Anapus Naudingumo principo

Mūsų pasaulis, sakoma mums, yra draskomas konfliktų. Akistaton stoja nesutaikomi priešai. Yra Donaldas Trumpas ir Hillary Clinton, yra Marine Le Pen ir Emmanuelis Macronas. Yra Rusija ir Vakarai, islamistai ir Vakarai... Yra tie, kuriems #smagu ir niurzgantys pagiežingi pikčiurnos, kuriems nelabai... Tačiau, jei geriau įsižiūrėsime, pamatysime, kad visi jie nėra tokie jau skirtingi, juoba – priešingi. Tolerantiškoji „atviros visuomenės“ Kairė ir tradicionalistinė Dešinė, Laisvos Visuomenės Institutas ir Tolerantiško Jaunimo Asociacija – jie visi supranta pasaulį ir žmogų vienodai ir remdamiesi tuo pačiu principu – Naudingumo principu.

Ir, be abejo, natūrali ir suprantama reakcija: kaip taip „tas pats“, kaip taip „niekuo nesiskiria“? Juk vieni už translyčių moterų teisę rinktis į kokį nori eiti tualetą, už pabėgėlius ir lytinį švietimą, o kiti – už patriarchatą, musulmonų persekiojimą ir „mokslu pagrįstas“ skaidres apie „homoseksualistus“ per tikybos pamokas. Ar gali sveikai protaujančiam žmogui kilti mintis sulyginti Trumpą ir H. Clinton, Le Pen ir Macroną, ar tai ne priešgynos, kuris nesutinka tik tam, kad nesutiktų, pozicija? Bet neskubėkime.

Štai prieš kelerius metus Lietuvoje aktyviai buvo skelbiama, esą „homofobija mums brangiai atsieina“, suprask, homofobu būti neapsimoka ir todėl lietuviams laikas keisti plokštelę. Manau, dauguma, pamatę tokią antraštę ir paskaitę tokį tekstą, pultų diskutuoti apie antraeilius dalykus, tokius kaip „ar tai tiesa?“, piktintis „homopropoganda už ES pinigus“ ir t.t., praleisdami pro akis svarbiausią mintį: pasirodo, kad homofobija, pačių LGBT aktyvistų teigimu, blogai, nes neapsimoka – ji nenaudinga („R. Baltaduonio įsitikinimu, būdama atviresnė LGBT asmenims, Lietuva galėtų uždirbti nemažai pinigų.“).

Peršasi logiška išvada, kad, jei „mokslininkai“ įrodytų kitaip, vertinimas taip pat pasikeistų – sykiu su „mokslu“, koja kojon. Nes juk tai „mokslu pagrįsta“ pozicija, mokslas yra pamatas, ant kurio stovi visi įsitikinimai. Mokslui priėjus priešingų išvadų, nuostatos privalėtų keistis sykiu su juo. Be abejo, galima numoti ranka: viso labo viešieji ryšiai, taip „tik sakoma“, juk visi suprantame, kad „negerai“, kad „blogai“ ir t.t., tačiau, visgi, faktas lieka faktu – argumentas nebūti homofobais – tai neapsimoka. Juk būtent šitas argumentas naudojamas, kaip pagrindinis (ir naudojamas gana dažnai). Matyt, tai reiškia, kad taip sakantys yra įsitikinę, kad tai pats stipriausias, paveikiausias jų argumentas.

Tačiau štai Laisvos Visuomenės Institutas (pavadinimas tiesiog iš koto verčiantis) skelbia, kad būti homoseksualu – nenaudinga: gyvena jie trumpiau („tyrimas atskleidė, kad <...> vyrams, kurie turi potraukį tos pačios lyties asmenims, kyla dvigubai didesnė rizika susirgti vėžiu nei heteroseksualiems vyrams“), yra nelaimingi („<...> tyrimas atskleidė, kad potraukį tos pačios lyties asmenims turintys žmonės patiria daugiau psichologinių kančių nei tyrime kaip kontrolinė grupė dalyvavę heteroseksualai.“), žudosi ir ne taip našiai dirba... Išvada paprasta – mesti šalin tas nesąmones ir... vesti. Nes, štai, vedus – darbingumas padidės, būsi laiminga/s, o jei turėsi vaikų – sveikata pagėrės, ilgiau gyvensi bus daugiau progų juoktis ir džiaugtis (kas juk irgi sveika ir ilgina gyvenimą) ... Prielaida – lygiai ta pati, kaip ir anksčiau aptartoje situacijoje: nauda nulemia, kas gera ir kas bloga. Abortai? Moteris, pasidariusi abortą, linkusi į depresiją... Naudojant prezervatyvus, sutrinka virškinimas, o lytiškai santykiaujant ne su sutuoktiniu/e, didėja rizika susirgti širdies ligomis (čia fantazuoju, tačiau nežinia, ar kur nors „mokslininkai“ dar nėra priėję tokių išvadų). Nuodėmė? Pragaras, Rojus? Dabar kiti laikai, žmonės...

Be abejo, ir čia egzistuoja galimybė, kad „mokslininkai“ nustatys, kad būti užaugintam homoseksualių asmenų šeimoje visai nepaverčia tavęs kanibalu ar pedofilu... Tada visa LVI ideologija subyrėtų į šipulius. Juk jie įrodinėja, jog ji „moksliškai pagrįsta“. Tačiau, kad to niekada nenutiktų, ir yra steigiami „teisingi institutai“, kur vystoma „teisinga“ mintis ir įrodoma tai, kas ir privalo būti įrodyta. Viskas remiasi mokslu, kuris juk „nešališkas“, tačiau kuris, savo ruožtu, remiasi „vertybėmis“, arba, tiksliau, atsitiktinai jo rezultatai jas atitinka. Mokslas neva reiškia ne tam tikrą specifinį požiūrį į tikrovę, o pačią tikrovę (net, jei tai akivaizdžiai „nemoksliškas“ mokslas): suprask, mokslas mūsų pusėje, tikrovė mūsų pusėje – tau galas, žmogau! Ir, čia pat, atsiranda paprasta išeitis – daryk tą ir tą, elkis taip ir taip ir viskas bus gerai („Potraukį tos pačios lyties asmenims jaučiantys respondentai, pradėję gyventi skaisčiau, jautė bendrą psichologinės sveikatos pagerėjimą.“ – teigiama LVI svetainėje), nes prisidėsi prie „teisingos“ stovyklos ir nebešokinėsi „prieš prigimtį“.
  

Matome, kad abiem atvejais galioja ta pati logika: nedaryk X, nes tai tau nenaudinga, daryk Y, nes tai naudinga. Kai kur abi pusės absurdiškai randa sąlyčio taškų: tiek „atviros visuomenės“ šalininkai, tiek priešininkai jaučia didžiulę neapykantą individualizmui ir pareigą rūpintis visais ir kiekvienu (taip, kaip patys tą rūpestį supranta), nori tie visi ir kiekvienas, ar ne, abiem atrodo, kad žmogus be šeimos, be bendruomenės ir be „laimės“ yra niekingas dvasios invalidas, vertas užuojautos ir empatijos. Idėja, kad gyvenimo prasmė yra tiesiog „gyventi“ ir dirbti-pirkti-mirti, bendra beveik visoms šiuo metu egzistuojančioms ideologijoms.

TJA pasaulėlyje būti LGBT yra „smagu“, nes jie gražus ir laimingi, sumanūs ir įdomūs; būti homofobu yra „nesmagu“, nes jie pikti ir nelaimingi, kvaili ir nuobodūs. LVI ir „Pro Patria“ pasaulėlyje būti įsišeiminusiu yra „smagu“, nes tada esi laimingas, tavo pajamos auga, realizuoji savo potencialą; būti „tolerastu“ yra „nesmagu“, esi nelaimingas, jei esi vyras – nesi vyriškas, slapta kankiniesi, trokšdamas „normalios šeimos“, jei esi moteris – tiesiog neradai „tikro vyro“, kuris tau užtaisytų vaiką, tavo pajamos mažėja, todėl priklausai nuo tėvų ar valstybės malonės, o tavo, kaip pater familias arba daugiavaikės motinos potencialas lieka nerealizuotas, kadangi, nors „gamta šaukia“, tu jai priešiniesi, išdarinėdama/s tai, ką aptarinėja dešimtokai per tikybos pamokas... Abi vizijos identiškos: Nauda, Nauda ir dar kartą Naudą! Ar man apsimoka būti LGBT ar verta „gydytis“ pas „specialistus“ (iš pietinių JAV valstijų) – kuriuo atveju manęs laukia geresnės karjeros perspektyvos ir kuriuo atveju mano sveikatai grės mažesnė rizika? Juk kaip kitaip eiliniam žmogui susiorientuoti pasaulyje.

Dar kartą verta pasiaiškinti: abi tikrovės versijos, ir liberalioji/progresyvioji, ir konservatyvioji, remiasi tomis pačiomis prielaidomis. Tokias kategorijas, kaip „nuodėmė“ ir „teisingumas“, joms de facto pakeičia nauda. Pasirinkimus, kuriuos rekomenduoja mums, jie argumentuoja nauda. Abortai blogai, nes didina depresijos riziką, homofobija blogai, nes mažina šalies ekonomikos perspektyvas. Pamatinės vertybės, į kurias apeliuoja konservatoriai privalo turėti pagrindimą tikrovėje. Tik, kai yra „įrodoma“, kad pamatinės vertybės yra „mokslu pagrįstos“, kad jomis vadovautis yra naudinga mums, kad gyventi pagal jas nekenkia mums, kad mes neišeiname iš savo komforto zonos, jomis sekdami, jos virsta kiekvieną įpareigojančiomis.

Tiesa, žmonės dažnai bando pateisinti savo naudos troškimą, pridengdami jį kilniais žodžiais, tačiau jis lieka labai jau silpnai pridengtas. Taip, jie tiki, kad „homofobija blogai iš principo“, bet argumentuoja nauda; jie tiki, kad „abortai yra blogai“, bet argumentuoja nauda... Atrodo, jie tiki, kad tikrovė yra „jų naudai“. Tad, teigia maždaug „sakėme, kad homoseksualizmas blogai, tai štai, britų mokslininkai praneša...“, atseit, jų tikrovės versija pasitvirtino, pasitvirtino, kaip naudinga.

Tačiau, svarbu pastebėti, kad šis ideologijos „pagrįstumas“ pasidaro ją neva legitimuojantis ženklas. Maždaug, jei man tai naudinga, tai yra gera. Todėl net konservatoriai grindžia savo „šeimos vertybes“ vadinamuoju mokslu, kas vėl ir vėl verčia manęs klausti: o jei kažkokie empiriniai duomenys, kuriems jūs atnašaujate, patvirtins priešingą rezultatą? Juk visa jų „vertybių“ pilis stovi ant lakaus smėlio. Tiesa, kaip jau sakiau, jie tvirtai tiki savimi, nes visas mokslas – jų kišenėje. Todėl uoliai renka pinigus. Ir abi pusės teigia, esą mums naudinga remti juos. Valstybė klestės būtent jų dėka. Tik, jei triumfuos šeimos vertybės ar atvira visuomenė. Tada visi bus laimingi.

 

Pavyzdžių esama bemaž visur. Tarkim, veganai ir vegetarai, kurie „už gyvūnus“. Nepaisant savo „nesavanaudiškumo“, jie visi (ar beveik visi) nuolat agituoja mus pasekti jų pėdomis, be kita ko, todėl, kad nevalgyti mėsos yra sveika, naudinga, todėl, kad veganai gražesni, mėsaėdžiai pikti ir t.t. Pastarieji atsako irgi analogiškai: veganai ir vegetarai yra pikti, impotentai ir anemiški fanatikai.

Abiem atvejais, naudos kategorija vienintelė iš esmės apsprendžia žmogaus pasirinkimą. Tad, vienintelis, mano galva, tikras „gyvūnų gynėjas“ būtų ta/s, kuri/s nevalgytų mėsos ir nežudytų gyvūnų nepaisant visiško tokio elgesio nenaudingumo. Jei žinotum, kad valgyti mėsą yra gyvybiškai svarbu, ir jos atsisakytum, tik tada gali vadintis žmogumi, kuris rūpinasi gyvūnais. Kiekvienas propagandinis argumentas „... o taip pat tai stabdo senėjimą“ ar „ilgina gyvenimą“ yra neetiškas. Tokie utilitaristiniai argumentai nėra ir negali būti laikomi etiniais, nes jie remiasi rūpesčiu dėl savęs. Tai savojo ego tenkinimas, kaip apie ekologiškai sąmoningą vartotojų elgesį ne kartą yra sakęs Slavojus Žižekas. Jis taip pat priduria, kad tai tik dalis kapitalizmo ideologijos – kaltinti individą dėl jo elgesio ir pateikti jam patrauklią alternatyvą – „ekologiškai sąmoningą“ elgesį, vartojimą, kuris panaikina kaltę ir atpalaiduoja nuo atsakomybės dėl dalyvavimo kapitalistinėje visuomenėje. Kaip jau minėjau, panašiai yra ir su konservatorių požiūriu: jei nesi geras, visada gali pasitaisyti patraukliu ir nesudėtingu būdu.

Žmonės, kurie nevalgo mėsos ir „myli gyvūnus“, prieš tai pasitarę su gydytoju arba vaistininku, tiesiog myli save. Kadangi rūpinasi savimi ne vien rūpindamiesi savo kūnu, bet ir savo emotional well-being, tai žinojimas, kad yra „sąmoningi“ ir „rūpinasi gyvūnais“, taip pat įsiskaičiuoja į „laimės koeficientą“. Kitas jiems nerūpi niekaip kitaip, kaip kažkas, kam rodomas rūpestis padeda jiems patiems. Ši „protestantiška etika“, kaip teigė Maxas Weberis, galiausiai, susiveda į pinigų darymą, net ir to tikslingai nesiekiant nuo pat pradžių – pats tikslingumas čia naudingas, o ne tai, į ką tas tikslingumas aktualiai nukreiptas.

    

Aišku, galima sakyti, kad, kritikuodamas naudingumo principą, aš einu prieš protą – juk kas norėtų kenkti sau. Tačiau, po galais, etika negali remtis nauda. Jei tikėti Dievą verta, nes tikintieji ilgiau gyvena... Ką tai reiškia? Pirmiesiems krikščionims tikėjimas buvo absurdiškas. Tikėti, manant, kad tai „pravers“, yra obsceniška ir egoistiška... Neįtikėtina, kad naudos principas taip stipriai užvaldė mūsų gyvenimą, kad jokia politinė ideologija nesugeba be jo apsieiti, jokia idėja nesugeba savęs legitimuoti kitaip, negu kalbėdama apie naudingumą. Elkis gerai, nes ilgiau gyvensi. Elkis gerai, nes geriau dirbs kepenys. Elkis gerai, nes bus mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Nežudyk, nes pakenksi savo emociniam stabilumui.

Tai neturi nieko bendra su etika. Naivus tikėjimas, būdingas Bernardui Mandeville‘iui ir utilitarizmui, kad, jei kiekvienas elgsimės savanaudiškai, tai „proto klasta“ (Hegel) ar „nematoma Rinkos ranka“ (Smith) lems, kad mums visiems bus gera, dažnai gali atrodyti įtikinama (cituotame Žižeko straipsnyje griebiamasi šio argumento, įrodinėjant, esą teiginys, kad tai pavienių kapitalistų egoizmas kenkia gamtai, yra klaidingas; Žižekas tikina, kad kiekvieno/s mūsų savanaudiškumas padėtų užtikrinti kovą su klimato kaita), tačiau išduoda tam tikrą „gamtamokslinį“ požiūrį į žmonių elgesį. Galima teigti, kad tai, jog kiekvieno individo noras greičiau nusigauti į darbą nuosavu automobiliu lemia žalą visiems ir padaro taip, kad nė vienas nebegali judėti, yra viso labo rezultatas prasto kiekvieno vairuotojo savo elgesio padarinių įvertinimo – jei jie būtų geriau apskaičiavę savo galimybes ir kaip jų elgesys sąveikauja su kitų elgesiu, tada visi būtų pasirinkę optimalų variantą visiems, pasirinkdamas geriausią variantą sau, tačiau tai aiškiai nebe tas savanaudiškumas, į kurį esame kiekviena/s linkę, o kažkoks rafinuotas racionalistinis savanaudiškumas.

Gera idėja, kuri nesusilaukia palaikymo ir pralaimi, nuvertinama, nes „nenaudinga“, dorybė, kuri neapsimoka, išmetama į šiukšlių dėžę. Hannah Arendt teigė, kad naudingumas, įtvirtinamas, kaip prasmė, kuria beprasmybę. Utilitarizmas beprasmiškas, kol nesuranda „tikslo savaime“. Tas tikslas yra žmogus ir jo gyvenimas. Tą mes ir matome šioje post-politinėje epochoje, kurioje karaliauja biopolitika. Matome, jog, anapus ideologinių skirčių, egzistuoja Forma, kurią įgija skirtingų ideologijų turinys, ir kuri visiškai jų nekvestionuojama. Tokiu atveju, ideologijų kova vyksta nyčiškai, mat remiamasi ne tiesa, o galia. Kas nugalės – TJA ar LVI – priklausys nuo to, kas iš jų užsitikrins didesnį finansavimą ir pramins kelius į Seimą. Mes nebesame veikiantys individai, politiniai gyvūnai, o tik animal laborans, dirbantys gyvūnai, kurių gyvybė yra administruojama. Jeigu nėra etinės dimensijos, kuri išeitų už naudos siekimo ribų, nėra ir žmogiškumo, todėl nebus didelio skirtumo, jei pereisime prie dirbtinio intelekto. Kaip parodė Arendt, toks noras anaiptol nėra naujas, tačiau, kita vertus, tik šiuolaikinis gamtamokslis leidžia jam tikėtis virsti tikrove.

  

Ideologija bando save pateikti, kaip ne-ideologiją (tuo ji yra „Ideologija gryniausia prasme“, anot Žižeko), kaip „tiesiog gyvenimas“. Ji grindžia mums primetamus pasirinkimus ne jų etine verte („taip daryti teisinga“), o jų nauda („taip gyventi verta“). Gal tai toks naujasis nuoširdumas ideologijos viduryje? O gal visuotinio bereikšmiškumo, Arendt minėtos beprasmybės, spektaklis, kurio atžvilgiu pati revoliucingiausia ir labiausiai sistemos netoleruojama pozicija yra nekomunikabilumas, kuris, ironiškai, yra pati neefektyviausia strategija – ar naši revoliucija/pasipriešinimas įmanoma, kaip kažkas kita, negu pati sistema, kuri remiasi būtent efektyvumu; matyt, belieka nieko nedaryti ir nebendradarbiauti, o kontempliuoti.

Nematomas šuo ir ne visiškai tas pats

Štai jis išeina iš savo kambario, praveria duris; už lango šviečia Saulė, minkšta nuobodybė, pilka tyla. Jis atsistoja ir pribėga prie šeimininko; už lango šviečia Saulė, minkšta nuobodybė, pilka tyla, jis prieina prie jo, tas jį paglosto, šiek tiek pasilenkęs, jis vizgina uodega. „Eisime šiandien pasivaikščioti, Reksai“, – pasako senas žmogus. Pasiima pavadėlį iš spintos prieškambaryje. Atsisėda ant fotelio ir lėtai aunasi batus. Jis laukia ir vizgina uodega. Jis moka laukti, – kitaip, nei žmonės, jis nejaučia jokio noro nelaukti. Šeimininkas pasiima iš ten pat kepurę, užsimauna ant galvos. Paltą – apsivelka. Prisega pavadėlį prie antkaklio. „Nu, broleli, eime...“ – pasako senas žmogelis ir jo drebančioje rankoje telpa atsakymas į durų spyną. Jiedu eina žemyn, iš penkto aukšto, jo kojos dabar garsiai brūžina jam atkakliai besipriešinantį cementą, jis slysta, jo kojos sunkiai įveikia pakopas. Jiedu išeina į lauką: aplink tyla, žmonės skuba į autobusą. Jie eina į alkoholio parduotuvę. Jie eina į prekybos centrą. Jie eina iš mokyklos. Jie eina iš universiteto. Jie eina iš kolegijos. Jie eina iš darbo. Jie eina su vaikais. Jie eina vieni. Jie eina su kuprinėmis. Jie eina su maišais – jie visada eina. Važinėja mašinos. Šalta žemė. Jis greitai padaro savo reikalą ir eina paskui jį. Jie eina gatve, suka į vieną gatvę, į kitą, jiems reikia kvėpuoti, kai jie niekam neberūpi, o aniems nereikia kvėpuoti, nes reikia dirbti. Jie visada skuba. Tad senas žmogus ir jo šuo eina gatve, šviečia Saulė, šiandien sunki diena, spaudžia prie žemės. Šalta dabar. Viskas gražu. Pavadėlis velkasi žeme, užkliūdamas už balų ir krūmų. Antkaklis vis kliūna už ko nors kur nors grindinyje. Tas žmogus slenka gatve ir jaučia savo draugo artumą, – tas vizgina uodegą ir lekuoja, jo šviesūs plaukai. Jo niekas nemato. Stingdanti tyla, bet jie kartu.

2013

Beribis gyvenimas

Tomas sėdėjo klasėje. Už lango švietė saulė, jos spinduliai dabar krito įkypai patalpos; ant langų, kiek aukščiau kompiuterio monitoriaus, kuris dunksojo kaip senovės monumentaliosios architektūros statinys ant mokytojos stalo, aukščio kabojo pusiau permatomos užuolaidos. Šviesą jos, Tomui rodėsi, gadino ir skiedė. Jos, šitos baltos užuolaidos, kurios šlykščiai pusiau permatomos, lyg koks tinklelis nuo vabzdžių šiltuose kraštuose, jį ypač nervino, buvo lyg kažkoks simbolis, lyg įspėjimas. Matyti klasę tokią tylią ir tuščią, sėdėti jos viduryje, o ne ant štai ano suolo prie lango (mama jam, visai dar vaikui, kažkada seniai seniai sakiusi, kad, atėjęs į klasę, sėstųsi prie lango, dėl ko tiksliai būtent prie lango, jis nebeprisiminė, tačiau pats faktas, kad mamos patarimas jį lydėjo, atėjusį į atšiaurią ir svetimą pradinės mokyklos aplinką, kaip vienintelis „sveikojo“, „šiltojo“, „savo“ pasaulio reliktas, jam įsirėžė į atmintį taip giliai, kad jis visada pasąmoningai stengėsi sėstis prie lango, jeigu tik būdavo tokia galimybė), Tomui buvo neįprasta. Apskritai, diena buvo neįprasta: mokykla, jam atėjus, neaidėjo nuo bukų ir neartikuliuotų moksleivių šūksnių, jos prieigų nepuošė tos keistos voros, kuriomis lyg skruzdėlės į didelį plokščią pastatą ėjo mokiniai (o gal taip į actekų šventyklos viršų kopė žmonės, kuriems bus išpjauta širdis?). Tai buvo lyg mirties ženklas: viskas čia paskendę kvaitinančioje tyloje. Ar tai tyla prieš audrą? O gal tai po audros čia visi išmirė? Gal Tomas (įprastas jam vaizdinys) ne ten papuolė, pasiklydo, atėjo ne tuo laiku, todėl, be abejo, dabar jo laukia skaudi bausmė, egzekucija, bet ne, ne dabar pat (nes juk jis pagal šitokį scenarijų atėjęs nelaiku), o kai visa išaiškės.

Šitos mintys probėgšmais pralėkdavo jo galvoje, kaip klaikaus sapno prisiminimas. Beje, apie sapnus: šiąnakt vaikinas sapnavo, kaip plaukė keltu į Smiltynę, kuris vis neketino prisišvartuoti kitame, aname, krante – vis sukosi, tai vienur, tai kitur metėsi, kaip būna, kai keltui tenka palūkuriuoti, kol praplauksiąs didelis laivas, keliantis bangas Kuršių mariose ir traukiantis paskui save kirų piligrimų būrius, taip. Sapnas, dažnas pripažins, neišraiškingas ir nereikšmingas. Na, bent jau palyginus su klaikiais sapnais, kurie kartais užpuola Tomą ar kokį kitą žmogų arba apie kuriuos skaitydamas kokioje knygoje, jau žinai, kad kitame puslapyje veikėjas mirs. Ir mirs siaubinga mirtimi.

Lenta, žalia, tamsiai žalia, šįryt be jokių užrašų, be jokios kreidos glamonės, buvo tiesiai priešais jį. Vaikinas turi keistą polinkį įsivaizduoti, kad daiktai gali šnekėti. Borgesas rašė, kad kartais atrodo, kad lyguma ims ir prabils; Tomui prabilti baudėsi viskas – nuo traukinių iki virdulių. Bet kas, kas turėjo plokštumą ar, na, bet kokią išvaizdą, bent kažką panašaus į veidą, tiko kaip potencialus veidas. Garvežys, žinia, Tomui buvo stačiai veidas, kuris tuoj tuoj prašneks ir didžiausias vaikino rūpestis buvo įsivaizduoti, koks tiksliai būsiąs to daikto balsas. Jo „veidas“ suponavo žemą tembrą. Bet kai kurie traukiniai atrodė pajėgią išspausti ir aukštesnį. Virdulys, aišku, irgi panašus į veidą, jo balsas irgi kėlė didelį Tomo domėsį, bet niekas jo galvoje nepadėjo įveikti šios mįslės, juoba kad virdulys pašaipiai tylėjo, niekindamas paauglio pastangas. Kartais jis nusistebėdavo, kad dar yra ne durnyne. Taip jis sau sakydavo, kai, lygindamas savo patirtį su kitų, įžvelgdavo DAUG neatitikimų. Asmenybės susidvejinimas nebuvo dar viena Tomo problema, ne, bet jis jautė, lyg yra viena jo dalis – ta, kuri regi tuoj prašneksiančius traukinius ir arbatinukus, ir kažkokia kita, kuri mokosi, kuria būsimos karjeros pamatus ir tvarkosi žmonių pasaulyje, šaltoje ir abejingoje Visatoje. Toji antroji asmenybės dalis analizavo pirmosios veiksmus, įvaizdžius, įspūdžius ir šaltai dalindavo diagnozes, kurios būdavo neatšaukiamos, griežtos ir žadėjo begalinį pasmerkimą. O dabar žalia, tamsiai žalia lenta priešais vaikino akis. „Ką ji pasakytų?“ – dabar kone balsu tarė Tomas. Nes šioje laukimo perkreiptoje erdvėje lenta atrodė stabilumo garantas: ji čia buvo ir vakar, ir užvakar, ir tądien, kai jis pirmą kartą nedrąsiai žengė į šį kabinetą, kartu su kitais, kurių čia dabar kažkodėl nėra. Berkeley‘is sakė, kad, jei niekas neregėtų daikto, tai jo nebūtų. Vakar Tomo čia nebuvo, nes vakar jam nereikėjo į mokyklą. Tai vakar nebuvo lentos? Na, Berkeley‘is priduria, kad Dievas viską regi. Lenta buvo, bet ne Tomui. Tomas namuose žaidė kompiuterinius žaidimus, abejingas stūmė laiką, bandydamas pasprukti iš apsiausties – nerimo ir tamsos apsiausties, į kurią jį įviliojo pažiūrėti nerūpestingos dienos pernai bei užpernai, kada pagrindiniai rūpesčiai, laukę jo mokykloje, buvo kaip iš ryto pasisveikinti su vienu ar kitu klasioku, kurio dėmesio beviltiškai troško ir nė kiek negaudavo. Tos dienos nežadėjo nieko rimta. Be abejo, amžinos patyčios, slidžios replikos, pašaipūs žvilgsniai ir atsainūs gestai buvo svarbiau. Bet apie lietuvių kalbos kalbėjimą, tiksliau, kaip pasakytų fanatiškas tikslumo mėgėjas Tomas, Gimtosios Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitą, jis nė kiek negalvojo. Slapta nuojauta (viena iš dviejų, tiesą pasakius) jam dabar kuždėjo kad, kai ateis, be abejo ateis, mokytoja, pažįstama nuo užpernai, kai jis drebančiomis kojomis atėjo į šitą klaikią smegenis plaunančią įstaigą, viskas įvyks sklandžiai, o, išėjęs iš čia, jis ir vėl panirs į visai kitokių problemų verpetą. Ir šitos formalios problemos, šitie egzaminai, įskaitos, rašiniai, kontroliniai neapsaugos jo, dabar tokio susinervinusio ir įsitempusio nuo laukimo, neapsaugos nuo tų kasdienių rūpesčių, nuo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių bendramokslių patyčių, kurios, tokios nekaltos ir įstatymu nenustatytos, niekam nerūpi, kaip ir visos paauglystės ir – anksčiau – vaikystės problemos, kurios, suaugusiųjų pasaulio požiūriu, nė kiek neprilygsta rimtiems egzaminams ir mokslams, tam, kam, manė, reikės atsidėti dar labai ilgą gyvenimo dalį. Lenta, į kurią nuobodžiaudamas stebeilijo Tomas, nešnekėjo, tylėjo nors tu ką. Protingasis jo pradas jam sakė, kad taip ir turi būti ir sykiu kvietė analizuoti visą šią situaciją kaip nors racionaliau, tarkim, fenomenologiškai.

Jis staiga pasimuistė, lyg norėtų patikrinti, aš kas nors realaus jį laiko pririštą prie šios elektros kėdės klasės viduryje. Kai negalėjo nurimti arba per ilgai laukė, Tomas dažnai purtydavosi. Atsimena, kaip kartą vasarą visą naktį nemiegojo, kol ryte neišgirdo traukinio, pravažiuojančio 6:25 tose vietose. Tada jį apėmė didžiulis pyktis ir jis ėmė blaškytis lovoje ir daužyti patalus, lyg kaltindamas juos už šitą kankinimų naktį. Kartą, pasakodamas šią istoriją vienam klasiokui (tiesa, susirašinėdamas internetu), išgirdo pašaipią užuojautą, esą ko tiek švenčia, kad užmiega tik ryte. Et, nemigos nepažinęs žmogus, tąsyk pamąstė. Kažkoks hedonistiškas vėjelis dabar papūtė pro jį ir Tomas pagalvojo apie tai, kad norėtų pajusti, ką tai reiškia – švęsti iki ryto. Bet, neradęs už ko užsikabinti, akimis vėl atsirėmė į tokį gyvą klasės vaizdą. Hesse kalbėjo apie įvaizdį, kai kalėjimo celėje sėdintis žmogus nupiešia ant sienos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį. Jis užrakintas, bet... Kai jis įsivaizduoja save tame traukinyje, kuris štai neria į tamsų tunelį, jis iš tiesų tampa laisvas. Dabar Tomas norėtų nupiešti ant lentos, tos žaliai liūdnos, kaip pelkė, lentos tunelį ir į jį įvažiuojantį traukinį – tokį vaizdą jis yra matęs nebent filmuose, bet kartą, tiesa, yra matęs iš tikrųjų Kaune, tačiau lyg tyčia niekas tąsyk neįvažiavo į tą tunelį, o vėliau jis buvo uždarytas remontui... Dar pamena pašto ženklą, matytą Alytuje – ten irgi vaizduojamas tas pats Kauno tunelis, technikos stebuklas. Arba istorijos vadovėlis, kuriame buvo Panerių tunelio Vilniuje, pastatyto Petro Vileišio, nuotrauka. Tačiau ten vaizduojamas gražus senovinis traukinys, išvažiuojantis iš tunelio tamsos, o ne į jį įvažiuojantis... Bet tai juk reikštų tik amžiną grįžimą į šios tylios klasės tylią tylą, persmelktą laukimo.

Jis staiga pagalvojo, kaip žmonės jautėsi 1940 metais, kai netrukus prasidėjo sovietų okupacija. Ar jie jautė kažką baisingo, didingo, ypatingo? O gal yra nerimo riba? Taip, gal yra riba, už kurios nebegali būti didesnio nerimo, taigi, šito lieso vaikinuko, paskendusio tamsiai mėlyname mokykliniame švarke pilkoje klasėje nerimas tolygus nerimui žmogaus, kurį kultūringai ir mandagiai veda ant ešafoto, kur apie jo lemtį iš tolo jam kalba tas didelis medinis statinys, giljotina? Tomas ėmė vaizduotis, ar gali būti didesnis nerimas už jo dabar jaučiamą. Be abejo gali, pritarė sau. Jei jo laukiamas žmogus būtų ne lietuvių kalbos mokytoja, o nacių Vokietijos karininkas, manė Tomas, nerimas būtų kiek didesnis. Sadomazochistiškai ėmė vaizduotis, kaip jį kankina šioje pat klasėje arba kaip jį sušaudo tokį gražų rytą, tarkim, mokyklos kieme, visiems, kaip per kūno kultūrą, išsirikiavus. Komandą galėtų duoti kad ir kūno kultūros mokytojas. Taip, pažeminimo perteklių jo likime simbolizuotų trumpi šortai, tamsiai mėlyni, dengiantys tankiai apžėlusias baltas liesas kojas ir ploni marškinėliai trumpomis rankovėmis, ne, geriau visai be rankovių, liesi jo pečiai apnuoginti, o judesiai sukaustyti nenoro parodyti, kad nesiskuto pažastų. Vaikinas kreivai šypteli beorėje tylios klasės erdvėje, ne, oras čia yra – jei krusteli, girdi garsą, už lango šviečia saulė, jos spinduliai įkypai krenta patalpos viduje, ant stalų, ant kėdžių.

Ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi, mąsto vaikinas. Be abejo, kvaila mintis, neverta dėmesio, geriau būtų prisiminti visas kirčiavimo taisykles, kad neapsižioplinti, bet ne, dabar jau beprasmiška. Kažkur jis kadaise išskaitė, o gal išgirdo, kad, jei mokaisi atmintinai eilėraštį, prieš pat jį deklamuodamas, neturi kartoti. Gal tame ir yra tiesos, bet iš paskutinio eilėraščio jis gavo 7. Staiga, jis save įsivaizdavo esantį Rimbaud, prancūzų poetu. Jam penkiolika metų, ir jis rašo „Miegantis dauboje“. To nesimokė mokykloje (būtent todėl jis nesisielojo dėl ano prastai išmokto eilėraščio) ir tai buvo jo asmeninis reikalas. Tomas dabar ūmai pajuto polėkį. Jis atsisėdo kitaip. Jis perbraukė pirštais per plaukus, įsivaizdavo, visiškai aiškiai įsivaizdavo save kaip tą paauglį berniuką iš vienintelės nuotraukos, kurią matė „Wikipedia‘oje“: atsainus žvilgsnis, netvarkingi plaukai, žvilgsnis į tolį. Kas iš tos mokytojos, mąstė dabar, aš poetas, žiūriu giliau/toliau/originaliau/kitaip, negu visi. Ir dabar gal įeitų ne mokytoja, ta nuobodi gąsdinanti moteriškė, o Paulis Verlaine‘as, cha... Jis pralinksmėjo – bent tiek. Bet tą pačią akimirką Tomas pasimetė, pabijojo, jog pametė minties giją. Kas, kas ten buvo? Verlaine‘as, Rimbaud, „Miegantis dauboje“, aha – ar kėdės ir stalai žino, kas ant jų sėdi?! Taigi, jis save bandys nuraminti (pateisinama priežastis, kaip liga) šia mįsle. Taigi, ar ta kėdė prisimena kiekvieną, ant jos sėdėjusį/ą? O gal kėdė visiškai tuo nesidomi, gal ji anapus laiko, gal dar kažkas...

Išgirdęs kažkokį krebždėsį už durų, Tomas pasimuistė ir nurijo seiles, moteriški bateliai kaukšėjo tyloje, rodės, neišvengiama, kad tai lietuvių kalbos mokytoja ir ji tuoj atidarys duris. Jis paskubomis permetė galimus scenarijus: jis pamiršta savo kalbą; jis viską pasako gerai; jis apalpsta; jis apsivemia (nors, mąsto, jau senokai nėra vėmęs); jis nusirengia nuogai ir krinta ant grindų, vartosi ir daužosi į grindis; jis tyli. Be abejo, labiausiai jį bauginęs variantas anaiptol ne obsceniško jo asmenybės aspekto begėdiškas išsišokimas ar ūmus sveikatos sutrikimas (be kaltės, žinia, bet kažin ar mažiau gėdingas), o paprasčiausias įskaitos neišlaikymas. Vaikinas spėja pamąstyti, jog gal lygiai prieš metus šioje kėdėje sėdėjo koks nors panašus į jį vaikinas, kuris nesugebėjo atsakyti į mokytojos klausimus, kuris pamiršo savo temą, o dabar jis mokosi profesinėje mokykloje... Jam nepavyksta išspausti gailesčio tam fiktyviam personažui, matyt, todėl, kad visi jo bruožai stačiai rodėsi maroziški ir priminė vieną vyresnį moksleivį, todėl empatija vis nepasireikšdavo, nes tapatintis su vienu tų, kurių bijojo, šiaip ar taip, Tomas niekaip negalėjo prisiversti. Kuo labiau tęsėsi vaikino laukimas, tuo labiau jo mintys darėsi padrikos ir neartikuliuotos: jis probėgšmais bandė suprasti, ar visi galimi scenarijai jau yra, ar yra vienas neatšaukiamas, kuris išplaukia iš gamtos tvarkos, prisiminė temą apie kėdes ir stalus, prisiminė įvairius kvapus ir įvairias dainas, prisiminė kažkokį matytą, einant į mokyklą, senį, dar automobilių numerius, dar saulę, dar dangų, dar žolę, dar savo prakaitą, dar šaltą mokyklos tualetą, kur amžinai kvepia chlorkalkėmis ir pučia šaltas žvarbus vėjas, matyt, dabar, štai dabar pagalvojo, visa tai gal yra tikslingai padaryta, kad moksleiviai nerūkytų tualete, – o gal kad neužsiiminėtų seksu? Pastaroji mintis jo dėmesį patraukė kiek ilgiau, bet išsprūdo iš minčių lauko. Tada prisiminė, kad nori atrodyti, kaip Rimbaud. Kaip jis mėgsta įsivaizduoti save kitais žmonėmis – lyg jiems niekada nebuvo sunku, lyg Rimbaud buvo kietas vaikis, kuris darė, ką norėjo, bet niekad nekentėjo, nebijojo, nesisielojo, neabejojo, nepriekaištavo sau, lyg jo veidas ir akys neslėpė nieko baisaus, gilaus ir kraupaus. „Ar mano akys slepia ką nors gilaus, kraupaus bei baisaus?“ – norėjo sušukti savo minčių įvarytas į spąstus vaikinas. Bet dabar atsidarė durys ir užėjo mokytoja.

Jis negrabiai atsistojo, konvulsyviai pasitaisė švarką, giliau atsiduso. Ji liepė jam sėstis, jis net nesuprato jos žodžių. Norėjo perklausti (Tomui įprasta perklausinėti, bet paskui, po kelių sekundžių, staiga suvokti, kas jam buvo pasakyta, lyg jis stovėtų be galo toli, o garsas iki jo judėti be galo lėtai, lyg kvepalų kvapas), bet, susigėdęs, nusprendė, kad nereikia. Ji atsisėdo ant mokytojos vietą žyminčios kėdės, kurią tvirtai pasiėmė iš tos vietos ir pasistatė priešais jį. Vaikinui akimirką rodėsi be galo neteisinga, kad ši moteris, mokantį jį ir kitus taisyklių ir tvarkos, sėdi priešingai „negu reikia“, t.y., iš kitos viduriniojo suolo pusės. Bet jis susitaikė – šioje mokykloje ir didesnių neteisybių, jam čia mokantis, pasitaikė. Ji paklausė Tomo jo temos (tema buvo „Kuo literatūra gali praturtinti žmogaus gyvenimą?“), jis, kiek suglumęs, lyg kalba būtų ne gimtoji, burbtelėjęs temos pavadinimą. Kai drebančiomis rankomis parašė tekstą, kurį, kaip bijojo, vargu ar pajėgs išskaityti (oficialiai, skaityti buvo draudžiama, tiesa, leidžiama buvo „trumpai žvilgtelėti“ į tekstą, tačiau, žinia, „trumpai“ yra labai aptaki formuluotė), nes nuolat susilaukdavo priekaištų dėl rašto – Tomo keverzonių negalėdavo išskaityti nei klasiokai (dėl to jis slapta džiaugėsi), nei mokytojai. Kodėl negalima teksto parašyti iš anksto ir atsinešti, jam vis dar nepaaiškėjo. Nors turėjo pasirašęs aiškią ir daugmaž sklandžią kalbą, tačiau jos atsinešti čia negalėjo ir jam reikėjo ją parašyti lyg ir iš atminties iš naujo, keliuose jam duotuose popieriaus lapuose. Tai buvo keistas darbas. Lyg sapnų užrašymas. Sapnus atpasakoti Tomui sekėsi sunkiai.

Galiausiai, jis parašė ir ėmė balsingai, kiek paaukštėjusiu balsu, skaityti, po teisybei, o ne atpasakoti iš atminties, savo kalbą. Joje vaikinas gynė tezę, jog literatūra labai praturtinanti žmogaus gyvenimą, pateikdamas daugybę chrestomatinių pavyzdžių ir kaip didžiausias džiaugsmas jį aplankiusį savo savęs įsivaizdavimą prancūzų poetu Rimbaud. Tai, matyt, vargu ar kam atrodytų normalus pavyzdys, o mokytoja šaltai pasakė, kad Rimbaud į dešimtos klasės programą neįtrauktas autorius. Tai kiek aptemdė jaunuolio veidą, kurį kraštuose jau apribojo gyvuliškai lėtai tekantis prakaitas (dar jam skaudėjo gerklę, jis jautėsi lyg perėjęs dykumą, be to, apskritai jautėsi it po ilgos ir sunkios ligos: išsekęs, pavargęs ir pasikeitęs), jis norėjo kažką pasakyti, bet pabijojo. Visgi, kadangi vaikinas pateikė visą eilę normalių, priimtinų ir stereotipinių pavyzdžių, mokytoja užmerkė akis į šį siurealistinį pokštą su prancūzų poetu. Tomas tuo tarpu nekantriai laukė verdikto, tačiau mokytoja pasakiusi, kad vertina jo rašinį gerai, tiesa, kalbėti jis galėjęs ir geriau, o įvertinimas paaiškės po egzamino raštu, t.y. negreitai. Ji dar uždavė jam kelis klausimus, į kuriuos, kaip Tomui atrodė, jis atsakęs gerai. Visą laiką jautėsi, lyg būtų ne jis, lyg darytų viską mechaniškai, kaip koks užvestas mechanizmas. Koks žaislas, užvestas ir pamirštas neatsakingo vaiko. Jis pats niekada toks nebuvo! Paskiri žodžiai plaukiojo jo galvoje, kaip debesys danguje: „Kas aš esu?“, „Kodėl taip?“, „Kvaila mergšė“, „Analinis seksas“, „Barbarų plekšnė“, „Šizoidinis asmenybės tipas“, „Replės“ ir daugelis kitų.

– Iš kur tu toks protingas? – galiausiai, nusišypsojusi, tarė ta pagyvenusi moteris, kuri jį tardė. Dabar ji atrodė šilta ir maloni.

Jis labai pasimetė. Pasakė: „Nežinau, iš savęs“, tada pamanė, kad anksčiau ar vėliau jo tėvai turės ateiti į tėvų susirinkimą, o ši mokytoja galimai bus jo klasės auklėtoja kitais metais, taigi, jei jis nepaminės tėvų, mokytoja, kalbėdamasi su jais, jaus jiems didelę užuojautą, kad jų vienturtis sūnus yra toks egoistas, nedėkingas ir nenormalus. Todėl pridėjo: „Gal iš šeimos, tėvų“. Kai baigė, mintyse nusimetė nerimo pančius, norėjo šūktelėti: „Aš Wittgensteino giminaitis, todėl ir esu toks protingas“; susijuokė, mokytoja trumpai į jį žvilgtelėjo, bet nieko nepasakė. Vaikinas atsistojo ir pavargusiomis nuo tokio ilgo sėdėjimo kojomis palengva, lyg pakilęs iš ligos patalo, nuėjo link durų, baltų, drumzlinų durų, kurias tiek kartų varstė, pavėlavęs, atėjęs laiku, iš ryto ir po pietų, po muzikos ir po matematikos; dabar jis atidarė jas iš vidaus ir išėjo į malonią prieblandą, tvyrančią mirtinai nuščiuvusiuose koridoriuose. Jis lėtai slinko koridoriais ir galvojo apie: a) klasiokus, kurie čia pasirodys ar jau irgi traukia namo; b) kaip vasarą važiuos į Vilnių.

„Ei, troli“, – išgirdo aidint koridoriuje. Tai buvo Jokūbas, klasiokas. Šalia jo stovėjo Simonas. Jie abu, ypač Jokūbas, atrodė stebėtinai persimainę – su baltais marškiniais, o pastarasis dar ir su kaklaraiščiu, nors buvo tikras marozas (šis neatitikimas tarp mokyklos reikalaujamos išorės ir begėdiško kai kurių asmenų (o gal ir mūsų visų) vidaus Tomui rodėsi tiesiog pasibaisėtinas dalykas; jis pats tiesiog šlykštėjosi kostiumais ir šiandien nebuvo apsirengęs kitaip, negu bet kokią kitą dieną šioje įstaigoje). Tomas norėjo trenkti sau į galvą vien dėl to, kad, kaip vaikas, atsisuko, sustojo ir įsispoksojo į tuos du, nors tarėsi niekada neatsiliepsiąs į tą „suknistą“, kaip sakė sau, pravardę. Jis žinojo, kad jie nieko iš jo nenori, tik pasišaipyti, todėl nusprendė, slėpdamas keistą veido išraišką, dumti namo. „Kaip sekėsi?“ – prabilo Simonas. „Niekaip“, – sumurmėjo Tomas ir nuėjo neatsisukdamas. Jis vėl pasijautė kažin kodėl apsikvailinęs, ne savo vietoje, ne ten pataikęs, apsipažinęs, apsirikęs, apsijuokęs. Pagalvojo, kad, jei dabar pat eitų ir pasikartų miške, jo, matyt, niekas pasaulyje nepasigestų. Ši mintis baugino jį. Tačiau, mąstė Tomas, tai visai nebūtų blogai. Galiausiai, kiekviena galima jo mirtis, bent jau jam tebesimokant šioje nykioje institucijoje, būtų sutikta kitų lygiai taip pat – ir skausmas būtų lygiai toks pat netikras, ir žvakutė būtų tokia pati, ir nuotrauką būtinai parinktų pačią kvailiausią, gal net nesąmoningai, bet visi matytų jį tokį, koks jis, kaip jam dingojosi, nebuvo. Nė vienoje nuotraukoje, o ypač nė vienoje iš tų su šituo niekingu švarku, Tomas nesijautė Tomu. Visur buvo kažkas kitas... Kažkoks aproprijuotas, įkalintas, paženklintas, sutramdytas, sunormintas – kaip lietuvių kalba, – apiformintas, – kaip jo mokslai šioje mokykloje, – vidutiniškas šešiolikmetis, bet visiškai ne jis... Bedvasis, bereikšmis, toks kuris daro viską, ką ir kiti.

Jis staiga sustojo koridoriuje, tamsoje. „O jei yra, kaip Hesse‘s „Stiklo karoliukų žaidime“ – viskas „maja“, – ir dabar aš veidu paliesiu mokyklos durų stiklą, iš išorės, ką tik čia atėjęs, – mąstė vaikinas. – Gal visos mintys, aistros, jausmai, pojūčiai, tokie tikri ir gyvi – viskas, yra tiktai iliuzija? – tęsė jis. Gal verta grįžti ir trenkti Simonui į veidą? Gal vertėjo papasakoti mokytojai nepadoriausias savo fantazijas? Juk nieko nebus, – mąstė Tomas. Niekas nenubaus, niekas neatkeršys, pasekmių nebus. Bet, hmm, bus... – svarstė toliau. – Juk ir Hesse‘s istorijoje veikėjas jautė, kentėjo, patyrė didžiulį malonumą ir valgė, tuštinosi, sapnavo, mąstė – nors tai buvo netikra.“

Ši mintis jaunuolį labai stipriai sukrėtė. Jis, protingojo prado valdomas, į ją žiūrėjo atsainiai, nerūpestingai, kaip į intelektualinę treniruotę. Bet vieną akimirką pajuto begėdišką galimybę (kaip, būdamas jaunesnis, jausdavo, žiūrėdamas krepšinį ir tikėdamasis muštynių), kad tai iš tiesų tikra, todėl visos jo pastangos bergždžios ir tuščios... Tačiau, kita vertus, jis negali nieko neveikti, nes – ir  tai svarbiausia – jis negali atsibusti, yra įkalintas šiame sapne. Ir šis bukas valgyklos kvapas, ir koridorių tamsa, ir tolimi balsai bei moteriškų batelių kaukšėjimas, ir kūno kultūros mokytojo švilpuko signalas, ir mokytojos riksmai, klasiokams krečiant nesąmones, ir visi iki vieno šitos mokyklos žurnalai yra viso labo nesibaigiantis kliedesys, kuriame Tomas privalo būti, privalo gyventi, privalo kentėti, derindamas savo vidaus pasaulį su išore, kuri jam nesuvokiama ir dažnai nepriimtina.

Beveik šimto metų sulaukęs Fontenelle‘is sakė susirinkusiems aplink jo lovą: „Būti tapo taip sunku“ (taip Tomas kažkur perskaitė). Dabar vaikinas mąstė apie šį dalyką... Kada jam būti yra sunku, o kada lengva? Jis bijojo, kad neįvertins kažko, kad praleis pro akis, pvz., artėjančią toli toli mašiną, kuri sumaitos jo kūną, tą marozą, kuris stovi už kampo, tą klasioką, kuris stovi šalia, tos akimirkos, kai jo koja sieks laiptų pakopos, bet nepataikys ant jos, ir vaikino kūnas, veikiamas gamtos dėsnių, it nerūpestingo vaiko žaislas, kris žemyn, kiekvienu prisilietimu prie paviršių teikdamas jam skausmą, primindamas jam apie egzistenciją, apie būtį, apie buvimą, apie blyškią praeitį ir neaiškią ateitį, kurią apspręsti gali tik tiek – vienas neatsargus žingsnis.

Akimirką Tomą užvaldė didi panika. Jam dingojosi, kad bet kas gali atsitikti, kad jis gali staiga nukristi, paslysti, nusisukti sprandą, kad jam gali sustoti širdis, trūkti kraujagyslė galvos smegenyse, kad jis gali tapti teroro akto, plėšiko ar narkomano auka. Kad jis staiga išprotės ir nebesiorientuos erdvėje, praras laiko pojūtį. Jis įsitempė, bijojo žengti žingsnį. Lėtai iškvėpė, girdėjo savo erotišką kvėpavimą tamsoje, nusijuokė, kažkaip mėšlungiškai. Tomas pasišlykštėjo ta galybe galimybių, kurias praleido per savo gyvenimą. Staiga pradėjo bėgti, nubėgo žemyn laiptais, jo pėdos pataikė ant visų pakopų, išbėgo į lauką, saulė jį apakino... Jis bėgo ir bėgo. „Aš taip ir nesupratau, kodėl aš čia esu“, – tarė kone balsu pats sau. Jis sustojo, o aplink nebuvo nieko pažįstama. Pamatė save einantį, matyt, namo. Todėl dabar jam tapo ramiau: jo tikrai niekas nepasiges.

2015

Išeiti ir (nebe)grįžti

Po visų tų prisiminimų, kurie mane štai staiga užklupo, aš prisiminiau ir, nežinau, kodėl, tą kartą, kai važiavau vasarą į Klaipėdą. Klaipėdoje aš gyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Išsikraustęs į Vilnių, vasarą vis vien ten nuvažiuodavau, vasarodavau kaime šalia miesto, pas gimines. Tas vaizdas, kurį štai prisiminiau, nors ir menu, kada visa tai galėjo vykti, buvo gana archetipinis ir peržengiantis vieno įvykio rėmus.

Taigi, ryte, po aštuntos, aš važiavau į stotį. Keltis ryte vasarą yra savaip smagu, kažkoks pažadas, kažkoks nuotykių troškulys užvaldo. Išeini ir sliūkini link stotelės, saulei šviečiant, lyg ir rūkas aplink. Karštos dienos pažadas. Kelionės pažadas. Sėdi į autobusą ir važiuoji.

Tas kelias kiek tinkamiau prisimintinas kaip kelias į mokyklą. Ir tas gaivus jausmas, kai nereikia lipti nustatytoje stotelėje, kai gali važiuoti toliau, net širdis, rodos, sparčiau ima plakti, pažeidus tuos nežinia kieno nustatytus apribojimus, peržengus ribą, skiriančią kasdienybę nuo ne-kasdienybės.

Ir štai pralekia pro šalį tie patamsėję nuo amžiaus ir tamsių, deginančių ar akinančių žmonių aistrų namai Karoliniškėse; pravažiuojant pro mokyklą, pro pažįstamas vietas pasidaro kažkaip sunku... Rodos, tuoj kas nors pamos man ranka (kaip niekada man gyvenime nėra buvę), pamos ir pasakys: „Ei, Žilvi, mes tavęs laukiame, kur tu dingai?“ Lyg staiga visi būtų virtę mano draugais, kuriuos aš štai šitaip palieku... Kita vertus, manyje glūdi ir kažkokia keista baimė – lyg mane pagaus, sučiups, neleis niekur važiuoti: nuotykiai baigėsi, sėdėk klasėje ir mokykis! Žodžiu, važiuojant pro pažįstamas vietas, kažkoks gaivalas nusiaubia mano vidinį pasaulį, jaučiuosi kaip šuo, po daugelio metų pamatęs namus, kur ilgai gyveno, kur tiek visko išgyveno, suprato ir pažino.

Pamenu, kaip kartą vietoj mokyklos teko keliauti į Klaipėdą. Tuomet tik pradėjau ją lankyti ir, tiesą pasakius, net dorai nebuvau su niekuo susipažinęs. Bet ryte, važiuojant darbingomis gatvėmis dar silpnai pažįstamo miesto miegamajame rajone, nutvilkė kažkoks gailestis, ilgesys – kodėl aš ne ten? Juk ten, klasėje, manęs laukia... Matyt, net tada puikiai žinojau, kad tai netiesa, netgi jau buvau ėmęs nusivilti savo naująja mokykla, tačiau vis vien kažkas mane taip traukė tą rytą tenai...

Štai jau pravažiuoju tas vietas; dabar ramiai po tiltais, tarp ūksmingų medžių, po TV bokštu, tarp didžiulių pilkų daugiabučių, kažkoks keistas, lyg stambiais potėpiais nupieštas rajonas, toliau miškai, parkai, laukai, platūs keliai, vėl tiltai, degalinės, įvairūs pastatai, upė, nustelbianti krūmokšnius ir medžius; kitokie namai, didžiulės estakados, kažkokie fantastiški (taip bent jau iš pradžių man rodės) statiniai, konstrukcijos... Ir toliau kelias veda per skurdžius, pilkus, nuvargusius miesto rajonus, artėjant prie pramoninės zonos; štai kolegija, štai baldų parduotuvė, štai kažkokie sandėliai, sandėliai visokie, tvoros – sunkios, gelžbetoninės, mūrinės; pėsčiųjų tiltas, šviesoforai, pavargę žmonės, rytas, sankryžos... Kiek čia visko slepiasi, šitie apleisti namukai, smulkios, neaiškios parduotuvės, krautuvės, kavinės, ypač kebabinės, abejingi medžiai, atriboti vieni nuo kitų draugijos tvoromis. Šičia miestas, kurio nepažįstu. Kam viso to reikėjo – juk kažkam reikėjo – visų tų pramoninių pastatų, sandėlių, tvorų, fabrikų („Sparta“), cechų, juk to kažkam reikėjo, tai buvo kažkieno gyvenimas. Prasmingas? Dabar čia istorijos šiukšlynas, vietomis į nosį (matyt – važiuoju neišlipdamas) tvoskia 80-ieji, kitur drąsiai lenda į akis 90-ieji, tarp visų šitų pastatų, afišų, iškabų, kur, matyt, pvz., ant tvorų, dar gali rasti ir dešimties metų senumo skelbimų, pranešančių apie koncertus, filmų premjeras, spektaklius, o gal raginančius balsuoti už ką nors, dar kukliai stovi ir XIX a. pab., XX a. pr. liekanų. Kada nors visa tai bus nušluota.

Toliau važiuoju medžių paunksmėje. Ir štai, kai jau visai arti ir širdį kutena nerimas, kad tuoj tuoj reikės keltis, tempti savo kuklų bagažą prie išėjimo, brautis pro baugius stoties rajono gyventojus ir lankytojus, pro autobusus ir troleibusus, pro visus tuos žmones, kebabus, gėles, kioskus, nuorūkas link stoties, mane sulaiko vaizdas, kuris dabar ir grąžino mane į tuos laikus.

Iš kairės, žvelgiant pro įstrižai į gatvę įsikertančias siauras gatveles, dar tik besikelianti saulė apšviečia senamiestį. Matau bažnyčias, medžius, stogus, balkonus, visą tą architektūrą, kurios iki šiol vis dar neperpratau, matau kažką, ko niekur kitur negalėčiau pamatyti, matyt. Bet aš žiūriu ir man skaudu. Kad galėčiau, išlipčiau čia pat ir lėkčiau akis išdegęs, kol tas miestas neišnyko, kol nevirto fabrikais, cechais, baldų parduotuvėmis, biurais, daugiabučiais su visu jų pilku anonimiškumu, kol aš nevirtau kažkuo kitu, kol dar matau grožį, kol dar pajėgiu lėkti paskui jį kaip kačiukas paskui drugelį pievoje. Ir man rodos, kad aš tokio Vilniaus dar nesu matęs. Kad štai iš šio taško viskas atrodo kažkaip kitaip, kažkaip taip... Vilnius mane šaukia, man mojuoja. Ir, jei jau aš pavėluosiu, kito karto gali nebebūti niekada.

Bet, palaukite, visi tie namai, gatvės, tas rūkas, ta saulės šviesa... Tie visi rytai, kai aš eidavau šiomis gatvėmis, pavargęs, neišsimiegojęs, skubėdamas, tie visi rytai, kai aš važiuodavau vasarą traukiniu, visada aš pamatydavau šiuos vaizdus lyg priekaištą: kodėl, kai tokių dalykų esama, rytais gulinėji namuose, miegamajame rajone, tarp pilkų sienų, pilkų namų, gyveni pilką gyvenimą, kodėl viską, kas gražu, kas širdžiai brangu ir miela, prisimeni tik išeidamas? Ar tik ne šitie tolimi, tolstantys senamiesčio kvartalų vaizdai sugraudins tave, kai ateis laikas keliauti, kaip rašoma Vinco Krėvės apysakose, „namo“? Ir ar ne šita baimė tave išlydi iš šito miesto – juk tu keliauji namo, į gimtąjį miestą, kur dabar jau visai nenori. Tai ne tavo, o kažkieno kito vaikystės miestas. Kažkokio tokio tavęs, kurio tu nenori prisiminti. Kiekvieną kartą baimė graso man toje kelionėje – o jei negrįšiu?

Bet senamiesčio namai tolumoje išnyksta, autobusui pasukus stoties linkui. Žmonių maišalynė, bagažas, kebabai, gėlės, taksi, į viršų kylantys šaligatviai. Štai ir geležinkelio stotis. Ir peronas, ir traukinys. Ir viskas čia kalba apie kelionę, įspūdžius, nuotykius, bet saulės nutviekstas miestas man pasidaro toks brangus, toks savas, toks artimas, kad nerūpi man jokie nuotykiai... Ir jokie gimtieji namai. Tai vis ne mano namai, ne man skirti nuotykiai, nuotykiai, kurie tėra gundymas, priedanga mane įvilioti į spąstus, į kitokią tikrovę, tą, kurios aš nenoriu pažinoti – daugiau ne. Kaip čia taip yra, kad daugumą žmonių, manau, traukia kelionės, poilsis egzotiškose vietose, na, arba bent prie jūros, arba bent kaime, arba traukia grįžti į tėviškę, į gimtinę, namo, ten, kur gimei, kur augai, kur brendai, kur tiek visko patyrei, bet štai aš tiek jau esu susigyvenęs su Vilniumi, kuriame juk nei gimiau, nei augau, kad sunkiai suprantu tuos žmones...

Galiausiai, išvažiuoju; traukiniui pajudėjus, nematant miesto, man lyg ir vėl įdomu pasidaro, lyg ir smagu, lyg ir norisi patirti kažką nauja, nuotykių, šviežių įspūdžių – prie jūros, į seniai nelankytas vietas, – bet kai pamatau miestą, daugiabučius, fabrikus, TV bokštą, katilines, man pasidaro taip bloga, taip nejauku, taip baugu... Man taip sunku palikti miestą, kad beveik prisiekiu sau, kai tik grįšiu iš šitos kelionės, niekada daugiau neišvyksiu, niekur nevažiuosiu iš čia. Tai mano išdavystė, kurios aš negaliu ir negalėsiu sau atleisti... Kaip aš galiu apleisti šį miestą? Kaip aš galiu dairytis į kitus miestus, kitas šalis, kaip galiu slapčia svajoti apie „nuotykius“ kur nors kitur, o ne Vilniuje? Kai matau tolstantį TV bokštą už miškų, jau ilgokai važiuojant už centro, man sunku sulaikyti ašaras, lyg amžinai palikčiau gimtąjį... gerai, ne gimtąjį, bet mylimą miestą... Nusisuku, nebežiūriu. Bet nuotaika sugadinta ilgam, kažkoks gniuždantis ilgesys sustingdo viską manyje. Tie žodžiai „lyg ir norisi patirti kažką naujo, nuotykių...“ yra ne mano. Tai klišės, kurios, lyg kažkieno išspjauta kramtomoji guma, prilipo man prie drabužių, gal autobuse, o gal ryte, jo laukiant stotelėje... Vėlgi, protas man sako, kad nieko tokio, kad vis vien juk sėdžiu namie, trūniju kaip senas kelmas, reikią prasiblaškyti, išvėdinti galvą ir t.t. Paistalai! Vėl tos suknistos klišės, kur jų spėjau prisirinkti pilnas kišenes, ką? Kaip man jos nusibodo... Kaip aš nuo jų pavargau. Čia – čia mano gyvenimas, ne kur kitur. Net jei nieko ten nepatyriau. Protas sako: gi nieko čia nebuvo, gi gali ramiausiai sau tūnoti prie kompiuterio, geibi kambarinė gėlė, bet kur, kur tik esama elektros ir interneto ryšio – lyg tau reikėtų to miesto, šalin sentimentalumą! Kieno „protas“ tai man sako? Argi tai mano „protas“? Kieno pasiųstas agentas yra šitas „protas“? Ir ar reikia kažką „objektyviai“ patirti, kad jaustumeisi patyręs? Jei mano komtempliatyvus gyvenimas kitam atrodo „objektyviai“ tuščias, tai kas man? Lyg aš galėčiau paaiškinti, kas ten yra, tame senamiestyje, tose gatvėse...

Bet, visgi, ko aš taip ilgėjausi, išvykdamas tąsyk, o ir kitus sykius? Draugų aš neturėjau, niekur neidavau, beveik su niekuo nebendravau... Nors, taip, kažkur čia liko buvęs kursiokas, apie kurį tuomet dažnai galvodavau. Dieną prieš tai rašiau jam, siūlydamas susitikti ir baisiai nusivyliau, jam neradus laiko. Todėl susipakavau daiktus ir tuoj pat išvykau į pajūrį... Tuo metu, matyt, tik miesto gatvės, dažnai mano lankytos, galėjo apie visą šitą istoriją turėti daugiau informacijos.

***

Prisiminęs gimtąjį miestą, prisiminiau savo neva draugą iš ten. Su Tomu lankėme tą pačią mokyklą. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau šiek tiek atviriau pakalbėti. Vėliau aš išvykau Vilniun, jis išvyko kitur. Kiekvieną vasarą susitikdavome Klaipėdoje. Ir tąsyk, taip sunkiai atsisveikinęs su Vilnium, aš važiavau, be kita ko, ir su Tomu susitikti...             

Vėliau, po kelerių metų, susitikome Vilniuje, beveik atsitiktinai. Parašė, kad atvyksta į miestą ir, jeigu noriu, galime susitikti. Kadangi jau seniai nebuvome pasimatę, sutikau. Lyg ir jaučiau pareigą aprodyti jam miestą. Diena buvo apniukusi, lietinga, epizodiškai buvome apiberti ir paskutinėmis snaigėmis; buvo Didysis Penktadienis.

Oras buvo nedėkingas, o miesto svečias dar, mano didžiam nusivylimui, būtinai pageidavo valgyti. Tačiau Tomui picerijoje nepatiko, tad, vos atsisėdę, vėl pakilome ir išėjome į lietingą prospektą. Kolega pasivaikščiojimais gryname Gedimino prospekto ore, pučiant žvarbiam pavasario vėjui, kuris, tiesa, labiau priminė jau pasibaigusią žiemą, ir dargi lynojant, patenkintas neliko ir dairėsi kokios kavinės ar užkandinės. Po kelių nesėkmingų bandymų (Tomas man pasirodė pasidaręs kažkoks pedantiškas), apsistojome ties kažkokiu rytietišku restoranu.

Įstaiga, pripažinsiu, man pasirodė visai nekokia, nors turėjo pretenzijų į šį tą didesnio nei paprasta užkandinė. Atsisėdome vidury salės, lankytojų buvo visai negausu... Kadangi nesinorėjo sėdėti be reikalo (man kažkodėl rodėsi, kad tai draudžiama ar ką – jei neužsisakai nieko, tave iš karto išmeta lauk), užsisakiau arbatos, kuri buvo neįtikėtinai brangi, nors net indai neatrodė bent kiek ekskliuzyviniai (užsisakiau nenorom, vien, kad ką nors užsisakyčiau). O ypač man nepatiko, kad sąskaita buvo atnešta kažkokioje pseudorytietiškoje dėžutėje, lyg didžiausia paslaptis (orientalizmas, „amžinasis moteriškumas“?). Lyg konfidencialumo reikalaujantis dalykas: padavėja nusišypsos, pasitrauks saugiu atstumu, diskretiškai nusuks akis, o jau tada klientas gali užtikrintais, savimi pasitikinčio žmogaus judesiais atidaryti dėžutę, išvysti jo nė kiek nenustebinančią sumą, kurią, nesismulkindamas ir drąsiai suapvalindamas, restorano lankytojas ir padės į neva rytietišką dežutę. Padavėja ateis, be abejo, ne iš karto, be abejo, prisiartins diskretiškai, ir paims dėžutę. Grąžins su grąža, bet pasisotinęs klientas atsainiai žvilgtels į dėžutę, be abejo, jos beveik nepravers, atsikels, užsivilks paltą ar striukę, pasiims savo portfelį, nešiojamąjį kompiuterį ir t.t. bei apleis šią žavingą įstaigą, su visais galantiškai atsisveikinęs. Tuo tarpu, aš būčiau su mielu noru išėjęs tuoj pat. Bet draugas jau sėdėjo patogiai įsitaisęs kėdėje. Jo telefonas, tiesa, nuolat skambėjo, ir aš jaučiausi, lyg atėjau (nesamo) darbo reikalais, o ne į asmenišką susitikimą.

Prislinkus padavėjai, šalto veido blondinei, kuri nervingai šypsojosi, aš visai pasimečiau. Kolega elgėsi pabrėžtinai mandagiai, matyt, restoranas yra jam įprasta gyvenimo scena, kitaip negu man. Aš užsisakiau arbatos ir įsispoksojau į interjerą. Nuobodžiavau. Netrukus pokalbis visgi ėmė megztis.

– Kaip tau čia patinka? – diplomatiškai paklausė manęs. – Aš, aišku, nepalaikau kultūrinės apropriacijos, bet čia man patinka.

– Na, vieta kaip vieta. – numojau ranka aš.

Tokie neįdomūs pokalbiai tęsėsi gana ilgai. Čia aš, vis labiau pastebėdamas, kad šiandien jaučiuosi kažkoks nesavas, kažkoks svetimas sau, perdėm teatrališkas ir dar įsikandęs kažkokią įžūlią rolę, kuri visiems stringa kaip kaulas gerklėj, ėmiau kalbėti nei šį, nei tą.

– Žinai, kenčiu nuo visokiausių sveikatos sutrikimų. Nagi, mat, jau seniai man kažkas nutiko su liežuviu. Suskeldėjęs, paraudęs, žaizdotas, blemba, net valgyti sunku pasidarė... Kaip poetiška, kaip filosofiška, po galais: spoksai į maistą ir paliesti jo negali, nes tada bus vien tik skausmas... – garsiai postringavau aš. – Žinai, skaičiau, kad taip būna, sergant AIDS, arba... šizofrenija.

Kažin kokiais aplinkiniais keliais priėjau iki romantiškesnių temų.

– Ir tada anas, na, Karolis, pakvietė mane kartu eiti pas kažkokią savo draugę. Paskambino jai ir sako – žinok, aš dar nė sutikęs nebuvau su juo eiti, nors, po galais, norėjau, – taigi,  sako: „Ateisiu su draugu“. – kalbėjau aš, su neslepiamu pasididžiavimu savimi. – Gaila, bet jos nebuvo namie. O jei būtų, žinai, che, jaučiu, būtume parūkę žolės... – aš nutęsiau, sąmokslininkiškai prisislinkęs prie Tomo per stalą, lyg nenorėdamas, kad kas nugirstų. Ir, še tau, kad nori, padavėja prisliūkino visai arti. Atnešė šakutes, peilius, mano arbatą. Kuo dabar mane laiko? Bohema?

– Aš netikiu, kad Europos Sąjunga sugrius, – protingai nutęsė Tomas po kurio laiko, pasikeitus daug kartų temai. – Aš tikiuosi vieną dieną dirbti kur nors ten, Briuselyje, ten visada reikės specialistų... – žvelgė rimtai, tiesiai man į akis.

– Pagal mane, tegu nors ir sugriūna. – pasakiau. – Koks skirtumas, po galais?

– Tu nesupranti, nebūk vaikas... – suaugusiojo tonu tarė Tomas. – Ji gyvuos, tikiuosi dar ilgai.

– O štai ims ir sugrius ir tu nespėsi ten įsidarbinti. – šiepiau dantis aš.

– Vis tiek, tai būtų katastrofa, aš netikiu, kad ji sugrius, be to, mano paslaugų vis vien kam nors prireiks... – nutęsė jis.

– Žinai ką? – prabilau aš. – Tu būsi kokios stambios korporacijos įtakingas darbuotojas, o aš protestuosiu prieš tavo korporaciją.

– Baik juokus, aš neketinu dirbti jokioje ten korporacijoje, aš turiu principus: mane domina pareigos, kur prisidėsiu prie kovos su klimato kaita ir kitomis blogybėmis, aš... – tęsė, kaip visada protingai, jis.

Iš tiesų, anoje picerijoje jam nepatiko, nes ten neva prastos darbos sąlygos. „Lyg tu ten dirbt eini, po galais...“ – tąsyk pagalvojau. Tomui labai svarbu, kad verslas būtų socialiai atsakingas, kad vartojimas būtų atsakingas... Ir rūšiuoti atliekas... Jo specializacija – darnus vystymasis.

– Klausyk, ar žinai... – po kurio laiko tarė draugas, išsitraukdamas iš kuprinės sąsiuvinį ir jame kažko ilgokai ieškodamas. – Ar žinai, kur yra Šv. Mikalojaus bažnyčia, kur vienintelėje, – pabrėžė tą žodį, – lenkų okupacijos metais vyko pamaldos lietuvių kalba? – paklausė.

– Hmm, žinau, kaip tik neseniai tomis vietomis klajoti teko... – nutęsiau, krapštydamas akis.

Sunkiai suvokiau, kam jam ten eiti. Tačiau toliau jis ėmė pasakoti, mano kartkartėmis paakinamas, apie savo keliones, be to, planus. Vasarą jis ketino vykti į kažkokią konferenciją Ispanijoje, neseniai grįžo iš konferencijos Italijoje, o rudenį jo laukia praktika pažangiausioje Didžiosios Britanijos laboratorijoje. Ir visur jis aplanko visas lankytinas vietas. Jam pasakojant, pajutau, kad aš irgi gal esu kažkoks lankytinas originalas, kaip seniau žmonės sakydavo, – senas mokyklos laikų draugas, keistuolis, žmogus su psichikos sutrikimais... Gal bendravimas su manimi irgi buvo savotiškas, retas, vertingas, kolekcionuotinas įspūdis, nes Tomas buvo neprastas įspūdžių kolekcionierius. Baudėsi aplankyti Šiaurės Korėją. Jau aplankė Černobylį, bastėsi po apleistas psichiatrines ligonines ir sovietinius bunkerius. Aš, pripažinsiu, nuoširdžiai jo nesupratau...

– Žinai, aš trejus metus nesu išvažiavęs iš Vilniaus. – kažkaip sunkiai išlemenau aš. Man rodėsi, kad tai keistas faktas, įstabus, netgi, sakyčiau, bet Tomo tai nesudomino. Gal jis pagalvojo, kad aš liūdžiu dėl to? Po galais, nėra nieko šlykščiau, negu būti guodžiamam dėl to, kuo džiaugiesi.  

Norėdamas nuvyti mintis nuo viso šito, prisiminiau, kaip mudu senais gerais laikais, susitikę vasarą Klaipėdoje, su pasimėgavimu prisimindavome mokyklos laikus, patyčias, marozus, muštynes, keiksmažodžius ir kaip sunku buvo ten tokiems keistiems individams kaip mes. Tad pradėjau ir vėl apie senus laikus. Tiesą, šįsyk Tomas neįsitraukė į mano pradėtą dainą, o sugadino ją čaižiu diskordu:

– Žinai, nesakyk, gera buvo mūsų mokykla... – nutęsė draugas. – Ir Mauglis buvo geras žmogus, geros širdies jis buvo, tikrai tikrai, ir Lašas geras buvo, geri buvo mokytojai, todėl neverta bloguoju jų minėti, žinai, Žilvinai... – suaugusiojo tonu nutęsė.

Aš tiesiog kone pašokau iš pykčio. Ką? Mauglis, tas barzdotas kūno kultūros mokytojas, kuris mane vadino debilu ir nevykėliu visų akivaizdoje? Visiškas... Ir technologijų mokytojas Lašas, kuris nuo rėkimo, kaip toks krepšinio treneris Pačėsas, jau seniai buvo praradęs balsą? Jie buvo geri, ką? Ir visi tie marozai, kurie apspjaudydavo tave, rodydavo pirštais koridoriuje ir žvengė iš tavęs? Visi jie geri? Šitas susitaikėliškumas man buvo koktus.

– Per tave, Tomai, per tave dabar šimtai berniukų ir mergaičių kenčia nuo patyčių, tu tą žinai, Tomai? – drebančiu balsu tariau aš.

– Atleisk, ką? – nustebęs, dėbtelėjo į mane kolega.

– Taip, per tokius kaip tu patyčios toliau tęsiasi. – kone sušukau aš. – Matai, tu, kaip ir aš, kentėjai nuo patyčių, bet, užaugęs, jau sutinki visa tai, viską, ką tada patyrei, laikyti kažkokiu būtinu dalyku, beveik „tapimu vyru“ ar ką... Tu sutinki, kad tai buvo būtina. Jei sakai „kas buvo – pražuvo“, reiškia pasmerki ateities kartas tam pačiam dalykui... Taip juk negalima, tai neteisinga. – mostagavau rankomis aš.

– Klausyk, tu gali interpretuoti, kaip nori, – tavo reikalas... – rimtai, akivaizdžiai jau piktelėjęs, tarė jis. – Bet čia mano gyvenimas, aš turiu teisę interpretuoti savo gyvenimo įvykius, kaip noriu. Manau, kad viskas, ką aš patyriau savo gyvenime buvo būtina mano, kaip asmenybės, raidai, net ir iš pirmo žvilgsnio neigiami dalykai. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. – rimtai konstatavo Tomas.

Aš tik skėstelėjau rankomis. Įspūdžių kolekcionierius!

Greitai jis atsiprašė, nes ketino eiti į tualetą dantų valytis. Jo dantis „puošė“ kabės, mat kolega norėjo normalizuoti savo dantis. Ten užtruko ilgai. Aš nervingai laukiau, baugščiai dairydamasis į šalis. „Mat, viskas, kas nutiko, taip ir turėjo būti“, – sukosi mano galvoje. Aš gal net sutikčiau su juo, bet čia, man rodos, užslėpta žinia, kad bet kokia neteisybė yra pateisinama tuo, kad ji įvyko. Suaugusiojo gestas, kai numoji ranka į paauglystės kančias, man atrodė visiškai nepriimtinas, primestas iš galios pozicijos – tų, kurie iš manęs tyčiojosi, juokėsi, mokytojų, mokyklos administracijos; toks susitaikymas yra pripažinimas, kad gerai jie tave tąsyk pamokė, pienburnį.

Čia prie manęs prislinko padavėja, nes mums jau buvo įteikta sąskaita ir Tomas, mudviem sudėjus savo pinigus, juos ten saugiai įdėjo.

– Galima paimti? – mandagiai tarė padavėja.

– Taip... – burbtelėjau, dėdamasis nesuinteresuotas asmuo.

Ji vis dar mandagiai šypsojosi ir žvilgtelėjo į dėžutę, o tada sušvokštė ūmai pasikeitusiu balsu:

– Čia trūksta vieno euro!

Aš jaučiausi it pagautas vagiantis. O dar, galvojau, ji juk girdėjo apie žolę, apie AIDS, apie viską... Ką pamanys? Galvoje ūmai ėmė rodytis scenarijai su policija.

– Štai žmogus grįš, tada... – nutęsiau aš. Padavėja, mergina jauna, vargiai vyresnė nei dvidešimties, dabar man rodėsi kad ir tokio amžiaus, tik aš – daugų daugiausiai keturiolikos... „Trauk devynerios tą Tomą“, – tūžau mintyse. Pagaliau jis atėjo, man drebančiu balsu papasakojus aną nutikimą, jis tik numojo ranka. Įdėjo tą eurą ir mudu tuoj išėjome.

Garsiai pasakiau, kad man čia nepatiko.  Ne tokios vietos vienatvę gali praskaidrinti...

2016