Post scriptum rinkimams

Pribloškia ta neišvengiamybė, kuri lydi Nausėdos kandidatavimą į prezidentus: pirma jis buvo ilgą laiką minimas kaip de facto jau kandidatas, nors pats vis delsė atsakyti, ar kandidatuos, paskui buvo nuolat pastoviai pristatomas kaip „populiariausias kandidatas“, taip tendencingai formuojant nuomonę, kad, suprask, balsuoti už kažką kitą nėra prasmės; taip pat jis buvo pristatomas kaip „pirmosios Lietuvos“ arba „didžiųjų miestų“ kandidatas („antrosios Lietuvos“ arba „apačių“ kandidatu buvo vadinamas Skvernelis) ir tik atsiradus Šimonytei, jam šiuo aspektu atsirado bent kažkokia konkurencija – dar daugiau, jis jau imtas pristatinėti kaip „regionų“ kandidatas („didžiųjų miestų“ kandidate buvo paskelbta Šimonytė), kaip priimtinesnis platesniems rinkėjų sluoksniams. Vienu žodžiu, kandidatas visiems ir niekam, visų ir niekieno. Kandidatas, kuris nieko aiškaus nesako, kuris jokiu klausimu neturi aiškios nuomonės, kuris nori būti visiems geras, t.y. nenori atskleisti savo prioritetų ir ideologinių nuostatų, kad neatbaidytų jokio elektorato segmento; kuris sugeba būti pakankamai abstraktus, kad nesakytų nieko konkretaus, ir pakankamai konkretus, kad atrodytų turįs aiškią, tvirtą ir nuoseklią poziciją visais klausimais.

Tą puikiai iliustruoja jo atsakymas, per paskutinius debatus, į klausimą, ar sutiktų su Vladimiro Putino pasiūlymu atvykti į Vilnių su sąlyga, jog nebūtų kalbama apie Krymo okupaciją. Šimonytė, norėdama konsoliduoti savo patriotiškai nusiteikusį elfų elektoratą, atsakė „Ne“, tuo tarpu Nausėda, aiškiai bandydamas laviruoti tarp skirtingas nuostatas šiuo klausimu turinčių rinkėjų, atsakė, kad sutiktų susitikti su Putinu Vilniuje, bet neleistų rinktis pokalbio temų, t.y. sutiktų, bet nesutiktų, arba nesutiktų, tačiau, bijodamas griežtai nesutikti, nesutiktų sutikdamas, tam, kad jo sutikimas nieko nereikštų, nes klausime nurodyta sąlyga juk tokia, kad Putinas atvyktų tik, jei nebūtų kalbama apie Krymo okupacija, tad Nausėdos hipotetinis „sutikimas“ su sąlyga, kad būtų kalbama apie tai, apie ką nori Nausėda, būtų lygus nesutikimui, nes Putinas tiesiog neatvyktų. Tad, atsakydamas šitaip, Nausėda tiesiog bando apmauti visus – vieniems jo atsakymas pasirodys „diplomatiškas“ (nes neatsisakė susitikti, nes parodė „gerą valią“), kitiems – tvirtas (nes nesutiko su Putino sąlygomis, o iškėlė savas), vieniems šis atsakymas parodys, kad Nausėda nėra toks „vanagas“, kaip Grybauskaitė (nes sutinka eiti į dialogą su Putino Rusija), kitiems – kad jis, visgi, išlaikys Lietuvos „euroatlantinę kryptį“ ir pan. (juk neleis Putinui išvengti klausimų dėl Krymo okupacijos, bus su juo griežtas ir nepalenkiamas). Šimonytės „Ne“ yra aiškesnis, tiesmukesnis atsakymas (kitaip atsakyti ji negalėjo, nes taikytis į kitaip mąstantį rinkėją jai beprasmiška, o netvirtas atsakymas supykdytų elfus). Nausėda iš esmės taip pat pasakė „Ne“, bet tokiu būdu, kad patiktų visiems ir nieko neatstumtų.

Tačiau, svarbiausia, kaip minėjau, yra Nausėdos išrinkimo prezidentu neišvengiamybė. Kai pernai ar užpernai buvau jį sutikęs porą kartų mieste, kartą – universitete, praeidamas pro šalį, galvojau, kad, va, būsimasis prezidentas. Ta neišvengiamybė man atrodo žlugdanti. Jei 2017 metais kas nors įkristų į komą ir atsibustų rytoj, po rinkimų, tai nieko nebūtų praradęs. „O ką išrinko prezidentu?“ – klaustų ji/s. „Ai, Nausėdą? Taip ir žinojau...“ – nusiramintų. Tik tiek ir tereikia žinoti. Tiek teįvyko per praėjusius kokius dvejus-trejus metus. Todėl net atrodė, kad pats Nausėda netiki, jog gali prezidentu netapti, tad jis ir nepersistengė per savo rinkimų kampaniją. Jo plakatai visur buvo vienodi, nežinančiam lietuvių kalbos žmogui galintys pasirodyti kaip vyriškų kostiumų reklama, o šūkiai buvo klišiniai iki absurdiškumo. Jis iš esmės apie save kalbėjo tai, kas buvo apie jį kalbama žiniasklaidos, „ekspertų“, „analitikų“ ir „specialistų“ jau daug metų – jis tiesiog visa tai patvirtino, sakydamas, na, taip, toks ir esu. Nors konkurencija su Šimonytė pirmajame ture galėjo pasirodyti grėsminga, tačiau pražūtinga ji tapo ne Nausėdai, bet Skverneliui, o antrajame ture pakako nebūti konservatoriumi – bent oficialiai. 

Slapta vyliausi, kad Nausėda šiuose rinkimuose, visgi, nedalyvaus, bet buvo naivu to tikėtis. Taip pat vyliausi, jog Skvernelis nekandidatuos ir valstiečiai-žalieji į prezidentus kels kokio Visvaldo Matijošaičio kandidatūrą ar parems Juozaitį (tokių kalbų vienu metu buvo, nors tai man ir atrodė neįtikimas scenarijus). Bet ne, viskas nutiko būtent taip, kaip žiniasklaida mums ir sakė jau prieš daugiau negu metus. Atrodo, kad žmonės todėl balsavo už Nausėdą, kad perskaitė, jog jis – populiariausias kandidatas... Jau seniai laikas suprasti, kad politikų ir partijų reitingai yra ne sociologija, o rinkimų kampanijos dalis. Nausėdos pergalė rinkimuose yra vaizduotės pralaimėjimas: įsivaizduoti kažką kita, negu mums siūloma žiniasklaidos, „ekspertų“, „analitikų“, „sociologų“ ir „politikos apžvalgininkų“, daugeliui yra pasidarę neįmanoma. Girdėjau, kad Nausėda savo didžiausiais autoritetais įvardino neoliberalizmo kūrėjus Reaganą ir Thatcher, tad simboliška, kad jis pats geriausiai įkūnija Thatcher žymiąją frazę „There is no alternative“. Išties, medijų pagimdytas kandidatas privalo triumfuoti spektaklio visuomenėje... Aišku, į visus mano priekaištus Reddit.com vartotojai iš Lietuvos atsakė paprastai: „To nori žmonės“. Belieka supratingai nutilti, suvokus savo klaidą.

Discourse

‘…Listen,’ he uttered, pulling his chair closer to the other man. ‘But this is so interesting!’

The other one only sighed, content.

‘Yeah, yeah,’ he said with a grin, ‘very interesting…’

But the other didn’t wish to remain entrenched along the lines of these rather abstract words, so he again opened his mouth, two or three times kind of hesitated as if the sounds surrounding them, that were henceforth seemingly unnoticeable to him, began to threaten the empty space, surrounding the two of them, the space he believed to be reserved for his voice; anyway he finally started:

‘Listen…’ he began, dragging his chair closer, even closer than before. ‘But here’s the thing – I wanted to tell you about an altogether different matter.’

The other one sighed, yet this time – not content at all; however, he sighed quieter, without as much pomp, without noticing, as if off-guard.

‘Listen…’ (this word started to get into even his nerves already) the other said. ‘Maybe we could go out for a while, because I don‘t hear anything here…’

‘Right, hmm…’ his interlocutor muttered, stood up, stroke his crumpled trousers with his hands, as if feeling in need of being dusted after such a prolonged period of monotonous sitting. The other one stood up too, somewhat clumsily, as if it was an irritating wish of his interlocutor that forced him up to his feet and not his own suggestion. All around a crowd was making a lot of noise. Well, to call that group of persons, less than twenty of them, ‘a crowd’ would be perhaps an overstatement, yet they managed to cause some noise: music on, a TV set sadly kept broadcasting – sadly, because it was forgotten, like some old and unwanted acquaintance. Someone switched it on and forgot what he or she wanted to watch… It was pitch-dark outside and inside there was a twilight of sorts in places, yet in other places, on the contrary, a kind of exaggerated lighting that seemed to indicate that ‘something is about to happen’, because usually no one feels a need for such intense lighting when they are simply biding their time. The crowd amassed here consisted of less than twenty persons: lads and girls, part of them already soundly boozed; the voices of some were constantly echoed in all of the rooms, and another part seemed to be innately mute and born to listen.

The two men went out to the staircase, the one who was asked to go out didn’t close the door completely; the steel door, it’s cross-section now exposed, looked like a hatch in a spacecraft, hermetic and commanding respect. The man, as it were, seemed not to expect a long exchange and to show his determination he held the doors with his hand, even slightly swinging it, just like he had been playing with his glass, when he was sitting in the armchair, almost right in front of the TV set…      

‘What did you want?’ He said now, and when uttering ‘want’, his eyes touched the face of his interlocutor, touched even somewhat indecently, too rudely even. Sensing that, his interlocutor cringed, but, was he to be questioned on the spot, he would have certainly testified, without any confusion whatsoever, that it was the cold, nothing else but the cold that made him cringe.

‘Eh, I don’t even know…’ he began; it was evident that this signified a beginning of a long speech; he seemed by now to have retained his humours, though, when he just got out of that strange flat, he seemed somewhat confused, perhaps due to a sudden change of temperature and lighting. ‘Paulius,’ he continued, ‘don’t you know that I feel uncomfortable here – there’s plenty of people who are so alien to me, I don’t know anyone here, do you know them – this I don’t know as well, and, then again, they are so noisy and get drunk way too soon, before I manage to find a way to get acquainted with them, they’re already unable to get acquainted with’ he paused and then went on. ‘But you’ve got to understand: I came here only to talk to you, even if I regret it now…’      

The last phrase came across almost arrogant and the man now stood on tiptoe, drew himself up, reclined his head a bit, his hand brushing off a lock of hair off his forehead, and then began to rub his nose somewhat hysterically. He behaved as if the words – here, on the staircase, under a dim lamp, just now – fell out of his mouth unwittingly, involuntarily; thus, he wasn’t to be judged…

‘And so?’ Paulius said. His interlocutor, it seemed, was now confused. At that very moment, beyond the slightly opened door a new wave of screams could be heard, accompanied by an increase in the volume of the music; both unwittingly turned towards the door, but Paulius didn’t open it any more than previously.

‘Could we go outside?’ His interlocutor proposed, even somewhat bravely, this time braver than before. Paulius sighed, as if the man had profoundly bothered him by now. But quickly said: ‘Alright, alright, let’s go.’ 

He almost grabbed his interlocutor, who again seemed stupefied, by the hand; the man, having asked and having received a positive answer, now stood frozen to the spot, like it all had nothing to do with him. He instinctively escaped Paulius’s hand and they both went down the staircase; it had gotten colder noticeably, and so it was a good idea to first stay for a while upstairs, otherwise the cold would overwhelm them even. Simply as a matter of surprise. Since the two of them sat here throughout the evening whilst the public amassed here gradually got drunk; first there was much talking, then talking gravitated towards certain spots throughout the flat, so that one common discourse disappeared without a trace… 

‘So, after all, what did you want?’ Paulius inquired. Then added, after a moment: ‘So cold here.’

His interlocutor indeed had just felt the bitter cold. Queuing at the staircase, as it seems, did not at all amortize the sudden blow of cold that awaited them. Paulius lighted up a cigarette. The other one stood frozen to the spot, his eyes fixed on the already heavily trodden snow; he suddenly felt nausea rising in him, some kind of unpleasant sense of nonsense, as if he had forgotten something – something very important – and spent the whole evening in a dubious company doing dubious stuff; indeed, he was rarely a guest at such parties and the mere fact that he knew next to no one here confused him greatly; one thought didn’t leave him alone: if he was to end his existence in one of the rooms of this noisy flat, drenched in twilight and sounds of music, no one – it seemed to him – would miss him, save for the true owners of the place or their parents… And even that after some time.        

‘What is it that interests you here?’ he asked Paulius. Having exhaled the smoke, radiating total self-assuredness, total peace of mind and calm, Paulius answered: ‘Here’s lots of action, lots of activity.’

‘There isn’t any activity here whatsoever, Paulius!’ his interlocutor almost yelled. The other one laughed, combing his hair with his fingers, that were stiffened by the bitter cold, then inhaled some cold air.

‘Everything’s here, just not for you, Tomas,’ he uttered. Tomas felt like just having received a blow to the nose – just a moment and he felt like breaking down in tears. As if it would be a rather efficient tactic, he raised his eyes to Paulius, like he could suddenly make him change his mind about the whole world.  

‘And for whom then?’ he asked quietly.

‘For all of us, the ones who can accept life as it is, for goodness’ sake,’ Paulius swallowed the excess of saliva in his mouth and resumed. ‘You, you don’t understand a thing, you’re rigid, dull – fuck, how does anybody even put up with here, I wonder… You’ve got to understand,’ he continued, whilst Tomas was futilely trying to interfere, his mouth open in an awkward way, ‘that it’s not for you that everything here takes place and there’s no reason to be so pompous. Sitting in the corner, like some sulking child, for goodness’ sake…’  Paulius said, while Tomas again desperately yet awkwardly tried to interfere. ‘Like some sort of personified reproach, you piss everyone off here…’  

‘But it’s not this that I wanted to talk about!’ Tomas shouted out, instantly looking around, was there anyone around – there was no one. 

‘And about what?’ Paulius laughed and his eyes sparkled.

‘About life – about what I feel, what I think, what I see around – there is so much!’ Tomas cried almost hopelessly in a squeaky voice… 

‘Listen, man,’ Paulius patted him on the shoulder with his fat rough hand, slowly and patronizingly. ‘I’m going and you – do as you please, if anything, we’ll meet at the exams.’  

He turned around and went away, slowly and graciously, like some sort of huge majestic animal, that isn’t bothered by those lesser than it. Tomas stood frozen to the spot and only when the code door was slammed and closed, did he wake up.

2015, translated from the Lithuanian by the author in 2017, translation revised in 2019 (Original can be found here)

Kodėl ir vėl nebalsuosiu rinkimuose

Nors apie rinkimus ketinau parašyti dar prieš pirmąjį Lietuvos Prezidento rinkimų turą, tačiau nespėjau, tad savo mintimis apie rinkimus ir kodėl aš ir vėl nebalsuosiu rinkimuose, pasidalinsiu prieš antrąjį Prezidento rinkimų turą bei Europos Parlamento rinkimus. Šį tekstą būčiau galėjęs publikuoti nepriklausomai nuo to, kurie du kandidatai būtų išėję į antrąjį turą, tačiau, į antrąjį rinkimų turą išėjus Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, šis tekstas man atrodo dar tinkamesnis. Tad, kodėl aš nebalsavau pirmajame ture ir nebalsuosiu antrajame?

Pirmiausia, aš nematau man priimtino kandidato. Stengiausi rasti informacijos apie kiekvieną iš jų, linksmai praleidau laiką, žiūrėdamas jų agitacinius vaizdo klipus – tuos, kuriuos radau. Aišku, neperskaičiau nei vieno kandidato rinkiminės programos ir atidžiai nesekiau debatų, tačiau dauguma kandidatų man gerai pažįstami ir žinau, ko iš jų galima tikėtis: nemanau, kad jie turi, kuo mane nustebinti. Ypač Šimonytė ir Nausėda, kurie varžysis antrajame ture. Nei vienas iš jų neatitinka mano pažiūrų.

Ar, tokiu atveju, reikia rinktis „mažesnį blogį“? Galima sakyti, kad esu perdėm išrankus – tai aišku, kad nei vienas kandidatas neatitiks mano politinių pažiūrų ir lūkesčių šimtu procentu, juk kandidatai turi taikytis į kuo platesnį žmonių ratą. Bet, tokiu atveju, idealus kandidatas neatstovaus niekam – visiems jis bus „mažesnis blogis“, nė vienas nebus juo patenkintas. Ne, aš nenoriu rinktis „mažesnio blogio“ – juk tai vis vien blogis. O, be to, antrajame ture kovos du bene panašiausi kandidatai, tad išsirinkti, kuris iš jų yra „mažesnė blogybė“, yra ne ką lengviau, negu rasti tarp jų dešimt skirtumų. Išties, pirmajame ture rinkėjai jau nusprendė, kad nori vanilinio plombyro, tiek ir tiek gramų, tereikia nuspręsti, vafliniame ragelyje ar vafliniame puodelyje. O jeigu aš visai nenoriu ledų?

Svarbiausia, man atrodo, kad pats mums siūlomas pasirinkimas privalo būti atmestas – esame verti geresnio pasirinkimo. Rinktis „mažesnį blogį“ yra būtinybė, kuri privalo būti atmesta. Niekas neprisimins, kad kažkuris kandidatas laimėjo tik todėl, kad daugumai rinkėjų atrodė esąs „mažesnis blogis“. Sutikdami rinktis iš to, kas mums siūloma, sutinkame, kad pasirinkimo esama. Tad viskas tvarkoj, kitą kartą mūsų lauks panašus pasirinkimas – ir taip per kiekvienus rinkimus.

Mano manymu, mums siūlomas pasirinkimas iš tiesų net nėra tikras pasirinkimas – gyvename, kaip rašė Herbertas Marcuse, vienamatėje visuomenėje be alternatyvos, nes visi kandidatai iš esmės dėl visko sutaria. Dėl daugumos dalykų sutaria tiek likę du kandidatai, tiek ir jau iškritę iš rinkiminės kovos, net reakcionieriai dėl daug ko sutarė su „progresyviaisiais“. Bet, pažiūrėjus į išėjusius į antrąjį rinkimų turą, sutarimas išties beveik idealus: abu pasisako už šauktinių kariuomenės grąžinimą, dar daugiau, – už privalomą šaukimą po mokyklos; abu pasisako už išlaidų kariuomenei didinimą; abu pasisako už užsienio politikos „tęstinumą“; abu pasisako už neoliberalizmą; taip pat abu pasisako už tai, kad švietimo sistema turi atitikti Rinkos poreikius, kaip ir kultūra bei visos kitos gyvenimo sritys; abu pasisako už „šeimos vertybes“; abu pasisako prieš marichuanos legalizavimą ir už alkoholio vartojimo apribojimus ir t.t. Svarbiausia, jie sutaria dėl tam tikros žmogaus sampratos ir dėl tam tikros ontologijos.

Esmė ne tame, kad tai, už ką kandidatai vieningai pasisako, yra gerai ar blogai, o tame, jog rinkėjai dėl daugelio šių klausimų niekada neturėjo galimybės pasisakyti. Paradoksaliai, mums sakoma, kad rinkėjai nubalsavo „už vertybes“ ir „idėjas“, tačiau tiesa ta, kad jie neturėjo kito pasirinkimo: jei visi kandidatai pasisako už A, ir vienas iš jų laimi rinkimus, tai negalima teigti, jog rinkėjai taip pat pasisako už A. Šis visų politinių jėgų sutarimas dėl valstybės vystymosi gairių, dažnai įformintas „nacionaliniuose susitarimuose“, yra svarbiausia priežastis, kodėl aš nenoriu balsuoti rinkimuose. Juk sprendimą dėl valstybės ateities priimu ne aš, kaip skelbia Vyriausiosios rinkimų komisijos reklama, – šį sprendimą seniai priėmė partijos ir kandidatai, susitarę tarpusavyje; manęs teprašoma pasirinkti vieną iš jų, lyg tarp jų esama kokio nors ryškesnio skirtumo.

  

Dar daugiau, balsuodami, sutinkame su žaidimo taisyklėmis ir pagal nutylėjimą sutinkame pripažinti bet kokį rinkimų rezultatą, tad patvirtiname status quo visoje jos totalybėje ir tuo pat metu patvirtiname savo paklusnumą status quo. Kitaip tariant, rinkimai yra ritualas, per kurį piliečiai oficialiai sutinka būti valdomi. Nėra svarbu, ar jie tą daro noriai, ar nenoriai, rinkdamiesi tą, kuris, kaip jie tiki, juos atstovaus, ar tiesiog, nes labiau nekenčia kitos partijos ar kandidato, – jie vis tiek savo dalyvavimu rinkimuose pripažįsta, kad viskas juos tenkina. Tad, reikia apversti dažnai kartojamą frazę, esą „jei nebalsavai, tai nesiskųsk valdžia“ – ne, priešingai, jei balsavai, negali skųstis valdžia, kad ir kokią ją išrinktų dauguma. Balsuodamas, patvirtini, kad sutinki, jog gerbsi daugumos valią, nors ji ir neatitiktų tavo paties norų – tą pamiršta besipiktinantieji rinkėjais, kurie balsuoja „neteisingai“...

Kita vertus, rinkimai kuria iliuziją, kad mes, piliečiai, sprendžiame šalies likimą, kad mes, piliečiai, esame lygūs ir kiekvieno/s mūsų balsas yra svarbus ir gali būti lemiamas, sprendžiant dėl valstybės ateities. Tačiau kasdienybėje mes matome tikrąjį paveikslą: mes nesame lygūs ir kiekvieno/s iš mūsų balsas toli gražu nelemia tiek pat. Tačiau tikra demokratija neįmanoma be lygybės. Galiausiai, užtenka prisiminti, jog rinkimai yra valdžios tęstinumo ritualas, kuris nieko iš esmės negali pakeisti ir kuriuo iš mūsų reikalaujama patvirtinti, jog su viskuo sutinkame, kaip, užėjus į interneto tinklalapį, iš mūsų prašoma „sutikti“, kad bus renkami mūsų duomenys. Iš inercijos spaudžiame „sutikti“, nes kas turi laiko skaityti visas tas sąlygas... Ar turime galimybę nesutikti? Na, jei nesutinkame, tegalime nutraukti naršymą tame tinklalapyje.

Ar nedalyvavimas rinkimuose reiškia, kad esi apolitiškas, abejingas savo šalies politiniam gyvenimui? Išties, manau, kad politika domėtis reikia ne vien per rinkimus ar iki jų, o nuolat – nuolat turime galvoti, kokioje Lietuvoje norime gyventi. Naivu stebėtis tuo, kas vyksta, lyg valdantieji nesuvokia, ką daro, ir lyg jie kažką daro dėl nežinojimo ar nesupratingumo. Ir lyg opozicija, gavusi valdžią, nedarytų to paties... Tačiau, suvokdami politiką vien per rinkimų prizmę, mąstome isteblišmento mums primestais terminais, nekęsdami ir juokdamiesi iš vienos partijos ir simpatizuodami kitai, pasiduodami inflūencerių ir žiniasklaidos spaudimui suvokti Lietuvos politiką kaip kovą tarp „į vertybes orientuotos politikos“ ir „populizmo“ ar, priešingai, kaip kovą tarp „globalistinio elito“ ir „tų, kurie už paprastą žmogų“. Argi net pasirinkimas tarp politinio elito ir kraštutinės Dešinės „populistų“ nėra pasirinkimas tarp ąžuolo ir gilių? Renkiesi ąžuolą, bet paskui stebiesi, kad aplink prikritę gilių... Turime išlaisvinti savo vaizduotę bei nebemąstyti vien šiais terminais ir taip išsivaduoti iš to, ką Markas Fisheris vadino kapitalistiniu realizmu – supratimo, kad niekas iš esmės niekada nesikeis, kad lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, nei kapitalizmo pabaigą. Aišku, Lietuvoje vis dar ypač sunku ją įsivaizduoti, nes kapitalizmu abejoti yra blogo tono ženklas geroje kompanijoje. Bet, kad abejotum kapitalizmu, nebūtina būti komunistu. Išties, senieji Lietuvos komunistai juo seniai neabejoja... Galiausiai, domėdamiesi rinkimais ir sukdami galvas, kuris iš kandidatų yra „mažesnis blogis“, negalime įsivaizduoti kitokio pasaulio.

Tad, ne tie, kas nebalsuoja rinkimuose, yra apolitiški, o pati politika yra pasidariusi apolitiška. Politika virto administravimu. Kol pasirinkimas per rinkimus yra post-politinis kandidatas par excellence Nausėda, ne politikas, o moksliniu nešališkumu prisidengęs ekspertas, buvęs skandinaviško banko analitikas, tuo pat metu ir teigiantis, kad yra „telkianti jėga“, ir kviečiantis „dialogui“, kuriame „išgirstume vieni kitus“, tuo pat metu ir neoliberalas, ir „gerovės valstybės“ šalininkas, ir technokratija žmogišku veidu Šimonytė, taip pat nepartinė, taip pat einanti laimėti tik tam, „kad laimėtumėte kiekvienas iš jūsų“, būdama chrestomatinė elito kandidatė, besiskelbianti esanti „žmonių prezidentė“, nematau, už ką galėčiau balsuoti. Tai pasirinkimas tarp apolitiškų kandidatų, tarp kandidatų, kurie nenori būti laikomi politikais, kurie nesiūlo jokios atvirai politinės vizijos. Kai politika tampa post-politika, išeitis yra tapti išties politiškiems ir demaskuoti mums pateikiamą „tikrovę“ kaip tam tikrą politinę viziją, už kurią mes galime sugalvoti geresnių.

Tušti raginimai balsuoti rinkimuose slepia tai, kad pasirinkimo juose nėra, ir kaip šie raginimai yra tušti – mes raginami balsuoti apskritai, o ne už konkretų kandidatą, – taip ir rinkimai, kuriuose mums taip įkyriai siūloma dalyvauti, yra tušti ir beprasmiški, tuščias ritualas, liudijantis mūsų bejėgiškumą ir susitaikymą su esama padėtimi. Jeigu jūs nuoširdžiai tikite, kad pasirinkimas yra, jeigu tikrai tikite vieno ar kito kandidato pažadais – balsuokite. Tačiau aš nematau pasirinkimo ir nenoriu vaidinti, kad matau. Nieko nesitikint, mažiau nusivylimų. Geriau patylėsiu ir pagalvosiu, ar galiu įsivaizduoti tokią valstybę, nuo kurios nenorėčiau pasislėpti.

How Much More Feminism is Needed?

Once, when I was studying philosophy, during a seminar on feminism, one female coursemate, who had been presenting one of the mandatory texts on the topic, openly expressed surprise at the fact that the text she had read did not appear to be as bad as she thought it would. And she added that feminism, in her opinion, is the worst thing in the world – after Marxism and postmodernism… In recent times, being ‘against feminism’, however one would look, has become popular in more and more social groups. Maybe feminism has indeed reached its limit – either every goal has been reached, or feminism has always been a dubious thing, only that now its shortcomings have become more clearly visible? I will not be analysing this question as thoroughly as I perhaps should. Instead I will try to present my own vision of what feminism should be and what should its goal be.

I think that the main tenet of feminism should be equality of the sexes: men and women are equal and should enjoy equal opportunities to strive for the same things. In my understanding this thesis is based on a hypothesis that has become unpopular these days – that gender [1] is a ‘social construct’. Gender is a concept that is literally driving people mad. Critics of feminism refuse to accept that sex could have a social dimension [2] – they insist there is only ‘biological sex’ [3]. Girls like pink, whereas boys like blue, girls like to play with dolls, whereas boys like to play with toy cars, girls like to cook, whereas boys like to construct. Such is ‘Nature’, critics of feminism say, and one cannot fight against Nature – however, paradoxically, they themselves insist feminism is bad precisely because it ‘fights against Nature’… Anyway, if we agree that human sex as a fact of nature constitutes itself for our consciousness only socially, that as a naked fact it ‘does not mean anything’, is unintelligible, before it is understood through culture, it is obvious that girls and boys understand themselves as girls and boys only with the aid of society and not ‘of their own accord’. Gender roles are not innate and do not directly flow from sex. During the aforementioned seminar, another female coursemate said that girls, even if they are not given dolls, cover knives with towels as if with blankets, whilst playing mothers. Thus, girls supposedly as ‘simply’ ‘caring’ and ‘sweet’. Back then I thought that such facts are worthless, since there is no neutral environment, where it would be possible to find out whether boys and girls, raised in the same way, will behave in the same way. If we want to pursue the goal of equality of the sexes – and this is what justice demands us to do – we must accept the presupposition that men and women are equal. Arguments that ‘scientists have found’ that the brains of men and women differ or that there exist ‘male’ and ‘female’ brains, should not bother us.

But the latter idea has nowadays regained traction – it is foundational for the trans movement. The statement that a man ‘feels’ that he is a woman (or vice versa) problematize gender and solidify the match of sex and gender as an ideal to be pursued. But radical feminists, who reject the trans movement as ‘directed against women’ and one that puts female ‘safe’ spaces in jeopardy, do exactly the same. So, transwomen claim that they are ‘just as much women’ as ‘biological’ women, i.e. women born as women. But the problem is that both sides depend on a certain presupposition of ‘eternal femininity’, only transgender people try to detach it from sex and attach it to self-identification, whereas radical feminists seek to continue associating it with sex and to deter ‘men’ from ‘attacking’ it. My argument that gender is a social construct precisely was meant to reject an essentialist concept of gender. A feminism that defends ‘eternal femininity’ is merely a movement seeking segregation and ghettoization. Such a position creates the conditions for questioning the very basis of granting women equal rights. Such a feminism seeks to blow the difference between men and women out of proportion, as if there lays a void between them, any understanding is impossible, there are no common interests, only ‘the war of the sexes’. It is ironic, but such a view is not that different from the conservative position that claims differences between men and women and natural and speaks about ‘complementarity of the sexes’. ‘Eternal femininity’ imprisons a woman in her sex, to which contingent qualities, that have emerged throughout history, are ascribed. Feminism should seek to liberate people from gender [4]. Sex should not shackle a person but should be just another fact of nature, whereas the trans movement turns gender into a central concept, that determines the whole of human existence. This movement does not transcend gender but solidifies gender stereotypes that feminism has long fought against. Gender should cease to be a political issue and become a private matter.

The goals of feminism, in my opinion, ought to be the abolition of gender as a criterion, based on which people are categorised. This looks like a goal that is hard to reach, but it is worth pursuing. If the reader would say that this is absurd, that sex is a biological fact, and that men fundamentally differ from women, I may respond that a person’s height, the colour of his/her eyes or hair, the form of his/her ears or nose, left-handedness or right-handedness are also biological facts but people usually are not categorised, based on these facts, except in specific cases. But sex is still considered a fact of such tremendous importance that the whole social reality is delineated based on it. It is precisely this that feminism should strive to abolish. Differences between the sexes should become no longer relevant.

But a feminism that accentuates peculiar female ‘experience’ that is supposedly accessible to women only, tries to turn these differences into a problem. But is this experience really transparent to the subject? And what does it mean to feel like being a man or a woman anyway? I think it is nothing more than empty talk. That gender can be irrelevant in no way runs counter to everyday experience. I find it hard to say, whether I eat like a man, count like a man, think like a man – or maybe like a woman… Do you look at the sky like a man or like a woman? Only overtly feminine women, macho men and transgender people identify with their gender roles all of the time. If you are not transgender, that does not necessarily mean that you are a masculine man or a feminine woman.

A feminism that states that we should fight for gender equality by seeking arithmetical equality in all spheres of life, also makes a mistake, since it solidifies the present situation of women as a given, that can only be regulated. Thus such feminists wish that in the Seimas [5] or in the Government at least half the seats would be held by women. The competence, political positions, ideas and human qualities of concrete female politicians are irrelevant to these feminists. If half of the Seimas would be comprised of women like Agnė Širinskienė [6], Vilija Aleknaitė-Abramikienė [7] and so on, the conditions of women (and men) in Lithuania would hardly improve. Also, an influx of such politicians could cause citizens’ discontent with women’s rights overall. On the other hand, a woman who had formally reached the heights of her career because of gender quotas, could legitimately feel humiliated. ‘She became Director only because she’s a woman’, subordinates would say quietly. That she became Director since she was the most competent applicant and surpassed all her male rivals, will not matter to anyone. If people and not men or women would be assessed, a competent woman would have the same chances to reach a top position in one or another sphere of life as a man would. But – feminists would reply – it is not like that, since sexism is rampant in our society. But can we change this situation, if we consider sexism a ‘natural’ position? Such feminists themselves do not believe that someone could support a woman – only under pressure. Besides, an attempt to impose such equal representation presupposes the potential of the individual to fit in anywhere, assuming that women, if only given the chance, would definitely choose a ‘manly’ profession and that they must do that for it to be possible to talk of gender equality.

                         

With the imposition of quotas for women, their lower status would be legally recognized. A woman would once again be a creature in need of care, support and help, that is not able to free itself from the manifold problems it itself has created. And how could conservatives not agree with this? But here ‘feminine writing’ is already being celebrated and female writers lauded – for being female. Such a feminism, instead of unmasking the sexism that had long been hiding behind evaluations of achievements in culture and science and seeking to open the fields of art, politics and science to women too, tries to secure a patch of land in each of them, where all the women who have gotten in anyway would be driven, and where a place would be reserved for those taken in simply to make the numbers look better, with all of them being treated equally as merely women. The culture of previous epochs is ‘unmasked’ as sexist, its universalism – as male. Such a feminism too renders sexual difference a wall between people no one can climb that runs right through the fields of culture, politics, science, philosophy – it only matter that it should run in the middle, so that nowhere an ‘all male panel’ [9] would emerge. An ‘all female panel’ [9] can exist. And why – because the weak, the weaker sex should be given priority – something that the man who learned the lessons of patriarchy, whom the aforementioned feminists deride, and who gives way to a woman, understands. Such a feminism promotes considering women victims, potential or such that are yet to learn they are victims – something that supposedly only the control of all spheres of life could save from: as Slavoj Žižek notes, in the era of #MeToo sexual intercourse has become the subject of a contract, just like any other transaction in the age of neoliberalism. A feminism that demands to see the person and not gender, cannot support gender quotas or assuming women to be inherently in need of care.

Anyway, is not contemporary feminism identifying with the status quo too much, simply hoping to accommodate itself to it? Feminism often is used to defend the existing order. Instead of questioning militarism, women are urged to serve in the army, female generals, who are in charge of the bombing of some remote country, are lauded without asking whether these actions are right; instead of questioning liberal democracy, the rise in the number of female politicians is sought without asking whether they are good politicians; instead of questioning capitalism, it is sought that women would fill top positions in corporations without asking is what they are doing right. Those asking are labelled sexist, since who else could not support a woman?

Justice is impossible without equality between the sexes. To reject feminism as such, ignoring its achievements, used by its critics, like the coursemate I mentioned, as well, would be a mistake, just like it would be to say that wishing people to be evaluated not according to their gender but according to general human criteria is absurd. As long as this goal is not reached, there will have not been enough feminism. But it is questionable whether contemporary feminism is pursuing this goal. Ignoring growing resistance and being naively self-assured, it risks paving the way for the triumph of a new ‘common sense’ sexism. Feminism must again prove itself necessary. The wish to underline differences and the refusal to see the commonalities that are precisely what allows us to understand each other, is what is actually absurd.

2018, translated from the Lithuanian by the author in 2018-2019.

Endnotes:

[1] In Lithuanian the concept of ‘gender’ is nearly always expressed as, literally, ‘social sex’ (socialinė lytis) as opposed to ‘biological sex’ (what would be simply ‘sex’ in English). Note that throughout the text the Lithuanian word lytis is translated as ‘sex’ or ‘gender’ based on context (whilst trying to avoid automatically reducing ‘sex’ to ‘gender’ as is often the case in English), and socialinė lytis as ‘gender’ except in some cases. (All notes by the Translator) 

[2] In other words, that what can be broadly called ‘sex’ (Lithuanian lytis), has an element that is social, i.e. ‘gender’.

[3] I.e. ‘sex’.

[4] Both ‘sex’ and ‘gender’ could be used here but note that the Lithuanian lytis (used here) designates ‘sex’ in a broad sense.

[5] The Lithuanian Parliament.

[6] A Lithuanian MP (b. 1975) from the ruling Lithuanian Peasants and Greens Union, chair of the Committee of Legal Affairs, known for her homophobic statements and hard-line traditionalist stance on issues such as abortion, IVF, sex education, alcohol consumption and so on.

[7] A former long-time Lithuanian MP (b. 1957) from the Homeland Union-Lithuanian Christian Democrats party (the main conservative party, currently the biggest opposition party), known for her anti-feminist, homophobic and reactionary statements and hard-line traditionalist stance on abortion, sex education, same-sex partnership; a proponent of ‘family values’ and ‘Law and Order’ policies.

[8] English in the original.

[9] English in the original.

Kiek dar reikia feminizmo?

Kartą, man studijuojant filosofiją, per seminarą, skirtą feminizmui, viena kursiokė, pristatinėjusi vieną iš programoje numatytų tekstų, garsiai stebėjosi, kad perskaitytas tekstas jai pasirodė visai ne toks baisus, kaip ji tikėjosi. Ir pridūrė, kad feminizmas, jos nuomone, yra blogiausias dalykas pasaulyje – po marksizmo ir postmodernizmo... Pastaruoju metu būti „prieš feminizmą“, kaip bepažiūrėsi, pasidarė populiaru vis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Gal išties feminizmas priėjo liepto galą – arba viskas jau pasiekta, arba jis visada buvo abejotinas dalykas, tik dabar jo trūkumai aiškiau pasimatė? Nesiimsiu analizuoti šio klausimo taip išsamiai, kaip galbūt reikėtų. Geriau pasistengsiu išdėstyti savo vizija, koks feminizmas turi būti, koks turi būti jo tikslas.

Manau, jog pagrindinis feminizmo postulatas turi būti lyčių lygybė: vyrai ir moterys yra lygūs ir jiems turi būti sudarytos lygios sąlygos siekti tų pačių dalykų. Šis teiginys mano sampratoje remiasi šiais laikais nepopuliaria hipoteze – kad lytis yra „socialinis konstruktas“. Socialinė lytis (angl. k. gender) yra konceptas, kuris žmones stačiai veda iš proto. Feminizmo kritikai atsisako pripažinti, kad lytis gali būti socialinė – jie tvirtina, jog yra tik „biologinė lytis“. Mergaitėms patinka rožinė spalva, o berniukams – mėlyna, mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis, o berniukai – su mašinėlėmis, mergaitėms patinka gaminti, o berniukams – meistrauti. Tokia yra „prigimtis“, sako feminizmo kritikai, o prieš prigimtį nepakovosi – tačiau, paradoksaliai, patys tvirtina, kad feminizmas tuo ir blogas, kad „kovoja prieš prigimtį“... Kaip ten bebūtų, jei pripažįstame, kad žmogaus biologinė lytis, kaip gamtos faktas, mūsų sąmonei konstituojasi tik socialiai, kad kaip plikas faktas ji apskritai „nieko nereiškia“, yra nesuvokiamas dalykas, kol nėra suvokiamas per kultūrą, akivaizdu, kad mergaitės ir berniukai suvokia save kaip mergaites ir berniukus tik padedami visuomenės, o ne kaip nors „savaime“. Lyčių vaidmenys nėra įgimti ir tiesiogiai neplaukia iš biologinės lyties. Kita kursiokė per aną seminarą teigė, kad mergaitės, net jei joms neduodamos lėlės, užkloja peilius rankšluosčiais kaip lėles, žaisdamos mamas. Tad, esą mergaitės „tiesiog“ yra „rūpestingos“ ir „meilios“. Tada pagalvojau, kad tokie faktai yra beverčiai, nes nesama neutralios terpės, kurioje būtų įmanoma nustatyti, ar berniukai ir mergaitės, auginami vienodai, elgsis vienodai. Jei norime siekti lyčių lygybės, o to reikalauja teisingumas, turime priimti prielaidą, kad vyrai ir moterys yra lygūs. Teiginiai, kad „mokslininkai nustatė“, jog vyrų ir moterų smegenys skiriasi, ar kad yra „vyriškos“ ir „moteriškos“ smegenys, mūsų neturėtų jaudinti.

Tačiau šiais laikais pastaroji idėja ir vėl grįžo į apyvartą – ja remiasi trans judėjimas. Teiginys, kad vyras „jaučiasi“ moterimi (arba atvirkščiai) suproblemina lytį ir įtvirtina biologinės ir socialinės lyčių sutapimą kaip siektiną idealą. Tačiau lygiai tą patį daro ir radikaliosios feministės, atmetančios trans judėjimą kaip „nukreiptą prieš moteris“ ir besikėsinantį į „saugias“ moterų erdves. Juk trans-moterys skelbiasi, kad yra „tokios pat moterys“ kaip ir „biologinės“ moterys, t.y. moterys, gimusios moterimis. Tačiau problema tame, kad abi pusės remiasi tam tikra „amžinojo moteriškumo“ prielaida, tik translyčiai bando jį atkabinti nuo biologinės lyties ir sukabinti su saviidentifikacija, o radikaliosios feministės bando jį toliau sieti su biologine lytimi ir neleisti į jį „kėsintis“ „vyrams“. Mano išsakytas teiginys, kad lytis – socialinis konstruktas, būtent ir buvo skirtas atmesti esencialistinei lyties sampratai. Feminizmas, ginantis „amžinąjį moteriškumą“, tėra segregacijos ir getoizacijos siekiantis judėjimas. Toks požiūris sudaro prielaidas užklausti lygių teisių suteikimą moterims apskritai. Toks feminizmas siekia skirtumo tarp vyrų ir moterų iškėlimo iki kosminio masto, esą tarp jų žioji praraja, bet koks susikalbėjimas neįmanomas, jokių bendrų interesų nėra, tėra „lyčių kova“. Ironiška, tačiau šis požiūris ne itin skiriasi nuo konservatyviosios pozicijos, tvirtinančios, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų – prigimtiniai bei kalbančios apie „lyčių papildomumą“. „Amžinasis moteriškumas“ įkalina moterį biologinėje lytyje, kuriai priskiria istorijos eigoje atsiradusias savybes. Feminizmo turėtų siekti išlaisvinti žmogų iš lyties. Biologinė lytis neturi varžyti žmogaus, o turi būti tiesiog dar vienas gamtos faktas. Tuo tarpu trans judėjimas lytį padaro centrine, visą žmogaus egzistenciją apsprendžiančia sąvoka. Šis judėjimas ne transcenduoja socialinę lytį, o įtvirtina lyčių stereotipus, prieš kuriuos feminizmas ilgą laiką kovojo. Lytis turi nustoti būti politinis klausimas, ir tapti privačiu reikalu.

Feminizmo tikslas, mano nuomone, turėtų būti lyties, kaip kriterijaus, kategorizuojant žmones, panaikinimas. Tai atrodo sunkiai įgyvendinamas tikslas, tačiau jo verta siekti. Jei skaitytojas sakys, kad tai – absurdas, kad lytis – biologinis faktas, o vyrai esmingai skiriasi nuo moterų, galiu atsakyti, kad žmogaus ūgis, akių ar plaukų spalva, ausų ar nosies forma, kairiarankiškumas ar dešiniarankiškumas irgi yra biologiniai faktai, tačiau pagal juos žmonės paprastai neskirstomi, nebent specifiniais atvejais. Bet lytis vis dar laikoma tokiu milžiniškos svarbos faktu, kad visa socialinė tikrovė yra skirstoma lyties pagrindu. Būtent tai turi siekti panaikinti feminizmas. Lyties skirtumai turi nebebūti aktualūs.

Tačiau feminizmas, akcentuojantis savitą moterišką „patirtį“, kuri esą prieinama tik moterims, siekia šiuos skirtumus suprobleminti. Tačiau ar ši patirtis tikrai yra skaidri subjektui? Apskritai, ką reiškia jaustis vyru ar moterimi? Manau, tai tėra tuščios šnekos. Tai, kad lytis gali būti neaktualus dalykas, anaiptol neprieštarauja kasdieniam patyrimui. Man sunku pasakyti, ar aš valgau kaip vyras, ar skaičiuoju kaip vyras, ar mąstau kaip vyras, o gal – kaip moteris... Ar jūs žiūrite į dangų kaip vyras, ar kaip moteris? Gal gyvenime esama kur kas daugiau situacijų, kai lytis nėra svarbi, negu mes manome? Nuolat su savo lyčių vaidmenimis tapatinasi tik fyfos, macho vyrai ir translyčiai. Jeigu nesi translytis, tai nebūtinai reiškia, kad esi vyriškas vyras ar moteriška moteris.

Feminizmas, teigiantis, kad už lyčių lygybę reikia kovoti, siekiant aritmetinės lygybės visose gyvenimo srityse, irgi daro klaidą, nes esamą moterų padėtį įtvirtina kaip duotybę, kurią tegalima reguliuoti. Tad tokie feministai siekia, jog Seime ar Vyriausybėje bent pusę vietų užimtų moterys. Tačiau jiems aktuali tik viena moters savybė – buvimas moterimi. Konkrečių politikių kompetencija, politinės pažiūros, idėjos, žmogiškosios savybės jiems neaktualios. Jei pusę Seimo sudarytų tokios moterys kaip Agnė Širinskienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir pan., vargu ar moterų (ir vyrų) padėtis Lietuvoje pagerėtų. Taip pat, tokių politikių antplūdis galėtų sukelti piliečių nepasitenkinimą moterų teisėmis apskritai. Kita vertus, moteris, pasiekusi karjeros aukštumų formaliai dėl to, kad buvo įvestos kvotos pagal lytį, pagrįstai galėtų jaustis pažeminta. „Ji tapo direktore tik todėl, kad moteris“, – šnabždėsis pavaldiniai. Tai, kad ji tapo direktore, nes buvo kompetetingiausia pretendentė ir pranoko visus savo konkurentus vyrus, niekam nebus įdomu. Jei vertinami būtų žmonės, o ne moterys ir vyrai, kompetetinga moteris turėtų tokius pat šansus užimti vadovaujančias pareigas kokioje nors gyvenimo srityje, kaip ir vyras. Bet, atsakys feministai, taip nėra, nes mūsų visuomenėje vyrauja seksizmas. Tačiau ar galime pataisyti šią padėtį, numanydami seksizmą kaip „natūralią“ poziciją? Tokie feministai patys netiki, kad moterį kažkas gali palaikyti – nebent bus priversti. Taip pat bandymas įvesti tokią lygiavą suponuoja potencialų individo pritaikomumą bet kur, manant, kad moterys, jei tik turėtų galimybę, būtinai pasirinktų „vyrišką“ specialybę ir kad jos turi taip elgtis, idant būti galima kalbėti apie lyčių lygybę.

Įvedus kvotas moterims, jų kaip žemesnių padėtis būtų pripažinta įstatymo. Moteris ir vėl būtų būtybė, reikalinga globos, paramos ir pagalbos, pati negalinti išsikapanoti iš savo susikurtų problemų liūno. Ir kaip tam galėtų nepritarti konservatoriai? Bet štai jau garbinamas „moteriškas rašymas“ ir aukštinamos moterys-rašytojos – dėl to, kad moterys. Toks feminizmas, vietoje to, kad demaskuotų kultūros ir mokslo pasiekimų vertinime ilgą laiką slypėjusį seksizmą, ir siektų atverti meno, politikos, mokslo laukus ir moterims, nori juose išskirti po lopinėlį, į kurį būtų galima suvaryti į jį ir taip prasibrovusias moteris, ir kuriame vieta būtų rezervuota ir paimtoms „dėl skaičiaus“, visas jas vertinant vienodai kaip tiesiog moteris. Ankstesnių laikų kultūra „demaskuojama“ kaip seksistinė, jos universalizmas – kaip vyriškas. Ir toks feminizmas lyties skirtumą paverčia neperlipama siena tarp žmonių, einančia per kultūros, politikos, mokslo, filosofijos laukus – svarbu, kad eitų per vidurį ir kad niekur nebūtų „all male panel“. „All female panel“ būti gali. O kodėl gali – ogi todėl, kad pirmenybė teikiama silpnesniems, silpnajai lyčiai, ką supranta ir minėtų feministų išjuokiamas patriarchato išauklėtas vyras, praleidžiantis moterį į priekį. Toks feminizmas propaguoja moters laikymą auka, potencialia ar dar nesupratusia, kad yra auka, nuo ko išgelbėti esą gali tik visų gyvenimo sričių reguliavimas: kaip pastebi Slavojus Žižekas, #MeToo eroje lytiniai santykiai tampa kontrakto tarp šalių objektu, kaip bet koks kitas sandoris neoliberalizmo laikais. Feminizmas, kuris reikalauja matyti žmogų, o ne lytį, negali palaikyti kvotų pagal lytį ar moters laikymo iš prigimties reikalinga globos.

Kita vertus, ar šiuolaikinis feminizmas pernelyg nesitapatina su įtvirtintąja padėtimi, tiesiog tikėdamasis prie jos prisitaikyti? Feminizmas dažnai pasitelkiamas ginti esamą santvarką. Vietoje to, kad būtų užklaustas militarizmas, moterys skatinamos tarnauti kariuomenėje, džiaugiamąsi moterimis generolėmis, vadovaujančiomis kokios nors tolimos šalies bombardavimams, neklausiant, ar tai teisinga; vietoje to, kad būtų užklausta liberalioji demokratija, siekiama, kad būtų kuo daugiau moterų-politikių, neklausiant, ar jos geros politikės; vietoje to, kad būtų užklaustas kapitalizmas, siekiama, kad moterys užimtų vadovaujančias pareigas korporacijose, neklausiant, ar tai, ką jos daro, yra teisinga. Tie, kas to klausia, išvadinami seksistais, nes kas dar gali nepalaikyti moters?

Teisingumas neįmanomas be lyčių lygybės. Atmesti feminizmą apskritai, ignoruojant jo laimėjimus, kuriais naudojasi ir feminizmo kritikai, tokie kaip ana kursiokė, būtų klaidinga. Kaip ir sakyti, kad noras, jog žmonės būtų vertinami ne pagal lytį, o pagal bendražmogiškus kriterijus, yra absurdiškas. Kol šito nėra pasiekta, feminizmo nebus per daug; tačiau kyla klausimas, ar šiuolaikinis feminizmas to siekia. Ignoruodamas didėjantį pasipriešinimą ir naiviai pasitikėdamas savimi, jis rizikuoja nutiesti kelią naujo „sveiko proto“ seksizmo triumfui. Feminizmas privalo iš naujo pagrįsti savo reikalingumą. Noras pabrėžti skirtumus ir atsisakymas matyti panašumus, kurie ir leidžia mums susikalbėti, yra absurdiškas.

Bet juk norime gyventi gyvulių ūkyje!

Kontrolės visuomenė savo subjektą suspaudžia palengva, kaip smauglys. Arba kaip tie antkakliai šunims, kurie veržia tuo labiau, kuo šuo garsiau loja. Po kiekvieno staigaus judesio antkaklis varžo vis labiau, tačiau tarpuose tarp lojimo ar staigių judesių varžo tiek pat. Visai pakenčiama – šuo ir kariamas pripranta.

Mes pajuntame kontrolės visuomenės glamonę tik kai ji staigiu judesiu mus suspaudžia. Paskui mes prie šitos padėties įprantame. Tai tampa nauja norma, dalis mūsų kasdienybės. Tačiau, kad ir kiek draudimų, mūsų visiškai nekvestionuotų, galiotų, nauji dar sukelia mums trumpą, instinktyvų, natūralų, gyvulišką pasipiktinimą. Tačiau ar ilgam?

Alkoholio vartojimo ribojimai, apie kuriuos daug buvo kalbama praėjusiais metais Lietuvoje, yra dar vienas stipresnis suspaudimas, kuris pakankamai dideliam žmonių skaičiui sukėlė nemalonų pojūtį, kad juos suvaržo. Tokį pat pojūtį sukėlė ir kalbos apie tai, jog net ir mažiausio kanapių kiekio turėjimas užsitraukia kalėjimo bausmę. Kaip sakė Ramūnas Karbauskis, jaunimas turi žinoti, kas jų laukia. Bet ar mes jau neėmėme priprasti prie šių naujų draudimų ir apribojimų? Net galintieji pasigirti tuo, kad prenumeruoja nepigiai kainuojančius žurnalus iš užsienio, rodos, nurimo... Tiesa, nepamirškime, kad kai kurie jų net įrašė ta proga dainą ar sukūrė šmaikštų įrašą socialiniame tinkle „Facebook“. Išties, Lietuva – drąsi šalis.

Aišku, visa tai – jokia naujiena. Tačiau noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad visa tai – joks atsitiktinumas. Visi draudimai ir apribojimai, vis griežtinamos bausmės ir vis griežtėjanti kontrolė anaiptol nėra vieno ar kelių politikų piktų kėslų rezultatas, klaida ar jų nesupratingumo, nekompetencijos pasekmė. Tai – ir ne joks sąmokslas ar kažkas slaptingo.

Kaip jau ne kartą esu minėjęs, vis stipriau reguliuoti gyvenimą yra biopolitikos tikslas.

         

Kas ta biopolitika? Biopolitika – didėjantis prigimtinio gyvenimo įtraukimas į valstybės galios mechanizmus ir skaičiavimus.

Giorgio Agambenas pastebi, kad senovės graikai turėjo du žodžius gyvybei nusakyti: zoe, prigimtinį gyvenimą, gyvenimą apskritai, bei bios, arba „kvalifikuotą“ gyvenimą. (Agamben: 11) Skirtumą tarp jų galima įsivaizduoti taip: paėmus žmogų, kurio žinias vertiname, matome jo/s bios, tačiau jį/ją nurengę ir suvokdami vien tik biologiniu požiūriu, matome jo/s zoe. Gyvybę kaip tokią. Aišku, gyvybė yra daugiau, nei vien išoriškai matomas nuogas žmogaus kūnas, tai – ir viskas, ką iš jo galima išgauti. Beje, kaip romane „Nepakeliama būties lengvybė“ rašė Milanas Kundera, nuogumas gali būti suvokiamas kaip tam tikra uniforma – itin šlykšti vienai to romano veikėjai. Tylintis žmogaus nuogumas yra mūsų visų bendrumo liudijimas. Tačiau – bendrumo ne kaip žmonių, o kaip gyvų būtybių, kurios šiame pasaulyje maitinasi, tuštinasi, kovoja ir dauginasi. Zoe yra bendra tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek dievams, anot Aristotelio.

  

Mūsų „kvalifikuoto“ gyvenimo vertė mūsų prigimtinio gyvenimo atžvilgiu yra neesminė. Tokiu atveju, biopolitika reiškia individų traktavimą kaip specifinės „žmogiškosios medžiagos“, kurios kokybę galima gerinti. Jų individualios savybės traktuojamos ryšium su jų biologinėmis savybėmis, t.y. žmogaus charakteris ar norai suvokiami per jų sąsaja su jo kūnu; taip atsiranda aiškinimų, kad mūsų emocijas, jausmus ir sprendimus lemia biologiniai veiksniai. Šios diskusijos turi labai aiškų politinį lygmenį – subjektui „netekus“ laisvos valios, kyla abejonių dėl demokratijos racionalumo.

  

Agambenas teigia, kad graikai zoe ištrėmė į oikos, namų erdvę, polis liko bios teritorija. (Ten pat: 12) Hannah Arendt, kuria jis remiasi, plačiai aptarė šį momentą, teigdama, jog graikams svarbiausia vieta buvo polis, miestas-valstybė, vieta, kur reiškiasi laisvė, kur laisvi ir lygūs individai (na, taip, suaugę piliečiai vyrai...) veikia, kur išsilaisvinama nuo būtinybės. (Arendt, 2005: 31, 36-37, 40-41) Oikos, kita vertus, yra vieta, kur vyrauja būtinybė, šeimininkauja pater familias, kuris gainioja žmoną, vaikus, vergus ir sprendžia visus namų ūkio valdymo klausimus. (Ten pat: 35, 37) Žodis „ekonomika“, garsiai ir išdidžiai tariamas Seime ir Vyriausybėje, skambantis bankų analitikų ir Nobelio premijos laureatų lūpose, nesunku pamatyti, kilęs iš žodžio „oikos“.

Arendt ilgai ir nuosekliai aiškina, kaip namų ūkio valdymas virto visos visuomenės vertu klausimu (ir kaip atsirado toji visuomenė): šalies ekonomika atsiranda, šalį suvokiant kaip vieną šeimą, kurios ūkį tvarko valdžia. (Ten pat: 33, 37) Argi ne tai mums ir sakoma kiekvieną dieną: „Esame viena šeima“, „Turime rūpintis vieni kitais“, „Lietuva – mūsų namai“?

Dabar aiškėja visas situacijos dviprasmiškumas: viena vertus, zoe įtraukimas į polį reiškia, jog prigimtinis gyvenimas bus apgintas valstybės, kita vertus, zoe tampa manipuliacijų objektu. Prigimtinis gyvenimas užklausiamas valstybės lygiu ir nusveria „kvalifikuotą“ gyvenimą.

Aiškiausiai tai, aišku, pasireiškė nacių Vokietijoje, kuriai daug dėmesio savo analizėje skyrė Agambenas. Ten, kaip žinia, galiojo rasiniai įstatymai ir asmens vertė buvo matuojama vien pagal jo prigimtinį gyvenimą. Reicho valdžios tikslas buvo išvesti geresnę žmonių rūšį (Arendt pastebi, kad, kitaip negu dažnai manoma, naciams visai nerūpėjo vokiečiai kaip tokie – ne, jiems rūpėjo „arijai“, kurie tik turėjo atsirasti). Agambenas netgi teigė, kad nacių Vokietijoje vyko medicinos ir politikos integracija; rūpinimasis gyvybe buvo suvokiamas kaip „kova su priešu“. (Agamben: 198, 203) Biopolitinės užmačios buvo paplitusios ir fašistinėje Italijoje bei, dalinai, Stalino laikų Rusijoje. Logiška viltis, kad Niurnbergo tribunolas padėjo tašką šitame kraupiame procese.

Tačiau ne – dar nacių laikais pasimatė demokratinių šalių veidmainiškumas: daugelyje jų taip pat galiojo vienokie ar kitokie rasiniai įstatymai, vyko eksperimentai su žmonėmis. (Agamben: 216) Tačiau dar svarbiau yra tai, kad nacių Vokietija ir fašistinė Italija pramynė kelius daugeliui praktikų, kurios stačiai neatsiejamos nuo šiuolaikinės valstybės: naciai pirmieji ėmėsi kovoti su rūkymu, o fašistinė Italija įvedė motinystės išmokas. Šiais laikais visos valstybės pasekė jų pėdomis.

Po šio teorinio ekskurso, grįžkime į mūsų dienų pasaulį. Nors nacių eugenika neprigijo (ar ji negrįš?), tačiau rūpinimasis piliečių sveikata pasiekė stulbinančius mastus. Taip rūpinamasi gyvuliais gyvulių ūkyje. Rūkymo ir alkoholio vartojimo ribojimai laipsniškai plinta. Sveikatos patikrinimai ir profilaktika iš paslaugos tampa prievole. Valstybė aktyviai agituoja veistis. Mokėti šeimai už pagimdytą vaiką laikoma savaime suprantamu dalyku. Ne vien fizine, bet ir psichine mūsų sveikata valstybė uoliai rūpinasi. Požiūris į žmogų daugeliu atžvilgiu pasikeitė. Kapitalizmo plėtra vyksta „į vidų“. Jei anksčiau žmogaus privatybė, laisvalaikis (ne-veiklumo laikas) buvo traktuojami kaip kažkas visiškai non-existent sistemos požiūriu, dabar būtent jie yra dėmesio centre... Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad esame verčiami vertinti savo pačių kūnus kaip naudingų iškasenų telkinius, kuriuos dera našiai eksploatuoti. (Baudrillard: 163) „Išnaudoti savo potencialą“ yra pritaikyti kapitalistinės įmonės valdymo principus savo kūnui ir sielai.

Svarbiausia, įvyko poslinkis nuo žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, vertinimo, prie žmogaus, kaip sąlygotos, kažkaip „besielgiančios“ būtybės, vertinimo. Arendt teigia, jog veiksmą (praxis) visuomenėje pakeičia elgesys – prognozuojamas, matuojamas, vertinamas. (Arendt, 2005: 44-46) Ekonomika, pasak jos, „[g]alėjo tapti mokslu tik tada, kai žmonės tapo socialinėmis būtybėmis ir vieningai pradėjo laikytis tam tikrų elgesio schemų, todėl tie, kurie nesilaikė taisyklių, galėjo būti traktuojami kaip asocialūs ar nenormalūs.“ (Ten pat: 45-46) Žmogaus laisva valia ir sąmoningumas nuvertinamas. Taip, viena vertus, gali atsirasti pasiteisinimas, kad nepasirinkai to, kas esi, kita vertus, tai gali vesti prie visaapimančios diskriminacijos, kai visa žmogaus visuma, jam pačiam nepavaldi, tampa kaltės šaltiniu. „Sodomitas“, kaip ir „vagis“, buvo tam tikrus veiksmus atlikęs asmuo. „Homoseksualas“, kita vertus, yra visaapimantis apibūdinimas, kaip pastebėjo Michelis Foucault. (Foucault: 37) Nusikaltimas persikelia iš laisvo pasirinkimo srities į pačią asmens egzistenciją. Jei esi „born this way“, gali tekti ir mirti paprasčiausiai dėl to, kad esi toks/ia. Apskritai, jeigu „nusikaltimas“ tampa dalis „prigimties“, su juo kovojama gali būti tik genocidu. (Arendt, 2001: 106) Būtent taip elgėsi naciai.

  

Tačiau net ne tai svarbiausia, o tai, kad mes kiaurai persiėmę biopolitiniu požiūriu ir net nebegalime kitaip mąstyti. Iki valstybės mastų išsiplėtusiame „šeimos ūkyje“, kaip minėjau, galioja ne laisvės, o būtinybės įstatymai, ne laisvas individų bendradarbiavimas ir sprendimai, o pater familias žodis ir, kartais, kumštis. Vargu, ar mes visi tapome kaip tie senovės graikų vyrai, kurie tvarkė polio reikalus – veikiau mes visi tapome kaip senovės graikų vergai, kurie sunkiai dirbo. Jie, beje, kartais būdavo netgi turtingi. Romoje vergai būdavo ir filosofai.

Atėjo laikas paklausti tiesiai – ar mes tikrai nenorime gyventi gyvulių ūkyje? Ar mes nenorime profilaktikos programų ir rūpinimosi mūsų psichine sveikata? Ar mes nenorime „vaiko pinigų“, motinystės pašalpų, tėvystės atostogų? Ar mes nenorime draudimų rūkyti viešose vietose, baisių nuotraukų ant rūkalų pakelių? Argi nenorime, kad niekas aplink nerūkytų? Ar nenorime, kad mūsų vaikams nebūtų parduodami rūkalai? Kad mokyklos valgyklose jiems nebūtų parduodamas fast food? Ar mes nenorime apsaugoti savo vaikus, drausdami jiems vartoti alkoholį? Ir ar nenorime, kad keliuose nebūtų girtų vairuotojų? Argi nenorime gyventi ilgiau, sveikiau, dirbti geromis, saugiomis sąlygomis, be streso, patirdami džiaugsmą, ir būti laimingesni, jausti palaikymą ir rūpestį, jausti gyvenimo pilnatvę ir pasitenkinimą savimi? Štai karvėms grojama Mozarto muzika, kad jos duotų daugiau pieno, – tai kodėl mums negrojama?! Manau, dauguma sunkiai atsisakytų viso šito...

Tiesa ta, kad dauguma žmonių nebegali įsivaizduoti pasaulio be šitų drausminimo priemonių, be nuolatinio elgesio reguliavimo, siekiančio giliausias mūsų organizmo vietas.

Problema tame, kad biopolitika neįmanoma, bent teoriškai neprileidus visų jos prielaidų, pasirinkus vien rūpestį, bet ne kontrolę, vien globą, bet ne draudimus; naciai vienu metu ir rūpinosi rasės sveikata, ir žudė žydus. Manipuliacija gyvybe, kurioje naciai praktikavosi su koncentracijos stovyklų kaliniais, toli pažengė: genetinė modifikacija, dirbtinis apvaisinimas, genų inžinerija, klonavimas, nanotechnologijos ir t.t. yra galingas ginklas valstybės rankose. Turint šias priemones po ranka, įmanoma pasiekti tokį valdymo mastą, kuriam by default būtų negalima atsispirti. Svarbiausia: kažkas kitas (greičiausiai stambiosios korporacijos) atsistos tarp tavęs ir tavo prigimtinės gyvybės.

Mes praradome nekaltybę, todėl tai, kas dešimtis tūkstančių metų vyko savaime, natūraliai, nežinia kaip, dabar vyksta kontroliuojamai, yra reguliuojama ir numatoma. Gyventi tapo kažkaip keista. Tai nėra nei vienareikšmiškai blogai, nei vienareikšmiškai gerai, tačiau, kol mūsų kūnai tampa techninių priemonių – mechaninių, elektrinių ir biocheminių – susikirtimų vieta, kur viskas tampa dirbtinai nustatoma, mūsų mąstymas tampa vis labiau sukaustytas neuromokslų. O kas nutiks, kita vertus, jei paaiškės, kad naujausi mūsų vaistai sukelia baisias pasekmes tik po daugelio metų, ateities kartos nenorės prisiimti atsakomybės už mūsų jiems paliktas radioaktyvias atliekas, arba, jei kompiuteriai, reguliuojantys viską ir apskaičiuojantys viską, sugęs?

  

Mes nepasiruošę pasipriešinti, nes mielai norėtume, kad mumis pasirūpintų specialistai.

Be to, visada bus panaudotas svariausias argumentas, metamas į kovą, kai kas nors ima, kaip vaikas, spyriotis, nenorėdama/s paklusti naujiems suvaržymams: jūs nenorite vaizdo kamerų, sekančių kiekvieną jūsų žingsnį darbe, mokykloje, prekybos centre, geležinkelio ar autobusų stotyje, oro uoste, galiausiai, gatvėje? Tai gal jūs esate teroristas/ė ar jiems prijaučianti/s? Norite tapti nusikaltėlių auka – o ar nebijote, kad – jei turite vaikų – būtent jie taps aukomis? Nenorite, kad jūsų buvimo vietą nustatytų Bendrasis Pagalbos Centras? Nenorite, kad jūsų elektroninis paštas būtų sekamas, o naršymo istorija – kaupiama specialiųjų tarnybų specialių padalinių? O ar nesate kartais pedofilas, Rusijos agentas ar teroristas, kad taip slepiatės? Ar turite ką slėpti? Juk tai puikus argumentas – juk kas drįs prieštarauti, kai, sekant be jokio orderio, sugaunamas pedofilas ar teroristas... Niekas nenori kalbėti apie tokias „smulkmenas“ kaip privatumas didžiulės grėsmės akivaizdoje! Draudimas naudotis mobiliuoju telefonu, einant per perėją, reikalavimas dėvėti atšvaitus – ar tuo dar galima abejoti?

Mano manymu, jei žmogus nori gerti ir nusigerti, būdamas laisvas individas, turi tokią teisę. Jei mes manomės geriau už jį žiną, ko jam reikia, kaip jam būtų geriau, tai tik mūsų požiūris, požiūris mūsų atžvilgiu, dažniausiai, mes tiesiog norime, kad tas žmogus tarnautų mums, būtų geras mums – o ne sau, – ir elgtųsi taip, kaip tinka mums, vaidintų mūsų patvirtintą vaidmenį.

Aš neskatinu visiško abejingumo savo artimo atžvilgiu, tačiau abejingumas yra kur kas geriau, negu kišimasis į kito gyvenimą ir laisvės atėmimas iš kito žmogaus, – ar maža istorijų, kaip „norėdami gero“ žmonės terorizuoja savo giminaičius, vyrus/žmonas, vaikus, draugus, bendradarbius, mokinius? Reikia tiek pateikti žmogui prasmingą alternatyvą tam, kas mums nepatinka (pvz., girtavimui), tiek suvokti individo autonomiją ir teisę pasirinkti. Reikia žmogų įtikinti elgtis kitaip. Visgi, mes nesame linkę pripažinti Kitam teisės spręsti. Netgi esame linkę atsisakyti savo pačių teisės spręsti ir perleisti ją kitiems – valstybei, verslui, švietimo sistemai, teisėsaugai, gydytojams ar, asmeniniu lygmeniu, psichologams arba „paveldimumui“, „prigimčiai“ ir „biologiniams skirtumams tarp lyčių“.

Galiausiai, labai sunku įsivaizduoti pasaulį be šios kontrolės, kurios mes pasigendame, vos mumis nepasirūpinama. Valstybė mus apgins ir mumis pasirūpins. O mes būsime padorūs piliečiai. Tačiau, kaip ten bebūtų, mums patinka būti glostomiems ir maitinamiems, todėl turi būti priimtina ir būti mušamiems ir nuodijamiems.

Agamben, Giorgio. 2016. Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas, vertė Saulius Jurga, Vilnius: Kitos knygos, 267 p.

Arendt, Hannah. 2001. Totalitarizmo ištakos, vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba,  487 p.

Arendt, Hannah. 2005. Žmogaus būklė, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 309 p.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 258 p.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, 3 t., vertė Nijolė Kašelionienė, Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga, 526 p.

Viena diena iki kažko

„Iki“, – pasakė Ramūnas. Ir įšoko į troleibusą, kuris nudardėjo (mat buvo senas) Pylimo gatve. O Tomas liko stovėti. Ir diena buvo dar tik beprasidedanti, o jis stovėjo, jaukiai įsitaisęs medžių paunksmėje, mat buvo karšta. Be to, atsiduso.

Tomas Apeironas stovėjo po medžiu, bet, tiesą pasakius, vos akimirką. Iš karto metėsi kažkur kitur. Diena, kaip žinia, buvo beprasidedanti... Buvo vasara, birželis. Jis buvo vienas retų žmonių su ilgomis rankovėmis. Tądien, kiek anksčiau, jiems buvo egzaminas; kai jis pasibaigė, jiedu su Ramūnu ilgokai trypčiojo prie universiteto (kalbėjosi), paskui Ramūnas pranešė, kur traukiąs, tada Tomas pranešė ketinąs „pasivaikščioti po miestą“. Taigi, jie kartu ėjo iki Pylimo gatvės. Čia sustojo... Tada viskas buvo aišku. Dabar – nebeaišku. Diena pasidarė nepakenčiamai didelė, ji kepė ant lėtos ugnies. (Didelė žuvis.) Švietė saulė. Medžių lapija tingiai siūbavo, mašinų srautas tekėjo į visas puses. Gyvenimas aplink teka į visas puses, o Tomui darosi neramu.

Specifinė Tomo Apeirono problema yra baimė, kad kažkas aplink yra nepakeliamai didinga. Žodis „begalybė“, kuris lyg ir savaime peršasi šiame kontekste, gal yra kiek perdėtas, mat jos kaip ir neįmanoma įsivaizduoti (tuo tikėjo Tomas ir mums to pakanka). O be galo (tiksliau – su galu) didelį dydį, be gaaaaaaaalo (t.y. turintį galą) didelį dydį – įmanoma.

Tomo Apeirono gyvenimas visiems laikams pasikeitė, kai jam buvo trylika metų. Tada – jis gerai pamena tą akimirką – jis pajuto, kad ten, žydrame danguje, prasideda kosmosas, jis matyti ten (tiksliau, reikia įjungti mąstymą, kad tai suvoktum, vien matymas, vienas pats, apgauna, nes matai tik dangaus žydrynę, lyg gaubtą). Ten, suprato jaunasis Tomas, glūdi kosmosas, tiksliau – atvirkščiai – Tomas glūdi kosmose. Kai jis – tai tetrūko keletą sekundžių – suprato, kokio dydžio gali būti Visata, jo širdis pradėjo daužytis, lyg bėgiojant per kūno kultūrą, jį apėmė kažkoks visiškai ligtol jam nepažįstamas jausmas – kad jis mažėja, mažėja, mažėja ir pasaulis aplink tampa toks milžiniškas, kad per didelis suvokti Tomui... O už lango ramiai sau tekėjo gyvenimas. Kaip galima gyventi nesuvokiant, kad esi tik dalelė kosmose? Jį apėmė neviltis... Aišku, Tomas augo toliau, brendo... Jį ėmė traukti žemiškesni, kūniškesni dalykai, kūnai, ypač – vaikinų kūnai. Tačiau kartkartėmis lyg vėjas nupūsdavo jo kasdieniškus rūpesčius ir menkus išgyvenimus, nes jis vėl prisimindavo tą jausmą, kai pirmąsyk pajuto, kad gyvena Žemėje, o Žemė – kosmose...

Ši diena darėsi pavojinga. Iš ryto ją suskliaudė egzaminas, kuriam Tomas ruošėsi iš vakaro. Kelionė į universitetą, skaidrinama atsiveriančių giedro vasaros pradžios ryto vaizdų kontempliacijos ir kartu važiuojančių žmonių stebėjimo, buvo aiški ir tikslinga. Jos pabaiga aiškiai ją apribojo. Jos tikslingumas, jos nukreiptumas, jos įnirtingumas, jos intensyvumas, rodos, kilo ne iš ko kito, o tik iš jos ribotumo: kelionės pabaiga leido Tomui ją išgyventi, išjausti. Kelionė be pabaigos jam rodėsi stačiai siaubingas vaizdinys... Ši diena galėjo tapti kažkuo tokiu. Kai stovėjo prie universiteto ir kalbėjosi su Ramūnu, bandydamas savo elgesį priderinti prie tikslo visiems einantiems pro šalį sukelti įspūdį (kokį tiksliai – nežinojo), Tomui viskas irgi buvo aišku: Ramūnas trypčioja, mindžikuoja, tuoj pasakys ką nors panašaus į „Man reikia eiti, che che...“ ir kone bėgte pasileis žemyn Universiteto gatve. Ir todėl kalbėtis įdomu: kiekviena akimirka gali būti paskutinė, reikia spėti įkišti savo trigrašį, paliesti dar ir šitą temą, reikia spėti padengti savo žodžiais visą pasaulį. Jei Ramūnas būtų nuolatinis jo palydovas, jei tektų nuolat su juo kalbėtis... Ne, tai būtų jau visai nekas! Kai jiedu ėjo gatve, taip pat buvo aišku, kad eina jie į stotelę. Tada jie į ją atėjo. O tada, na, taip, jiedu laukė Ramūno geidžiamo troleibuso (ar tai troleibusas geidė Ramūno, kurį praryjo visą?).

Tačiau tada toks buvimas Tomą ėmė kažkodėl slėgti... Jis jautėsi taip pat nemaloniai, kaip kad jaučiasi autobusui sustojui prie šviesoforo: sustojimas, pertrūkis, gaišimas. Norisi sklandaus judėjimo, tekėjimo, o čia kažkas užtvenkia patirties upę. Lyg kažkas suspaudžia ranką, suveržia ir kraujas nustoja tekėti į ją, ji laipsniškai pamėlynuoja, atšąla, atmiršta. Vyksta žaibiškas pelkėjimo procesas, mintys pinasi, tunka, pasklinda pašvinkęs pelkyno kvapas. Stagnacija..

Bet dabar, laimė, Tomas vėl gali keliauti, judėti, gyventi... Atrodė, lyg Ramūnas užgaišo per ilgai, lyg jų išsiskyrimui trūko sklandumo. Tas stovėjimas stotelėje buvo kažkas perdėto, kažkas keliančio nuobodulį. Panašiai Tomui būdavo pasiekus tam tikrą limitą, kai apie kažkokį dalyką pasakai beveik viską, ką gali, tačiau esi verčiamas (ar manai turįs) toliau šnekėti (trupinių ieškojimas kišenėse, kai, iš pirmo žvilgsnio, nieko nebėra, bet ieškai toliau)...

Bet kur eiti? Šita nežinia ėmė tvenktis virš jo, kaip grėslūs debesys (gal jie jau tvenkėsi tuo metu?). Aišku buvo, kad... kitas egzaminas – kitą pirmadienį. O dabar – penktadienis. Ir dabar tik po 11:00. Karšta, tvankus oras ir nuteikia nuotykiams, ir migdo... Visgi, geriau nuotykiai, veiksmas. Tad Tomas Apeironas sustoja prie perėjos. Tačiau įkyriai dega raudona, o pro jo akis teka automobilių srautas. Chaosas ir absurdas. Tomas bando susikoncentruoti, tyrinėti priešais stovinčio namo fasadą, šalia stovinčios merginos suknelę, tačiau į galvą įkyriai lenda agresyvios, gleivėtos, šlykščios mintys; vienos yra tiesiog visiškos nesąmones, į kurias jis stengiasi neatkreipti savo mąstymo žvilgsnio, neapšviesti jų savo proto žibintuvėliu, o kitos – susijusios su anuo didingumo paradoksu, kas šiuo metu vyksta kitame Vilniaus gale, pavyzdžiui. Jo smegenis, rodos, vienu metu atakuoja tūkstančiai vaizdinių su visų įmanomų įvykių konsteliacijomis visame Vilniuje, visoje Lietuvoje, visame pasaulyje; jis žino, kad tai iliuzija... Bet šita iliuzija nuolat, nepaliaujamai skleidžia lyg milžiniško medžio šakas jo galvoje, atrodo, tuoj ims kaltis pro akis, kaip medžiai pro seno medinio namo langą lenda į vidų, į kambarį ar į virtuvę... Pagaliau žalia!

Tomas nustriksėjo per perėją ir paniro į Vilniaus senamiestį, Islandijos gatve nupėdino link Radvilų rūmų, apie kurių architektūrą kadaise rašė (kas dar pamena jo darbą, įvertintą 10?), o tada nuėjo link Vokiečių gatvės... Kur ėjo, dar nežinojo. Bet – numanė. Potencialūs maršrutai jam primetinėjo save. Šiandien – ryškėjo Tomo galvoje – jis nueis į Bernardinų sodą, nueis ten pro Bokšto gatvę, pro laiptus, laiptais nusileis žemyn... Eis Maironio gatve. Tačiau... kam? Kam jam ten eiti? Dera eiti namo, o gyvena jis Justiniškėse. Ten dabar irgi turėtų būti karšta. Bet kas ten yra dabar, kas dabar vyksta Justiniškėse? Bet... tas jaunuolis plonais pirštais, tas tylus šviesiaplaukis, kurį Tomas ir vėl matė autobuse, tas, kuris jam asocijuojasi su karameliniais ledais, – ką jis dabar veikia? Ir kur jis dabar? Bet dabar vertėtų eiti namo ir ruoštis sekančiam egzaminui... Tačiau diena skleidėsi ir žmonės pėdino visomis kryptimis, skuodė ir sliukino. Vos Tomas sustodavo, sulaikydavo kvėpavimą, jų maniakiškas ėjimas imdavo atrodyti grėsmingas – neatrodė gresmingas tik einant sykiu su visais. Ir nejaugi dabar sėdėti namie? Ir nejaugi vėl parašyti Ramūnui laišką el. paštu ir laukti atsakymo keletą dienų, o gal savaičių (o pirmadienį jis: „Oi, mačiau, laišką parašei, tai neturėjau laiko atsakyti, sorry...“)?

Ne, geriau jau... „Pasivaikščioti po miestą“. Tačiau ši frazė slėgė Tomą savo svetimu svoriu, savo oficioziniu rimtumu. Atrodo, kad vaikščiotų kažkaip „pasivaikščiodamas“, jei tik pasiduotų jos vilionei... Ne, norisi vaikščioti kaip nors... anonimiškai, neišsiskiriant. Tyliai, diskretiškai, bet: primetant save aplinkiniams, ir tegu visi gyvai svarsto: „Kur šitas jaunas vyras traukia tokią karštą dieną su marškiniais ilgomis rankovėmis?“ Tegu svarsto... (Toliau: „Jis kažkaip keistai eina... Ir ilgos rankovės... Tokią karštą dieną... Gal... narkomanas?“) Bet juk nesvarstys, juk jiems ne motais!

Visgi, mintis kad paprastai, „nepasivaikščiodamas“, nusliukins į Bernardinų sodą, Tomo negalėjo pilnai patenkinti... Ką ten veiks? Ar nepasijus vėl sustojęs? Tačiau dabar miestas, senamiestis ir kaip kraujo kūneliai jo gyslomis pulsuodami keliaujantys žmonės žadino Tomo nuotykių, įdomumo, kaip jis mėgdavo pats sau sakyti, troškimą, – visam tam nėra vietos Justiniškėse. Tačiau: juk tai ten  trylikametis Tomas Apeironas patyrė... tą jausmą, kad yra tik kažkoks mažas vabalėlis Visatoje, – argi tai neįrodo, kad didingumas gali užklupti bet kur?  Tačiau dabar jis pajuto, kad Vokiečių gatve šiandien eiti negali. Teko sukti Dominikonų gatve, paskui – Gaono, Stiklių gatvėmis, tada – į Rotušės aikštę, plieskiant saulei ir ore tvyrant kažkokiam Įvykio artėjimo jausmui. Ar ne taip jautėsi turiniečiai tądien, kai Nietzsche pamatė plakamą arklį?

Tomo Apeirono troškimas apriboti savo buvimą ir taip įsteigti apribotame garde prasmę, matyt, prasidėjo dar iki atvirai jam pasirodžiusio didingumo... Tačiau būtent tada jis aiškiau suprato, jog neįmanoma prasmingai gyventi begalybės ar kažko tau per didelio akivaizdoje. Begalybė nuvertina bet kokias pastangas. Ir kitądien iš biologijos gautas dešimtukas trylikamečio Tomo nepaguodė, nes jis pajuto, kad tai yra menka ir bergdžia. Tik apribojus savo egzistenciją, tik apribojus savo veiksmus, įmanoma turiningai gyventi. Todėl jis tądien grįžo namo, atsisėdo prie kompiuterio ir nusprendė pasiklausyti TIK trijų dainų. Ir tos trys dainos buvo kur kas reikšmingesnės ir svarbesnės jaunajam Tomui, negu būtų, jei jis būtų praleidęs visą vakarą klausydamasis muzikos. Jis buvo išgelbėtas. Ir kitą dieną, mėtydamas į šoninį krepšį, besibaigiant kūno kultūrai, jis pajuto, kad gali išgelbėti savo veiklos prasmingumą tik pasakęs sau, kad mes TIK vieną kartą. Jei pataikys – tai bus tikrai reikšminga pergalė, o jei ne – tragiškas pralaimėjimas... Jis nepataikė, tačiau, kol kamuolys skriejo nuo jo pirštų galų iki krepšio, jis jautėsi gyvenąs iš tikrųjų.

Dabar Tomui dingojosi, kad jo gyvenimas tuščias. Jis stovėjo Rotušės aikštėje ir tirpo. Turistai įkyriai turistavo. Kiti žmonės, galgi irgi turistai, tingiai sėdėjo ir valgė lauko kavinėje... Gyvenimas dabar atrodė beprasmiškas, nes jam jau nemažai metų, o jis vis dar studentas, trečio kurso; netrukus, rodė aplinkybės, jis baigs mokslus, o tada turės... vėl kažką veikti? Bet kam? Tuo mokykla ir buvo įdomi, kad turėjo aiškią pabaigą. Studijos universitete irgi turi aiškią, apčiuopiamą pabaigą. Tačiau po to atsiveria tuštuma... Karjera... Tomas nedirbo, galėjo sau tai leisti, nes buvo iš vidurinės klasės. Kaip įmanoma dirbti, kai už žydro dangaus – kosmosas? Jei suspenduoji natūralią nuostatą, tai, aišku, viso labo žydra paklodė, lubos, gaubtas, tačiau vis tiek... Jei ten, štai tos, dabar, vidury dienos, nematomos, žvaigždės mums vaidenasi, tačiau jos jau išnykusios... Kam dirbti? Juk darbas būtų prasmingas tik jei žinotum, kad jis turės pabaigą... Jei Tomas būtų labiau domėjęsis technologijų pamokomis pas mokytoją Izidorių Anankę, jei būtų išmokęs išdrožti iš medžio klumpę, jis galėtų tikėtis prasmę regėti, droždamas tą klumpę, – jos pagaminimas apribotų jo pastangas, nukreiptų jas tikslo link... Tačiau dirbti, pvz., biure? Ar ministerijoje, kaip jo tėvas? Ką ten veikti? Ir dėl ko? Tomą ėmė slėgti „kosmoso baimė“, kaip jis ją vadino, tik šį kartą ją kėlė Darbas. Dirbti, kad užsidirbtum pensijai? Bet juk tai bus... kada tai bus? Ir ar iš viso bus? Štai – gyvenimas visiškai beprasmiškas, jei nėra pabaigos. Tekstas, ne knyga.

Tačiau pabaiga yra: mirtis laukia visų: ir bomžo, dabar slenkančio palei Rotušės aikštę, ir štai to įmitusio galimai vokiečio, valgančio lauko kavinėje cepelinus (ar pirmasis slenka autentiškiau, negu antrasis valgo?). Bet... kada tai bus, kada? Tomui jau kurį laiką atrodė, kad jo pelkėjantį gyvenimą išgelbėtų tik ankstyva mirtis. Skamba absurdiškai! Bet Tomui tai atrodė vienintelė išeitis: jei jam liktų gyventi, tarkim, pora mėnesių, na, gal pora metų, ne daugiau, gyvenimas kaipmat – atrodė jam – įgytų prasmę, intensyvumą ir spalvas. Kiekviena diena, artinanti jį prie mirties, būtų vis svaresnė, vis svarbesnė, vis ryškesnė. Jis lyg tikėjo, kad gyvenimas, tokiu atveju, imtų laipsniškai tankėti, kol virstų deimantu, kol taptų prasmingas ir ryškus, žėrintis ir akinantis kitus, net būsimas kartas. Gyvenimas, kol mirtis yra efemeriška ir atrodo esanti tolima kaip horizontas, atrodo išskydęs. Tik mirties artumas, jos suvokimas pagyvina gyvenimą. Ši keista mintis Tomą Apeironą keistai pradžiugino.

Jau nuo septyniolikos metų jam vis vaidenosi, kad greit mirs. Tačiau ši mintis nėra tokia vienareikšmiška: Tomas netroško mirties, ne, jis troško būtent gyvenimo, tačiau intensyvaus, spalvingo, tikro. Jis bijojo net pamąstyti apie nebūtį – ji jam regėjosi esanti „negatyvi begalybė“.

Tačiau kaip gyventi Žemėje, kai ji yra tik dalis kosmoso? Kaip gyventi Vilniuje, kai yra Milanas, Paryžius, Tokijas, Londonas? Kaip studijuoti lietuvių filologija, kai dar yra filosofija? O klasikinė filologija? O istorija? O meno istorija? O kiek pasaulių atsiveria Tomui prieš akis, įsivaizdavus, kad galėjo lankyti kitą mokyklą... Juk vien tai, kad jis būtų ne Tomas, o, tarkim, Tadas, numato begalę scenarijų ir leidžia įsivaizduoti begalę galimų gyvenimo formų.

Pasaulis ėmė rodytis toks didelis, kad ėmė triuškinti Tomą; jis, išpiltas prakaito, stovėjo Rotušės aikštėje, o tada lėtai ir ryžtingai pajudėjo link Šv. Kazimiero gatvės. Akimirką pagalvojo, kad šiuo metų a) ant jo veido nepaliaujamai ir abejingai auga šeriai; b) jo viduriuose šiuo metu aktyviai tęsiasi virškinimas. Pasaulis, atrodo, augo, skleidėsi ne vien virš jo, bet ir jame, pasaulio didumas/mažumas bloškė jį kažkur vis giliau į save – bet ne į save. Apie kokį „aš“ gali eiti kalba, jei šeriai ir žarnos nepaliaujamai drasko tą „aš“, tąso jį, lyg šunys mėsgalius ar kaulus? Bet visgi kažkoks „aš“ buvo ir suvokė, kad jį drasko šeriai ir neramina žarnos... Tuo tarpu viršum miesto tvenkėsi debesys.

„Jei žinočiau, kad greit mirsiu, aš... prieičiau prie jo...“ – tarė sau Tomas Apeironas, turėdamas minty tą jaunuolį, kurį godžiai stebėdavo autobuse, rytais keliaudamas į paskaitas ar egzaminus. Mintis jį užkalbinti atrodė tokia beprotiška, jog tik suvokimas, kad nebebus laiko gėdytis dėl šio begėdiško pasiryžimo (ką jau kalbėti apie veiksmą) galėjo pastūmėti Tomą tokiam žingsniui, kad ir teoriškai. Dabar jam vis ryškiau rodėsi, kad tik pabaiga, tik užbaigtumo nuojauta leidžia prasmei egzistuoti pasaulyje. Ar ne todėl sakoma, kad bus Paskutinis Teismas? Ar ne todėl visi nuolat laukia pasaulio pabaigos? Ar ne todėl filmai turi pabaigą? Knygos turi pabaigą? Ar ne todėl filmai ir knygos yra prasmingi, kad yra lyg ranka danguje apibrėžtas ratas, kuriuo nepaliaujamai plaukia debesys? Juk, jei ne tas ratas, mes net negalėtume suprasti to, kas vyksta aplink (aplink!). Muzikos kūriniai irgi juk turi pabaigą... Patirtys išvis išsiskiria iš nuolatinio pasikartojimo ir amžinojo sugrįžimo tik todėl, kad yra apibrėžtos, baigtinės. Pabaiga leidžia mums susiprasti, kad gyvename, ir kuo mažiau suvokiame, kad ji in potentia egzistuoja nuo mūsų gyvenimo pradžios, tuo mažiau gyvename... Ir jis staiga prisiminė, kaip kartą kursiokas, toks Antanas Hiubrys, per retoriką sakė kalbą apie tai, kad gyventi prasminga bus tik tada, kai mokslininkai sugalvos kaip gyventi amžinai. Tomas baisėjosi kiekvienu to liberalo (tas priklausė politinei partijai) žodžiu, persunktu begalybės geismo. Jis troško ne vien, kad ekonomikos ratai suktųsi amžinai, bet ir pačiam tame sukimesi dalyvauti!

Dabar Tomas ėjo Šv. Kazimiero gatve, trumpai žvilgtelėjęs į Bazilijonų vartus, – jų barokiškumas dabar kedeno jam plaukus, nes buvo jiems atsukęs nugarą. Nes jie vis dar egzistavo... Jie tebebuvo – jie ten ir jis tą žino. Išėjęs prie Bastėjos, apsižvalgė, tačiau panorama atrodė per plati, neaprėpiama; apėmė neviltis ir silpnumas. Gal jis serga? Tačiau ar liga nėra užpelkėjimas, bet toks esmingas užpelkėjimas, kad sunku pamąstyti apie kažką labiau susijusio su gaišimu, stagnacija, sąstingiu? Taip... tačiau netikėta mirtis, mirtis per nelaimingą atsitikimą, per teroro išpuolį ar pan. juk yra visai visiškai nelaukta ir todėl visai netinka. Juk jis, pakartokime, ruošėsi gyventi, o ne mirti. Tad, reikia žinoti, kad mirsi, kad tau nedaug liko, tačiau dar turi pakankamai laiko įgyvendinti svarbiausiems troškimams, patirti būties pilnatvę... Tačiau Tomas dabar jautė, koks efemeriškas šis pažadas: liga juk yra susijusi su kančia, skausmu, jis pats ligų visada bijojo; viltis, kad, žinodamas, jog tau nedaug liko, dar turėsi jėgų ir nuotaikos kažką prasminga veikti, ėmė rodytis akivaizdžiai iliuziška.

Tomas nusileido laiptais ir ėjo Maironio gatve, lenkdamasis automobilių ir bijodamas, kad, matydamas statybas, ims įsivaizduoti visas Vilniuje šiuo metu vykstančias statybas, net ir tas, kurių pats savo akimis nebuvo matęs... Tada nukeliavo į Bernardinų sodą. Ilgai žiūrėjo į tekantį vandenį, tačiau jį neramino, kad vanduo teka be pabaigos. Norėjosi, kad tai baigtųsi. Tada upelio čiurlenimas įgytų nukreiptumą, tikslingumą, prasmę, Tomo širdis imtų daužytis tolydžio greičiau, kaip stebint krepšinio rungtynių paskutines sekundes, kol tai baigtųsi... Ir jam norėjosi kažkaip pasirodyti, lyg tuoj bus pabaiga, kažkaip atlikti savo vaidmenį taip savotiškai, taip radikaliai, esmingai... Tačiau šis troškimas neišvengiamai atsimušdavo į suvokimą, kad kiekvienas būdas, kurį tik sugalvotų, būtų atėjęs į aktualybę didžiulio skaičiaus kitų galimų būdų išnaikinimo sąskaita. Kiekviena Tomo pastanga dabar jam rodėsi beprasmiška ir nebuvo valios, kuri gebėtų pasirinkti. Net pabaigos akivaizdoje jis tiesiog pasimestų ir nesugebėtų pasirinkti tokio vaidmens, kuriuo liktų patenkintas; milžiniškas kosmoso svoris dabar jį prispaudė prie Žemės. Jis prisiminė, kaip prieš kiekvieną pabaigą (krepšinio rungtynių, klausomos dainos, skaitomos knygos, paskaitos) jį apima besaikis blaškymasis, nerimas, chaotiškas mėtymasis, nesugebant pasirinkti vienos pozos, vieno gesto, vieno žodžio ar minties...

Tačiau šita Žemė juk... viso labo viena iš daugelio planetų, galaktikoje, kuri tėra viso labo viena iš daugelio galaktikų, Visatoje, kurios neįmanoma įsivaizduoti, nepresuponuojant, bent jau teoriškai, jos ribų, kas aiškiai yra neįmanoma, nes jei ribos – tai Visata ne beribė, o jei Visata ne beribė, tai ji – ne Visata, tačiau Visata be ribų neįmanoma įsivaizduoti, nes protas nėra be ribų, todėl protu su ribomis nepamąstysi Visatos, nes kaip gi tu ją pamąstysi... Juk įsivaizduoji ją su ribomis, ribotą, tad įsivaizduoji kažką kitką, tai negali būti Visata...

Tomas pajuto, kad pasaulis pilnas reiškinių, įsistebeilijo į medį, tačiau medis, o varge, juk visas gumbuotas ir toks įvairiopas, o kiekvienas lapelis... o kiek ten vabalų vabalėlių, o jei dar pamąstysime apie bakterijas... betgi apie grybus... Tada jis pajuto vėjo dvelksmą, tačiau tai buvo vėjas, kuris pučia tik Vilniuje, nors ir dalis didesnio vėjo, atmosferoje judanti oro masė... Tačiau kas yra vėjo apibrėžimas, jo stabili, fiksuota tapatybė? O Tokijuje juk dabar irgi pučia vėjas, tik koks tai vėjas? O ką šiuo metu veikia Ramūnas? Ir kur jis tai veikia, su kuo? Tačiau pats Tomas pajuto, kad veikia kažką su visais tais, kurie aplink – o jų buvo daug. Ir kur baigti jų skaičiavimą – ar tie už anų medžių dar aplink jį, o gal jau per toli? Jis juokėsi ir, kažką burbėdamas sau po nosimi, ėmė kalbinti antis, bandydamas pasidalinti su jomis savo mintimis; jos atsispindėjo blizgančiose ašarose jo akyse.


2017