Tai ne elitas blogas – čia mes kvaili

Visgi, šiemet, kaip nuolat akcentuoja žiniasklaida, atrodo, gali nutikti bet kas: dalykai, rodęsi neįmanomi, nesąmoningi, neracionalūs, neįtikimi, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES ar Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, ėmė ir išsipildė. Jau iki šių didžių įvykių buvo plačiai kalbama apie vadinamąją elito krizę. Tokie dalykai, kaip radikalios Dešinės iškilimas Vakarų ir Centrinėje Europoje jau, atrodo, nieko nebestebina. Krizė, kurią iš pradžių žymėjo populistiniai judėjimai  („Occupy“) JAV ir Europoje ir „nesisteminių“ partijų iškilimas („Podemos“ Ispanijoje ar SYRIZA Graikijoje), įgija pagreitį ir, sulig pabėgėlių krize, atrodo, tampa bauginančiai apčiuopiama ir vis radikalesnė.

Ką gi daryti? Nejaugi mūsų laukia prapultis – viskas sugrius, Vakarų vertybės bus atšauktos, o mus okupuos Rusija? Atrodo, kad būtent tai mums žada įvairūs politologai ir ekspertai. Jų, pradžioje, ir paklausykime.

„The Economist“ ekspertas iš Jungtinės Karalystės Edwardas Lucasas, kurio tekstai Lietuvą pasiekia nenutrūkstamu srautu jau kelerius metus, skelbia aiškiai: „Pasipiktinimas elitu gali blogai baigtis“. Prieš kurį laiką publikuotame tekste tokia antrašte Lucasas piešia graudulingą savo nerimastingos jaunystės Didžiojoje Britanijoje paveikslą. „Kai augau 8-ame dešimtmetyje, nerimavome, kad komunizmas iš tikrųjų gali laimėti: jis buvo patrauklus neturtingiesiems, kurių buvo daug. Ir jį propagavo supervalstybė, kuri, kaip atrodė, įstengdavo pergudrauti mus visame pasaulyje.“ – teigė ekonomistas. Čia jau į paviršių iškyla tam tikros nuostatos: varge, neturtingiesiems, kurių daug, pasidaro patraukli baisi ideologija – kaip juos nuraminti, kad vėl tyliai sau būtų neturtingi ir nekeltų bangų? Dar svarbiau – „neturtingųjų nepasitenkinimas“ sukabinamas su „komunizmas“, kuris sukabinamas su „Sovietų Sąjunga“. Gaunasi, kad bet koks emancipatory project būtinai būtinai siejasi su komunizmu ir būtinai su sovietiniu.

Nors, be abejo, aptariant Šaltojo karo istorija, tam esama pagrindo (SSRS įtaka skatinant lojalius komunistinius judėjimus pasaulyje ir JAV atsakomieji veiksmai kaip Šaltojo karo realybė), tačiau Lucasas ties tuo nesustoja, bet eina toliau, brėždamas paralelę tarp „nepasitenkinimo“ ir komunizmo, siejamo su Rusijos imperinėmis ambicijomis, ir esamoje situacijoje. Jis teigia, kad, didėjant nepasitenkinimui, žmonių prisiminimai apie SSRS baisybes blėsta ir todėl jie nerūpestingai metasi link „priemonių iš praeities“. Bėda esą ta, kad žmonės (kokie naivuoliai!) nori... planinės ekonomikos.

Lucasas kilniadvasiškai pastebi, kad „laisvosios rinko kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“ yra „akivaizdus“. „Žmonių pasipiktinimas yra teisingas“, – mums sako britas. Tik va tie žmonės per kvailumą renkasi planinę ekonomiką (kaip ir kur?) ir gauna nomenklatūrą. Jis taip pat pastebi, kad liberaliajai demokratijai būdingi tokie trūkumai, kaip kad „nesugebėjimas planuoti ilguoju laikotarpiu ir nuo tikrovės atitrūkusio elito įsigalėjimas“. Tačiau ieškoti stipraus lyderio – ne išeitis, nes gausi būtinai Trumpą, Marinne Le Pen ar Putiną.

O ypač blogai bus, jei žmonės nemylės Amerikos. JAV daro klaidų („baisių“), pastebi Lucasas, „ir neabejotinai dar padarys jų ateityje“, na, bet, toks gyvenimas... Alternatyva pasauliui, kuriame nuolat daromos baisios klaidos, dargi pripažįstant, kad jų tikrai bus ateityje esą tik viena: „Jeigu su panieka vertinate Amerikos lyderystę, negyvensite pasaulyje, besilaikančiame malonių liberalių europietiškųjų taisyklių. Jums vadovaus Putinas, Bashiras (sic) al Assadas ir Kinijos komunistai vergvaldžiai.“ – grūmoja piršteliu Lucasas. Iš esmės, gaunasi, kad gyvename galios santykių pasaulyje, kuriame būtent galia, o ne tiesa yra lemiamas faktorius, priimant sprendimus, be to, kitaip būti nei gali, nei turi, klausimas tik kieno ta galia bus. Arba gerų dėdžių ir tetų iš Vašingtono, arba blogo dėdės iš Maskvos ar blogų dėdžių iš Pekino. Kitas dalykas, kad Lucasui mus visus, mielieji skaitytojai, dosniai aprūpinanti drabužiais ir visokiais pigiais prietaisais Kinija yra valdoma vergvaldžių, tik bėda, kad kinų vergai dirba Vakarų kompanijoms, kurios, ieškodamos pigesnės darbo jėgos būtent ten perkėlė gamybą... Tad, kaip ten bebūtų, matome, kad žmonių pasipiktinimas, koks „teisėtas“ jis bebūtų, yra pavojingas, nes vietoje seno pono, kuris aptingo ir nesusitvarko, jei būsime blogi, gausime kitą, kuris nesilaikys mūsų „malonių liberalių europietiškųjų taisyklių“.

Lucasas sukonstruoja tam tikrą idėją apie tai, kad pasipiktinimas JAV daromomis klaidomis būtinai reiškia norą, kad Rusija „turėtų svarbesnį balsą“, kad alternatyva kapitalizmui yra planinė ekonomika ir kitų nėra iš viso, kad pasipiktinimas elitu būtinai suponuoja „stiprios rankos“ norą ir apskritai visa tai susiję su nostalgija Sovietų Sąjungai (na, Andrius Kubilius, manau, sutiktų), tuo pat metu kairiąsias idėjas sukabinant su „Kremliaus imperiniu valdymu“ ir taip jas diskvalifikuojant. Lucasui nekyla keblumų dėl to, kad Rusijoje toli gražu ne planinė ekonomika, o tai, ką Slavojus Žižekas vadina „kapitalizmu su vertybėmis“. Kinijos kapitalizmas „su azijietiškomis vertybėmis“ (taip pat Žižeko terminas) taip pat atrodo tinkamas išdykusiems Vakarų vaikams pagąsdinti...

Ar ekonomistas turi receptų pasipiktinusiems? Na, aišku turi. Didesnė konkurencija ir „ryžtas padaryti mūsų pačių visuomenes geriau veikiančias.“ Taigi, nors laisvosios rinkos kapitalizmas, pridaręs daugybę klestėjimo vaisių, per mažai jais dalinasi su visais, daugiau laisvosios rinkos kapitalizmo, o mes sakykime tiesiai – neoliberalizmo, tikrai padės. Jeanas Baudrillard‘as, kalbėdamas apie vartojimo visuomenę, pastebi, kad mitas apie tai, kad „visuomenė serga“ yra itin populiarus. Intelektualai linkę būti nusiteikę pesimistiškai: niekas nepadės. Entuziastai, kita vertus, priešingai, nusiteikę labai optimistiškai – tereikia dar vienos „rūpestingumo vertybių“ („šypsena“, „nuoširdumas“, pridėsiu – pozityvus mąstymas, konkurencingumo ugdymas, motyvacija) dozės ir viskas kaip mat susitvarkys, nes sergama funkcionavimo lygmeniu, t.y., ką ir sako Lucasas – visuomenę reikia padaryti geriau veikiančią.

Ką svarbu pastebėti, aptariant Lucaso tekstą, yra kad jame pabrėžiama, nepasitenkinimas, kad ir kiek teisėtas, yra pavojingas, nes yra būtinai naivus (žmonės pamiršo sovietinės sistemos blogybes, per žioplumą prisišauks Rusiją ir Kiniją, gaus nomenklatūrą), siejamas su autoritariniais režimais, visų pirma, Rusija. Dar plačiau žiūrint, žiniasklaidoje kritika Vakarų demokratijos atžvilgiu ir bet kokia kritika elitui sukabinama su „faktu“, kad „tai naudinga Rusijai“; be abejo, savo problemų ir trūkumų nereflektuojantys ir iš jų nepasimokantys, nedarantys išvadų, Vakarai mums, vakariečiams, yra kur kas geriau... Išeitis yra viena – paklusti elitui, koks jis bebūtų ir didinti savo konkurencingumą bei visos visuomenės konkurencingumą. Kaip jau rašiau – kam piktintis gyvenimu, jei gali iš jo šį tą išpešti. Nes nėra alternatyvos. Kas nesugeba, tas ir verkia paskui ir, vietoje negailestingo, bet teisingo, kapitalizmo, gauna Rusiją (kurioje šiaip irgi juk kapitalizmas, ai, palaukite...).

Dabar peršokime į „dieną po rytojaus“ – dieną po Trumpo išrinkimo JAV prezidentu. Tekste įspūdingu pavadinimu „Artėja visos politinės eros pabaiga: tai bus chaotiškas ir sunkus laikas“ politologas Tomas Janeliūnas išdėsto visą savo tikėjimo išpažinimą su stebėtinu naivumu, iki tokio lygio, kad imi ir pagalvoji: gal čia ironija?

Janeliūnas paskelbia, kad matome politinės eros pabaigą ir trumpai apmeta jos kontūrus: „<...> [Ši era – Aut. pastaba] realiai prasidėjo po II-ojo pasaulinio karo ir buvo pavadinta liberalios prekybos ir demokratijos plėtra. Didžiausias šio liberalizmo, paremto ekonominėmis ir pilietinėmis laisvėmis, spurtas įvyko 1990-aisiais, kuomet jis nušlavė Sovietų sąjungą ir apglėbė didelę dalį Rytų ir Vidurio Europos. Viskas atrodė taip nuostabu - pasaulis globalizuojasi, laisva prekyba tampa neabejotinu gėriu, viena po kitos sėmingai (sic) baigiasi Pasaulio Prekybos organizacijos derybos, Europos bendrijos tampa ES, ekonominis bendradarbiavimas pereina į vis aukštesnį lygį (euras, bankinės sąjungos ir t.t.), dar viena demokratizacijos banga pasaulyje, demokratijos plėtra vyksta net ir po „pareigos ginti“ vėliavomis ir t.t.“ Ir kas gali nepalaikyti laisvos prekybos, kas, koks kvailys ar „naudingas idiotas“, o gal kenkėjas? Juk taip viskas gražu buvo ir še tau, kad nori... „Tarptautinės derybos dėl laisvos prekybos, nors ir vis dar suprantamos kaip gėris, vis labiau sulaukia nepasitenkinimo ir trukdžių. Kištis į kitų šalių demokratizavimą beveik niekas nebenori.“ – apgailestauja Janeliūnas. Tikrai, atrodo, kad čia gal ironija... „Brexit ir Trumpas - aiškūs ženklai, kad net svarbiausios Vakarų demokratinio liberalizmo šalys pavargo nuo liberalizmo ir jo rezultatų.“ – pastebi jis. Jeigu Lucasui laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalintis „gerovės vaisiais“ – „akivaizdus“, tai Janeliūnui taip toli gražu neatrodo, kur ten – tiesiog žmonės pavargo nuo gero gyvenimo. Gėris esąs toks akivaizdus, kad politologas nepasivargino nei pagrįsti, kad tai Gėris, nei pasamprotauti apie „nepasitenkinimo“ laisva prekyba priežastis. Viskas kur kas paprasčiau: yra visuotinė gėrove ir visos galimybės kiekvienam – imk, daryk, užsidirbk ir būsi pasiturintis – tik štai yra tokių nesusipratėlių, kurie nemato akivaizdžių dalykų.

Rinkimų JAV dieną pasirodė ir interviu su filosofu Alvydu Jokubaičiu, kuriame buvo kalbama vis apie tą patį – apie netikrumą, galimai laukiantį mūsų po šių rinkimų (vėlgi, grasinta, kad laukia „kažkas nauja“). Profesorius Jokubaitis, dar tiesmukiškiau negu Lucasas, viską sustatė į savo vietas. „Nori nenori, JAV yra pirma valstybė, pasaulio policininkė. Turint tokią galią pasaulis net nenorėdamas be jos negali susitvarkyti. <...> Taip ir JAV atveju tai būtų chaoso padidėjimas, greitai atsirastų norinčiųjų užimti tą tuščią vietą.“ – skelbia filosofas.

Toliau – dar stipriau: „Vakarų europiečiai gali būti postmodernūs, o Amerika turi laikyti pirštą ant nuleistuko. Kaip žmones amerikiečius galima suprasti, bet kaip politiškai atsakingai mąstančius asmenis – na, jie turi prisiimti atsakomybę.“ Apie atsakomybę kalbėjo ir Lucasas, ir Janeliūnas – reikia prisiimti atsakomybę pamokyti kokią Čilę, Iraką ar Siriją – bet ne Saudo Arabiją kažkodėl... Amerikiečiai šitoje schemoje užima panašią vietą, kaip Lucaso schemoje „pasipiktinusieji“ ar Janeliūno nenorintieji palaikyti liberalios prekybos – naivuoliai ir ištižę vakariečiai, pavargę nuo atsakomybės mąstyti „racionaliai“.

Nors jis ir kalba apie „teisę“, kaip visą Vakarų santvarką sukabinantį elementą, tačiau, iš esmės, svarbu yra galia. Arba mes juos, arba jie mus. Tai reiškia ir kad Šaltasis karas, kaip ir „karas su terorizmu“ yra neišvengiamas ir, iš esmės, amžinas, nes konsensusas neįmanomas, bet ir nė viena pusė negali nusileisti. Gali būti kiek nori „postmodernus“ ar „vartotojas“ („<...> prieš H. Clinton jaučiasi nusistatymas, nes ji jau buvo valdžioje, o vartotojų visuomenėje žmonės nori naujų prekių.“ – pastebi Jokubaitis), ar individualistas – visa tai tik todėl, kad yra vyriška ir raumeninga kaip Arnoldas Schwartzeneggeris Amerika, kurios saugomi, postmodernūs kairieji vaikučiai gali ramiai sau žaisti. „The White Man‘s Burden“ – kiekvienam snarglį nušluostyti, kai reikia – pagirti, kai reikia – papeikti, žiūrėti, kad nesipeštų tarpusavyje, pastatyti į kampą, jei neklauso, galiausiai...

Norime „saugumo, laisvės ir nepriklausomybės“? Tada į Europą kreiptis neverta, ji seniai nebepajėgi spręsti reikalų vyriškai, na, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui. Vien gėjų paradai, ekologija ir dviratininkai visur. „<...> tikra sumaištis Vakarų pasaulyje.“ – skelbia Jokubaitis. Tiesa, kitaip, negu kiti ekspertai, filosofas teigia, kad „ekonominis mąstymas“ ir „liberalizmas“ nėra gėris. Vartojimo išlepinti JAV gyventojai nebežino, ko nori ir todėl bando laimę, rinkdamiesi „alternatyvą“. Vėlgi, kaip jau matėme Lucaso tekste, jie per žioplumą gali prisidaryti bėdų. Ir dargi visam pasauliui pridaryti! „Kinija, Rusija jau stumdosi, negali atsitraukti nė minutei. Jei amerikiečiai turėjo iliuzijų, tai jos tėra tik iliuzijos, bent jau vertinant filosofine prasme.“ – primena mums Jokubaitis. Kažkas turi būti ponas – kitaip nebūna. Jeigu nepatinka esamas, senas ir pavargęs, bet mandagus, ponas, paskui neverk, kad naujas tvarkysis savaip ir išplaks, kai bus blogos nuotaikos (ar, priešingai, geros)... Tiesa, vis dar gali būti neaišku, kuo Kinija ar Rusija blogesnės už JAV, jeigu JAV visai nesivadovauja teisėtumu ir Apšvietos vertybėmis, o tik naudojasi galia. Jeigu yra TIK galia, tada viskas pasidaro reliatyvu (kaip sakė Nietzsche) – kas ją turi, to ir taisyklės. Varianto, kad reikia vadovautis tiesa ir teisingumu, akivaizdu, nėra, tad reikia laikytis status quo. Be abejo, jei reikia paklusti, tai geriau Amerikai su santykine demokratija, negu Rusijai net ir be tokios... Tačiau visa tai sukelia neviltį ir norą persvarstyti pačias šito žaidimo taisykles. Tačiau ši neviltis, jaučiu, tėra „postmodernus“, nuo „vartojimo“ ir „gero gyvenimo“ pavargusio, vakariečio sentimentalumas, nuo kurio jaunuolį turi išgelbėti kad ir tarnavimas šauktinių kariuomenėje.

Taigi, mums iškyla paprasta alternatyva: elitas, nutolęs nuo realybės, nebesusitvarkantis ir verdantis savose sultyse, arba netikrumas ir nežinia, kurie, kaip rūkas, slepia Rusijos grėsmę. Kitaip tariant, arba liberalioji demokratija ir kapitalizmas (įsivaizduojant, kad jie būtinai eina kartu, kuo, pavyzdžiui, Žižekas netiki...), arba autoritarinė santvarka.

Bet gal mes nepakankamai apibrėžėme, kas yra tas elitas? Kaip jau minėjau, daugelio teoretikų teigimu, mes gyvename postpolitinėje būklėje (JAV prezidento rinkimų kontekste apie tai neseniai vėl yra parašęs ir Žižekas), kurią charakterizuoja Francis‘o Fukuyama‘os teiginys apie „istorijos pabaigą“, žlugus Sovietų sąjungai. Matome, kad ir Lucasui, ir Janeliūnui ši data ypač svarbi. Istorijai pasibaigus, liberalioji demokratija ir kapitalizmas nugalėjo kartą ir visiems laikams. Tuo kapitalizmas iš esmės užima komunizmo vietą Marxo koncepcijoje: pastarasis tikėjo, jog kapitalistai – tezė, proletariatas, revoliucinė klasė – antitezė, o sintezė – komunizmas, beklasė visuomenė, kurioje hegeliška logika mistiniu būdu baigiasi ir toliau jau nieko nebevyksta. Taip pat dabar mums sakoma apie kapitalizmą. Visi antagonizmai dabar įmanomi pašalinti techninėmis priemonėmis, tad vyrauja požiūris, kad būtent technokratinis, ekspertų ir analitikų valdymas tinkamiausias.

Liberaliosios demokratijos triumfas tęsėsi neilgai: tarptautinis terorizmas artikuliavo nepasitenkinimą JAV „atsakomybe“ už kitų šalių demokratizavimą ir globalizacija žiauriausiu ir destruktyviausiu įmanomu būdu, neoliberali politika užsirovė ant 2008-2009 m. finansinės krizės grėblio, iškilo Rusija ir Kinija, didinančios savo įtaką besivystančiose šalyse (ypač Kinija).

Svarbiausia, kad nu-ideologintas ekspertų valdymas, kai nebelieka skirtumų tarp pažiūrų ir pabrėžiama tęstinumo svarba, kai kairiosios jėgos nebekelia grėsmės status quo ir kapitalizmui (Tony Blairo „New Labour“ pratęsė Margaret Thatcher neoliberalią politiką) ir vyrauja visuotinis sutarimas dėl beveik visko, sukelia vis didėjančią alergiją vis didėjančiam žmonių skaičiui. Tampa akivaizdu, kad balsuoti yra beprasmiška, nes dauguma klausimų yra nebelaikomi politiniais ir rinkėjams seniai nebėra galimybių spręsti esminių klausimų... Galiausiai, globalus kapitalizmas per Janeliūno išgirtą laisvąją prekybą veikia kiekvieno iš mūsų gyvenimą visiškai nepaisant to, ko nori suverenios valstybės valdžia. Viso šito akivaizdoje vienintelė alternatyva kaip vienas didelis blokas suvokiamam elitui, kairiesiems (tiems, kurie, tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, prastūmė neoliberalius darbo kodeksus) ir dešiniesiems (kurie daugumoj vis tiek su laiku pritaria tos pačios lyties santuokoms ir kitoms „progresyvioms“ iniciatyvoms ir bando vaizduotis besirūpinančiais kiekvienu), kurie daugybę dešimtmečių valdo, keisdami vieni kitus, suvokiami dešinieji radikalai.

Čia mes susiduriame, be kita ko, su tam tikru prieštaravimu tarp žodžių ir realybės. Teoriškai, kiekvienas šalies pilietis, atitinkąs tam tikrus amžiaus ir gyvenamosios vietos reikalavimus, gali būti išrinktas į valdžią. Praktikoje yra kitaip, ypač senose Vakarų demokratijose, tarkim, JK. „Žmogus iš gatvės“ (Tarp Billas Clintonas neseniai pavadino Britanijos Leiboristų partijos vadovą Jeremy‘į Corbyną) kelia įtarimą ir dažniausiai susilaukia stipraus pasipriešinimo iš žiniasklaidos, politologų, ekspertų bei analitikų. Mes stebimės, kad į valdžią gali būti išrinkti humoristai ar agronomai, TV garsenybės ar blogeriai (tokie, kaip pvz. Piratų partija Islandijoje) ir taip išsiduodame, kad netikime demokratija. Ne, ne kiekvienas gali valdyti – tik tas, kas turi supratimą, turi patirties, tinkamą išsilavinimą. Tačiau, iš tikrųjų, valdyti gali tik tas, kas yra kažkur matytas ir baigęs prestižinę mokyklą, universitetą ir dirbęs padėjėju pas kokį/ią nors žinomą politiką/ę. Tokia realybė tiek Lietuvoje, tiek kitur. Tai reiškia, kad mes de facto netikime demokratija, kuriai skiriame nuolatinius ditirambus.

Kompetencijos klausimo kėlimas atrodo lyg ir teisėtas, juk „sveikas protas“ sako, kad toli gražu „nekiekviena virėja gali valdyti valstybę“, tačiau realybėje juk ne vien apie tai kalbama. Be kompetencijos yra ir charizmos ar pažinčių klausimas. Politikas/ė turi atitikti kino žvaigždei taikomus reikalavimus, ką pastebėjo jau Walteris Benjaminas, teigęs, kad „aparatūra“ reiškia, kad iškyla diktatorius ir kino žvaigždė. Galima ironiškai pastebėti, kad Donaldo Trumpo pergalė rinkimuose yra šitos tendencijos viršūnė: laimėjo realybės show vedėjas. Žmonės supainiojo show su realybę, norėtųsi pasakyti... Apskritai tuos, kurie yra „ne iš elito“, mes, kartu su žiniasklaida, uoliai pliekiame jau vien tik dėl to, kad jie nėra iš elito. Pats faktas, kad jie yra „iš gatvės“ juos diskvalifikuoja daugelio save politiškai sąmoningais laikančiųjų akyse.

Lietuvoje vykę Seimo rinkimai visa tai tik dar kartą patvirtino. Tai, kad antrąjį turą laimėjo Lietuvos Valstiečių žaliųjų sąjunga, sukėlė audrą viešojoje erdvėje. Panašią audrą mes matėme Didžiojoje Britanijoje po referendumo dėl išstojimo iš ES rezultatų paskelbimo ar, visai neseniai, JAV ir pasaulyje po Donaldo Trumpo išrinkimo. Svarbiausias pasipiktinimo rezultatais akcentas yra tai, kad „kažkokie runkeliai“ išrinko „mums“ netinkamą valdžią ar nubalsavo priešingai mūsų norams. Suprask, jie turi teisę balsuoti, kaip ir mes, bet juk tai MES, o JIE, na, jie turi tyliai būti ir nesimaišyti po kojomis mums. Kita vertus, imama abejoti žmonių, balsuojančių už Trumpą ar už išstojimą iš ES racionalumu. Jie kaltinami, kad, Lucaso žodžiais tariant, jų pasipiktinimas teisėtas, bet reikia susispausti ir prisiimti atsakomybę (perfrazuojant Jokubaitį) bei nubalsuoti už mažesnį blogį. Išsilaikyti status quo ribose.

Būtent mažesnio blogio pasirinkimu ir vadovaujasi šiuolaikinė liberalioji demokratija. Ir būtent šitas pasirinkimas įgriso iki gyvo kaulo rinkėjams, kurie spontaniškai ima elgtis neracionaliai (taip mums sakoma) ir renkasi patį didžiausią blogį iš visų įmanomų. Betgi čia yra Soreno Kierkegaard‘o „tikėjimo šuolis“ – būtent pasirinkti per absurdą, vien tikintis, kad kas nors įvyks, kad kas nors pasikeis, o gal net pasikeis į gerą. Jacques‘as Derrida pastebėjo, kad racionalus pasirinkimas nėra laisvas: rinktis racionaliai reiškia suvesti skaičiukus ir gauti atsakymą. Bet tai nėra pasirinkimas iš viso. O laisvas pasirinkimas visada yra neracionalus, nes paremtas susidūrimu su nežinomybe ir panašiai. Taigi, rinkėjai renkasi neracionaliai, nes nebepasitiki (kaip ir Derrida) racionalumu. Tai, kas jiems buvo įteigta kaip racionalumas – postpolitinis konsensusas – juos nuvylė. Elitai, kurie verda savose sultyse, žmonėms atrodo didesnis blogis už pokyčius, kuriuos žada dešinieji radikalai, kad ir kiek juos žiniasklaida gąsdintų gresiančiais pavojais. Elitų atitrūkimas nuo realybės ir visiškas abejingumas žmonių nuomonei (pvz. dėl pabėgėlių), panieka runkeliams, „antrajai Lietuvai“ ir visiems tiems „tinginiams“, kurie tiesiog nenori dirbti tampa toks nepakeliamas žmonėms, kad jie renkasi šuolį į nežinią.

Galiausiai, elitas seniai spjovė į juos ir net nebeapeliuoja į juos per rinkimus. Tai ne jiems skirta ateitis. Ateitis skirta start-up‘ų Lietuvai, „Facebook“ Lietuvai, kaip sako Kasparas Pocius, „pirmajai Lietuvai“, konkurencingai ir našiai dirbančiai Lietuvai, į kurią kreipiasi konservatoriai ir liberalai. Tas pats ir kitur: po referendumo rezultatų garsenybės viena per kitą socialinėse medijose verkė dėl to, kad „seni žmonės“ atėmė ateitį iš jaunimo ir teiravosi, ar jie negalėtų tiesiog imti ir išmirti, vadino išstojimo šalininkus rasistais ir ksenofobais, arba, kaip gražiai pasakė muzikantas Geoffas Barrow iš grupės Portishead, „Mondeo driving bigoted Cunts“. Tą patį matėme ir Amerikoje, kur Trumpo šalininkai buvo Hillary Clinton pavadinti „deplorables“ (nuo žodžio „deplorable“ – angl. „apgailėtinas“, „apverktinas“). Bene aiškiausiai juos apibūdino pop rock stiliaus grupė Green Day, kurios vokalistas prieš pat rinkimus pareiškė, kad dėl Trumpo iškilimo kalti „kvaili balti žmonės“.

Čia puikiai tinka George‘o Orwello mintis iš jo knygos „Kelias į Vigano molą“ („The Road to Wigan Pier“), kur jis nagrinėja, kodėl žmonėms gali būti nepriimtinas socializmas. Orwellas pastebi, kad jo, kilusio iš vidurinės klasės, išauklėto atitinkama dvasia, baigusio prestižinę mokyklą, tačiau gyvenančio vargiai geriau nei vidutinis darbininkas, klasės atstovams sunku priimti socializmą dėl jo šalininkų paniekos „prestižinių mokyklų vertybėms“ ir panašiai. Kaip teigia autorius, jei jam priekaištaujama, kad jo manieros netinkamos, jis galįs pasitaisyti, bet jei jam priekaištaujama, kad jis – eunuchas, tai belieka ginti savo garbę. Būtent tai mes ir matome, kai kalbama apie pasipiktinimą „the Establishment“, kuris nuvilnijo per Europą ir Ameriką. Žmonės, kuriems buvo pasakyta, kad jie – runkeliai, negali sėdėti ramiai rankas sudėję – jie priešinasi. Tai iš dalies paaiškina „masių maištą“. Jeigu tu vis tiek esi rasistas ir nacionalistas (taip sako mainstream‘inė žiniasklaida), tai belieka juo tapti. (Čia visiškai neteigiu, kad šie žmonės neturi prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.) Juk kitos išeities nėra – jei bandysi tapti „normaliu“, tai būsi išvadintas prasisiekeliu ir „pavyduoliu“ ir išjuoktas. Todėl belieka priešintis elitui, ir ne vien politikoje, bet ir kultūroje, žiniasklaidoje, ir patikėti populistais. Kitos išeities daugumai žmonių nėra. Jie jaučiasi išstumti į gyvenimo užribį ir vieninteliai, kurie baudžiasi juos išklausyti, yra dešinieji radikalai. Tačiau politologai skuba mus patikinti, kad, kaip jau matėme, šie žmonės yra naivuoliai ir per savo kvailą galvą užsitrauks ant mūsų visų galvų nelaimę, na, pavyzdžiui, Rusiją. Panašiai po referendumo Britanijoje teigė ir buvęs The Smiths gitaristas Jonny Marras: „Niekas niekada nesakė, kad dauguma žino, ką ji daro. Dar svaresnė priežastis mums visiems, likusiems, laikytis drauge.“ Tiesiog reikia juos nutildyti, toliau vadinant nepataisomais debilais ir bandyti mobilizuoti „teisingai“ mąstančiųjų jėgas – tam skirta, pavyzdžiui, ir akcija „Man ne dzin“. Bėda, kad gali neužtekti „mąstančių“ žmonių.

Be to, žmonės, matydami didžiulį jų ir taip nevertinančių ekspertų, analitikų, mainstream‘inių politikų bei pinigais aptekusių garsenybių pasipiktinimą, neturėdami ko prarasti, ir išvydę, kad jie turi galios kažką pakeisti, sukelti skandalą, įskelti pleištą į politinio proceso sklandų funkcionavimą, tęsia savo griaunamąjį darbą. Todėl po Britanijos sprendimo pasitraukti iš ES masės, rodos, dar labiau įtikėjo galinčios iškrėsti piktą pokštą elitui ir išrinko Trumpą. Vis tiek laikomi kaltais dėl visko, žmonės neturi ko prarasti ir gal net su pasimėgavimu virkdo jautrios sielos jaunuolius, kuriems atsigauti po Trumpo pergalės universitetai ir kolegijos dalina servetėles ir karštą šokoladą, ir garsenybes, kurios grasino emigruoti iš Amerikos, jei bus išrinktas Trumpas (teko matyti JAV naujienų portale, kaip per vieną iš po jo pergalės kilusių mitingų mergina laikė rankose rožinį plakatą su užrašu, sakančiu maždaug „Svarbu meilė ir pozityvumas“ – geriau infantilios Kairės reakcijos vargu ar įmanoma apibendrinti, kas kelia dar didesnį norą „trolinti“ tiems, kurie juk vis tiek yra „rasistai“ ir „ksenofobai“).

   

Puikiai šį požiūrį išreiškė mūsų geras pažįstamas politologas Tomas Janeliūnas, kuris po antrojo rinkimų turo socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė, jog problema yra ne tai, kad politologai atitrūkę nuo realaus gyvenimo ir todėl nesugebėjo numatyti valstiečių-žaliųjų pergalės rinkimuose, truputį gal tik atitrūkę. Ne, apskritai viskas kur kas paprasčiau. Visa bėda tame, kad politologams „sunku nusileisti į vidutinio rinkėjo provincijoje pasaulėžiūrą ir logiką“, – teigė Janeliūnas. Ne tai, kad politologai užsisklendę savo burbule, bet „<...> svarbiausias yra kitas burbulas: mes per daug tikime vidutinio rinkėjo politiniu racionalumu ir intelektu apskritai.“ Tad, jeigu laimėjo „ne tie“, tai tik todėl, kad vidutiniam rinkėjui trūksta intelekto. Pakaktų intelekto – balsuotų už Gabrielių Landsbergį.

Politologų vaidmuo, pasak Janeliūno, yra šviesti visuomenę, kad ji atsakingiau žiūrėtų į daromus pasirinkimus bei „ugdyti politinį sąmoningumą“. Jis pastebi, kad „keičiasi“ tik Vilnius ir Klaipėda (kur laimėjo konservatoriai ar liberalai). Likusi Lietuva perka loterijos bilietus, t.y., tikisi pinigų iš oro, ir balsuoja už valstiečius-žaliuosius, šmaikščiai pastebi politologas.

Matome, pirma, kad politologų ir kitų ekspertų vaidmuo yra ne tiek reflektuoti situaciją, o formuoti nuomonę, kas galantiškai vadinama „politinio sąmoningumo ugdymu“. Dauguma politologų Lietuvoje gana atvirai palaiko neoliberalią politiką, palaiko konservatorius ir liberalus bei iš aukšto žiūri į galimybę, kad rinkėjai gali tokios politikos nepalaikyti. Jeigu nepalaiko, tai, Janeliūno manymu, tiesiog nesugeba mąstyti racionaliai. Nieko, priversim. Antra, daug kalbama apie „antrąją Lietuvą“, kaip ja rūpintis, bet iš esmės ji toliau niekinama ir postuluojama kaip ontologiškai kitokia, ontologiškai nekintanti, įstrigusi praeityje. Edwardas W. Saidas panašiai apibūdino požiūrį į Orientą, į mįslinguosius, neracionalius, bet viliojančius kūniškais malonumais ir pertekliumi Rytus, kuriuos reikia auklėti ir kuriuos tik mes, racionaliai mąstantys vakariečiai, esame pajėgūs suprasti. Šiuo atveju, „antroji Lietuva“ yra Orientas, kurį tinkamai supranta, yra pajėgi analizuoti ir vertinti tik „pirmoji Lietuva“ ir jos flagmanai – politologai, skandinaviškų bankų ekspertai ir Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto ekspertai. O ir kiekviena/s tūla/s „Facebook“ vartotoja/s. Toks požiūris, kaip parodė Orwellas, veda prie didėjančio susipriešinimo. Negali žmogus visą gyvenimą klausytis, kad jis yra runkelis. Tokie žmonės ieško ir randa tuos, kas atsiliepia į jų nepasitenkinimą, todėl ir renka nesistemines partijas. Lietuvoje kol kas neiškilo radikali pro-putiniška Dešinė, kokia iškilo Vakarų Europoje ir Vengrijoje ar Amerikoje, ir liaudis pasitenkino išrinkdama kažką panašus į Naująją Sąjungą (pamenate tokią?) – visokių funkcionierių ir poros žinomų, iš teisėsaugos kilusių „teisuolių“ rinkinį... Ironiška, kad, augant nepasitenkinimui postpolitiniu konsensusu, kai Kairė ima nesiskirti nuo Dešinės, iškylančios oponuojančios status quo jėgos retai save įvardija griežtai ideologiškai ir yra linkusios apeliuoti į savo nesisteminį pobūdį kaip vienintelį juos apibūdinantį rodiklį, atmesdami „siauras“ ideologijas. Lietuvoje taip pat matome neaiškią jėgą, kuri balansuoja tarp konservatyvizmo socialiniais klausimais ir socialinio liberalizmo ekonomikoje.

Atvirą panieką visiems, kas nenori paklusti konsensusui, demonstruoja ir socialdemokratas politologas Mindaugas Kluonis, teigiantis, kad Rytų Europa iš principo nepajėgi kurti jokių alternatyvų esamai tvarkai ir tepajėgia kurti nacizmą. Tie, kas, jo žodžiais tariant, „atsisako būti tuo, kuo jiems liepiama“, pridaro daug bėdų ir sau, ir kitiems... Galiausiai, Rytų Europos kultūra, būdama „opresyvesnė“ už Vakarų Europos kultūrą, galėtų ir išnykti. (Plačiau apie Kluonio pasisakymus parašė Nida Vasiliauskaitė, kuriai jie ir buvo skirti socialiniame tinkle „Facebook“.) Kluonio mintis yra paprasta – Rytų Europa (mes included) yra lyg koks marozas, kuriam reikia paaiškinti jam suprantama kalba, kad jis gimęs tik tarnauti ir turėtų būti už tai dėkingas. Toks pusbernis Valiukas iš Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkės“.

Galiausiai, gal yra paprasta išeitis – atsisakyti demokratijos tam, kad ji būtų išsaugota? Jeigu žmonės per kvailumą ar iš pykčio, visiškai nesuprasdami, kiek gero jiems padarė elitas ir liberalioji demokratija, išrenka tuos, kurie žada apriboti demokratiją (Rusija, Vengrija, Lenkija, Turkija ir t.t.), kas žada riboti laisvąją prekybą ir laisvą žmonių judėjimą, tad gal vienintelė išeitis – laikinai suspenduoti demokratines procedūras, kol visuomenė subręs rinktis atsakingai? Kol Lietuvos rinkėjai nesupras, kad reikia balsuoti už konservatorius ar liberalus, tol – jokių rinkimų. Kol amerikiečiai nesupras, kad reikia skaudančia širdimi, bet vis dėlto, balsuoti už Hillary Clinton, tol rinkimų geriau gal nereikia iš viso... Dažnai, kalbant, kad pasipiktinimas elitu gali į valdžią atvesti nedemokratiškas, pro-rusiškas jėgas, įvesiančias autoritarinį valdymą, kurių paskui neįmanoma iškrapštyti iš valdžios, pamirštama, kad, neleidžiant elito kritikuoti ir juo abejoti, elitas ims ir pats pasidarys nedemokratiškas. Jeigu bus neatskaitingas ir visas jėgas skirs gintis nuo išorės ir vidaus priešų, tai jis gali ir pats užimti nomenklatūros vaidmenį. Juk, kaip pastebėjo Lucasas, liberaliosios demokratijos problema – per mažai yra tęstinumo, tad gal geriau dėl tęstinumo ir tam, kad į valdžią neateitų radikalai, reikia atsisakyti liberaliosios demokratijos, na, kad ir laikinai, įvedant nepaprastąją padėtį, tarkim? Gal link to mes ir lėtai, bet užtikrintai, einame? Gal mus įtikins, kad kitos išeitis kol kas nėra? Tokia baisi išvada peršasi iš to, kas mums yra nuolat sakoma.

Kada gi tie sergantys Vakarai pagaliau mirs?

Jau kurį laiką tapo įprasta kalbėti apie politinių elitų krizę visame pasaulyje, kurią šiemet ryškiausiai įkūnijo du įvykiai – Jungtinės Karalystės sprendimas palikti ES ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Kita vertus, atrodytų, nenutyla kalbos apie „Vakarų saulėlydį“, „Vakarų mirtį“, apie tai, kad „visuomenė serga“, „Lietuva serga“, „Vakarai serga“. Neseniai Seimo narys Rimantas Jonas Dagys sujungė šias dvi minties gijas savo straipsnyje „Ar pripažįstame Vakarų ligas, kurias reikia gydyti?“

Mano paminėta idėja apie „Vakarų saulėlydį“ priklauso vokiečių rašytojui Oswaldui Spengleriui, kuris ją išsakė po Pirmojo pasaulinio karo. Taigi, matome, ši mintis visai nėra nauja. Jeanas Baudrillard‘as jau 1970-aisiais rašė apie plačiai paplitusį mitą, jog „visuomenė serga“. Atrodo, šis mitas niekada nepasens... Prieš šv. Kalėdas, manau, daugelis pastebi straipsnių, apraudančių „materializmą“, „hedonizmą“, „vartotojišką visuomenę“ ir „dvasinių vertybių“ trūkumą, srautą. Dabar apie „Vakarų ligas“ prabilo ir konservatorius, Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Tad ir panagrinėkime, kokią diagnozę jis pateikia.

Dagys pradeda straipsnįį, išvardydamas jau minėtus įvykius ir pridėdamas, jog „<...>  beveik niekam nebekyla abejonių dėl vykstančių sisteminių poslinkių Vakarų visuomenėse.“ Jis iš karto atsiriboja nuo galimybės iš esmės šiuos „sisteminius poslinkius“ išnagrinėti. Kam gi tada rašyti apie tokius svarbius dalykus, jei nesiteikiama jų atitinkamai atidžiai analizuoti?

Toliau jis teigia, kad „ <...> didelė dalis vakarų (sic) visuomenės intuityviai atmeta dabar egzistuojančią tvarką.“ Čia, matyt, ne ta intuicija, apie kurį kalbėjo Rene Descartes‘as, turėdamas omeny supratimą, kai dalykas pasidaro „aiškus ir ryškus“... Ar Dagys nori pasakyti, kad ši atmetimo reakcija yra neracionali, nes remiasi intuicija, o ne mąstymu? Toliau jis teigia, kad „<...> daugeliui žmonių egzistuojanti tvarka tampa vis labiau nesuprantama, o deklaruojamos vertybės neaiškios.“ Dagys, tokiu būdu, suponuoja infantilų ir naivų subjektą, kuris „nieko nebesupranta“, kuriam viskas tampa „nebeaišku“ ir kuris „intuityviai“ jaučia, kad „kažkas netvarkoj“.

Kalbėdamas apie teisę, Seimo narys pademonstruoja tokioms pareigoms nederantį naivumą, išryškindamas vien tokius dalykus, kaip žmonių nenoras tąsytis po teismus. „<...> atsisakę moralinių, vertybinių kriterijų teisėsaugoje ir besistengdami labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį, sukūrėme tokią sudėtingą tvarką, kad jos be advokato suprasti negalime.“ Suprask, sistema bloga, nes nėra lengvai perkandama „paprastam žmogui“. Michelis Foucault Dagiui galėtų paaiškinti, kad šis šiuolaikinės valstybės noras „labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį“ yra ne atsitiktinis, o totalizuojančios valdymo logikos, „Gouvernementalité“, dalis. Giorgio Agambenas pridėtų, tęsdamas Foucault mintį, kad pati gyvybė atsidūrė valstybės dėmesio centre ir tapo valdoma, kas lemia biopolitikos įsigalėjimą. Disciplinavimas ir biopolitika sudaro būtiną dabartinės politikos pagrindą. Tai, kad teisinė sistema yra „per sudėtinga“, toli gražu ne didžiausia jos problema.

Kalbėdamas apie ES, Dagys teigia, kad „<...> ES kūrėsi valstybių pagarbos viena kitai pagrindu, jos jėga buvo sugebėjimas kūrybingai, lanksčiai išnaudoti esančią ekonominę, kultūrinę įvairovę solidariai sprendžiant visiems svarbius klausimus. Deja, <...> ES institucijų veikla tampa savitikslė, besistengianti visus „suvienodinti“.“ Įdomu, kokią „ekonominę įvairovę“ globalaus kapitalizmo sąlygomis įžvelgia Dagys? Taip pat, argi, plėtojantis laisvajai prekybai, nėra natūralu kad viskas suvienodėja? Jo priekaištai vėl atrodo naivūs. Foucault aptarta disciplinarinė visuomenė bei biopolitika kaip tik ir numato tokį „suvienodinimą“.

Toliau Dagys išdrįsta kalbėti atviriau. „Esame prieš mirties bausmę nusikaltusiems ir įteisiname vis mažiau varžomą eutanaziją ne tik ligoniams, seneliams, bet ir vaikams, ir atimame teisę gyventi pradėtiems, dar nieko (sic) nenusikaltusiems sūnums ir dukroms...“ – ironizuoja Seimo narys. Ar aš teisingai supratau ir Dagys palaiko mirties bausmę, apgailestaudamas, kad jos atsisakoma? Be to, ar jis nori „teisę į gyvybę“ sukabinti su tuo, kad esi „niekam nenusikaltęs“? Tad, gaunasi, kad abortas yra blogai, nes „vaikas juk dar nieko blogo nepadarė“. O štai žmogus, „padaręs kažką blogo“, gyventi nevertas. Taigi, gyvybė yra ne nelygstama vertybė, o priklauso nuo vertinimo. Atrodo, kad Dagys pats stoja į biopolitikos, politikos, kuri siekia kontroliuoti gyvybę, pusę. Teisės spręsti apie gyvybę jis, panašu, visai neatmeta, tik siūlo ją pritaikyti pagal „vertybes“.

„Vietoje pagarbos vienas kitam vartojame sąvoką – tolerancija, kurią dažnas supranta kaip toleravimą blogų dalykų.“ – skelbia konservatorius. Jis vėl suponuoja kažkokį subjektą, kuriam viskas yra neaišku ir nesuprantama, kuris vadovaujasi ne protu, o intuicija, o jeigu jau ką „supranta“, tai štai šitaip, visiškai klaidingai. „Giname moterų teisę nuogoms protestuoti prieš jas erzinančius dalykus ir neleidžiame vaikščioti po rūbais pasislėpusioms musulmonų moterims...“ – aprauda Vakarų ydas Dagys. Ar jo svajonė būtų, kad ir anos, susierzinusios moterys vaikščiotų „pasislėpusios po rūbais“, kaip musulmonų moterys (įdomu, kad jis sako „musulmonų moterys“, o ne „musulmonės“, tuo lyg pabrėždamas priklausymo musulmonams (vyrams?) momentą)? Ir šiaip jis mato tik dvi galimybes, bent jau tik dvi laiko vertas aptarimo – „nuogos susierzinusios moterys“ ir „po rūbais pasislėpusios musulmonų moterys“. Pagal analogiją, matyt, yra ir „išsidažę gėjai odinėmis trumpikėmis“ bei „tikri vyrai su treningais“. Tarp šitų dalykų mes turime pasirinkti. Abu poliai suponuoja vienas kitą ir taip vyksta, atrodytų, nesibaigianti diskusija.

  

Dagys teigia, jog „<...> Bažnyčia – tai ne pastatai ir vyskupai, bet visi tikintys laisvi piliečiai...“, taigi, negalima riboti Bažnyčios teisę „pasisakyti“, tuo pat metu leidžiant ‚liberaliai“ pasisakyti kiekvienam. Tačiau ar tai „visi tikintys laisvi piliečiai“ pasisako, kai išreiškiama „Bažnyčios nuomonė“? Ir kas mano, kad „Bažnyčia yra pastatai“? Kuo Dagys laiko savo oponentus?

Galiausiai, jis pareiškia: „Gal todėl didelei daliai žmonių tampa vis labiau patrauklios radikalų deklaruojamos „paprastos“, bet primityvios vertybių sistemos, ar net radikalių islamistų nuostatos?“ Tad, Dagys supranta islamizmo patrauklumą ir dėl jo netiesiogiai kaltina „sergančius Vakarus“. Panašiai teigia dešinieji radikalai. Kaip jau matėme su „musulmonų moterų rūbais“, Dagiui pasaulietiškumas vargu ar atrodo verta ginti vertybė. Ar iš tikrųjų tokiems konservatoriams reikia liberaliosios demokratijos, kurios krizę čia nagrinėja Dagys? O gal ji yra nesuprantama, pernelyg sudėtinga eiliniam piliečiui ir nesiremia „vertybėmis“? Ką tiksliai Dagys priešpastato dešiniųjų radikalų „primityvioms vertybių sistemoms“? Ar apskritai jam reikia kažką joms priešpastatyti, juk visas jo tekstas kalba apie „esamos tvarkos“ blogybes ir racionalizuoja pasirinkimą tą tvarką atmesti – tiek balsuojant už radikalus, tiek palaikant radikalų Islamą. Juk, jeigu žmones ten traukia intuicija, ką jau čia padarysi...

Kalbėdamas apie politiką, Dagys tradiciškai graudenasi, jog opozicija nuolat nesutaria su pozicija. Tačiau visiškas sutarimas savaime visai dar nėra joks gėris. „Rinkėjas ne išklausomas, o jis pamokomas.“ – teigia Dagys. Tačiau ar jis pats ir jo atstovaujami TS-LKD tuo uoliausiai ir neužsiima? Ar ne konservatoriai puola paaiškinti kiekvienam/ai, kas yra „šeima“, „tradicinės vertybės“, ar ne jie aiškina, kad už juos nebalsavusieji viso labo jaučia nostalgiją sovietmečiui ir yra nepribrendę suvokti, kad „There is no alternative“, kaip sakė Margaret Thatcher, arba, kad tik jie „apgins nuo Rusijos grėsmės“? Dagys toliau pažeria dar daugiau keistų pamąstymų, pavyzdžiui, „[P]rie tokios tvarkos labiau pritampa žmonės, gyvenantys sostinėse, todėl vis labiau skiriasi ten gyvenančių ir likusios valstybių dalies žmonių nuomonės.“ Tačiau, mūsų šalies atveju, būtent sostinės gyventojai ir balsavo už konservatorius, kurie, kad ir ką manytų Dagys, yra politinis elitas, kurį ir Lietuvos rinkėjai atmeta.

Dagys siekia ne paaiškinti „elito krizę“, o iš jos pasipelnyti, pasinaudojant „paprastų žmonių“ pykčiu ir nesupratimu „kas vyksta“, apeliuoti į „intuicijas“ ir toliau skleisti mitą, kad „visuomenė serga“, tuo pagrindžiant būtinybę „grįžti prie pradų“. Matome, kad elitas perima radikalų retoriką, kad išlikti valdžioje. „Dauguma žmonių Lietuvoje ilgisi tradicinių vertybių ir nesijaučia atstovaujami, šią tendenciją atspindi ir visuomenės nuostatų pokyčiai pasaulyje.“ – teigė ir Paulius Saudargas. Tad mums siūlomos tos pačios dešiniųjų radikalų idėjos, tik gražesnėje pakuotėje... Tačiau kada gi Vakarai, kurie jau tiek ilgai serga, mirs – jie vis nemiršta, todėl mitas apie „sergančią visuomenę“ bus vėl ir vėl kartojamas, kas jau senokai vargina; tai noras priversti mus pasijusti kaltais dėl „Vakarų dekadanso“ ir laukti apvalančio kosminio gaisro, ar tai būtų „grįžimas prie pamatinių vertybių“, ar dešinieji radikalai (jei tarp jų esama skirtumo), tačiau, galiausiai, tai tuščia retorinė priemonė, slepiantį gilesnės analizės trūkumą.

Atsiskleidimas ir apsinuoginantis subjektas

Turbūt dažnas skaitytojas yra matęs antraščių, tokių kaip „Netradicinės orientacijos neslepiantis vyras prabilo apie...“, „Jausmų neslepianti moteris ryžosi nebetylėti...“ ir t.t. Man įdomu, kokį pasaulio suvokimą tokios antraštės (ir straipsniai, knygos) slepia. Pirma reakcija, aišku, dažnai yra banalus pasakymas „Ko jie lenda į viešumą? Sėdėtų kur nors tyliai...“, visiškai neapmąstant giluminių tokio diskurso implikacijų. Čia aš visai nenagrinėsiu, kodėl ir ar teisėtai kas „skelbiasi“, bet analizuosiu tokio kalbėjimo būdo, taip sakant, atskleidžiamus dalykus.

Visų pirma, tikrai dera atkreipti dėmesį į tai, kad „X neslepiantis asmuo“, kaip figūra, numato tai, kad ta figūra yra unikali ir išimtinė, t.y. paženklinta buvimo kitokiu ir dargi paženklinta gesto, kuriuo žinojimas apie tą kitoniškumą yra atskleidžiamas – šis gestas yra laikomas drąsa, atvirumu, nuoširdumu, solidarumu. Neslėpti kažko reiškia tapti tapatybės nešiotoju (tapatybė tų, kurie turi savybę būti X). Ir tai reiškia įsisteigti kaip tokiam/ai nešiotojui/ai per atsiskleidimą.

Kita vertus, ir tai dar svarbiau, manau, viešas tokių straipsnių, pranešimų skleidimas iš esmės postuluoja, kad kiti, kurie tikrai ar tariamai turi savybę būti X, tai slepia. Banaliai tariant, jei kažkas spaudoje atvirai paskelbia apie savo lytinę orientaciją ir yra pristatomas kaip „neslepiantis“ jos asmuo, automatiškai suponuojama, jog kiti ją neva slepia ir verti arba padrąsinimo (kad atsiskleistų) arba peikimo (kam slepia?). Kita vertus, visiškai neaišku, kaip tinkamai ko nors neslėpti. Pvz., ar važiuodamas viešuoju transportu, aš slepiu ar neslepiu savo lytinę orientaciją? Ar yra minimalūs reikalavimai neslėpimui, pvz., kiek žmonių reikėtų informuoti apie tai, kokias mažuma mane (visuomenės akyse) paverčiančias savybes turiu, kaip užtikrinti, kad jie nepamirštų, nesuprastų neteisingai ar tikrai atkreiptų dėmesį į tai, ką aš jiems sakau? Juk kas nori būti tuo bailiu ar streiklaužiu, kuri/s slepia kažką – juk pasakydamas, kad esu, pvz., veganas, aš padidinsiu žmonių sąmoningumą! Pasakydamas, kad, tarkim, turiu psichikos sutrikimą (pvz., šizofreniją), aš irgi skatinsiu žmonių susirūpinimą tokiais, kaip aš žmonėmis! Akivaizdu, kad nenorėti to aš negaliu ar bent neturiu teisės. Vengdamas pasirodyti slepiančiu kažką, aš turiu visokeriopai skleisti informaciją ir dalintis patirtimi: juk geriau tikrai įsitikinti, kad padariau, ką galėjau, negu baimintis padaryti per mažai...

Toks kalbėjimas gali būti analizuojamas keliais būdais. Visų pirma, Michelis Foucault nagrinėja, kaip išpažintis iš kažko, kas išgaunama kankinimais, virto tuo, apie ką žmones kamantinėjo psichoanalitikai, o dabar tapo internalizuota – žmonės patys mielai šneka apie viską. Žinojimas, kurį reikėjo išgauti, dabar sklinda pats, nes visi nori išsisakyti. Žmonės keistai tiki, jog galia priklauso ne tam, kas klausosi, o tam, kas kalba...

Kita vertus, mums pravers Marshallo McLuhano teorija, kuri, nors skamba keistai, visgi, yra verta dėmesio. McLuhanas, kalbėdamas apie medijas, teigia, kad gyvename „elektros amžiuje“, kuris pakeitė „Gutenbergo epochą“, t.y., amžius, kai dominavo spausdintas žodis. Su šiuo perėjimu medijų teoretikas sieja kelis svarbiausius pokyčius: „globalaus kaimo“ atsiradimą ir atgimstantį tribalizmą bei tai, kad subjektas išsiplečia iki pasaulio dydžio, mat elektra pratęsia ne kokią vieną mūsų juslę ar galią, o centrinę nervų sistemą. Taigi, supaprastintai tariant, žmogaus nervų sistema elektros amžiuje sujungta su visų kitų pasaulio gyventojų nervų sistemomis. Pažymėtina, kad McLuhanas šią teoriją išvystė iki interneto, kada ši mintis atrodo suprantamesnė. Iš esmės, subjektui, kuriam kitados reikėjo vienumos, kad skaitytų ir suvoktų informaciją, dabar reikia sujungimo su kitais į bendrą tinklą. Tuo, matyt, paaiškinama, kodėl šiais laikais daug kas reaguoja labai isteriškai į bet kokius įvykius pasaulyje ir stengiasi prisidėti prie tam tikro neva bendruomeniškumo socialiniuose tinkluose. Asmuo savo vidurius nešioja vietoje drabužių, tad turi kompulsyviai dalintis viskuo ir priimti tai, reaguoti į tai, kuo dalinamasi su juo. Privatumo elektros amžiuje nėra ir būti negali.

Taip pat, čia įsidėmėtina kaip savotiškai Deleuze‘as ir Guattari kalbėjo apie subjektyvumą – apie viruso subjektyvumą, apie upelio subjektyvumą, apie ne-asmeninį subjektyvumą. Todėl internete dalykai „plinta“, Feisbukas „sprogsta“ ar „pratrūksta“. Taip pat, ateina naujasis tribalizmas, kuris labiausiai pasireiškia identity politics. Išlaisvėjimas ir mažumų emancipacija pasiekiami visiškai nuasmeninant asmenį. Žmogus tampa „atstovu“ savo rūšies ar porūšio, kuris jose atpažįsta save. Jei ne viešojoje erdvėje – tai kur tos patirtis gali būti saugomos, jei subjektyvumo jau nebėra? Sakyčiau, nervų sistemos pratęsimas elektra ir Deleuze‘o su Guattari idėja apie paviršius, kuriuose procesai vyksta iki subjektyvumo, tam tikra prasme panašūs: abu numato, jog individas ištirpsta bendroje nervų sistemoje ar rizomatinėse „sistemose“, pvz., grybienoje.

Gal šitas teorinis ekskursas pasirodys kiek per sudėtingas ir nuobodus, tačiau manau, kad jis tikrai daug ką paaiškina. Atsiskleidimas ir kažko neslėpimas yra naujas buvimo būdas, būdas, kaip žmogus funkcionuoja tapatybių jūroje. Informacijos perdavimas kitiems iš esmės sudaro tokio žmogaus egzistencijos esmę. Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, mums siūlomas buvimas atviruku kaip egzistencijos etalonas. Taigi, toks vaikščiojantis ir kalbantis atvirukas negali staiga nustoti funkcionuoti – jo programa tokia ir ne kitokia. Jis yra botas. Neveikdamas kaip atvirukas, toks žmogus visai nustoja egzistuoti.

Apskritai, ne vien neslėpimas, bet ir susirūpinimas yra esminiai šiuolaikinio gyvenimo bruožai. Visi nuolat reiškia susirūpinimą ir yra empatiški kitiems, nes iš esmės yra visiškai atviri įtakai. Kaip vieninga nervų sistema, jie negali nejausti, jie reaguoja. Todėl dabartiniame diskurse, ypač tai pastebėtina naujienų portalų antraštėse, vyrauja reakcijos ir reflekso motyvai. Žmonės nebemąsto, nereflektuoja. Jie tik reaguoja, juos tampo konvulsijos. Jų nervų galūnėlės yra atviros, jie neturi odos, negali pasirinkti, ką mato, ką girdi, ką užuodžia ar ką patiria.

Galiausiai, apsinuoginantis subjektas, kurį paminėjau pavadinime, primena ir Giorgio Agambeno teoriją apie „bare life“, kuri skiriama nuo „qualified life“. „Nuoga gyvybė“ yra grynai biologinė gyvybė. Tai gyvybė, kuri bendra visiems, ir kurią, anot Agambeno, užvaldo valstybė. Ji pasirodo kaip įspėjimas, kas lieka iš žmogaus, kuris redukuojamas iki biologinio prado. Juk „nuoga gyvybė“ yra koncentracijos stovyklų kalinių gyvybė, visų beteisių gyvybė. Mums primetamas diskursas, kuriame egzistuoti reiškia atsiskleisti ir neslėpti nieko, galiausiai, reiškia mūsų subjektyvumo niveliavimą ir mūsų redukavimą iki konvulsijų tampomų empatiškų ir emocingų gyvūnų; net tai, kas neslepiama, dažnai tiesiogiai turi biologinį aspektą (lytinė orientacja, psichikos sveikata, sveikata apskritai). Tik tiek iš mūsų telieka.

Nepaslėptis, apie kurią kalbėjo Martinas Heideggeris (jis taip vadino tiesą), ironiškai virto sadomazochistiniu atvirumu be teisės į privatumą. Ką reiškia atsiskleisti, jei ne plačiai atlapoti ploščiaus skvernus miškelyje šalia takelio; ką reiškia nebeslėpti, jei ne kompulsyviai išpažinti viską pasauliniam teismui; atvirumo akimirka slepia savyje teismą ir medicininę komisiją, kur tu ir aš tampame mėsos gabalais.

Saulėtos dienos

– To toks keistas...

– Kodėl?

– Na, nežinau... Nepyk, tiesiog sakau...

– Bet kodėl?

– Nežinau, atrodo, kad nesi toks, kaip visi...

– O kas tie „visi“?

– Na, pats supranti, dauguma, žmonės, aplinkiniai...

– Kuom aš tau ne kaip visi?

– Na, nežinau, tu kalbi kažkaip kitaip... Sunku paaiškinti... Žmonės kalba apie kitus dalykus, jiem kiti dalykai įdomūs, o tu kalbi keistai kartais, pats žodžių pasirinkimas keistas, be to, kalbi keistus dalykus, nežinau...

– Pavyzdžiui?

– Na, nepyk.

– Ne, nu tu sakai, kad aš keistas, bet negebi pagrįsti pavyzdžiais, kodėl taip sakai?

– Nu sorry, nepyk.

– Kas „nepyk“? Aš nepykstu, aš tik noriu išsiaiškinti... Man šalta, gal einam?

– Einam.

Kurį laiką ėjo tylėdami. Sniegas traškėjo po kojomis. Jo kojos šąlo. Pirštai stingo. Tai toks keistas jausmas – pamanė jis. Norėjosi tyrinėti viską, ypač pojūčius, nes gal jų daugiau nebebus, kada nors juk jie išnyks, norisi juos suregistruoti, užfiksuoti, apmąstyti, nes daugiau jų nebebus – be jo jų nebebus. Karolis žiūrėjo į tolį pro akinius. Kaip smagu, kad jis dabar žiūri kažkur kitur, ne į savo išmaniojo telefono ekraną, nebraukia per tą ekraną, nekeliauja kažkur tais jo pirštais tiesiamais keliais. Juk ten jis bus toli, vienas, o gal – tai labiau tikėtina – su kitais. Jis skaičiuoja akimirkas, kurias šalia lėtai einantis draugas žiūri ne į telefoną. Ir jį jaudina mintis, kad draugas galvoja apie jį – ką jis galvoja?

- Gražu šiandien...

– Taip, bet labai šalta.

– Bet čia geriau, kai žmonių nėra...

– Kodėl?

– Na, žinai, kai pilna žmonių, šurmulys, triukšmas, kažkokia nesąmonė... Norisi ramybės, pamiršti viską.

– Ką pamiršti?

– Na, viską...

– Gal einam į kavinę, ten... na, žinai?

– Oi, ne, aš... man jau... man reikia... namo turbūt.

– Šiaip jo, man irgi.

Vėl stovi tyla. Stovi tarp jų. Kažkoks efemeriškas, keistas, lipnus, salvas, šildantis džiaugmas, kurį jis patyrė nuo rugsėjo... Dabar gruodis, tik prasidėjo gruodis. Jis pamena spalio pradžią: buvo šilta, bet lapai žaižaravo šildančiomis akis spalvomis, kartkartėmis pūtė ausis šąldantis vėjas, bet buvo šilta, saulė šildė, regis, visai kaip vasarą... Tą vasarą, kai jis nepažinojo jo, Karolio. Tai buvo tuščia vasara. Bet ruduo buvo kupinas to keisto džiaugsmo, kuris buvo lyg nuaustas iš sapnų audinio, kažkoks keistas oras, kuriuo jis kvėpavo, bet dabar tas oras išsisklaidė, susimaišė su įprastu, iš vaikystės jam pažįstamu, oru, kaltės oru, nerimas, jaudulys, baimė. Ir dabar jis taip aiškiai suvokia visą ano spalio, ano rudens spalvingumą, visą šilumą, visą jaudulį, malonų, kutenantį, visą tą keistą būseną, kurioje buvo paskendęs – suvokia, nes dabar visa tai nutolo, yra regima pro miglą, pro stiklą, to jau nėra, lyg sapno. Bet iš to sapno jam liko daug: mokykla, koridorius, kuprinė, megztinis, tušinukai (jie visi vienodi, nors jis daug jų sunaudojo per šį rudenį), mokytojų balsai, kvapai (valgyklos, tualeto, sporto salės rūbinės, koridorių), daug pažįstamų veidų, žaizdos ant krumplių, kurios dar nebaigė gyti, ir Karolis. Bet Karolis dabar atrodo toks tolimas, jo gilios liūdnos akys žiūri į tiltą, o gal į bažnyčias tolumoje.

Jis taip bijojo pratarti į jį žodį. Taip bijojo. Ir taip norėjo. Širdis daužėsi, akys kaito, jis visas tankiai drebėjo, delnai prakaituoti, bet šalti. Ir negalėjo. Bet, eidamas pirmą savaitę, jis kiekvieną dieną svajojo apie vieną: kad Karolis atsisėstų su juo viename suole. Kiekvieną kartą su bendraklasiais šturmuojant naują kabinetą ši mintis tempė jį kažkur. Bet jis vis prašaudavo, atsisėsdavo kažkur kitur. Su niekuo, vienas. Gal taip ir geriau. Bet vieną kartą jis ilgai užtruko, rašydamas matieką... Ir tada ėjo vienas. Staiga atsisuko: Karolis ėjo iš paskos, visiškai ramus, žmogaus, kuris turi tikslą ir jo link eina, nei per greitai, nei per lėtai, išraiška. Viskas tapo kažkaip keista. Atrodė, lyg tikrovė slysta iš po kojų, lyg ji pravertų savo dantytą burną ir viskas sukristų į ją. Tikrovė sutankėjo, jis pėdino į priekį, bandydamas nepastebimai sulėtėti. Baisiausia būtų, jei Karolis pasakytų „Lauki kažko?“ Tai reikštų, kad tas kažkas egzistuoja (ko jis, Karolio nuomone, galimai laukia) ir tas kažkas jį pasičiuptų, atimtų iš jo viską. Viskas, apie ką galvoji, egzistuoja – manė jis. Bijojo to. Ir Karolis galėtų įtarti, kad jis laukia jo. Ir tai būtų taip gėdinga, taip baisu, taip absoliučiai nepakeliama. Ir tiesa. Kaip negerai meluoti – manė. Bet visa tiesa buvo taip arti jo, kad akys negalėjo aprėpti, tad nebuvo aišku, kaip tą tiesą iškloti Karoliui ar kam kitam... Karolis buvo du kartus, ne – tris, su juo sveikinęsis. Kaip ir visi. Jis ateidavo, eidavo link žmonių ir visi tiesdavo rankas, o jis – savąją. Jiems jo ranka gal ir nepatiko, bet toks buvo paprotys. Čia daug papročių, o jie pirmokai. Ir dabar jis taip norėjo geriau parašyti matieką, nes tai buvo dalykas, kuris jam sekėsi sunkiausiai, tačiau Karolis buvo puikus matematikas. Ir kiekvieną kartą jo ištiesta ranka reikšdavo, kad verta buvo atsikelti, važiuoti autobusu, pilnu žmonių, verta buvo eiti miesto gatvėmis, vengiant mašinų ir plūstančių žmonių (žmonės čia plūdo lyg kraujas, jis visada galvojo, kur ta žaizda, iš kurios jis plūsta). Ir kiek jis kankinosi, kol surado optimalų maršrutą iki čia... Jei Karolis pavėluodavo ir negalėdavo (be abejo, tai – ne jo kaltė...) su juo pasisveikinti, visa tai, visi autobusai, troleibusai (kai pavėluodavo), visa ilga kelionė, visas nesibaigiantis rudens nuovargis, besimerkiančios akys ir šąlančios galūnės savo svoriu užguldavo jį, prispausdavo jį prie sienos, kampe (jam atrodė, kad žodis „Atleisk“ reiškė, kai kažką štai šitaip prispaudė prie sienos, užspaudė į kampą, o anas sako – atleisk, prašau, nebespausk). Jam nebuvo atleidimo. Jis niekados netiesdavo rankos pats, nes bijojo, kad kas nors neišties. Jei taip nutiktų, mokyklos sienos subyrėtų, senamiesčio grindinys, kuriuo dabar pėdino, įgriūtų, viskas išnyktų, o jis būtų pasodintas 8b kl., tame suole, prie durų, kur sėdėjo... „Paleisk“- toks buvo dažniausiai jo kartojamas žodis toje mokykloje. Ir viena neištiesta gimnazisto ranka reikštų, kad jis amžinai liks ten, kur jam ir vieta...

Karolis ėjo lėtai. O jei jis pasuks? Gal palaukti jo, pavaizdoti, kad grožisi Vilniaus vaizdais? Bet jau trečia savaitė, kaip čia mokosi, Karolis mano, kad jis turėjo užtektinai laiko jais prisigrožėti. Tai neįtikinama. Taigi, teks eiti, galvojo jis. Bet štai ant laiptų susirinkę žmonės, kažkas kažką filmuoja, filmą? Žinias? Jis visada bijojo patekti į kadrą, tad plačiu lanku apeidavo kameras, matomas miesto centre tai šen, tai ten – vis ten kažką filmuoja: – Sveiki. Kokia jūsų nuomonė? Ką manote apie... Ar... kaltas dėl... Ar po to, kai... jis turėtų atsistatydinti? Ar Lietuvoje... – Ir čia kažką filmuoja. Jis sustoja it įbestas. Gal apeiti? Jis jau nesitiki, jog Karolis eis čia. Bet Karolis, susilyginęs su juo, akies krašteliu dirstelėjęs į jį, eina žemyn. Širdis daužosi, spalvos liejasi; filmavimas, kinas, reporteriai, gėlės, žmonės, matieka, kažkas nesueina, mokytoja kalbasi su ketvirtoku, kažkas nesueina... Kas belieka – jis leidžiasi žemyn, bėgte. Karolis jau beveik apačioje. Kur jis eis toliau? Staiga, jau apačioje, iš dešinės, vaikas, kažkokia moteris, matyt, jo motina, vaikas mažas, kokių trejų-ketverių metų, šoka nuo laiptelio, Karolis eina iš kairės, bet tas vaikas šoka tiesiai jam po kojomis, jis bando jo išvengti, bet per greitai nusileido nuo kalno... Nukrenta, trenkiasi į kelkraštį, plytelės, šalta žemė, tiksliau grindinys, viskas pasidaro nebesvarbu. Pakelia galvą, atsisuka: vaikas pamąsto ir pradeda verkti. Jis atsikelia ir eina. Skauda rankas, koją. Karolis. Kur Karolis? Jis čia: –Na, seni, tu duodi... – šypsosi, eidamas šalia. – Tu gyvas? Tau viskas gerai? Nestipriai susižeidei? – Viskas tvarkoj... atrodo... nežinau... – Jie eina šalia. Taip paprastai eina šalia, ta moteris, matyt, pamanė (ji nieko nesakė, tik ėmė raminti vaiką), kad jiedu – draugai. Karolis jau turėjo būti nuėjęs tolyn... Tai jis... Buvo sustojęs? Jam labai skauda delnus, koją, alkūnę. Bet Karolio buvimas šalia...

– Kiek gavai iš lietuvių?

– Aš? Septynis. Per skyrybą atsigriebsiu...

– Ai, jo, man rašyba irgi sunkiai einasi...

– O kiek tu?

– Aštuonis.

– Tai ryt fizikos kontrolinis?

– Aha.

– Aišku...

– O tu kur gyveni?

– Šeškinėje.

– A...

– O tu?

– Antakalnyje...

Jie pasuko į kairę, ėjo palei gatvę, tada jis pamatė, kad jo ranka teka kraujas: jis sunkėsi iš didelės žaizdos. Jo krumpliai atrodė lyg po muštynių. Ši mintis yra tokia šlykšti – pagalvojo.

– Tu eini iki Mindaugo tilto ar iki Kudirkos?

– Hmm, šiaip iki tilto.

– Gal nori eit pro Sereikiškių parką?

– Jo, gerai...

Ir t.t.

Ir jis tada akimirką dvejojo, ar atsakyti. Bet išdrįso atsakyti. Ir tada jam pasirodė, kad slysta, lyg kūlversčiais ristųsi nuo to kalno (gal žiemą ten būna vien ledas?): dabar galėjo nutikti bet kas.

Ir po to buvo takai Kalnų parke. Jis, Karolis, Augustė iš kitos klasės, Simona, Domas... Bet dažnai būdavo tik jis ir Karolis. Ir kavinės, Bernardinų sodas, pokalbiai su antimis, varnomis, krūmai, kiemai, Karolis davė jam savo pradėtą rūkyti žolės suktinę.

– Tomai, kaip tau? – klausdavo jie. O jis spoksodavo į medžius, į dangaus mėlynumą, į baltus ar tamsiai pilkus debesis, kurie kaip storos antklodės, buvo tampomos virš visų jų galvų. „Ir tu galėtum būti, kaip mes“ – jie lyg sako jam. Ir jie visi kartu eina į kokią parodą ar renginį, juokiasi, stengiasi prasibrauti kažkur artyn, tapti reikšmingais. Ir kiekvieną kartą patekti į tą ratą darosi vis sunkiau, atrodo, taip lengva iškristi iš jų tarpo, jie nepasiges Tomo. Jie jaučia, kad jis – kaip šuniui penkta koja. Jų keturi, o jis – penktas.

Ir jo šiurkštus šeštadienio ryto protas stambiais štrichais ant A3 formato lapo braižo Karolio ir Augustės lytinį aktą kur nors draugo „chatoje“ ar krūmuose. Karolis kieno nors kito – Augustės, Simonos, telefono... Telefonas atima Karolį iš Tomo. Telefonas atima juos visus iš jo. Jie visi sulindę į telefonus. Tomas spokso į tolį. Ir nekenčia savęs. Nes šitas kūnas, šitie raumenys, riebaluoti plaukai, akys, pirštai, šąlantys, prakaituoti, amžina baimė krūtinėje, kojos, kurios neklauso ir eina savaip, rankos, kurios vedžioja raides savaip, alkūnės, kurias skauda susitrenkus (elektros šokas: Tomas galvoja, ar jis kartais nėra tik robotukas, kuriam vieną rytą ar vakarą kas nors išims elementus, išims iš nugaros, to robotuko letenėlės tiesis, tiesis, bet negebės sustabdyti rankų, kurios nuginkluos jį, pavers jį metalo laužu), jo veidas, keliantis vieniems gailestį, kitiems panieką, užuojautą ar norą, kad tokių spuoguotų kaltų veidų nereikėtų kasdien stebėti ir jaustis kaltu, sukelia norą nusisukti, jo balsas, aidintis klasėje, besibraunantis pro polifonines pertraukų simfonijas, nutraukiamas stipresnių Karolio, Domo, Klaudijaus balsų, nesugebantis balsas, balsas, už kurio slepiasi jo žodžiai – kaip sunku juos nunešti iki kitų žmonių – šitas kūnas, šitie raumenys, plaukai ir kaulai slepia kažkokią panieką, kuri vertai Tomą užgriūva, susidūrus su žmonėmis ar veidrodžiu. Ir kelio iš ten nėra: visos jo mintys, visi jo troškimai, jo pagalbos šauksmas ar vaikiškas tyras džiaugsmas medijuojami šito keisto kūno, nepakeliami aplinkinių žvilgsniai iššaukia jo slaptą norą sušukti jiems, surinktiems į aikštę, pageidautina, į Rotušės: „ Tai ne aš, aš – čia: mano žodžiai, mano darbai, mano mintys, mano nuomonė – jie čia, po storu balso sluoksniu, po mano veido mimikos kauke, po akimis, po liežuviu, burna ir balso stygomis šitame ploname kakle... Bet visa tai, ką jūs matote – ne aš, ne aš, koks aš noriu būti, koks aš, po galais, esu iš tikrųjų, aš... aš... aš...“ Bet jie arba imtų juoktis, arba, turbūt, imtų skirstytis, šnekučiuotis tarpusavyje apie einamuosius reikalus, arba su nuoširdžiu (deja!) susirūpinumu stebeilytų į jį, manydami „Koks jis būtų, jei ne...“, arba „Visokių yra, visokių reikia, et...“ ir tai jų nuoširdumas, kuris jį smaugia, verčia norėti juos įskaudinti, įžeisti, parodyti, kad jie klysta, bet, ne – ir tada jie žinotų geriau už jį, nes būtų viską numatę, arba nuoširdžiai stebėtųsi ir vis vien būtų tikrieji šeimininkai. Jie išmontuos jį. Jei norės – permontuos iš naujo, o gal nurašys... Dabar atšąlo ir Karolis nutolo nuo jo. Nepastebimai ir tyliai. Ir buvimas šalia tapo kančia, kuri verčia jį norėti sulaukti rytojaus. Tam, kad vėl galėtų patirti tą kančią, turinčią vilties prieskonį, sykiu ir nevilties, kad vėl galėtų būti Karolio vaizdo toli, toli nuneštas, nuneštas į šilčiausias ir smagiausias akimirkas, kai trumpam pamiršo, kad yra štai-šitas.

Tyla tvyrojo tarp jų. Gal taip geriau. Ir Tomui kyla noras pasakyti Karoliui „Palauk manęs čia, gerai?“ ir pabėgti. Tyla liks su Karoliu, tokiu atveju. Ir paliks Tomą ramybėje, bent trumpam.

2016

Ar man tikrai „dzin“?

Štai jau šį sekmadienį vyks Seimo rinkimai. Jau senokai girdime raginimus balsuoti, partijos varžosi dėl rinkėjų simpatijų, nors dažnas pastebi, kad rinkimų kampanija – ir vėl nuobodi. Tačiau aš jau žinau, kad rinkimuose tikrai nebalsuosiu. Pasak žmonių, raginančių jaunimą eiti prie balsadėžių, kviečiančių pasakyti „Man ne dzin“, man kaip tik „dzin“ – esu abejingas, man nerūpi šalies ateitis, esu nepilietiškas, per mane į valdžią gali ateiti radikalai, už mane gali nubalsuoti kokie nors nesupratingi, papirkti ar neišsilavinę rinkėjai, galiausiai, aš neturėsiu teisės kritikuoti kitų rinkėjų išrinktų Seimo narių ir naujos valdžios – juk nebalsavau. Kaip galėčiau pasiteisinti? Bet aš pabandysiu – jums spręsti, ar įtikinau.

Rinkimai yra tuščias spektaklis kai iš esmės nėra pasirinkimo ir kai neįmanoma jokia alternatyva esamai tvarkai. Kaip pastebėjo vokiečių filosofas Herbertas Marcuse, mes, gyvenantieji poindustrinio kapitalizmo laikais, gyvename ir vienamatėje visuomenėje, kuriai yra būdingas iracionalus racionalumas, kai protingomis priemonėmis siekiama neprotingų tikslų, ir visiškas alternatyvų mąstymo negalimumas. Taigi bet kokios pažiūros čia tinka tol, kol jos įsilieja į status quo kaip lygiai bevertis elementas. Kiekvieno iš mūsų nuomonė laikoma svarbia todėl, kad ji nieko nereiškia. Mes įsivaizduojame status quo esant natūraliu mūsų išgyvenimų fonu, tad jos kritiškai nevertiname, taikydamiesi prie mums primetamų standartų (juk nekritikuojame kapitalizmo, veikiau stengiamės praturtėti). Kita vertus, alternatyva yra visiškai neįmanoma, nes sistema asimiliuoja bet kokią naują idėją. Pasak Slavojaus Žižeko, Alaino Badiou ir kitų kairiųjų mąstytojų, mes gyvename post-politinėje tikrovėje, todėl politiškai nieko seniai nebegalime spręsti, nes yra atsisakoma „ideologijos“; tikima, kad visus nesutarimus ir klausimus išspręs technokratų valdžia: specialistai, analitikai, ekspertai. Jie, žmonės be jokių politinių preferencijų, nešališki ir dirbantys, o ne politikuojantys, viską sutvarkys geriausiu įmanomu būdu. Tuo pat metu, daugelis klausimų jau yra išspręsti, partijos sutaria dėl svarbiausių dalykų, šalies vystymosi gairių. Žižekas priduria, kad kylanti vadinamoji alternatyva – „kapitalizmas su vertybėmis“ Rusijoje, Turkijoje, arba savotiška jo versija Azijoje, yra ženklas, jog kapitalizmas gali apsieiti be demokratijos ir pasukti link technokratijos su populistiniu fasadu („šeimos vertybėmis“, „morale“, „tradicijomis“). Demokratija šiuo metu pasaulyje „veikia“ bemaž visur: net Šiaurės Korėjoje ir Saudo Arabijoje reguliariai vyksta rinkimai. Yra būtina atrodyti demokratiškam, tačiau tuo pat metu stiprėja įsitikinimas, jog stabilumas ir tęstinumas yra svarbiausia. Aišku, kad tai reiškia pasirinkimo atėmimą iš rinkėjų, bet rinkėjas turi tikėti, kad tai jis renkasi. Pati vienamatė visuomenė nepripažįsta, kad yra ideologiška. Kadangi iš esmės dėl visko yra susitarta iš anksto, yra tik skirtumai tarp skirtingų vykdymo būdų, vienamatėje visuomenėje be tikro pasirinkimo balsuoti neverta.

Aišku, galima klausti, ką visa tai turi bendra su Lietuva? Galime, aišku, atmesti Marcuse's ir Žižeko bei kitų teorijas ir eiti toliau, tačiau matosi, kad minėti dalykai Lietuvoje puikiai pastebimi: visos partijos sutaria dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo ir finansavimo krašto apsaugos sistemai didinimo; didžiosios partijos iš esmės sutaria dėl Darbo Kodekso liberalizavimo būtinumo; dar didesnis sutarimas dėl to, jog aukštasis mokslas turi priklausyti nuo Rinkos poreikių, visos partijos sutaria, kad humanitarinių ir socialinių mokslų nereikia, nes jie nenaudingi, taip pat dėl tokių esminių nuostatų, kaip kad žmogus turi būti konkurencingas, našus ir visokeriopai produktyvus. Partijos, tokiu atveju, yra šiuos klausimus išsprendusios, visiškai neatsiklaususios rinkėjų. Šios temos laikomos pernelyg svarbiomis, kad dėl jų būtų diskutuojama iš viso. Iš esmės, rinkėjams siūloma rinktis budelį nuosprendžiui, kuris jau seniai yra priimtas, įvykdyti. Lietuvos politikoje vyrauja stulbinamas sutarimas. Tam, kad jis nebūtų toks akivaizdus, mums pateikiamas vaizdas, esą, priešingai, vyksta labai arši ideologijų kova, nors esminiai klausimai jau seniai išspręsti. Kuriamos dirbtinės problemos, dėl kurių būtų galima nuoširdžiai kovoti – „šeimos vertybės“, Seimo narių skaičiaus mažinimas, įvairiausi siūlymai didinti algas, rungtyniaujant, kas daugiau, ir t.t.  Galiausiai, mūsų politinei kampanijai savo autoritetingu žodžiu vadovauja užsienio kapitalo bankų analitikai, politologai ir ekspertai, kurie kviečiami vertinti, kas nugalėjo debatuose, kas teisus, kas protingas, kieno pasiūlymai racionalūs ir įgyvendinami, o kas viso labo šneka nesąmones. Lietuvos Laisvosios Rinkos Instututas, skandinaviškų bankų atstovai ir kiti ekspertai pateikiami kaip visiškai nešališki ir siekiantys gero mums visiems. Pagaliau, Lietuvoje realiai neegzistuoja alternatyvos Kairėje. Nors šalį jau ketverius metus valdo neva kairieji, grąžintas privalomas šaukimas į kariuomenę ir įvestas neoliberalus Darbo Kodeksas, streikuojantys mokytojai laikomi priešo agentais, o protestuojantys žmonės – papirktais, vis dar neįteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, atrodo, taip niekada ir nebus įvesti progresiniai mokesčiai. Tai, kad dėl Darbo Kodekso vadinamieji kairieji sutaria su liberalais ir konservatoriais, pasako daugiau negu bet kokia agitacija. Aišku, globalaus kapitalizmo akivaizdoje alternatyvos apskritai sunkiai pamąstomos. Mes matome, kad sutarimas dėl esminių klausimų, jų išvalymas nuo aiškiai suvokiamos ideologijos, siekis matyti prie valdžios kuo daugiau technokratų be ideologinių nuostatų, tiesiog šiaip sau „dirbančių“, apskritai aršus nenoras matyti idėjų ar pasaulėžiūrų kovos, pasikliovimas Rinkai atstovaujančiais ekspertais, kaip visų dalykų matu, paverčia rinkimus nevertu dėmesio spektakliu.

Tačiau svarbiausias argumentas, kurį meta raginantieji pareikšti pilietinę valią rinkimuose, yra piktdžiugiškas pakrizenimas „Vis tiek ką nors išrinks“. Atseit, pats kaltas, jei su mumis nenori žaisti. Mes raginami rinktis mažiausią blogybę, bet ką, tik kad rinktis, o jei ne, esame gąsdinami „radikalais“, kurie esą tuoj tuoj ir ateis, vos tu nenueisi prie balsadėžės. Taigi, iš po lovos lendantys radikalai, kurie viską tuoj sugriaus, yra būdas pagyvinti, sudominti rinkėjų mases. Jei dabar jų nėra – atsiras, vos tik tu imsi ir nenueisi į rinkimus, žodžiu, su rinkėjais elgiamasi kaip su neklusniais vaikais. Šitie vadinamieji radikalai funkcionuoja kaip visada čia pat esanti grėsme. Tačiau, apsidairius mūsų šalyje, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš užsienio politologijos vadovėlių. Kitas baubas, kurį mums paruošė raginantieji balsuoti, yra runkeliai, tamsūs, neišsilavinę kaimiečiai ar už alų nupirkti rinkėjai, kurie, esą, nubalsuos už mus, jei mes, tie, gerieji, protingieji ir ne-runkeliai, nesusiprasime. „Man ne dzin“ puslapis „Facebook“ tinkle puikiai parodo, kaip tai atrodo: neskoningas, klasistinis šaipymasis iš sukarikatūrintų marozų ir fyfų, kaimiečių ir prasčiokų, kokius įsivaizduoja iš savo dramblio kaulo bokšto besižvalgantis tūlas hipsteris, čia funkcionuoja kaip būdas mobilizuoti jaunuolius, mintyse sakančius „aš ne toks/ia“. Tuo pat metu sakoma, kad „netgi jie“ balsuos – taip kaipgi tu? Vaizdo klipuose naivų ir tyrą jaunimą į rinkimų apygardą vilioja show pasaulio garsenybės. Tuo pat metu išlaikoma pagarbi tyla apie tai, už ką reikia balsuoti. Vakarų šalyse įprasta, kad prieš rinkimus visi šalies laikraščiai paskelbia, už ką, jų manymu, reikia balsuoti. Juk aišku, kad spauda nėra ir negali būti nešališka, tik pas mus vis bandoma vaidinti nešališkumą, kai kur kas protingiau būti atvirai deklaruoti šališkumą. Taip Lietuva atrodo visai „nu-ideologinta“, kadangi viešai girdime tik šališką agitaciją ir ekspertus, kurie juk nešališki. Taigi, paprasčiausiai tikima, kad „pasirinkimas yra“, tačiau įrodymų, kad yra, nėra. Tačiau, kas iš to, kad aš nebalsuosiu – juk ir iš tikrųjų, Seimas vis tiek bus išrinktas. Todėl reikią „jungtis prie chebros“, sudalyvauti tam tikrame show, tam tikrame žaidime, pajusti azartą, sportinį interesą, kaip per krepšinio rungtynes. Galiausiai, nebalsuojantieji pagal nutylėjimą laikomi tais, kuriems „tas pats“, „dzin“. Pridedama, kad „jeigu nebalsavai, tai neturi teisės kritikuoti“. Bet gal kaip tik atvirkščiai: jei tu balsavai rinkimuose, kur niekas nesprendžiama, tai vis tiek sutikai su tuo, kad valdžia, kuri bus išrinkta, bus teisėta. Ji atstovaus ir tave, nes įsiliejai į Bendrąją Valią (kaip sakė Rousseau). Čia panašiai kaip lažybose: jei sutikai atlikti ką nors kvailo (nusidažyti plaukus mėlynai ar palakstyti visiškai nuoga/s gatvėmis), jeigu praloši, o kai praloši (tikėjaisi kad laimėsi), tai imi priešintis ir sakyti, kad tai „nesąmonė“ (panašiai būta su referendumu dėl JK išstojimo iš ES). Tai jau ne – sutikai su pasirinkimu, tai ir sutikai su galimybe, kad pralaimėsi. Kaip tik, nebalsuodamas, gali kritikuoti naująją valdžią, nes atmetei pasirinkimą – tai irgi pasirinkimas. Tai, kad, anot Mažvydo Jastramskio, mažas rinkėjų aktyvumas iki šiol nepadėjo pakeisti politikos kokybės į gerą, nereiškia, kad turiu dalyvauti rinkimuose, nes „tai vis vien įvyks“. Tad iš mūsų norima atimti ir pasirinkimą atmesti mums primetamą pasirinkimą. Jeigu visi iki vieno nedalyvautų – atsirastų viltis kažką pakeisti. Iš esmės, mums sakoma, jog padėtis su partijomis Lietuvoje labai bloga, bet, jei nebalsuosi, bus dar blogiau. Bet kam balsuoti, jeigu vis tiek bus labai blogai? Visuomenė turi spausti politikus leisti rinkėjams patiems pasirinkti, kaip toliau gyventi, pateikiant skirtingas programas, kurios būtų iš tiesų skirtingos, ir padėtų rinkėjams apsispręsti, ko jie nori – šauktinių ar profesionalios kariuomenės, neoliberalaus Darbo Kodekso ar kokio alternatyvaus varianto, aukštojo mokslo kaip Rinkos tarnaitės ar savarankiškos srities sampratos ir pan. Tada balsuoti būtų dėl ko ir būtų vietos rimtoms diskusijoms dėl esminių klausimų, o ne vienadieniams pažadams. Tam reikia atsakingai atsisakyti netikro pasirinkimo. Taigi, reikia nebalsuoti.

Gyvendami vienamatėje visuotinio sutarimo dėl šauktinių, būtinybės didinti finansavimą krašto apsaugai ir mažinti darbuotojų apsaugą, būtinybės didinti žmogaus konkurencingumą ir atsikratyti humanitarinių mokslų, noro kontroliuoti žmogaus gyvenimą nuo pradėjimo iki mirties, visuomenėje, kur politinių klausimų nebeliko, o yra vien techniniai, apie kuriuos mums papasakos ekspertai, pasiūlysiantys ir kaip juos išspręsti, demokratija tampa atgyvena, kuri palaikoma tik dėl to, kad visuomenė legitimuotų tai, kas su ja yra daroma ir būtų paskui ką kaltinti, kad „patys išrinkote“. Kad ir kaip mus gąsdintų didžiuoju Kitu, ar tai būtų radikalai, o gal prasčiokai, kurie, jeigu ne mes, ims ir išrinks vėl tuos, kurie daugiausia žada, tai vargiai užmaskuoja pasirinkimo nebuvimą, politinio elito skurdumą, idėjų trūkumą, diskusijų nerimtumą, skirtumų tarp Kairės ir Dešinės išnykimą visą persmelkiančios Rinkos naudai. Ir mus kviečia rinktis racionaliai tarp iracionalių pasiūlymų. Demokratija bus vėl prasminga tik atsisakant tuščio pasirinkimo. Todėl aš nebalsuosiu. Nes man ne dzin.