'What Went Down' and Why on Foals' Fourth Album...

This year Foals came back, having in mind their past, rather quickly, with a new record, “What Went Down”, that was released on 28 August via Transgressive. The wait was fuelled by releases of yet two more bangers – the title track, “What Went Down” and “Mountain at My Gate” – and later, a more Foal-esque “A Knife in The Ocean”, the closing track of the record. The band rambled about ‘channelling my inner madman’ (said Yannis Philippakis, the authoritative frontman), recording in France, in the asylum, where poor van Gogh spent his time after cutting his ear off, and doing so (recording, that is) whilst indulging themselves in the emptying of 30 bottles of wine. Challenging oneself and stepping out of the comfort zone have always being key words in a Foals interview, yet this time they seemed to indicate the arrival of something great and staggering.

“What Went Down” starts as bold as it possibly could: with the title track, that is the best song on the album and that smashes your brains instantly. I was surprised to see many people complain that “What Went Down” is not as massive a lead single as “Inhaler” was – for me it’s the opposite: where “Inhaler” lacks lasting effect and doesn’t maintain the power throughout (honestly, I failed to fall in love with that song to this day), “What Went Down” strikes hard and doesn’t think twice. But this time Foals go even deeper and harder. The 3/4 time and the synth madness plus the fully controlled dynamics and unmatched impetus – all drives this to a huge cathartic finish. The second track, “Mountain at My Gate”, on the other hand, fails to impress in the same way (if that is possible at all) – it sounds even less Foals than the first track, the guitar work being somewhat boring and uninspired. The chorus, on the other hand, is wonderful and massive once again, but the other parts fail to maintain the dynamics while the screaming and stumping ending has always for some unclear reasons reminded me of the Wild West and dreadful American country music…

“Birch Tree”, after all, reassures you that you’re actually listening to a Foals record… Yet it brings not some pleasant “Antidotes” or glorious “Spanish Sahara” or “Black Gold” memories, but a blurry hangover from “Miami”. If I didn’t find “Mountain at My Gate” convincing, this track I find slightly annoying. The next cut, “Give it All” reminds me of the unlikely likes of Coldplay… Rather bland lyricism rivals with rather interesting ambience not at all reminiscent of “Total Life Forever”… ‘Give me the red light turning green’ – gently (?!) mumbles Yannis only to shout on top of his voice in the closing section of the song, while Jack Bevan adds some drama on drums. Here Foals again sound like themselves but their mature selves…

“Albatross”, once again, sorry for my sometimes inappropriate associations, reminds me of Coldplay (“God Put a Smile upon Your Face”, in particular) and Radiohead as well. While the vocal melody is something rather pleasant, the lyrics don’t cut it once again. Of course, the main metaphor is really neat and worth praise. The drums and unexpected dominance of synth takes charge and brings the whole thing to life. However, the production often overshadows the song itself. “Snake Oil” reminds me of Interpol’s “Roland”, even if a rather electronic take on something like that, while at the same time looking back at some early day eccentrics (“Tron”, “Astronauts and All”), but here again it seems slipping away into the glorious land of British lad rock a la Arctic Monkeys (producer James Ford may be the missing link), a place I consciously try to avoid, with worn-out riffs and swag, and slick production. However, here comes “Night Swimmers” and saves the day: clear high-pitched guitars, masterful bass from Walter Gervers and always top notch percussion from Jack Bevan gives you hope. And when Philippakis screams ‘Skyyyyyyyyyyyy’, you see the sky. So, finally, I found something. Here Foals sound really being themselves, just even better.

But after the hazy summery world of “Night Swimmers”, it all turns into gloom with “London Thunder”, that reiterates one of the common themes of the album lyrically – aging and coming back. Here the guitar is again deeper and darker, while Philippakis mumbles sadly. Yet the chorus sounds way too pop and way too predictable to truly impress. “Lonely Hunter” is a deeper take and even if it reminds me of Interpol’s “My Blue Supreme” somehow, but here a confident Philipakis takes control and the music follows suit.

The last song, “A Knife in The Ocean”, perhaps the longest to date Foals song (at least to be released on an album), gives this cold and serious air of being gracious like nothing else. Here Yannis once again finds a way to sing in a moving way and be quite meaningful at the same time while Jimmy Smith finds some overlooked effect pedals to fool around with. At last some inventive and interesting music. The song is huge but in quite a different way than the opener is. Here Foals do not simply try to mimic “Spanish Sahara” as they apparently did on “Late Night” from “Holy Fire”, but invent a similar yet new way to do something as big. However, just like with ‘London Thunder’, the chorus sounds a bit too whimsical and reminds one of a drunken sing-along in a pub. But I can’t pretend to dislike this song. A grand way to close an album.

One can ask, why do I constantly check with myself about this or that sounding ‘like’ Foals or not sounding like Foals. Well, to me this band seem to have their own aesthetic, a kind of charm that other bands don’t have and this kind of sound that I found in “Antidotes” and “Total Life Forever” is embedded in my head as the standard of Foals, a yardstick against which I unconsciously measure all that I have heard from the band since getting first acquainted with their first two albums. Is there any point in it? I guess no, especially given that things have changed, a lot being lost ‘in the hungry sea’ (the closing track) perhaps and perhaps the band themselves feel better now – a thing I tend to value. You can hear that in so many songs on “What Went Down” Philippakis sounds far more confident and stronger than on previous albums, even than on “Holy Fire”. Songs like “Night Swimmers” and “A Knife in the Ocean” strongly remind me of the ‘old Foals’, but here the lead singer is more confident and comfortable with himself and you can’t blame him for that… But other songs, say, “Mountain at My Gates” or “Snake Oil” sound simply unfamiliar and remind you of the annoying kind of indie that is the shtick of Kasabian and Arctic Monkeys.

The other thing the band tended to repeat before the release was channelling your inner madman, according to Philippakis. And I cannot find it anything but morbid to boast about staying where van Gogh after cutting his ear stayed… Honestly, this romanticising of ‘going mad’, ‘being batshit crazy’ is overestimated and is potentially dangerous. As someone with real mental problems, I hardly find such things ‘cool’ and ‘trending’. But, after all, listening to this record throughout, I didn’t notice anything mad and anything that could be called stepping outside your comfort zone. Is shouting on top of your voice how people imagine ‘getting mad’? Hmm, then yes, the title track and “Mountain at My Gates”, along with a few more moments in other songs can supply your dose of comfortable madness, ladies and gentlemen. The lyrics, too, don’t give any insights into the darkest crevices, in his own words, of Philippakis’s mind – but what they do, is things like ‘Lost my mind in San Francisco/A worn out disco, temper’s cool’ (on “London Thunder”) that for me sound kind of too easy. Of course, the singer finds moments of glory here and there (“Birch Tree” and “A Knife in the Ocean” most notably), and such episodes as the one mentioned above occur fairly rarely, but just as rarely as he genuinely, there in those dark crevices, strikes gold. The overall aesthetic of “Mountain at My Gates” and the closing track (partially) are good examples too, while the best song of the record, “What Went Down”, lyrically lacks its own aesthetic, rather borrowing from here and there (‘So stay away kid, you’ll never be found/While you were sleeping I took over you town…’). But nothing here is madder than anything that could be found on any previous record by the band. Driving cars without the breaks and running bloody after a (casual and random, huh) fistfight reiterates the ‘let’s go mad’ narrative but only in a superficial way.

But, does “What Went Down” go down, at least in the lineage of Foals albums? While most of my review might look like leading to an unsatisfactory mark, I wouldn’t be so harsh, after all. As a whole, as record, this album sounds better than “Holy Fire”. It’s somewhat hard to imagine a band making a record that is without any weak moments whatsoever (such records, of course, do exist), and even the marvellous “Total Life Forever” did have its weaker takes, like “Miami”. I wasn’t that comfortable with “Holy Fire”, apart from a few stronger cuts, by the way, the ones mostly overlooked, while this album at times, not throughout, though, sounds more welcoming and more confident. Thus, what’s the conclusion? Foals do their thing – nowadays it’s not actually the same thing they did in 2007, nor in 2010, but it’s still their thing mostly – maybe not as mad as they wish it to be, but this record has it’s big moments, found both in the ferocity and even more often in the thoughtful calm. What I find kind of sad is that post rock influences and huge reverb, like on “A Knife in The Ocean” are almost extinct here, while I find more post punk and alternative rock, and sometimes it does seem closer to the early days than “Holy Fire” did. More than a few times “What Went Down” is a welcoming and gripping record by a strong band that never completely disappoints.

P.S. I have noticed that Foals album covers come only in two colours – yellow and blue – alternating throughout their career.

Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

Buy “What Went Down” here:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store
http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Šalta Foals vasara

Nėra geresnio būdo užbaigti kažko tuo, nuo ko pradėjai. Prieš pusantrų metų aš pradėjau rašyti recenzijas čia nuo Foals albumo „Holy Fire“ recenzijos, o dabar pristatau savo įžvalgas apie naujausią šių britų darbą – „What Went Down“, išleistą rugpjūčio 28 d. Transgressive Records. Ši man itin brangi grupė pradėjo savo karjerą nuo matematinių nuklydimų ir triukšmingų vakarėlių, bet  labiau išgarsėjo ne tuo, ir net ne geriausių savo darbu – 2010-ųjų „Total Life Forever“, – bet kaip didingų, festivaliams pritaikytų, piktokais dantytais riffais apginkluotų dainų kūrėjai- toks ir buvo jų proveržio albumas, jau minėtasis „Holy Fire“. Nepanašu, kad šie britai ruoštųsi sustoti, bent jau patys jie teigia, kad šis, naujausias, jų albumas yra garsiausias ir sunkiausias, o vokalistas Yannis Philippakis teigia jame atradęs savyje „vidinį beprotį“. Ir visa tai jie įrašė su Artic Monkeys ir Florence + The Machine prodiuseriu Jamesu Fordu pietų Prancūzijoje, kur buvojo vietoje, kur kadaise buvojo ausį nusipjovęs van Goghas ir kur grupė sėmėsi įkvėpimo iš kraštovaizdžio ir 30 butelių vyno... Kas išėjo?

„What Went Down“ prasideda negailestingai ir iš karto eina prie reikalo – titulinė albumo daina, sunkumas ir triukšmas, kaip ir žadėta ir nė vienos sekundės atokvėpio per visas keturias minutes. „When I see a man/I see a liar“ paklaikęs šukauna Philippakis ir išties pasidaro kraupu. Bet kur užpernai „Inhaler“ man pasirodė perdėm vienmatiška, „What Went Down“ eina iki galo ir kapoja be gailesčio. Ypač stipru yra dalis su 3/4 metru ir sintezatoriais, po kurių trumpas atsigavimas (tada jauti išties esmingą kraupumą) ir galingas finalas. Foals moka kurti sunkesnę muziką, bet ši daina, kartu su viena ankstyvųjų – „Mathletics“ – yra tie geri pavyzdžiai, kaip gerai jie tą visada sugebėdavo. Šių dviejų dainų skirtumai kaip ir atspindi grupės pažangą per 8 metus.



„Mountain at My Gate“, kita vertus, nors prasideda galingai, tačiau kiek per daug nuklysta į post punk lankas ar šiaip į paprastą ir nepretenzingą gitarinės muzikos daržą, kuriame ir taip daug kas kuisiasi, tad gal kumeliukams ten ne vieta. Gitaros skamba kažkaip „ne-Foalsiškai“, nors priedainis vis dar įtikinamas ir jaudinantis. Tiesa, plynaukštė, kurioje trumpam apsistojama ir kurioje vystosi gitaros solo, yra gana nyki. Pabaiga bando išspausti viską, ką tik įmanoma, bet gaunasi kažkoks laukinių Vakarų salūnas. Tiesa, šios dainos video tikrai nenuvilia. Na, nėra ir pati daina tokia bloga, tačiau po „What Went Down“ ji nublanksta, be to, kai kurie sprendimai atrodo perdėm popsiniai.

„Birch Tree“ maloniai primena senąjį gerąjį Foals skambesį circa „Total Life Forever“ (ypač dainą „Miami“) ir parodo, kad Philippakis vis dar turi parako kaip dainų žodžių kūrėjas. Bet visumoje, daina nykoka ir pabaiga atrodo kiek užtęsta. „Give it All“ man asmeniškai priminė Coldplay, o tai nėra geras dalykas... Čia Foals, lyg pavargę nuo pačių sau primesto tempo, nusprendė galutinai pailsėti su paprastute balade. Tik galingi ir įtikinami Jacko Bevano būgnai pabaigoje bent kažkiek gelbsti padėtį.

„Albatross“ tęsia būgnų temą, tačiau kiek per daug užsižaidžia su efektais ir produkcija. „You've got an albatross around your neck“ – įtikinimai dainuoja Yannis, bet nepamanykite kad jis visiškai kliedi – „albatrosas apie kaklą" yra gana retas frazeologizmas, reiškiantis kaltę ir frustraciją. Daina stiprokai primena „Electric Bloom“ iš ankstyvojo grupės repertuaro, bet nedaro tokio pat stipraus įspūdžio, kaip pastaroji. Visgi čia grupė jau rodo atsigavimo ženklus ir atrodo pailsėjusi po dviejų prieš tai ėjusių dainų atsipūtimo.

„Snake Oil“ prasideda kaip kažkoks kompiuterinio žaidimo soundtrack'as, bet vėliau įsivažiuoja ir tiesu taikymu įvažiuoja į britiško lad rock'o lankas, šiaip jau priklausančias Kasabian ir Arctic Monkeys. Atsipūtęs riffas ir rimti beat'ai. Kažkuo primena Interpol dainą „Roland“, nors ir nueina elektroniniais keliais. Apskritai, dainos esmę stipriai užgožia produkcija, ištirpinanti bet kokį natūralumo likutį.

„Night Swimmers“, priešingai, sugrąžina gerus laikus su aukštais gitaros tvinksniais ir įdomiais ritmais. Viskas beveik kaip senais laikais, tik Yannis skamba kur kas solidžiau ir labiau atsipūtęs. Ir tai gerai. Čia žaismingi būgnai ir Edwino Congreave'o žaidimas su sintezatoriais, pridėjus stiprų Jimmy Smith'o riffą, duoda vaisių – tikrai viena geresnių dainų iš pastarųjų dviejų grupės albumų.

Tačiau po akinamos vasaros ir linksmų nuotykių ateina sunkus rytas... „London Thunder“ gitara vėl surimtėja, Yannis irgi pasidaro melancholiškas ir pradeda svarstyti apie prabėgančius metus ir pasikeitusį gyvenimą. „And now the table have turned/I'm older“- sako jis per priedainį, kuris, tiesa, kiek numuša tikrai stiprią šios dainos nuotaiką. „Lonely Hunter“ lyg ir tęsia tą pačią amžinumo ir laikinumo temą, tačiau čia nuotaika jau giedresnė. Kažkoks atsipūtęs post punk'inis skambesys ir neįkyrūs vokalai tikrai padaro šia daina viena geresnių albume, nors priedainis ir vėl skamba kiek per paprastai.

Galiausiai, ateina pabaiga ir nėra geresnio būdo atsisveikinti su šiuo albumu negu daina „A Knife in The Ocean“ su jos genialia vokalo melodija ir puikiomis gitaromis. Čia viskas skamba neįtikėtinai rimtai bet nenuobodžiai: prasidėjusi nuo varpo dūžio, daina lėtai plaukia savo kryptimi, primindama mums kas mes buvome ir kas esame dabar. „Oh, all the things we've once believed/Are lost in the hungry sea“ – per triukšmingą priedainį dainuoja Philippakis, pritariamas bosisto Walterio Gerverso. Tačiau ne priedainiuose čia jėga, o lėtame tekėjime tarp jų. Keli momentai tylos ir gitaros delay pedalo feedback'as ir visažinio Yannio Philippakio balsas mus veda tolyn/gilyn. Ir iš tiesų susimąstai, ką praradai „in the roaring sea“... Kad ir kiek nusivylimo būtų buvę šiame albume, šita daina neleidžia pamiršti Foals: jie vis dar moka savo dalyką ir kai jau nebetiki, kad vėl bus kažkas savo, randi.

Matyt, paskutinėje dainoje užkoduotas atsakymas į mano amžiną priekaištą šiai grupei – kodėl pastarieji du albumai skamba „ne-Foalsiškai“? Visa tai, matyt, jau praėjo ir nebegrįš, taigi reikėtų gal vertinti grupę pagal jos esamą formą, o ne pagal praeities nuotrupų kiekį dabartinėje kūryboje. Taip, šis įrašas ir vėl mano akyse nepasiekė „Total Life Forever“ aukštumų, hmm, netgi įtikinamai nenugalėjo „Antidotes“. Tačiau šen bei ten vis dar randi tų elementų, dėl kurių myli šią grupę – gitaros iš „Night Swimmers“, būgnai iš „Albatross“, vasariškas atsipūtimas „Birch Tree“ ir neaprėpiama didybė „A Knife In The Ocean“ dainose, be to, nereikėtų aklai atmesti ir naujos Foals kokybės – sunkumo ir triukšmingumo, kaip titulinėje albumo dainoje ar toje pačioje „Mountain at My Gates“. Ypač pirmosios atveju, sunku atsispirti šitai galingai, viską naikinančiai srovei, kuri vietomis užsistovi ir bando įvairius variantus, bet dažniau apsistoja ties įprastais ir visuotinai priimtinais. Net ir bandydami labiau susitapatinti su gitarinės muzikos scena, Foals išlaiko kažkiek originalumo.

Kitas dalykas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis, yra idėja, kad palaksčius po buvusią psichiatrinę ligoninę, kur dienas leido van Goghas, ir išgėrus kažkiek vyno, o gal dar ko pridėjus, galima įsijausti į bepročio vaidmenį ir visa tai paversti kažkuo vertu dėmesio. Mintis, kad psichinė liga yra smagu ir kieta, yra gana keista ir man sunkiai suprantama. Be to, nesimato, kad savo sąmonės tamsiausiuose užkaboriuose Yannis būtų radęs šio to išties galingo. Kiek per daug šiame albume vietų, kur jo dainų žodžiai atrodo nuobodžiai ir nuspėjamai, nors „Birch Tree“ ir „A Knife in The Ocean“ jis vis dar skamba įtraukiančiai. Jeigu beprotybės pavaizdavimui užtenka garsiau parėkti kaip „What Went Down“ ar „Mountain at My Gates“ dainose, tai gal ir esama čia tos beprotybės, kaip ir šūksniuose „Snake Oil“ dainoje. Visgi, ar bet kas beprotiška yra menas, yra neatsakomas klausimas. Ar verta paaugliškai paistyti apie vairavimą be stabdžių ar lakstymą naktinėmis gatvėmis susikruvinus per muštynes, hmm? Sakyčiau, kad vargu. Paviršutiniškas ir lėkštas naratyvas gana dažnai yra neatsiejamas nuo šio albumo, deja.

Visgi, negalima taip paprastai ir atmesti Foals naujausio įrašo – taip, toli gražu ne viskas jame yra vienodai įdomu ir išradinga, tačiau kelios geros dainos atperka daug nuklydimų. „What Went Down“, „Night Swimmers“ ir „A Knife In The Ocean“ yra nepriekaištingos dainos, parodančios, kad Foals vis dar sugeba kurti ne šiaip banalų, kad ir kiek tūkstančių į festivalius pritraukiantį indie rock'ą, bet ir šį tą giliau ir rimčiau. „London Thunder“ ir „Lonely Hunter“ pasirodo šiek tiek silpniau, bet irgi yra įdomios. Kitos dainos, daugiau ar mažiau, yra blankios ir nerišlios. Arba per daug rišlios, kaip „Snake Oil“ ar „Albatross“. Tačiau tuo pat metu, pamąsčius apie „Holy Fire“, atrodo, kad šįsyk tamsesnė ir brandesnė Foals įrašo nuotaika suveikė geriau. „What Went Down“ skamba įdomiau ir stipriau kur kas dažniau negu „Holy Fire“. Tad, Foals man yra grupė, kuri kad ir kiek nuviltų, kažkodėl lieka sava, su šiuo albumu jie tą ir vėl patvirtino, nors albumas toli gražu nėra jų geriausias, bet ten kur jis yra geras, jis yra geras iš tikrųjų. Gaila, kad mažiau vietos čia lieka post rock'o nuotaikoms (ką jau bekalbėti apie matematiką) ir daugiau dėmesio tenka distort'ui ir lad rock'inėms tendencijoms. Tačiau Foals ir toliau rodo pajėgumą kurti įvairią muziką ir tai pagirtina. Tačiau buvimas savimi yra svarbus ne ką mažiau.


Foals:

https://twitter.com/foals
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals
http://instagram.com/foals
http://www.youtube.com/foals
http://www.foals.co.uk/

„What Went Down“ nusipirkti galima čia:

https://itunes.apple.com/lt/album/what-went-down/id1003779288
http://www.thestereoboutique.com/en/s/foals?intcmp=121205/foals/wbr/ctt/s_hp/txt/bdy/uk/store http://www.amazon.co.uk/dp/B00ZG493NU?tag=smarturl-gb-21

Diskursas

...Klausyk, – prisitraukęs kėdę arčiau kito žmogaus, tarė: – bet juk tai labai įdomu!

Anas tik atsiduso, patenkintas.

– Taip, taip, – išsišiepęs tarė: – labai įdomu.

Bet kitas visai nenorėjo apsistoti ties šiais aptakiais žodžiais ir vėl prasižiojo, kelissyk lyg sudelsė, tartum aplinkiniai garsai, kurie ligtol jam buvo, regis, ne motais, ėmė kėsintis į jo balsui skirtą tuščią, aplink juodu plytinčią, erdvę; bet ryžosi:

– Klausyk, – prisitraukęs kėdę arčiau, dar arčiau, nei pirma, tarė: – bet štai koks reikalas, aš norėjau tau visai apie kitką pasakyti.

Anas atsiduso, šįsyk – visai nepatenkintas, bet ir atsiduso tyliau, ne taip reikšmingai, lyg nejučia, lyg užsimiršęs...

– Klausyk, – (šis žodis jau net jam pačiam buvo įkyrėjęs) kitas tarė: – gal galime išeit šiek tiek, nes čia aš nieko negirdžiu.

– Gerai, hmm.. – burbtelėjo anas, atsistojo, rankomis perbraukė per susiglamžiusias kelnes, lyg jaustųsi apdulkėjęs nuo monotoniško sėdėjimo. Atsistojo ir kitas, labai nerangiai, lyg tai būtų buvęs kažkoks netikėtas, net erzinantis pašnekovo prašymas, o ne jo paties noras. Aplinkui triukšmavo minia. Na, „minia“ tuos keliolika asmenų gal per drąsu būtų įvardyti, tačiau jie visgi kėlė šiokį tokį triukšmą; skambėjo muzika, liūdnai rodė televizorius, – liūdnai, nes visų užmirštas, lyg senas pažįstamas. Kažkas įjungė ir pamiršo, ką norėjęs pažiūrėti. Už lango buvo tamsu, viduje vietomis tvyrojo prietema, vietomis- kaip tik tokia perdėta šviesa, kad atrodė, jog tuojau pat „kažkas įvyks“, nes paprastai tiek šviesos niekas nedegina, kol ramiai leidžia laiką. Susirinkusieji – keliolika asmenų: vaikinai ir merginos, dalis ganėtinai įkaušę; dalies balsai nepaliaujamai aidėjo visuose kambariuose, dalis atrodė iš prigimties nebylūs ir sutverti klausymui.

Jiedu išėjo į laiptinę, išprašytasis neuždarė durų ligi galo; šarvuotos durys, kurių skerspjūvis dabar atsivėrė, atrodė, lyg kosminio laivo liukas, hermetiškos ir rimtos. Žmogus, matyt, tikėjosi pokalbio ilgai netęsti, todėl, kaip savo pasiryžimo simbolį, ranka prilaikė duris, netgi kiek jas siūbuodamas, kaip ką tik žaidė su tuščia taure, kol dar sėdėjo krėsle, beveik priešais televizorių...

– Ko norėjai? – dabar tarė, tik ties žodžiu „norėjai“ jo akys palietė pašnekovo veidą, net kažkap nepadoriai palietė, net per grubiai. Pašnekovas, tą pajutęs, net krūptelėjo, nors, jeigu būtų tiesiog ten pat apie tai paklaustas, nemaž nesutrikęs, būtų pasakęs, kad taip įvyko dėl šalčio, tik todėl.

– Na, aš net nežinau... – pradėjo; bet jautėsi, kad čia ilgos prakalbos pradžia, jis pastebimai atsigavo, nors, vos ištrūkęs iš svetimo buto, atrodė kiek sutrikęs dėl staigaus temperatūros ir apšvietimo pasikeitimo. – Pauliau, – tęsė: – juk puikiai žinai, kad man čia nepatinka: čia pilna svetimų žmonių, aš jų nepažįstu, ar tu pažįsti – irgi nežinau, be to, jie labai triukšmingi ir greitai pasigeria, net nespėju su jais susipažinti, o jie jau nepajėgus susipažinti... – padarė pauzę ir tęsė: – Bet tu suprask, kad aš atėjau vien todėl, kad pasišnekėčiau su tavimi, nors dabar gailiuosi.

Paskutinis žodis nuskambėjo beveik pasipūteliškai, žmogus visas tiesiog pasistiebė, išsitiesė, vos pastebimai atlošė galvą, ranka nubraukė plaukų sruogą nuo kaktos, tada pradėjo konvulsyviai trintis nosį... Jis elgėsi, lyg žodžiai nuo jo būtų ką tik štai čia, laiptinėje, šviečiant blausiai lempelei, atsiskyrę visai nejučia, nevalingai ir dėl to jo nereikėtų kaltinti.

– Ir ką? – tarė Paulius. Jo pašnekovas, regis, kiek pasimetė. Tuo metu iš už kiek pravirų durų pasigirdo naujas šūksnių gūsis, palydėtas muzikos pagarsėjimo; abu nejučia pasisuko ton pusėn, tačiau Paulius durų plačiau neatidarė.

– Gal einam į lauką? – pasiūlė pašnekovas, kažkaip stebėtinai drąsiai, net drąsiau, negu pirma. Paulius atsiduso, lyg žmogus jau gerokai įkyrėjęs. Bet greit tarė:

– Gerai jau gerai, einam.

Kone čiupo už rankos vėl žioptelėjusį pašnekovą, kuris, pakvietęs ir sulaukęs atsakymo, stovėjo it įbestas, lyg apskritai būtų buvęs „ne prie ko“. Nuo Pauliaus rankos instinktyviai išsisuko, abu nuėjo laiptais žemyn; pastebimai vėso, bet pirma patrypinėti laiptinėje buvo gera mintis, kitaip šaltis būtų išvis išmušęs iš vėžių. Vien dėl netikėtumo. Juk jiedu visą vakarą čia prasėdėjo, kol susirinkusieji laipsniškai girtėjo; iš pradžių buvo daug šnekų, paskui šnekos persikėlė tik į tam tikrus buto taškus, o vieno bendro diskurso nebeliko ir pėdų...

– Tai, vis dėlto, ko gi tu norėjai? – paklausė Paulius. Po akimirkos pridėjo: – Čia šalta.

Jo pašnekovas tikrai pajuto stingdantį šaltį. Stovėjimas laiptinėje nė kiek, pasirodo, neamortizavo laukusio smūgio. Paulius užsirūkė. Anas stovėjo įbedęs akis į jau gerokai nutryptą sniegą; jam kažkodėl ūmai pakilo šleikštulys, nemalonus beprasmybės jausmas, lyg būtų kažką užmiršęs, kažką labai svarbaus, ir visą vakarą praleidęs abejotinoje kompanijoje veikdamas abejotinus dalykus; iš tiesų, buvo retas svečias tokiuose pobūviuose ir faktas, kad jis mažai ką čia tepažinojo, jį kažkaip smarkiai trikdė; neapleido mintis, kad jei kuriame nors nepažįstamo triukšmingo, prieblandoje ir muzikos garsuose skendinčio buto kambaryje būtų pasidaręs galą, – niekas, matyt, dar ilgai jo nepasigestų, nebent grįžę buto šeimininkai ar jų tėvai... Ir tai po laiko.

– Kas tau čia įdomu? – paklausė Pauliaus. Tas, išpūtęs dūmus, spinduliuodamas tylų pasitikėjimą savimi, nesudrumsčiamą ramybę, rimtį, atsakė:

– Čia daug veiksmo, daug veiklos.

– Nėra čia jokios veiklos, Pauliau. – kone sušuko pašnekovas. Tas nusijuokė, perbraukė sužvarbusiais pirštais per plaukus ir giliai įkvėpė šalto oro.

– Tomai, čia visko yra, tik ne tau. – tarė. Tomui kažkas lyg į nosį trenkė – vos ne vos, ir būtų pravirkęs. Lyg tai gera taktika, jis pakėlė akis į Paulių, tartum galėtų ūmai perkeisti jo nuomonę apie visą pasaulį.

– O kam? – tyliai paklausė.

– Mums visiems, kas sugeba priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, po galais, – nurijo seiles ir tęsė Paulius: – tu nieko nesupranti – esi susikaustęs, esi susivaržęs, kaip tave kas nors čia pakenčia, bl... Tu suprask, – Tomui norint įsiterpti ir kažkaip kvailai prasižiojus, tęsė: – kad ne dėl tavęs čia viskas yra ir nėra ko pūstis. Sėdi kampe, kaip koks įsižeidęs vaikas, blemba... – pasakė, Tomui vėl užsinorėjus prasižioti: – Kaip koks priekaištas, užknisi čia visus...

– Bet aš ne apie tai norėjau pasikalbėti! – suriko Tomas, akimoju apsidairęs, ar aplink nieko nėra – nebuvo.

– O apie ką? – nusijuokė ir žybtelėjo akimis Paulius.

– Apie gyvenimą – apie tai, ką aš jaučiu, ką aš mąstau, ką matau aplinkui, – visko tiek daug! – kone beviltiškai spygtelėjo.

– Klausyk, seni, – Paulius paplojo jam per petį stora sudiržusia ranka, lėtai ir globėjiškai: – aš einu, o tu – kaip nori, susitiksim per sesiją, jeigu ką.

Jis lėtai, kaip koks didelis gyvūnas, kuriam menkesni už jį nedrumsčia ramybės, apsisuko ir nuėjo. Tomas stovėjo it įbestas, ir, tik kai kodinės durys užsitrenkė, atsibudo.

2015

Jei viskas vyksta

Kai eini ryte laiptais žemyn, į lauką, gaivu, ruduo, vėjas, šalta, šlama, šlama. Visur skraido lapai, netekę pastovios vietos, nebeprisirišę. Gerai: visur tas pats, kaip pas tave galvoje. Tu eini žemyn, žemyn gatve; kur tu mokaisi? Dabar tau reikia autobuso; jis pamąsto, apie ką šiandien reikės atsakinėti – kodėl ir vėl jam? Jis jaučia, kad jam. Kam kitam? Visi juk visada praslysta, neima į galvą, o jis jaudinasi, prakaituoja, dreba, jo keliai dreba, nes jam šalta. Dabar jį slegia milžiniška įtampa. Jam reikia autobuso. Jo reikia ir dar dešimčiai žmonių, jie stovi stotelėje, ko jie taip? Kai atvažiuoja autobusas, jame irgi tiek pat žmonių; kada aš pradėsiu mąstyti? Kada aš pradėsiu daryti, kažką keisti savo gyvenime, šis švarkas man netinka, aš niekada nemėgau švarkų, kišenių, sagų: tamsiai mėlyna, kažkoks nevykėlis, aš esu nevykėlis – gerai, šauksiu garsiai, kad visi įvertintų. Jis niekada nemėgo netariamų garsiai žodžių.

Jie visada slypi kažkur ir šaldo jo odą. Štai tau žiūri į veidą ir sako kažką, keistai žiūri. Sako maloniai. Labai mandagiai, pabrėžtinai mandagiai. Bet jauti, kad tai netiesa. Kur tiesa prasilenkia su nuomone, su žodžiai, žodžiai, žodžiai – jie nieko nereiškia. Štai dabar jis stovi autobuse: tiek daug žmonių, jis visai nenusiteikęs. Bet jo niekas neklausia, jis visai nenusiteikęs taip: nenoriu stumdytis, bet jį stumdo, tai kaip man, po galais, tave praleisti, karve? Seni, kur lendi? Boba, na, palauk bent šiek tiek. Tai kur man eiti? Jie nesupranta, visad nesupranta, kodėl jis amžinai paskutinis? Kitų taip nestumdo, manė jis. Kada pradėsiu mąstyti? Bet ne dabar: tikrai.

Štai dar trys stotelės, o taip, aš išlipu. Ir kaip aš nemėgstu to švarko, gal man nesmagu, nemalonu, nemalonu, nemalonu, gal aš prastos nuotaikos, kada nebenoriu nieko, koks tikslas- jie neklausia to, niekas neklausia to, o ko klausia? Jie klausia, koks tavo telefonas; ne, šitas visai ne naujas, neįdomu. Funkcijų per... Kiek jų yra? Kokios mano kūno funkcijos? Bet kur man paspausti mygtuką; dabar aš esu liūdnas... Dabar troleibusas. Ta netariama nuosaka, keisti žodžiais... Negaliu rasti žodžių, štai aš matau kažką, mačiau tą vaikiną autobuse, jis mokosi kartu su manimi, mokykloje, bet nežinau. Kurioje jis klasėje. Ką aš jaučiu? Kas manyje yra, po švarku, po marškiniais, po marškinėliais? Po viskuo. Kvapas kažką primena: aš buvau kitaip apsirengęs, kitaip atrodžiau, kažkada, seniai seniai, toli atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, atgal, spaudžiu akis, beveik apsiverkiu. Ką aš matau? Kažkas tarpiškai. Viskas susidėlioja. Viskas, absoliučiai viskas- į vieną vietą, viskas taip akina, aš noriu verkti, man sunku, bet aš einu šaligatviu.

Štai atvažiuoja troleibusas: ar man sėsti į jį, ar ne, – jis toks gražus, naujas, kas yra nauja, kas yra raudona – vakar buvo liūdna, aš buvau pavargęs labai. Aš sėdėjau savo kambaryje, slapčia klausiausi muzikos, nes tai kažkas didinga. Kur aš buvau? Aš atsistoju ten. Stotelės, aš važiuočiau. Kur tik nori, toliau. Į tolimus miestus, šalis, miestus, šalis, miestus, kas ten ne taip? Ar ten žmonės kitokie? Kaip aš suvokiu save? Kas aš esu? Vis tiek tai – ne aš. Jis norėjo miegoti. Norėjo atsigulti, nesipriešinti, tėkmei, upei, srautui. Jis paskęs savo sapnuose, kuriuose jam įdomu. Tai gilu. Šiltas ruduo. Visai ne. Visai ne aš. Jis atvažiuoja, aplinka įsikerta į akis. Taip visada. Išeinu į lauką. Kažkodėl jis niekada nemėgo važiuoti autobusais – tarp žmonių blogai. Jam buvo bloga nuo viso to. Kodėl jam nuolat bloga? Dabar jis eina į mokyklą; kada aš pradėsiu? Kada aš pradėsiu? Kada aš pradėsiu mąstyti? Suvokti save, ką aš dabar veikiu. Aš pradėsiu gyventi savo gyvenimą, nebesekti nurodymais- ką tu man sakai? Dabar aš einu į mokyklą, ką aš veikčiau, jei jos nebūtų? Nežinau, ką tada daryčiau aš? Sėdėčiau savo kambaryje. Ir kas yra toje muzikoje? Ten sakoma tas pats, ką aš jaučiu? Jie irgi gyveno taip, taip, taip... apgailėtinai? Šiek namai. Viskas čia, šie didžiuliai medžiai,- viskas sueina į vieną. Kodėl taip, o ne kitaip? Viskas iš įpratimo.

Štai jis eina į mokyklą, laikas vakarais tirpsta, namų darbai, valgyti, miegoti, viskas, ko reikia. Auk ir stiprėk. Kam visa tai? Jei jis nesupras to... Visi eina ten, irgi tyli, kiti šnekasi, bet irgi tyli, nes jų kalbėjimas tuščias. Jame nieko nėra, jame nieko nėra. Kas aš esu? Ir kas atsitiks, kai suaugsiu? Ar tada susirasiu merginą? Ar jos pačios kabinsis man ant kaklo? Tikrai ne. Ar turėsiu draugų tada ir aš? Bus krepšinis, mes eisime į kavinę žiūrėti rungtynių, gersime alų. Jie suplos su manimi delnais, kai mes įmesim, gerai? Dar aš turėsiu nuosavą automobilį. Todėl turėsiu dar daugiau draugų, ne ne ne ne ne ne ne. Kur tai bus? Ar tai būsiu aš? Gal galima tiksliau? Jis mąstė ir vaikšto į priekį: žolė, pjaunama paskutinė žolė. Kvapas, ruduo, syvai. Syvai, taip.   

Stovi oras. Oras stovi ramiai. Jis nebijo. Aš bijau, – mąstysiu kitaip. Taigi, sakykime taip, ar Artūras ir Donatas mano draugai? Gerai, apibūdink, kas yra draugas? Aš nežinau; draugas – tai tas, su kuriuo nori viską daryti. Sėdėti viename suole, taip. Bet vakar Artūras su manimi nepasisveikino, aš nuliūdau. Aš beviltiškas, mąstė jis. Siekiu būtent tų žmonių dėmesio, kurie nenori su manimi bendrauti. Donatas turi daug draugų ir be manęs. Kas yra draugas? Draugas turi būti gražus, – na, ne, bet toks, na, toks simpatiškas... gražus; ar tau patinka, kai žaidžiate krepšinį... Kai gali. Visiškai teisėtai pasistumdyti su juo. Prisiliesti prie jo. Ar patinka? Ne – aš negaliu... Taip, man tai patinka. Tačiau aš – ne toks.

Apie ką mąstyti? Mokykla tokia institucija, kur visi keičiasi, kaip tiltas, po kuriuo prateka tonos vandens, bet jis nuo to nesikeičia- bet juk, kita vertus, hmm, vanduo garuoja – vanduo atomai, vanduo atomai, vanduo atomai, vanduo molekulės, vanduo molekulės, – kaip jį geriu? Ir kodėl jis toks yra? Kodėl jis permatomas? Kada aš galėsiu susivokti, kas esu, ką veikiu? Jį nuolat slėgė įtampa. Jam drebėjo keliai, jo rankos prakaituotos: jis prakaituoja, jis dreba, stengiasi, stengiasi nurimti, bet jam nepavyksta – čia tokia įtampa, baimė, baimė, baimė, baimė, kai reikia laiko; reikia laukti- jis visada bijo; kada pradėsiu mąstyti, kada suprasti, ko tau reikia? Kada aš suaugsiu? Man dabar šešiolika, neseniai sukako; kada man bus aštuoniolika, ar aš jau būsiu suaugęs, tapsiu normalus? Kodėl aš savęs klausiu tokių... Visko – visko klausiu. Aš neturiu, ko klausti, aš visko išmokau iš savęs, ne, taip nebūna, išmokau iš mokytojų- žinau, kiek yra litrų galone, kas yra Talio teorema, kas yra. Pažyminys po pažymimojo žodžio. Viską išmokau; aš taip bijau. Jei manęs paklaus... Juk tik aš jaudinuosi: jie vis vien nieko nežino, bet jie nebijo, jie ramūs, jie dideli ir masyvūs, jie protingi, jie rimti, jie valdo. Kas būtų.

Viskas būtų atvirkščiai – sapnai būtų gyvenimas; jis atsigultų. Užsiklotų, viską pamirštų. Užmigtų ir ten būtų draugai, ten būtų smagu, ten jis būtų VISAI KITOKS, ten gera, ten gera, ten gera, kartais baisu, bet gera: nuotykiai, įdomu, įdomu, viskas ten įdomu. Šiandien pirma pamoka – anglų kalba. Reikėjo pasiruošti atsakinėti. Jis taip to nemėgsta, jis bijo. Jis eina koridoriais; „Ei, žiūrėk – medis“, – sušunka vienas; „Tu kietas, gerai varai“, – jie juokiasi, jam taip nepatinka. Jo širdis po švarku, po languotais marškiniais, po baltais marškinėliais, po blyškia jo oda, daužosi, jam karšta. Kodėl jis nusipelnė, kad iš jo tyčiotųsi, kodėl? Gerai, kad jie nežino, ką jis galvoja, o kas būtų, jei visas pasaulis staiga viską. Viską viską, kas yra jo sąmonėje, išgirstų betarpiškai? Gal jo veide matyti viskas, gal, kai jis vaikšto, jis atrodo nenormaliai? Gal, kai bėgioja per fizinį, atrodo nenormaliai? Kodėl jie nesako? Jis bijo klausti. Jis turi susikaupti. Reikia susikaupti. Reikia susikaupti. Kas bus, kai būsiu dvyliktokas? Kas pasikeis – mąstė jis. Grindys, grindys, tai keista, lendantys akmenys į paviršių- jie nenori slėptis, o gal taip buvo visada? Jis irgi nenori slėpti, bet jis nežino, ką? Ko jis nenori slėpti? Jūs manęs nesuprantate, galiausiai, aš likau vienas.

Kada atsiras draugai? Kada atsiras mergina? Kada aš drąsiai vaikščiosiu? Kas man yra? Kada aš pradėsiu mąstyti? Jis įeina į klasę, dažai yra nešvarūs. Jis atsisėda, kas būtų. Jei jis čia. Nieko nepažinotų? Vieną momentą. Viskas iš naujo – prasidėtų viskas iš naujo, naujos pažintys; gal jis kažką ne taip padarė tada, prieš dvejus metus. Taip, beveik. Štai jie visi kalba. Apie nieką. Jis įtempia klausą, bet jo negali sudominti niekas. Jis vis tiek neatsakys, net. Nesvarbu, tai nesvarbu. Šviesa akina.

Greitai tems. Tai bus šūdas. Tamsu, ryte sėdi klasėje, spigina elektros lemputės, zvimbia, kaip negailestingos musės po klasę. Tokia spengianti tyla- kažką reiškia. Viskas kažką reiškia. Sapnai, visa kita, prašau, jeigu aš galėsiu pasisakyti, aš jums papasakosiu, ką aš matau, ką aš jaučiu, visos tos asociacijos, skaičiai, sapnai, ženklai, prašau, bet tarp jūsų nėra nė vieno, kas man būtų toks artimas, aš norėčiau apkabinti jį, Donatą, taip, o gal ir Artūrą, bet jis šiaip senokai jau nesisveikina su manimi, gaila- ar jis sutiktų, jei pasakyčiau, kad noriu jį apkabinti? Bet gal prarasčiau jį amžiams. Kai žiemą tyla, elektra, purvini batai. Šalta salėje. Reikia persirengti. Kai stovi be reikalo kažkur, kur tavęs... Niekas nepageidauja. Čia tavęs nereikia, ne. Pailsėk, gerai? Ir nuo ko gi man dabar ilsėtis? Ką aš padariau, ko aš bijau, kada aš pradėsiu mąstyti? Kur mano vieta? Su Artūru ir Donatu? Kas dar su manimi sveikinasi... Durys atsidaro, dar viena baimės banga užkloja, tave užklojo su galva, tu girdi tik duslius garsus. Galva po vandeniu, šlapi plaukai, aš stoviu duše, kas aš esu, mano nuogu kūnu rieda vandens permatomi lašai, ar tai aš? Šlapi plaukai. Žiūri į veidrodį, nieko nematai. Kada baigsis spuogai? Aš laikausi turėklo autobuse, prisispaudęs prie jo, jis nebylus, aš tyliu, aš sėdžiu čia, tylu, tačiau jie kalbasi, jų kalba verčia mane gūžtis, stiebtis link lubų, noriu žiūrėti kažkur, matyti kažką. Matyti kažką. Teisingas mąstymas: aš bijau, aš bijau. Tekstas, kontekstai, visur kontekstai, jūs neskaitote tekstų. Aš noriu verkti, nes tai- visa tai, taip tuščia: gaištu laiką čia, tarp šių sienų, aš negaliu pakęsti jų, tų žmonių, ji, taip, graži, aš jai padaviau knygą, bet aš negaliu. Jie visi tokie. Aš negaliu jiems padėti, jie negali. Jie nieko negali. Jų žodžiai, jie tokie skaudūs, kitame kontekste... Kitame kontekste... Negaliu pakęsti jų šalia, bet ne su manimi, per kūno kultūrą sako man: tu eik pažaisk vienas, prieš muziką sako, o tu kokius kompiuterinius žaidimus žaidi, ką? Tu nežaidi? Tai žaidi su savimi? Taip juokinga.

Bet jūs kieti... Jums galima viskas. Prašau, duok man dabar savo ranką,- nors kartą,- prašau. Praeina Donatas, praeina pro šalį, atseit manęs nemato, – kodėl? Aš bijau prasižioti, sugriauti tylą, tylą, tylą, tylą. Ji išsisklaido. Jos nėra. Bet aš žiūriu į tą Jungtinės Karalystės žemėlapį, daugelio mano klasiokų tėvai ten yra buvę, jie patys ten yra buvę, ten kitaip... Aš norėčiau ten būti, dabar, taip, dabar, atsibundu, štai aš ten. Dabar įkvepiu. Iškvėpiu, nurimk, prašau, kodėl jo širdis taip daužosi? Kada pagaliau. Ateis mokytoja. Ir kada gi tai baigsis? Jis išsiima tušinuką. Ir pradeda groti, jis būgnininkas, jis groja. Kartais nepataiko. Jis tą jaučia, bet jam patinka: jis negirdi savęs. Viskas taip gaudžia. Aplinkui kažkas visur apie kažką nuolat kalba: apie meilę, apie teises, kaip jas išsilaikė iš trečio karto, gerai gerai gerai gerai. Dabar jis atsipalaiduoja. Tai gera. Prašau, leisk man.

Tarpais jaudulys prasibrauna. Bet vėl tylu.

– Ei, tu, bliatj, užpisai jau, taip taip, girdi tu... – koks jo vardas? – tyliai: – Ugnius lyg tai.

– Ei, Ugniau, gali, bliatj, patylėt truputį, O.K.? A tu girdi, ar ne, ei, aš tau sakau, bliatj, – ne, nu dolbajobas kažkoks nachuj, ei, aš tau sakau – baik pagaliau daužyt; ei, nu gali baigti, kiek gi galima, žmonės ruošiasi; tu gali tyliau biškį, juk atsakinėti šiandien reikės; ne, nu užpiso jau visai – kiek tu gali daužyti tuo tušinuku, pyderas tu, baik daužyt, aš tau sakau, medi; Ugniaus tyla truko neilgai, neilgai.

– Žiūrėk, arba tu baigsi, arba...

– Duok jam, Karoli, – davai, duok jam. Nu užpiso rimtai jau.

Dabar Karolis griebė Ugniaus petį, Ugniui tai labai nepatiko.

– Atsipisk. – pasakiau aš tada, bet jis neatlyžo: jie negirdi, jie negirdi, jie negirdi, kad jie patys kelia tokį... Nepakeliamą man triukšmą – jų kalba griauna mane.

Karolis jį pastūmė, Ugnius suurzgė ir pastūmė Karolį. Tada kibo jam į atlapus, kažką sumurmėjo ir nukrito. Karolis jam netrenkė, jei ir norėjo, tai tik nestipriai. Bet Ugnius... Nukrito, matyt, neišlaikė pusiausvyros, gal paslydo, ir trenkėsi galva į stalą. Jis tada atsisėdo ant grindų, visi sužiūro į jį. Jis bejėgiškai bandė kažką pasakyti ir smakru jam tekėjo kraujas, kraujas tekėjo iš antakio, kuriame žiojėjo šiokia tokia skylė, jis trenkėsi ir prasiskėlė antakį, galva kraujavo- jis vėl viską sugadino, kodėl ir vėl? Jis kaltai žiūrėjo į grindis. Joana, Ugnė, Karolina, Karolis, Tomas, Pranas, Augustas, Donatas, Artūras, kitas Artūras, Rimgailė, Simona; bet kas su manimi ne taip? Ugnius apsiverkė, jam staiga pakilo didi pyktis visiems. Visi žiūrėjo į jį. Kas yra? Visą dieną sugadino. Visą dieną.

– Taip tau ir reikia, lochas, bliatj. – pasakė Karolis. O jis žiūrėjo į Donatą, Ugniaus akyse spindėjo ašaros, Donatas jam nepadėjo, Artūras irgi? Jis daužė kumščiu per grindis; linoleumas, grindys, betonas, viskas. Jis verkė.

– Jis toks lochas, negaliu. – sakė Augustas.

– Jūs lochai. – pasakiau. Gerai būtų dabar būti namuose, savo kambaryje...

– Ne, nu bet tu žiūrėk: apsiverkė dar, kaip mažas vaikas...

– Bet tai, blemba, jis ir yra kaip mažas vaikas, toks lochas, nu negaliu.

Ir staiga atsidarė durys. Ir pagaliau atėjo mokytoja.

– Hey, what's going on? – pasakė ji.

– Nothing, just this silly kid is so clumsy, that he has felled. – pasakė Artūras.

– Šiaip tai „fell“. – pasakė kitas Artūras. Bet ji tarė jam:

– Are you alright?

Jis pašoko ir, čiupęs kuprinę ir sąsiuvinį, griebęs nuo grindų tą... Tušinuką, tą nelemtą suknistą tušinuką, pabėgo. Jie juokiasi. Jie vėl iš jo juokiasi. Žvengia; juokiasi. Žiūri ir sako su neišskaitoma veido išraiška: „Tu kietas“. „Bet kodėl tu toks keistas?“ – klausia jo. Bet ką aš...

Jis pabėgo koridoriais, verkė ir daužė rankomis ir kojomis sienas. Jis išbėgo į lauką. Ne – dar ne. Juk durys užrakintos, prašau, kodėl vėl – ne, neužrakintos, Ugnius išėjo; blogai, žaislai, žaisti, aš nevykėlis, man visi taip sako, kūno kultūros mokytojas sako, visi taip sako; bet, jei jis suaugs, ar bus kitoks? Ir tada viskas bus kitaip: gal ne.

Oras stovi- jis nebijo. Mokykla stovi, ji laukia naujų aukų. Jie juokiasi. Kadangi jis visada elgiasi kvailai. Tu apgailėtinas. Tu nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, nevykėlis, tu negalvoji. O gal visa tai netiesa? Gal tai tik dar viena iliuzija, kaip tos figūros? Kai pamačiau jį autobuse, kai sutikau jį mokykloje, kai kažkas nutinka, juk kažkas čia – garsai ir žmonės, žmonės ir medžiai, šlama, šlama, šlama, šlama, viskas, kas nepasakyta. Aš matau viską viename taške ir man norisi verkti. Bet neverkiu. Akinama šviesa, viskas viename taške, viskas susisieja. Ir negali atskirti. Viskas susisieja – bet kodėl; aš noriu verkti, nes matau, bet prieiti arčiau negaliu – negaliu. Ir viskas.

2014

Rugpjūtis

Rugpjūtis yra ypatingas mėnuo ne tik todėl, kad paskutinis vasaros mėnuo, bet ir todėl, kad jo pabaigą apkartina niūrus naujų mokslo metų laukimas. Net orai įsijaučia į tavo būklę ir virsta neramiais, niūriais, vėsiais ir neteikiančiais nei džiaugsmo, nei stipresnių emocijų. Nežinau, kiek save atsimenu, – tai baisiausias laikas. Net, kai grįžti į pažįstamą vietą, pažįstamą klasę, kai niekas nepasikeitė... Bet tokių dalykų mano gyvenime pasitaikė nedaug. Dažniausiai reikėjo eiti į naują mokyklą, naują klasę, kartais ir naujame mieste. Ir visada tai buvo kažkas baisaus, nežinomo – kaip didžiulis debesis, kabantis virš galvos saulėtą vasaros dieną. Bandai apsimesti, kad jo nėra, kad yra saulėta, kad vasara dar nesibaigė, bet dienos lekia ir ateina paskutinė diena, kai reikia pirkti sąsiuvinius, kuprines, piešimo albumus, gėlių, rengtis nesąmoningais, neva puošniais drabužiais, kurie baisiai nepatogūs, ir eiti į nežinią. Džiaugtis dažniausiai neleidžia ir greitai gendantis oras, bet, net jei nėra taip jau blogai, žiūrėdamas į blausią rugpjūčio Saulę, vis tiek galvoji apie mokyklą. Ir ta įtampa, slegianti įtampa, auga.

Svajoji apie tai, ką išvysi, pagaliau atėjęs į naują mokyklą, naują klasę ir, kuo mažesnis tavo patyrimas, tuo tos svajonės yra gražesnės, šviesesnės, bet su laiku tau reikia vis mažiau, nes pavargai kentėti, žiūrėdamas, kaip svajonės vysta greičiau nei niekam nereikalingos gėlės ant stalų. Bet iki viso to dar reikia ilgai laukti ir paskutinės kelios savaitės jau būna labai sunkios. Ore tvyro nuojauta, kad jau greitai tave vėl įsuks ta makabriška mokyklos gyvenimo hidroelektrinė ir nieko jau čia negali pakeisti. Bandymas apie tai negalvoti tikrai nepadės, dėl to laikas lėks dar greičiau ir viskas vis vien vėl prasidės iš naujo. O jei dar reikės iškasti naują tunelį į naują mokyklą ar klasę, tai išvis nesinori nieko...

Visas miestas pilnas įvairaus amžiaus vienodai aprengtų moksleivių, vieniems dar rūpi žaislai, o kitiems jau tenka sukti galvą, kur gauti alkoholio... Visur parduodamos niekam iš tikrųjų šiaip jau nereikalingos gėlės, kurios netrukus pūs šiukšlių dėžėse; visos parduotuvės skelbia akcijas visoms mokyklinėms prekėms ir, rugpjūtį parduotuvėje matydamas visus tuos stendus, ir vėl prisimeni artėjančią mokyklą... Ir vėl kvepės dažais, kaip statybvietėje, ir gėlėmis, kaip laidotuvėse, skambės idiotiškos kalbos – visiems ir atskirai tavo klasėje, – kuo tolyn – tuo bukyn. Bet po viso šito juk laukia ne pompastiška šventė, o kasdienybė... Jos, matyt, labiausiai ir bijai. Dar rugpjūtį, kai žiūri į dangų, į parduotuvių vitrinas, į kalendorių, matai visa tai, kas ir vėl bus tavo pelkė, kurioje klamposi dar metus. Išlipsi tik tam, kad vėl įlipti. Dar metams... Bet net, kai metų laikų, atostogų ir mokymosi kaita tampa savaime suprantama ir įprasta, rugpjūtį vėl jaudinsies. Tada stoja savotiška tuštuma – vasara baigėsi, linksmybės, jei tokių buvo, baigėsi, karščiai baigėsi, bet niekas dar neprasidėjo... Bet jauti, kad netrukus prasidės... Ir nebus nieko gero ar malonaus...

2012