit I enjoyed seeing Labour surge in the polls, but can they deliver? The inert mass of Labour MPs, who supported Blair and Brown, neoliberalism and the Iraq War, is here to stay. Corbyn needs them to win, but they hardly need him. Don’t vote but think, before acting.

Mieste

Sėdint kavinėje, visos juslės buvo įtrauktos. Akys slidinėjo nuo mažų žmogeliukų (futbolas), lakstančių palubėje – jie lakstė ir valdė daugybės mažesnių žmogeliukų emocijas: kiekvienas jų veiksmas persiduodavo tamsiai masei, supančiai žalią lauką, kuriame jie lakstė, – iki stebėtinai tikroviškai pateiktos mizanscenos tiesiai po jais – du vyriškiai kalbėjosi, ant jų stalo stovėjo sklidini alaus bokalai; už lango nerūpestingai ir susirūpinę, susikuprinę žygiavo žmonės, juos irgi kažkas tampė už virvučių, kaip tą minią žiūrovų, kuriuos žmogeliukai, lakstantys paskui kamuolį, valdė, lyg lėlininkai. Tačiau viskas buvo priešingai: tai tie žmonės buvo laisvi – jie valdė juos stebinčiojo emocijas, kėlė asociacijas...

Šalia išsidrėbė du pusiau pažįstami žmonės, kursiokai. Jie pasikvietė Vaidotą į šią kavinę, vedini kuo tikriausio draugiškumo – bent jau taip manė pats Vaidotas. Dabar gi jie laikė jį savo rankose ir tylėjo. Skambėjo muzika. Klaiki muzika.

– Ką tu manai apie B.? – paklausė skvarbių akių Mykolas. Dar skvarbesnis, įžūlus, buvo Tomo žvilgsnis, jis sėdėjo priešais. Tomas laikė stalą apgėlbęs, jo plėšrios rankos gniaužė jo kraštus. Akivaizdi klasta.

– Ką aš manau apie B.? Na... – pratįsai išlemeno Vaidotas. Kartoti klausimą – laimėti laiko. Stebėti, stebėti. Deja, akys atrodė tiek pat iškalbingos, kiek balandžių akys, mažos oranžinės akys.

– Taip, mums su kolega kilo toks klausimas. – tvirtai tarė Mykolas. Mykolo balsas atrodė trupinantis žodžius. Plytos.

– Aš manau, kad B. kažkoks pasipūtęs kvailys. – iškošė Vaidotas. Jis nebenorėjo apie tai galvoti. Nemėgo ilgai galvoti apskritai. O dar ta muzika. Jo akys nukripo į negirdimą futbolo mačą. Jis pasijautė esąs stebimas – kad ir kur kryptų jo akys, tai kažką reikš. Jo juslėms viso to buvo per daug.

– Taip... – nusišypsojo Mykolas, katiniškas jo veidas.

Pirštai, Tomo pirštai minkė medį.

Vaidoto pravardė mokykloje buvo „Medis“. Prisiminimas. Užliejo šleiktulys. Jis norėjo trenkti Tomui. Jo marmūzė buvo savimi patenkinta. Vaidotas akimirką pamanė, kad pats atrodė ne ką geriau – kur ten, blogiau!

– Aš ir sakau, kad reikia daryti tą j... projektą, bl... – ryžtingai iškošė vyriškis kairėje. Jo ranka laikė šakutę, ant kurios kabojo kažkoks neaiškus mėsos gabalas. Jo kolega linksėjo. Vaidotui pasirodė, kad suaugusieji būtinai klastingi. Norint suaugti, reikia tapti klastingu. Kvailos mintis, pamanė pats sau.

– Mes ir sakome: koks mulkis tas B. – tarė Tomas.

Netrukus padavėja, už Vaidotą tai jau tikrai jaunesnė mergina, atnešė stalo įrankius. Mykolas: kotletai ir salotos, Tomas: cepelinai ir salotos. Vaidotas užsisakė sulčių. Jis pasijuto pasmerktas. Stalo įrankiai galėjo būti panaudoti ir kaip kankinimo įrankiai. Ir tas kvailas jausmas, kad jis čia sėdi. Štai už lango žengia tiek laisvų žmonių, tiek daug žmonių – bet gal jie vieniši, o jis štai turi net ne vieną, o du draugus. Štai, štai ta mintis, kuri jam galutinai atėmė idiotišką norą jaustis gerai, – jokie jie ne draugai. Noras jaustis gerai – lyg būtų dėl ko...

– Klausykit, aš tuoj. – jis tarė ir mikliai atsistojo.

Atsistojo ir, labai negrabiai, lyg girtas, nupėdino tarp kėdžių, stalų, matė tiek daug lėkščių, pilnų valgio, kuris ruošiasi paskutinei kelionei į žmogaus vidurius, gėrimai.

Ir štai jis nuėjo į tualetą.

Vaidotas visai nenorėjo į tualetą. Jis nusiplovė rankas, pažvelgė į veidrodį. Pasuko galvą, pasitaisė plaukus, pakėlė antakius, šyptelėjo, kreivai. Dabar kitaip šyptelėjo. O dabar pažvelgė kažkur prieš save, aukštyn. Taip, tai kartojasi. Vaidotas jau seniai susitaikė, kad vientiso savo paties vaizdo jam nepavyksta susikurti. Dabar ir vėl jis matė visą galeriją vaidotų. Jie galėtų būti bet kas. Jie galėtų būti kažkas, kas turi draugų. Kas užsisakys alaus. Kas griebs padavėją už užpakalio. Kas pasiųs Mykolą ir Tomą ir suras tokius žodžius, kad jų akyse pasirodys ašaros – jų. Net jų akyse. Visi tie vaidotai buvo kažkas Kitas. Visi jie buvo skilusio veidrodžio gabalai. Štai šitas jam net patiko, jam buvo jo gaila. Jis panūdo išgelbėti jį iš Tomo gniaužtų. Akimirką įsivaizdavo save pas dantistą: dantistas bus Tomas, jo kietos, šaltos, drėgnos rankos gniauš štai šito Vaidoto žandikaulį. Juk tie pirštai tikri... Kodėl taip negalėtų būti?

Jis lėtai išėjo iš tualeto. Pasaulis nepasikeitė. Pasaulis toliau spjaudėsi šlykščia gitarine muzika, standartas, prie kurio tave pratina nuo vaikystės, radijas, TV, pasirink iš daugybės šlykščių dalykų, pasirinkimo prievarta. Pasirinkti kažką kitą. Pasirinkti nepasirinkimą.

Staiga, lėtai eidamas tarp nuo gatvės nutolusių stalų ir baro, Vaidotas pamatė, kaip suokalbiškai kalbasi Tomas ir Mykolas. Ir pajuto, kiek stipriai jis jiems nereikalingas. Ir visiems, visiems šitiems žmonėms. Ir tai visai ne jų kaltė – džiaugsmas pabudo jo širdyje. Pirmą kartą tą dieną Vaidoto širdyje suspindo kažkoks graudus džiaugsmas. Tada pat jam gimė mintis, tokia paprasta, kad net stebėjosi, kodėl pirma apie tai nepamąstė. Jis išeis.

Žaidimas, vaikystė, rungtynės, lenktynės – tikra, kažkas tikra sušvito, Vaidotas, kreivai šypsodamasis, nenuleisdamas akių nuo Tomo ir Mykolo, sliūkino lauk. Jo širdis daužėsi ir jis jautėsi gyvas. Akimirką jo širdis pradėjo daužytis sparčiau, nes Tomas staiga sukluso ir, atrodo, tuoj ketino pasukti galvą, kuomet Vaidotas stovėjo, kad ir per kelis metrus nuo jo, bet tiesiog priešais. Tačiau tuo metu pasigirdo giliai jausmingas „Bl...“ ir nukrito kažkas sunkaus – anam vyriškiui pavyko netyčia nubraukti savo bokalą ir, putodamas, alus sklido visomis kryptimis.

Tomas sužiūro į apačią, visi atsisuko, o Vaidotas metėsi link durų, štai dar vienas žingsnis ir jis jau buvo išlaisvintas iš maisto kvapų, iš suaugusiųjų šnekų, iš televizoriaus, iš trankios muzikos, iš bokalų skambčiojimo. Jis jautėsi atsibudęs, atsipeikėjęs ir, svarbiausia, jautėsi iškrėtęs šunybę.

2017

Fronto linija

Stoviu balkone. Nerūkau, nors taip įprasta įsivaizduoti žmogų, stovintį balkone ir rūkantį. Lauke – žavus rūkas, žadantis naujoves, nuotykius ir dar bala žino ką... Na, tokia interpretacija galima, galimos ir kitos, bet man šitoks oras vasarą ir dar ryte atrodo kažkaip didingai; jaučiuosi galintis (ir turintis) kažką nuveikti. Bet kaip įtemptai aš stoviu, pagalvoju pats sau.

Du dalykai man neduoda ramybės – o gal trys – tai šviesoforas, kuris vykdo savo misiją taip įkyriai monotoniškai, kad to parazito niekaip neišmuši iš vėžių, jis vis taip pat visiškai vienodai įsijautęs į įprastą rutiną: žalia, geltona, mirksi geltona, raudona, aišku, galima ir kitokia interpretacija, bet ne esmė... Darbuojasi, monotoniškai, nuobodžiai. Kitas dalykas – tai mašinos. Ypač užknisa pilkos. Jos atrodo kažkaip negyvai, be to, apgaulingai, nes jų pilka yra labai šviesi ir man atrodo kažkodėl artima baltai, nors kontrastas su „tikrai balta“ mašina būna daugiau negu akivaizdus. Bet, svarbiausia, jos nuolat kažkur važiuoja.

Tie du dalykai užknisa mane, stovintį balkone, todėl, kad aš nejaučiu laiko tekant nuosekliai – vis rodosi, kad jis teka pasišokinėdamas. Tad man atrodo, kad reikia kažką daryti, kai šviesoforas žybsi akimis, lyg skaičiuotų laiką, arba, dar geriau, lyg būtų metronomas. Šviesoforas žymi metrą. Aš privalau kažką daryti su tuo! Kažką veikti, stengtis įtilpti į metrą, lyg orkestro muzikantas, o gal dirigentas, tik kažkaip vis nepavyksta, jis, atrodo, čia pereina nuo 4/4 prie 5/4, čia šoka prie 7/8, kas mane visiškai išmuša iš pusiausvyros. Blemba, taip nebūna – jeigu šviesoforas ir žymi metrą, tai visada vienodą... Protas taip sako, bet aš tuo lyg netikiu. Bet, atrodo, ir vėl... Užteks!

Kai paskaitai ligų aprašymus, susimąstai: ar man visada, plaunant galvą ar šukuojantis, tiek plaukų iškrenta, o gal... Arba: ar mano rankos visada buvo tokios plonos, o gal... Arba dar geriau: ar man visada mėlynės gijo po savaitę, o gal... O gal tau galas, žmogau, štai imsi ir pasimirsi, ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Spauda pilna straipsnių, kurie kone – keista versija, bet vis tiek – piktdžiugiškai skalambija „Vyras galvojo, kad praeis, bet tai buvo tik pradžia“ arba „Ši liga pakerta to nė neįtariančius“. Reikėtų įkurti hipochondrikų asociaciją, lygą ar sąjungą, ir kreiptis į visas mažumas ginančias įstaigas, kad patrauktų šitą šūdą iš eterio. Reikėtų paskaičiuoti, kiek žmonių dėl tokių idiotizmų žudosi, tada uždegti atitinkamą skaičių žvakučių prie laikraščių redakcijų ar prie Seimo, arba prie abiejų.

Susinervinu. Stoviu prie lango balkone. Oras kaip niekad žadantis nuotykį. Bet jokio suknisto nuotykio galiu nesitikėti, kol neišspręsiu vieną sunkų klausimą. Klausimas: jeigu aš paliečiau vonioje sieną muilo gabaliuku tris kartus, ar tai reiškia, kad aš turiu pradėti iš naujo visą procedūrą, nes juk aš privalau paliesti ją keturis kartus, bet, kai paliečiau, pagalvojau, kad ir paliečiau keturis, bet paskui bandžiau prisiminti ir dabar man dingojasi, kad tris... Kai liečiau paskutinįsyk, galėjau paliesti dar kartą, bet paliesti penkis būtų... Labai blogai. Ir nepamenu, lyg pirmą kartą viską gyvenime daryčiau. Bet reikia pakartoti ir viskas – tylu, ramu; tačiau, lyg tyčia, įsipareigojau, užėjęs į vonią, jokių veiksmų NEKARTOTI. Gal išsigelbėti iš šios keblios padėties, pakartojant viską tris kartus? Tai būtų meta-lygmuo... O oras už lango toks gražus.

Štai atskrenda kovas, juodas, blizgantis, lyg batų tepalas, lyg jis išsitepa batų tepalu plunksnas prieš kiekvieną skrydį. Blemba, kokia gera būtų reklama: tu visas suplukęs, susijaudinęs, nes tuoj tau eiti į pasimatymą, gal prarasi nekaltybę su ja, bet, še tau, kad nori, batai nusitrynę... Pamatys tave su tokias batais, jokios gėlės nepadės, ateis macho vyras su styrančiais kuokštais juodų plaukų iš po plačiai atlapotų marškinių ir juodais blizgančiais batais, paims ją už parankės ir jiedu eis pas jį. Bet: štai atskrenda kovas, apšika jam batus, o tau numeta batų tepalo tūbelę, tu mikliai patepi juo batus, esi visas toks cool, o tas nespėja prie tavo gražuolės, nes jam gėda dėl apšiktų batų, uždanga nusileidžia ir, kol tu prarandi nekaltybę, kovas sparnu, lyg ranka, visiems parodo batų tepalo tūbelę. „Šūdoplex“ – ir jūsų batams jo užteks.

Gerai, tai va, kovas nutupia ir pradeda karksėti... Batų tepalas... Kadangi aš nešioju tuos pačius sportbačius ir žiemą, ir vasarą, man batų tepalas visai nereikalingas. Čia kaip tas kursiokas, kuris visada patepa lūpas vazelinu žiemą... Blemba, skamba beveik nepadoriai, kelia kažkokių dviprasmiškų, o gal ir labai nedviprasmiškų minčių. Gerai, aiškiai įvardyti: analinis seksas. Vazelinas siejasi man su analitiniais sintetiniais... Tai yra – su analiniu seksu. Su juo. Jei aš...

Žodžiu, kovas karksi. Jei sukarksės tris kartus, eisiu kartoti kurso tris kartus iš eilės ir taip darysiu visada nuo šiol už bausmę... Jei ne, tai iš naujo, ta prasme, kartosiu klausimą. Tyli. Apima trumpa neviltis. Tyli ir vėl. Pagaliau: vien du... Viskas. Iš naujo. Gal, jeigu ne penki, tai vis vien sueis? Tris kartus – taip, kitaip vėl iš naujo... Viens, du, trys (sveikinimai, rankų paspaudimas, kaip po krepšinio rungtynių, „taip, jus taip pat...“)... keturi, penki, šeši, septyni. Kas tam paukščiui užėjo? Gerai: gal nuo šiol paliesiu BENT tris kartus, taigi, trys tinka taip pat, svarbu, kad BENT trys ir ne penki. Trys kartus – taip, na, arba – vėl. Viens, du, trys, keturi. Alright, paskutinis kartas, apima nevaikiška neviltis, taigi... Nuskrenda, po galais.

Greit pamatau dar vieną kovą – nutupia ant antenos. Na, dabar. Jei tris kartus, tai turėsiu nuo šiol paliesti keturis kartus po keturis, tai yra, meta-lygmuo. Tyli, kaupiasi, taip sakant. Pagaliau: viens, du, trys. Gerai, išsiaiškinau. Gali skristi, ačiū.

Bet gerai, o šį kartą – šį kartą, kaip man elgtis būtent dabar... Išskrido. Gerai, paprastai tokiose situacijose negaliu iš savęs reikalauti taikyti naujų taisyklių atgaline data... Aš čia kaip Konstitucinis Teismas. Bet kažkaip neramu.  Jaučiuosi padaręs kažką bloga. Atrodo, lyg išeičiau į lauką, visi šypsosi, o aš su šlepetėm. Jie šypsosi, o man gėda, nes staiga aptinku save šioje situacijoje...

Gerai, eisiu į vonią pakartot. Bet staiga prisimenu, kad įsipareigojau NEKARTOT, šūdas, visiškas šūdas, įdomu, ar taip jaučiasi žmonės, kurie ketina mesti rūkyti ir staiga atsitokėja su cigarete burnoje, ar vyras, mylintis savo žmoną, kuris staiga atsitokėja su meiluže.

Žinau, kad ilgai neišblaškysiu šito niūraus įspūdžio – na, kad padariau kažką labai nedora, smerktina, žema, ir, kaip Kierkegaard‘o Tikėjimo riteris, dargi niekam negaliu prasitarti, na, nes, na, nes patys matote, kaip sunku visa tai paaiškinti „neišvęstajam į misterijas“, taip sakant... Žmonės bent jau sielojasi dėl bent kažkiek objektyviai pripažįstamų sąžinės kazusų, bent dauguma. Ir jokie panašūs kliedesiai jų nekamuoja – kad jiems mano rūpesčiai!

2016