Roleplaying

How to avoid being myself? Easy task – don’t think about it. If you try to be someone else, then just act like others act, imagine yourself as them. Even dress like they do. 

It’s not easy, but you’ll get used to it. If you are different then your otherness, after all, is evident in some spheres of live but not in others, thus, it’s possible to act ‘normal’, at least partially. When you play chess, read a book or study Maths, you differ less than when, say, dreaming about your future. In the first case, you can easily mimic others, and give into that activity. Playing their game. Yet it can be your game too, simply because all people have at least something in common, at least it looks like that.

If you are strange (others think you are) you still can look fairly normal, at least, if you don’t start speaking, don’t start explaining yourself to others. So, there are situations, when it doesn’t even require any additional acting – you just look and behave normal. Of course, psychologists could dig deeper and find that some of your gestures or the way you look at something makes sense in a way that give away your secrets. However, this is not that serious. Most people don’t dig that deep and if they glance at you in the street, you can hide pretty well.

Of course, if you want to avoid ambiguous situations, better stay at home, stay away from the crowds, stay away from any company. But, hmm, that’s hardly possible. If you are at school, at work, whatever, you are forced to play certain games following given rules and participate in certain activities. And thus you are lured out of your comfort zone in the wild, where you fall prey to intolerant people (what if you have no comfort zone – even what should be your hiding place in yourself, is made by you an exhibition of what you are trying to be). They quickly notice that you look different, act different, speak different (even if you do not, they project your otherness in one sphere onto all the others), maybe you look scared, maybe your hands are shaking, when giving a presentation, maybe you laugh in inappropriate situations. Basically, you show your inner side. And what you do not realise yourself, you can easily help others to realise – what you hide from yourself, can be bloody obvious to others. And this is your biggest fear.  

Then you have to act so that people do not look at you as if you were a freak. However, here's a good question: should you be yourself, even if that means being viewed as strange, or should you destroy your own personality in order to comply? Fear is a good thing here – it doesn’t allow you to drift away, lose the notion that you are in front of others that you are not free to be yourself, that you need to give an impression. 

But, wait, the problem here is a different one – what if you are so afraid of giving a “wrong” impression that you lie to yourself? This is not a case of “I know that x=a, but I will not say it”, but rather a case of “I am afraid that x=a, so I will drag myself further and further away from anything that reminds me of x and of a”. In this case… What to do? Of course, if society A doesn’t approve of a, then it is better to avoid mentioning that x=a. But why better? And what is a harder problem- to say that “I know x is not a”, when you know the opposite, or to know it somewhere deep deep inside, but avoiding to reflect on it? It looks easy – if you know but have to keep your mouth shut, even lie, it is harder; but, well, maybe avoiding to accept something to yourself is more damaging psychologically? Maybe you can part and be one person A, who says “I know that x is not a”, and another person, A1, who says “I know that x=a”. Then you play one game for the public and the other for yourself. Like in a theatre, you play your part, but you are certain that THIS HERE is a play, so that if you have to say “Look, now I kill you”, it does not mean you are actually intending to kill a person. So, here you are safe in yourself. You can run back to your hiding place. If you feel uncertain and afraid, if you are not sure, whether you are playing a role that has nothing to do with your inner self, with your actual self, if you believe that it is you here, but there is some part of you that says no, this is not you, then you lose your chance to escape. You firmly believe you are transparent.  You believe that what you think is what you feel. You believe that there is no fact that is the opposite of what you say. Here you say “I know that x is not a” not only in public. But to yourself as well, thus you are lost. You avoid being yourself. Your self (that you perceive yourself and that you present to others) is constructed in a way that is different from what it actually is, thus here you part and become two people – the true you and the role you play, but you embrace the latter, forsaking the former.

Tolerancija ir jos ribos

Nuolat tenka girdėti šnekų apie toleranciją, kaip labai gerą ar labai blogą dalyką. Ką galima toleruoti, o ko – jau per daug – tai daugelį kovingai nuteikiantis klausimas, kuriam aktualumo nestinga. Minint Tarptautinę kovos prieš homofobiją dieną, Seime svarstant partnerystės įstatymo projektą, noriu dar kartą iškelti šį klausimą aikštėn, ne vien tolerancijos, bet ir netolerancijos, ypač seksualinių mažumų atstovams. Kodėl tolerancijos sąvoka vietoje susitaikymo visuomenei atneša susipriešinimą? Kodėl Lietuva nuolat minima kaip itin netolerantiška šalis? Galiausiai, kodėl Lietuvoje tolerancijos (ar netolerancijos) homoseksualams tema sulaukia tokio dėmesio ir kartu tokio pasipriešinimo? Žinau, kad ši tema daugeliui sukelia arba pykčio priepuolį, arba atmetimo reakciją, tačiau siūlau pabandyti kartu nuosekliai panagrinėti aptariamą klausimą, o ne vien apsikeisti „komplimentais“.

Homoseksualumo tema Lietuvoje yra viena aštriausių ir sukeliančių daugiausia ir pikčiausių diskusijų. Kyla natūralus klausimas – kodėl? Neapykanta homoseksualiems žmonėms Lietuvoje yra labai plačiai paplitusi, ką rodo begalė viešosios nuomonės tyrimų. Panagrinėjus interneto komentarus, kurių autoriai keikia seksualinių mažumų atstovus, susidaro įspūdis, kad pagrindinės neapykantos skleidėjų kultivuojamos temos yra šios: 1. Anksčiau gėjų nebuvo – juos užveisė Europos Sąjunga (arba jie pradėjo kelti galvas būtent įstojus į ES); 2. Homoseksualūs santykiai yra nenormalūs, nenatūralūs, tai – lytinis iškrypimas, nes (pagrindinis argumentas) iš tokių santykių negimsta vaikai; 3. Homoseksualių žmonių daugėja dėl „homoseksualizmo propagandos“ ir Europos Sąjungos pastangų; 4. Jei gėjų ir lesbiečių daugės – tauta išnyks, būtent to siekiama; 5. Gėjų santuokos sunaikins šeimą – to siekia Lietuvos priešai; 6. Visi žmonės yra heteroseksualūs, tik kai kurie, pamiršę gamtą ir tradicijas, tampa gėjais; 7. Gėjų lobistai siekia užgniaužti sveiko proto žmonių pasipriešinimą jų kėslams. Be abejo, galima rasti ir daugiau versijų, bet šios yra pagrindinės. Dabar galima panagrinėti kiekvieną idėją smulkiau.

Teko skaityti įdomų Richardo Mole‘o tyrimą apie homofobiją Latvijoje (Mole, 2011), kurioje prieita tokių išvadų, kad neapykantą stipriai skatina nuostata, kad homoseksualumas yra latviškumo priešų ginklas. Labai panašių „teorijų“ pasitaiko ir Lietuvos homofobų tarpe. Dominuoja niekuo neparemtas teiginys, esą visi lietuviai visais laikais buvo „normalūs“. Homoseksualumas vertinamas kaip absoliučiai primestas, svetimas ir priešiškas dalykas, kaip invazija iš išorės, kuriai „reikia priešintis“. Mintis, kad žmonių, mylėjusių tos pačios lyties asmenis, būta visais laikais, ką rodo istorija, begalė tyrimų ir t.t., daugeliui aršių homofobų yra nesuvokiama. Jie priešpastato lytiškumą tautiškumui, lyg tai būtų tos pačios kategorijos dalykai. Įdomu, kad daugelis tokias idėjas skleidžiančiųjų dėsto neįtikėtinai kolektyvistinę, nužmoginančią teoriją, pagal kurią „visi“ Lietuvoje visada buvo tik tokie ir tokie. Kiltų nuoširdus palinkėjimas pažvelgti pro langą ir pasitikrinti, ar taip būna. Bet tokių idėjų propaguotojai dažniausiai apeliuoja į praeitį, taigi apsisaugo nuo tokių palinkėjimų... Panašios kilmės yra ir 3, 4, 5 bei 7 teorijos. Verta pastebėti, kad „tradicijų sergėtojai“ ne tik žmogų suvokia kaip sraigtelį „tautos“ mechanizme, bet ir kaip biologinį vienetą, todėl dauginimąsi iškelia į pirmą planą – individo norai, svajonės, mintys, išgyvenimai ir visa kita yra nesvarbu, palyginti su tautos gausėjimu. Tokiame diskurse vieno žmogaus gyvenimas yra menkavertis ir vertas tik tiek, kiek jis prisideda prie „bendro reikalo“. Kadangi tai – ne šio straipsnio tema, plačiau nekalbėsiu, tepasakysiu tiek, kad tautos ar žmonijos didėjimas, kaip ir begalinė gamyba, yra filosofiškai gana niūrios temos, dvelkiančios mesianizmu ir totalitarizmu. Tas pats pasakytina ir apie šeimos, kaip universalios sąvokos, iškėlimą. Šeima, šiaip ar taip, nėra ore kabanti idėja, tai yra X ir Y šeima, kuri yra tokia ir tokia. Abstrakcijų garbinimas, atsisakant žiūrėti į realybę veda prie beprasmiškų diskusijų. Taip pat juoką kelia kalbos apie mistinę gėjų propagandą, kuri kaimyninėje Rusijoje yra netgi uždrausta. Kas ta propaganda? Pasakymas, kad „pasaulyje egzistuoja vyrų, kuriuos traukia vyrai ir moterų, kurias traukia moterys“ vadintinas propaganda ar ne? Kažkodėl didžiųjų „vaikų teisių gynėjų“ ir moralistų neerzina nei plačiai prieinamas heteroseksualių seksualinių santykių nagrinėjimas, nei neva „normalus“ dalykas – moterų naudojimas beveik visose reklamose, aiškiai sugestinuojantis seksualinius santykius. Ne – visa tai yra, pasak daugumos, normalu, todėl, kad ir iki kokių smulkių detalių būtų nagrinėjama, visuomenei stebint, tai nepažeidžia nei kažkieno teisių, nei gero skonio reikalavimų. Tačiau kam nors prabilus vien apie tai, kad jo ar jos antroji pusė yra tos pačios lyties, tokie moralistai kaipmat užuodžia Briuselio kopūstų kvapą ir puola rėkti apie homoseksualumo propagandą. Nejaugi nepakanka to, kad dauguma visada buvo ir yra heteroseksuali, – ne, kažkodėl vien mintis apie kitokio lytiškumo egzistavimą kelia pasipiktinimą daugumai. Lyg tai būtų svarbiausias žmogaus vertės matas.

Na, be abejo, didžiausias argumentas, kurį prieš pastarąjį mano teiginį mestų dauguma žmonių- girdi, homoseksualumas yra nenormalu ir nenatūralu. Todėl, pasak šios versijos, tai reikia drausti. Ši idėja nors ir turėjo ankstyvų versijų, galutinai susiformavo, pasak prancūzų filosofo ir sociologo Michelio Foucault, XIX a. viduryje, kai psichiatrija, apsiskelbusi mokslu, ėmė kategorizuoti žmones ir išradinėti naujas patologijas. Būtent tada atsirado terminas homoseksualumas, būtent tada atsirado daugelis iki dabar kartojamų argumentų, neigiančių šio reiškinio teisėtumą. „Natūralumo“ ir „nenatūralumo“ distinkcija atsirado iš esmės būtent tada. Kodėl šiuolaikinis žmogus mano, kad išmano gamtą taip gerai, kad geriau už ją pačią žino, kas yra normalu, o kas ne, man pačiam yra neaišku. Šios sąvokos yra virtusios metafizinėmis ir iš esmės pakeitė „dorybės“ ir „nuodėmės“ kategorijas. Bet ar nėra klaidinga jas vartoti? Ar kairiarankiškumas yra natūralus? Ar jis yra normalus? Be abejo, daugelis atsakys, kad taip – natūralus, nes žmonės gimsta kairiarankiai. Bet juk jų – absoliuti mažuma. Ar homoseksualumas gali būti nenatūralus, jei žmonės gimsta homoseksualūs? Tie, kas argumentuoja savo homofobišką nuostatą mokslu, čia bando vėl griebtis „gėjų lobistų“ kortos – esą išbraukimas iš ligų sąrašas buvo sąlygotas lobistų. Tačiau jie pamiršta, kad pats „ligų sąrašas“ ir homoseksualumo kaip ligos idėja atsirado palyginti vėlai, XIX a. Ar įtraukimas į tą „sąrašą“ nebuvo sąlygotas būtent plačiai paplitusios homofobijos? Bet, grįžtant prie temos, galima mąstyti arba esencialistiškai – seksualinė orientacija yra įgimta (todėl homoseksualumas nėra apsisprendimas), arba konstruktyvistiškai – seksualinė orientacija yra socialinis konstruktas (todėl homoseksualumas, tiksliau, potraukis tos pačios lyties asmenims, yra tiek pat tikra/netikra, kaip ir heteroseksualumas). Jei lytiškumas yra socialinės patirties produktas, tai homoseksualumas nėra didesnis pasirinkimas, negu heteroseksualumas. Jei laikytume, kad mes gimstame su tam tikra lytine orientacija, tai kaltinti žmogų, kad jį traukia tos pačios lyties žmonės, yra tiek pat protinga, kaip ir kaltinti ką nors dėl kairiarankiškumo. Apskritai, ideologizuota natūralumo idėja yra nesąmoninga ir nepagrįsta. Ja buvo grindžiama nacių propaganda – žydai buvo laikomi „nenatūraliais“, o arijai – „natūraliais“. Tiems, kas homoseksualumą laiko apsisprendimo dalyku, vertėtų savęs paklausti, ar jie ryžtųsi tokiam „apsisprendimui“, kai jam nepritaria dauguma aplinkinių, kai pilna heteroseksualių priešingos lyties žmonių, o homoseksualių tos pačios lyties žmonių labai mažai, kai jų gyvenimas kartu valstybės akyse nėra šeima, galiausiai, kai buvo numatytos sankcijos už tos pačios lyties santykius, kankinimai ir mirties bausmė. Ar kas nors norėtų viso to? Visus diskursus apie tai, kad, taip, tolerancija gerai, bet negalima leisti gėjams ir lesbietėms žygiuoti Gedimino prospektu, negalima leisti jiems partnerystės ir apskritai negalima apie tai garsiai kalbėti, kad ir kokie nuoširdūs jie būtų, apnuodija potekstėje styrantis teiginys – „tai nenormalu“. Todėl bet koks atlaidumas homoseksualiam žmogui tokiu atveju yra tik nuvertinimas. Taigi, 7 teorija, apie tai, kad „gėjų lobistai“ nori užgniaužti pasipriešinimą savo stumiamoms idėjoms, kyla iš to, kad viskas, kas prieštarauja idėjai apie „iškrypėlius“, bandoma parodyti, kaip puolimą prieš „žodžio laisvę“. Apskritai, manau, kad lytiškumo pavertimas politiniu klausimu yra klaidingas pats savaime, jis nėra ir negali būti „mes“ ir „jie“ tipo kovos fronto linija. Asmeniškai aš nepritariu tam, kad už komentarus (kad ir po šiuo straipsniu) būtų skiriama baudžiamoji atsakomybė, bet vaizduoti aklą neapykantą kaip neva konstruktyvų „pasipriešinimą“ yra apgailėtina. Tai, kad absoliuti dauguma yra homofobiška, nereiškia, kad taip ir turi būti, o leisti tai daugumai sutraiškyti mažumą būtų neatleistina jokiai valstybei. Be to, jei jūsų kaimynas aikštėje visiems praneš, kad jus reikėtų nužudyti, ar nesigriebtumėte teisinių priemonių, kad to neįvyktų, o gal paplotumėte, kad išreiškė žodžio laisvę ir nuomonių įvairovę?

Kodėl Lietuvai būdinga homofobija, yra sudėtingas klausimas, bet iš to, kas čia aptarta, galima daryti išvadą, kad nacionalizmas (ir kitoniškumo vaizdavimas kaip išorės puolimo), natūralumo tema ir pavojaus tautai ar šeimai tema yra svarbiausi aspektai. Kitas dalykas- vyriškumo diskursas. Idėja, kad gėjus yra „ne vyras“ – moteriškas, silpnas ir apgailėtinas, žiūrint vyro akimis, yra plačiai paplitusi. Šis stereotipas verčia nejuokais sunerimti daugelį vyrų, kurie patys nėra užtikrinti dėl savęs. Aš visiškai neteigiu, kad homofobai yra slapti homoseksualai, tačiau daugelis homofobų to bijo ir, kad įtvirtinti savo kaip „ne-gėjaus“ įvaizdį, garsiai deklaruoja panieką gėjams. Nuo pat mokyklos tai yra savotiškas būdas parodyti, kad esi vyras: arba tyčiokis iš homoseksualių žmonių, arba... Gal tu pats toks? Asmeninės baimės ir nenoras smukti kitų akyse verčia žmones kartoti įprastą mantrą, kad „gėjai yra iškrypėliai“, „šaudyti tokius“, „tai liga“ ir pan. Tokia, iš dalies kalėjimo kultūros sąlygota, „tradicija“ dabar daugeliui yra savaime suprantamas „tautinio“ identiteto dalykas. Nepakantumas bet kokiam išskirtinumui ir šiaip jau plačiai paplitęs mūsų šalyje, tačiau seksualinės mažumos yra vienas didžiausių jo taikinių. Kaltinimas, kad oponentas esąs gėjus daugelyje diskusijų yra vos ne lemiamas – išraudęs asmuo turi iš peties pasistengti, kad įtikintų, kad kaltinimas nepagrįstas. Homofobija plačiai skleidžiama sporte: „Ką, neįmetei? P*deras“; „Ką, įmetė (varžovas)? P*deras“; „Mes jus (jūsų komandą) padarysime pro šikną“ ir pan. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku ir kova su šiuo reiškiniu, kaip ir su patyčiomis apskritai, daugeliui atrodo kaip priešų puolimas („Tai ką, nebegalima jau laisvai kalbėti?“).

Galiausiai, liko aptarti pačią toleranciją ir jos ribas. Sunku rasti kokią kitą koncepciją, kuri padėtų palaikyti tam tikrą santarvę skirtingų žmonių visuomenėje. Ar tolerancija turi ribas? Atsakymas peršasi lyg ir savaime – taip, turi. Mums tenka toleruoti žmones, su kuriais susiduriame kasdieniame gyvenime. Visgi, dažnas sutiks, kad toleruoti skirtingus žmones – ne tas pats, kas toleruoti, pvz., nusikaltimą. Kita vertus, pakantumas korupcijai Lietuvoje išties stulbinamai didelis ir sunkiai išraunamas, tačiau ir čia dažnas daro išlygą „rimtiems“ nusikaltimams, kaip kad nužudymui. Ir iš tiesų, nusikaltimo toleruoti neįmanoma, nes tokia tolerancija veda į valstybės susinaikinimą, į visų karą prieš visus. Galima sakyti, kad žmogui natūralu priešintis prievartai ir smurtui, agresyviam ir akivaizdžiai neteisingam kitų elgesiui, o tai toleruoti reikalauja pastangų. Grįžtant prie mažiau aptakių dalykų, kyla klausimas, ar galima toleruoti kitoniškumą, kuris atrodo nepriimtinas? Be abejo, tai asmeniškas klausimas. Priversti žmogų atsisakyti savo nuomonės (viešai neskleidžiamos) yra sunku, kartais net neįmanoma ir beveik niekada nėra verta aktyvių pastangų. Tačiau visuomenės bendrabūvis reikalauja, kad laikytumeisi įstatymų, kurie yra tam tikras konsensusas. Jei valstybėje įteisinta lygybė, nepaisant lytinės orientacijos, tai visi bent dėl akių, nepaisant norų, turi to laikytis. Šiuos teiginius girdėti aršiam homofobui gali būti nemalonu, toks žmogus sakytų: kodėl turiu laikytis jų man primestų įstatymų, jeigu aš manau, kad jie yra iškrypėliai? Atsakymas būtų toks – o kodėl manai, kad kas nors nori toleruoti tave? Esmė tame, kad jeigu kažko nemėgsti ir nepritari tam, niekada negali žinoti, kad pats nesi kito neapykantos objektas. Įgyvendinus piktų interneto komentatorių svajonę ir išnaikinus visus gėjus, jų budri akis kaipmat nukryptų, pavyzdžiui, į kairiarankius ar rusvaplaukius, o vėliau gal ir į dar subtilesnes kategorijas. Ribos čia nėra. Jeigu vienam žmogui nepatinka kitas ir jis nesijaučia turįs jį toleruoti, kodėl jis toks tikras, kad kas nors pasaulyje norės toleruoti jį patį? Gal kovos draugai galiausiai atsuks durklus į jo pusę. Todėl, tolerancija, kaip ji skleidžiasi visuomenėje, neturi nieko bendro su asmeniniu požiūriu, nes viduje žmogus gali ir toliau nekęsti visų ir tai jo reikalas; problema, jei ta neapykanta yra reiškiama iš galios pozicijos, tai yra, panaudojant smurtą ar poveikį prieš nepatinkančius žmones. Ar ta neapykanta yra racionali ar iracionali, ar nulemta asmeniškų motyvų ar tiesiog nesukalbamo būdo, priklauso nuo kiekvieno atvejo atskirai. Galima būtų pasiūlyti Nietzsche‘s patarimą, kuris, nors vargu ar pritartų šiame straipsnyje vystomam diskursui, sakė, kad stiprios valios žmogus nusisuka nuo to, kas jam nepatinka, o tik silpnavalis puola moralizuoti ir gėdinti kitus. Juokinga, kai žmonės renkasi turinį, kuris jiems akivaizdžiai nepatinka. Išskyrus aktyvistus, kurie kovoja prieš „gėjų sąmokslą“, kuriuos dar galima pateisinti šiuo atveju (nes jie bent deklaruoja, kad tam skiria laiką), sunku suprasti, kuriems galams tūkstančiai žmonių, nekenčiantys homoseksualų, ar bent tai deklaruojantys, praleidžia brangų savo gyvenimo laiką skaitydami straipsnius šia tema (nors jiems tai neva šlykštu) ir stengdamiesi pačius save ir kitus į save panašius įtikinti savo tariamu teisumu. Minties, kad viską, kas nekenkia kitam, galima toleruoti, plačiau neaptarinėsiu; taip, tai galimas būdas nubrėžti liniją tarp galimo ir neteisėto, tačiau ir dėl to nėra sutarimo. Ir čia galima ginčytis, kas kenkia, nors šitas skirtumas ir yra gana akivaizdus. Apskritai, manau, kol žmogus reiškia savo pažiūras ir įsitikinimus kaip individas, nekalbantis iš galios pozicijų, nesiimantis smurto ir jo imtis neketinantis, tol jį reikia toleruoti.

Tolerancijos Lietuvoje trūksta, tačiau tai nereiškia, kad taip ir turi būti. Žmonės turėtų suvokti, kad Kitas visada yra Kitas, todėl, jei mes manome vienaip ar kitaip, visada atsiras žmonių, kurie taip nemano. Visada atsiras žmonių, kuriems nepriimtina tai, kas mums – šventa. Ir atvirkščiai. Skirtumai tarp žmonių dažnai yra įgimti (rasė, tautybė, akių spalva) ir todėl dėl jų kelti triukšmo, gėdinti kitą žmogų yra absoliučiai beprasmiška, be to, kvaila. Homoseksualumas taip pat yra toks dalykas, kurio žmogus nepasirenka. Nekęsti žmonių už tai, kad jie jaučia kažką, ko mes nejaučiame yra taip pat beprasmiška, kaip nekęsti žmogaus, jei jam neskanu tai, kas mums skanu. Bandymas lytiškumo temą paversti politiniu diskursu, kur viena lytinė orientacija apskelbiama „būdinga visiems lietuviams“, o kita – ES puolimu prieš mūsų tautą yra absoliučiai absurdiškas ir ribotas. Neleisti (arba bandyti neleisti) žmonėms būti savimi dėl to, kad jums tai nepatinka, yra labiau to žmogaus, kuris nekenčia, problema. Abejoju, kad taip bus, bet tikiuosi, kad ateityje lytinė orientacija bus tiek pat svarbi, kiek kairiarankiškumas ar dešiniarankiškumas: „O, tu – kairiarankis? Kas geresnio?“ Deja, dabar dauguma įsivaizduoja homoseksualumą, kaip kažką „visiškai priešingo“ heteroseksualumui. Tai, kad lytiškumas apskritai naudojamas rūšiuoti žmones, yra apgailėtina. Deja, bet daugeliui tai savaime suprantama. Bet ar homofobija turi būti savaime suprantama? Tikiuosi, kad ne.

Mole, Richard. 2011. Nationality and sexuality: homophobic discourse and the ‘national threat’ in contemporary Latvia, Nations and Nationalism, Vol.17, Issue 3

Auka

Ar lengva rašyti? Taip, be abejo – daugelis atsakys. Per daug nesusimąstydami, lengvai ir paprastai. Kas čia sunkaus? Be abejo, giliai viduje visiems gal ir aišku, kad čia- nieko lengva. Iš vienos pusės, reikia turėti talentą, reikia turėti žinių, pvz., literatūros teorijos, kalbos ir panašiai, iš kitos pusės – ir tai sunkiausia – reikia turėti vaizduotę ir žinojimą, ką papasakoti. Būtent su tuo asmeniškai man kyla daugybė keblumų...

Pirmiausia, ilgai negalėjau pralaužti vaizduotės apsauginio pylimo. Tiesiog, iš pradžių, pirmus kelerius rašymo metus, kūriau kažką panašaus į politikos apžvalgas, komentarus ir esė. Tam turėjau, manau, šiokių tokių sugebėjimų, kad ir kaip skeptiškai dabar vertinu tuos straipsnius (tiek skeptiškai, kad padariau juos nebeprieinamus plačiajai publikai...). Bet distancija tarp manęs, kaip jaučiančio žmogaus, ir to, ką aš ten keverzojau, žiojėjo išties didelė. Rašyti lyg pagal užsakymą (O, rinkimai: rašau; o, Grybauskaitė kažką pasakė: rašau, o, kažkur kažką perskaičiau: rašau ir t.t.) nėra itin sunku, nors vargina, bet dažnai pajausdavau, kad visa tai yra žaidimas kaladėlėmis – paimi prielaidas, faktus, pasisakymus, nuomones (anticedentas, logikos terminais tariant) ir perstumi įprastus žodžius taip, kad gautųsi tave tenkinanti išvada (konsekventas, tos pačios logikos terminais tariant). Tai labiau techninis, negu kūrybinis darbas. Tačiau ir jame aš rasdavau, už ko užsikabinti, kaip įberti žiupsnelį savo jausmų, nes turbūt nei vieno straipsnio gyvenime nesu baigęs be kažkokio kad ir menkiausio įkvėpimo, net mokykloje...  Bet tik sunkūs išgyvenimai ir įvairios ribinės situacijos padėjo man pralaužti tą pylimą, kai patenki į tokį keistą daržą, kur viskas lyg ir svetima, lyg ir sava, bet tiek netikėta, kad atrodo nerealu.

Tačiau ne tai sunkiausia. Ėmus kurti ne vien ribotas istorijas, kurios buvo sumanytos kaip tam tikra satyra, bet ir tikrai nuoširdžias, man pačiam šį tą reiškiančius dalykus, to neužteko. Kilo lemtingas klausimas – kas yra vieša, o kas privatu? Kai parašiau pirmus kelis tekstus, kuriuose buvo ne vien mano pamąstymai, toli toli atitraukti nuo politikos aktualijų ir netekę įprastos struktūros, kuriuos išleidau savo tinklaraštyje, kilo noras parašyti ir šį bei tą, kas man rūpėjo. Bet keliems žmonėms priminus, o ir man pačiam pasukus galvą, man ėmė rodytis, kad tai – nepriimtina ir nepublikuotina. Nieko smerktino tose istorijose nebuvo, anaiptol, tačiau pats faktas, kad aprašau kasdienybę ir gyvenimo nutikimus, kurie, hmm, iš tikrųjų vyko mano gyvenime, glumino. Distancija, kurios, kaip politikos apžvalgininkas privalėjau laikytis nuo savojo teksto, dabar išnyko visai ir aš pats atsidūriau tekste, kurį galėjo paskaityti bet kas. Tai buvo smagu, įdomu ir tikra. Bet ir baugu. Kiek galima atsiverti? Kiek galima leisti sau papasakoti? Ir iki minėtų tekstų, porą kartų esu parašęs atvirai ir tiek atvirai, kiek kiti rašo tik dienoraščiuose turbūt. Tačiau – esminis skirtumas – pastarųjų tekstų nė neketinau viešinti. Nė už ką!

Mintis, kad slapčiausius išgyvenimus kažkas perskaitys ilgam virto viena didžiausių mano baimių apskritai. Klausiate, kuriems galams aš rašiau tokius dalykus apskritai, jei bijojau, kad kažkas slapta ar man leidus tai perskaitys? Sunkus klausimas. Tačiau, manau, kad rašymas nutolus nuo politikos ir lenktynių su laiku, kurios visada yra neatsiejama politologo, kad ir pikto paauglio interneto komentatoriaus, kasdienybė, tapo man visų pirma psichoterapijos priemone. Todėl savo išgyvenimus aš privalau kažkur aprašyti. Tačiau, kad ir kaip gražiai gaunasi kartais aprašyti sapną ar kokį mokyklos laikų nutikimą, bijau net prileisti mintį apie tai, kad tai išspausdinti. Be abejo, įmanomas ėjimas – pateikti tai, kaip išgalvotą istoriją, sapną pasakoti kaip tikrą istoriją (taip esu daręs). Tačiau vis tiek baimė, kad kas nors ką nors suuos, yra didelė. Be to, tokiu atveju, kyla keblumų dėl konteksto ir panašiai, nes istorija gali atrodyti neaiški. Taigi, patys atviriausi tekstai man yra savotiškai virtę dienoraščiu, nes jie metų metus guli kažkur giliai ir viešai nėra prieinami. Tačiau žymūs žmonės juk net ir savo dienoraščius publikuoja...

Ar galima viešinti tokius dalykus? Šitas klausimas man visada kilo, na, nuo tada kai pradėjau rašyti tai, ką jaučiu. Šis dalykas labai stabdo mano kūrybą ir apskritai lemia mano gana kritišką požiūrį į savo rašytojo karjerą. Vien mintis, kad svetimas žmogus paskaitys ir gal ką nors ne taip supras (dviprasmybės galimybė), gal pagalvos, kad tai apie mane, gal dar ką nors pagalvos, mane verčia gūžtis. Nenoriu, geriau rašysiu apie ką nors kitą... Bet apie ką? Rašyti tuščius tekstus, kurie neturi nieko bendro su manimi, yra varginantis amatas. Jei ir sugebu parašyti ką nors ne apie save, veikėjų prototipai, vardai, kiti dalykai, temos, frazės yra iš tikrų išgyvenimų. Po galais, slapstytis ir vengti kalbėti apie save, apie savo jausmus, savo prisiminimus, kurie man labai rūpi ir pan. yra grynas kankinimas. Tačiau vien mintis, kad tai atsidurs interneto portale, tinklaraštyje, laikraštyje ar knygyne verčia galvoti apie savižudybę. Kaip gyventi, kaip apie tavo meilę, jausmus, patirtas patyčias ar sveikatos problemas skaito visa Lietuva? Na, gerai, ne visa, pora žmonių. Bet vis tiek... Ar galima tai pasakoti? Kur riba? Mažiausiai man norisi tapti gyvenimo būdo laidos dalyvių tipo personažu, kuris „išlieja nuoskaudas“, „atvirai papasakoja apie savo išgyvenimus“, „neslepia ašarų“, „netvardo emocijų“, „pasidalina atostogų įspūdžiais“, „atveria miegamojo duris“, kalba apie „pirmąją meilę“, kalba apie „pirmąjį kartą“, apie patyčias mokykloje, pirmąjį alaus butelį, pirmąją cigaretę ir santykius su artimaisiais. Tai absoliučiai pasigailėtinas dalykas, absoliutus atsidavimas, pasiaukojimas ant medijos ir sensacijų ištroškusios visuomenės suręsto aukuro. Tai aiškių aiškiausias Michelio Foucault „Gaze“. Mes esame verčiami išsirengti prie kameras, atverti burnas, apsiašaroti, apsivemti, raudoti, juoktis, raudonuoti iš gėdos ir panašiai. Tik tada mes esame vertinami, nes atidavėme savo savigarbą, identitetą ir individualumą visuomenei, atsidavėme jos teismui, pavyzdžiui, SMS balsavimui, „Už“ ir „Prieš“, kas kaltas, ką nuteisti; guosdami mus, tų laidų vedėjai ir silpnesnių nervų TV laidų žiūrovai ar gyvenimo būdo rubrikų skaitytojai pralies vieną kitą ašarą, taip neva parodydami, kad, taip, jie supranta, jie užjaučia. Bet, taip, dabar mes jau apdoroti, todėl galima padėkoti už dėmesį ir pakviesti kitą auką. Jeanas Baudrillard'as labai taikliai tai aprašė, kaip tam tikrą atvirkštinį galios santykį, kuris pasireiškia medijoje: mums sako, kad tai MES (žiūrovai) norime šito, todėl JIE (laidų vedėjai, žinių pranešėjai) čia niekuo dėti. Jie, girdi, tik vykdo mūsų paliepimą. Juk tai mes nusprendžiame SMS balsavimo metu, kas teisus, kas geras, kas doras, o kas nusidėjėlis, kas blogas, kas kaltas. Taigi, mes verčiami štai tokius dienoraščius, kuriuose kruopščiai, su mokslininko uolumu, aprašome savo seksualines fantazijas, pokalbius su artimaisiais, pirmąją meilę, nutikimus autobuse ar troleibuse, darbe ar mokykloje, viešinti, skelbti, skleisti visuomenei (blog'ai, vlog'ai). Žmogus verčiamas pasiaukoti dėl progreso, dėl tradicijų, dėl visuomenės gerovės. Visuomenė, be abejo, labai trokšta šito, tačiau, kaip minia, pavargusi nuo gladiatorių kautynių ir viešų kankinimų, kartais ima nuobodžiauti. Žmonės sako, kad jiems neįdomu, kad taip nedera. Jie piktinasi, kad vadinamosios žvaigždės viešina savo seksualinio gyvenimo smulkmenas, kad pop dainininkės pasakoja apie krūtų didinimo operacijas, kad politikai atskleidžia savo šeimyninio gyvenimo užkulisius, kad neva paprasti žmonės  pasakoja apie savo vaikystę ar apie savo lytinę orientaciją. Visgi, jie meluoja, nes jie iš tiesų to nori. Jei kada ir nenori, vis tiek nenusisuka, kai jiems rodoma gyvenimo būdo laida ar kai neva netyčia atveria interneto portalą savo PC. Gal Baudrillard'as ir teisus – jie to nenori, jie verčiami galvoti, kad nori, bet niekas nededa beveik jokių pastangų, kad išsisukti nuo medijos diktato, nuo „Gaze“, pabėgti iš Panoptikono, todėl neverta vaizduoti niekuo dėtų žmonių. Taigi – aš nenoriu šitame dalyvauti, nes man tai nesmagu, nemalonu, neautentiška, netikra, nesveika... Bet kaip išsisukti nuo šito atvirumo visuomenės totalitarizmo, nuo Foucault žodžiais tariant, „plepaus seksualumo“, kurio pilna mūsų žiniasklaidoje? Tai, ką, grįžtant prie temos, man nerašyti slapčiausių išgyvenimų? Gerai, bet kur riba? Ar tas kartas mokykloje, kai man buvo trylika, jau laikomas atvirumu, ar dar ne? Kur riba? Jei papasakosiu, kad gyvenau tame mieste, paskui tame, tada vėl tame, o paskui dar tame, ar tai jau kvailas atviravimas? Jei papasakosiu, kaip jaučiausi, kai žiūrėjau tokias ir tokias krepšinio rungtynes prieš šešerius metus, ar tai jau plepumas? Apskritai, man visada buvo ir bus priimtinas anonimo vaidmuo. Kaip matote, mano tinklaraštis anonimiškas, nei vardo, nei pavardės, nei adreso jūs čia nematote, nežinote, nei kiek šių eilučių autoriui tiksliai metų, nei kaip jis rengiasi. Tačiau kūryba, kuri man, kaip jau minėjau, yra terapeutinė priemonė, negali būti anonimiška. Ji turi būti atvira. Bet, ar vis dėlto galima viešinti savo psichoterapijos rezultatus?

Ir aš nežinau... Kelintą kartą ėmiausi rašyti kažką ir nebežinau, ar verta, nes tai per daug asmeniška... Po galais, mano gyvenimas yra privatus, jis neturėtų būti viešas, aš nenoriu matyti savo nuotraukos internete, nenoriu skaityti interneto komentarus apie mano asmenį, nenoriu tapti bulvarinio skaitalo personažu. Tai būtų didžiulis įžeidimas mano jausmams, mano kūrybos pamatui. Juk aš rašau tai terapeutiniais sumetimais, todėl toks viso to nuvalkiojimas padarytų didžiulę žalą... Tačiau kartais skaitau žymių rašytojų kūrinius, pradedant mano mėgstamais lietuvių rašytojais, baigiant pasaulinio garso autoriais, ir jie rašo tokius dalykus, kad... Nežinau, aš negalėčiau to rašyti savo vardu. Be abejo, ne viskas, kas atrodo autobiografiška, išties yra autobiografiška, bet vietomis tai per daug akivaizdu, gretinant su autoriaus biografijos faktais, ir tada kyla klausimas, ar tai jau yra perėjimas į tą bulvarinę sferą, kurioje kunkuliuoja dirbtinės aistros ir liejasi netikros (ar tikros) ašaros, ar dar ne. Taigi, iš vienos pusės – „Gaze“, minios diktatas, medijų spaudimas, prievartaujamas privatumas, žeminamas individualumas, naikinama savigarba, iš kitos – anoniminis, beveidis, belytis, beskonis, bekvapis pasaulis, kuriame nėra vietos nei prisiminimams iš vaikystės, nei pirmosioms paauglystės patirtims, nei depresijai, ligoms, keistiems nutikimams ar akimirkos jausmui. Pastarasis pasaulis apskritai yra beprasmiškas rašytojui. Nes, jei aš rašau, tai rašau apie save arba apie tai, ką jaučiu (vaizduodamas tai išgalvotame fiktyviame pasaulyje), o rašyti dėl rašymo apie nieką man yra absoliučiai beprasmiška ir tokiu atveju savaime peršasi mintis geriau nerašyti, o atsidėti kitiems menams, kurie be žodžių gali perteikti daug jausmų, pvz., fotografija, dailė, grafika, kinas. Galiausiai, muzika... Tačiau daug dalykų nemoku išreikšti niekaip kitaip negu žodžiais, todėl, neišsakyti dalykai neleidžia ramiai gyventi, judėti į priekį. Galiausiai, gyvenimas atrodo tuščias, kai tiek patirties nuėjo veltui, visi didžiausi išgyvenimai, kuriuos patyriau mokykloje, universitete, keliaudamas, tampa niekiniai, jei aš prie jų nesugrįžtu, neperteikiu kažkaip. Baimė likti nesuprastam, neįvertintam, nuvertintam ar pervertintam, tiesiog baimė, kad istorija bus iškraipyta, sudarkyta, sugadinta, nesuprasta, kažkaip neleidžia pasakoti tai, ką noriu pasakoti. Čia net ne atvirumas, manau, o tiesiog noras kurti tai, ką noriu. Bet tokiu atveju neišvengsi kategorizavimo, interpretacijos, žmonės gal įžvelgs dalykų, kurių net nėra. Panašiai jaučiuosi ir su dalyvavimu organizacijų veikloje. Savęs nepriskiriu jokios politinės partijos palaikytojų būriui, jokios organizacijos veikloje niekada gyvenime nesu dalyvavęs ir neketinu. Prisidėti prie bet kokios kompanijos, prie kokios nors akcijos man yra be galo gluminantis dalykas, kadangi jaučiu, jog prarandu savo integralumą ir individualumą, lengvabūdiškai prisitrinu prie „chebros“, kai puikiai žinau, kad visais kitais negu tas vienas, klausimais mūsų nuomonės išsiskiria, be to, apskritai nemaloniai jaučiuosi žmonių būryje. Pasiryžimas atsisakyti savo individualumo ir kūrėjo laisvės dėl kažkokių tikslų, galiausiai, neatšaukiamas. Tapęs politikos veikėju, nebegalėsi taip paprastai pabėgti. Tapęs kokios nors idėjos ar žmonių grupės vėliavnešiu, taip pat lengvai nepaspruksi. Jei tavo istorijos, tikros ir išgyventos, virs visiems prieinamu skaitalu, anoniminiu gyvenimo apžvalgininku vargu ar vėl galėsi tapti. Et, koks sunkus gyvenimas – negali būti absoliučiai nepriklausomas, laisvas ir nesusaistytas įsipareigojimų, giminystės ryšių ar praeities su žmonėmis, vietomis, institucijomis. Negali kalbėti ir atvirai, nesislėpdamas, ir neapsinuogindamas, bent kažkiek. Bet, jei karštą dieną išsirengsi nuogai, bus tik dar karščiau, nes nudegsi Saulėje. 

Gist is... what?

So, this review is, perhaps the last about an album from 2014. And this time it's dedicated to yet another band that's emerged on the horizon only this year and is not as well-known as the bands I had written about at the beginning of the year, those of you who know the band in question and the album this review is about, already got it from the title alone. But for everyone else I'll clarify, that the gist is that this article is about a band from Leeds, England, called Adult Jazz and, more particularly, their debut album "Gist Is". It was released this August, on the band's own label Spare Thought. Adult Jazz, in contrast, came into the scene their own way, no, they just hopped into it like a frog! A fully grown up frog. They didn't need more food or water. They just emerged like it should have happened, well, perhaps, because Adult Jazz was formed long ago by a few good friends from Guilford studying in Leeds, namely Harry Burgess, Tom Howe, Tim Slater and Steven Wells. But they were brewing their strange kind of music deep beneath the surface, until their first single, a double A-side single "Springful"/"Am Gone" surfaced in January 2014. Soon, "Springful" received video treatment and what a brilliant one! It was then when I found out about this band (at least I wasn't late to the party as I am used to be...), and what got me was that I read Adult Jazz had similarities with These New Puritans (a band, whose dedicated fan I am), and are making complex music. That's why I gave them a chance, even if a slim one. When I opened the video for "Springful", it had a Hermann Hesse quote below it, oh, another point for this band in my eyes, and I like interesting videos, even if not too much, but it is the kind of videos I can spend my time watching, occasionally; so what I've heard was a bit of a shock, especially, when lead singer Harry Burgess, almost a capella, yelled in my ears: "A foolish bathe, the foolish ba-athe". Well, "jazz", they say, – I thought then. But later it got interesting; yet, when I'd return to that song, I would always have to leap over that first second. But, well, I will explain this later on. What else is interesting? Also, Harry Burgess, the lead singer, is a teacher's assistant in a school, well, hardly a cool profession these days. All in all, alright, I give them a chance, a new chance. Let us find out now, what the gist is...

So, the first track is "Hum". And it is a nearly acoustic piece with Burgess singing over some pleasant sounds reminiscent of post rock, say, Sigur Rós; the song slowly moves forward, jumping over strange voices and noises, finally some drums rattle in, between calm and discordant, "Was I born a roach? The belly-crawling grub?" – asks the singer as the strongest part of this composition comes. A full-blown percussive blast hits right afterwards. Then a less dramatic episode follows, with Burgess saying "Lay loose/It's all I ever do/Forever..." And then the trombone ending that I always enjoy a lot.

The second song, “Am Gone”  is one that's been premiered way before the rest, so I've listened to it a few times beforehand and, moreover, it received a rather strange and kind of ironically sad video. It starts with the vocalist teasing out the guitar chords, one by one. “I was always a runner, I was always a runner you know, I was always a runner, became a forgiver and now I have nothing to show” – he chants. Then Burgess again tries to be a guitar. Well, or maybe the other way around? The reverb and production is awesome. Feels deep and alive. The next part is one of the best. Festive guitars. Nice bass. A bit of a pause. The trombone enters the mix. High and low, all together. The ending has this wonderful brass part, that is something I keep reckoning in my mind again, and again, and again. The lyrics, and the band explicitly explained, are about something that is the main lyrical theme of the record overall- ascetism against liveliness. The character feels he is wrong, dreams of a lunch up above, but sadly enough, he sees no clues, that it is ever going to take place... To me, it is a very Nietzscheian topic, most explicitly dealt with in “Thus Spoke Zarathustra”, where in a similarly poetic manner, Nietzsche opposes his former ideal, Arthur Schopenhauer, for one, because of the latter’s worship of resignation. Nietzsche's main idea, as I understand it, is that those who had put all the meaning into the otherworldly life we will once get, in fact demeaned this world we face as the sole reality of our life. This theme is there in “Am Gone”, hence the tittle – resignation, “Be ascetic. Be a bean” – Burgess says. But, it is this, that “can sugar a life”. This is the strangest thing. Protect yourself from the words (“Thick gloves for everything”) but end up barely existing as a person (“Non-attachment”)…

The third track is yet another song that I had plenty of time to get acquainted with – "Springful". As I'd already mentioned, the opening seconds was my first encounter with Adult Jazz, and a rough one, honestly. But the seemingly endless apreggiation and sad tone of the vocals gave me hope something's going in my direction. And then it got even cooler – the guitar turned upside down and started sparkling backwards and on top of it another guitar climbed. “So let us joy up and be springful, this provision is more than a handful” – ordered Harry Burgess and the atmosphere turned, perhaps because of the video, a bit Indian with rapid guitar strums all over the plays cutting your ears. And then again the deeper part comes back, with Burgess no longer settling down with a low, sad voice, but challenging his vocals to the maximum. Then again comes what in ordinary songs would be called a chorus. And it all explodes and bursts of sound deep beneath glisten in the sun, like the waters of the sea in the afternoon.

The forth track is called "Donne Tongue" and is completely different from the track that's just ended. It starts with Burgess stretching his voice in all directions, seemingly without any problem. The song is more rock, more jazz even, bouncing off clouds. Playful and springful, hmm, for a lack of a better word. But then comes this awesome part, with Burgess saying something like "Dendonedoo" and the background sounds at first reminded me of the seaside with sea-gulls screaming and later of dogs, but when I tried to listen carefully, it appeared to be some backwards loop. Then time for a louder part with trombone and angry guitar. "Gist is exactly enough" – chants Burgess. The ending again brings a moment of calm.

The fifth song is "Pigeon Skulls". Yet another example of songwriting: acoustic guitar, lots of hard to categorize percussion. Something here makes me think of folk, but perhaps my perception is a bit off here... The part before the chorus is another deep, dreamlike, somewhat sad breeze. It has a somewhat of a chorus with acoustic guitars. But the use of samples and weird sounds makes it something far more interesting, maybe even confusing, nice to see, how one sound, used appropriately, can alter the atmosphere complitely. The end is cathartic, like some really weird burst of sensations you received all at once and feel hard to deal with.  

The sixth track is the biggest song on the album, well, if not in terms of its quality and beauty, at least, it can be called so in terms of its length, it is titled "Spook". Personally, I find it very hard to listen. But let's go step by step. It starts like a decent Sigur Rós song. But here comes Burgess to warmly mumble “Spook at the door, spoke with a whisper, supersoul I caught in a window”. Few bits of music are still present, it has to have its time to build up, but later we hear not just guitars and drums, but a trombone as well, while the initial delight of the singing has suddenly stopped as if Burgess realised something what he's been thinking of for ages. “But I do, and I have, and I will, and I write these songs to trick God, and I do not take it lightly, oh I do not take it lightly” – he says and it goes into a rather depressive state, but then he once again wakes up, repeats the aforementioned part and it all comes to live for the second time. It is an atmosphere of anxious waiting, with softly arpeggiated guitars, the atmosphere of expectation and pleasant desire for something to happen. “Enough hush, would you coat up? In an hour” he chants, the atmosphere is growing more and more intense, “You tone deaf, you awkward clown, just wait!” – he continues in bouts of euphoria, and with the words  “Northern soul and Southern hand, just wait!” the whole atmosphere becomes ecstatic. Then come the chants. And the best part is when he sings "But did you ask for it?" and guitars, that were projecting the way before, move out of the picture, bringing a delightful yet weird switch. And then the air gets wider, and percussion rolls forwards and backwards in all directions possible in this situation. A truly ecstatic end! Perhaps the epitome of “Gist Is” is here.

The next song proves that Adult Jazz haven't yet used all of their toys; the seventh track, "Idiot Mantra" makes previous efforts even look conventional, kind of. It is all percussion samples around, bubbling everywhere, hitting at you from unforeseen places and strange cut-off yelps from the vocalist. Those sound both awkward and confusing. Strikes of guitar in different time... Yet then it gets a bit clearer, he is saying “Been humming that idiot mantra so long”. The song balances on the end of a canyon, and it seems to be able to fall apart in a gust, be there some stronger wind. Sometimes Burgess sounds a bit like Thom Yorke in here and the song itself sounds very World. The singer sings as emotional backwards as he does forwards, ha. Perhaps there was a need for something like this after the grandeur of "Spook"... 

The eight track, that's called "Be A Girl", in the contrary, shows a more conventional approach with acoustic guitars getting back into the mix, and, what? It is only 2 something minutes long! It starts the same melancholic feeling most songs did, but then drums lead us to a strange part. Took some time for Harry to return from sample world though. Guitar (this time electric) sounds awesome.  

The last, ninth song on the album is "Bonedigger". And, yes, it is about a dog. It again employs more acoustic guitars, but gives some electronic flavours as well. The soul-piercing chorus or something similar to it is sung somewhere in the backyard, apparently. Then comes the monotonous mantra of “Bonedigger, bonedigger, bonedigger, bonedigger”. A very warm and gentle song. It seems so minimal, lo-fi, folk-y, yet gives so much emotion. A lot of silences in between. Guitar plays with the trombone. “I feast alone, I feast alone, I feast alone...” – proclaims Burgess and it sounds as if it was some sort of wonderful story and a smile doesn't come off of my face. The end is even more nodding to folk and calming, repetitive and captivating. The very end is one single strum of the guitar. And now it's all over.

So, what is the gist in "Gist Is"? First of all, it's an album that is really hard to get into, especially if one's not used to experimental and strange, and free music. I recall how I faced some difficulties listening to bands like Autechre, These New Puritans ("Field Of Reeds" in particular), say, Captain Beefheart and His Magic Band or Kiran Leonard – it feels like something wrong is going on. Like music is falling apart, there is too much silence in between, too much noise, too little sense. And you feel as if you tasted some weird fruit you have never heard of before – everyone's assuring you it is the best you can get, but you feel slightly disappointed. But, when you get into this kind of music, it opens up and lets you in, like some old garden. You see that silence is music too, that noises make sense, that strange words make sense, that things can be the other way. So, to get the gist, you need to give this album some time, after all, these lads have been working on it for ages, so how come you expect to understand it in those mere 51 minutes? You have to give it a chance and maybe you will feel a bit disappointed at first, when vocals distract you, music seems like a collection of random sounds, lyrics seem inaudible and incomprehensible, but come on, this is not "McDonald's", you need to take your time. At first, for example, "Spook" didn't make sense to me in the slightest, but now I can understand where this journey is heading to and feel that I like this kind of journey. It's a pleasant breeze in this land of over-used indie. Too many bands do their thing without a second thought. At least, some just cannot play that way, and can sing like no one else, narrate strange stories in this brotherly and friendly way that makes you listen with open ears and an open mind. Playful and springful. Not dusty and boring. Fresh and always awake, this is what Adult Jazz are, Basically, this is one of the best albums of the year, "Spook", "Springful" and "Bonedigger" being highlights, the album itself being restless and diverse, always surprising and pulling you out of boredom. I think, "Gist Is" is a good album that perhaps lyrically can be compared to the thought of Friedrich Nietzsche. What a coincidence that I had just read "Thus Spoke Zarathustra" and it feels, like, hmm, this album really speaks in the same language. It has a loose plot and some moving stories, a lot of pauses and boldly put, proclaims freedom from being trapped by authority. So, what to say thus spoke Harry Burgess and thus spoke and sung and played Adult Jazz. Thankfully, they are surely not "adult" enough to be boring.

Adult Jazz:

https://www.facebook.com/adultjazz
https://soundcloud.com/adultjazz
http://adultjazz.tumblr.com/
http://adultjazz.bandcamp.com/

You can buy "Gist Is" via Bandcamp:

http://adultjazz.bandcamp.com/

Watch the videos for "Springful" and "Am Gone":

Muzikos pamokos su Adult Jazz

Kadangi už lango (kartais) šviečia gegužės saulė, kyla pagrįstas klausimas, kodėl ši recenzija yra apie albumą, kuris išleistas praeitą vasarą. Į pagrįstą klausimą pagrįsto atsakymo aš, regis, neturiu, bet galiu pareikšti, tiek oficialiai, kiek man leista, kaip šio blog'o vieninteliam rašytojui, kad tai tikrai paskutinė recenzija apie albumą iš 2014-ųjų. Galiausiai, taip- aš pavėlavau, bet kaip galima nepaminėti tokio gero albumo, kad ir pusmečiu per vėlai? Taigi, albumas, kuris apvainikuos metus, yra anglų grupės Adult Jazz darbas „Gist Is“ (angl. „Esmė yra“), išleistas praeitų metų Rugpjūtį jų pačių leidybos kompanijos „Spare Thought“ (angl. „Atliekama mintis“). Sunku pasakyti, ar ši grupė yra viena mažiausiai žinomų mano aprašytų grupių, bet sunku patikėti, kad tikrai ne. Iš Gilfordo kilę, Lydse studijavę draugai Harry Burgessas, Tomas Howe'as, Timas Slateris ir Stevenas Wellsas ilgai ir kruopščiai maklinėjo, niekieno nepastebėti, kol parašė šį albumą, o 2014-ųjų pradžioje numetė publikos teismui dvi dainas – „Springful“ ir „Am Gone“, kurios su laiku gavo ir klipus prie savo vardo. Filosofiški ir įdomūs klipai tikrai pridėjo dar daugiau susidomėjimo tiek man, tiek, manau, ir daugeliui: „Springful“, tarkim, vaizduoja kažką panašaus į modernią Budos istorijos interpretaciją (citata iš Hermanno Hesse'ės „Sidharthos“ čia irgi ne šiaip sau), o „Am Gone“ vaizduoja viduramžiškai surakintą žmogų, kuriam ničniekaip nesiseka išsivaduoti iš medinių varžtų. Be abejo, skaitytojas, prieš pradėdamas skaityti pačią recenziją, norėtų sužinoti, ar verta, kitaip tariant, kokio žanro šitas albumas. Šis klausimas yra labai sunkus, bet gal padarykime atmetimo būdu? Adult Jazz nėra džiazas; Adult Jazz nėra hip-hop'as; Adult Jazz nėra metal'as; Adult Jazz nėra indie rock'as, t.y. negroja The Smiths cover'ių su Sonic Youth influence'ais; Adult Jazz nėra elektroninės muzikos atstovai, bet... turi kažką elektroniško; Adult Jazz nėra rokas, bet groja su gitaromis ir būgnais; Adult Jazz nėra folk, bet kartais atrodo, kad yra. Vienu žodžiu, aiškiau nepasidarys, todėl geriau paklausykime kartu ir pagalvokime.

Albumas prasideda su daina „Hum“ (angl. „Niūniavimas“), kur Harry's Burgessas dainuoja vos ne kaip koks Jónsi iš Sigur Rós, skambant kažkokiems sample'ams/garsams, bet post rock'inę aurą išvaiko keisti elektroniniai garsai, „I couldn't spare a though/Spare a though/Spare thought/Spare a though“ – gieda Burgessas (angl. „Aš negalėčiau rast minties, rast minties, atliekamos minties, rast minties“), kol staiga pradeda veblenti trombonas, o vokalistas kankinamai nepradeda pasakoti esmės: „Was I born a roach/The belly-crawling grub?/Just as I suppose, I hear a holy hum...“ (angl. „Ar gimiau tarakonu, ropinėjančiu padaru? Kaip ir tikėjausi, girdžiu šventą murmėjimą...“). Istorija, regis, yra apie identiteto paieškas nedėkingoje situacijoje ir tai, kad „Holy hum“ susideda iš imperatyvų, skatinančių savineigą. Lyrinis subjektas jaučiasi jų gluminamas ir nežino, ką daryti. Paskui atmosferą pragiedrėja, nuotaika pasitaiso ir daina baigiasi.

„Am Gone“, viena vertus, tęsia tą pačią temą žodžių prasme, kita vertus, muzika čia jau kiek kitokia- daugiau gitarų, nuotaika kiek žaismingesnė, gražiai žaižaruoja bosinė gitara. „I was always a runner/I was always a runner, you know/I was always a runner, became a forgiver, and now I have nothing to show“ (angl. „Visada buvau bėgikas, buvau bėgikas, juk žinai, buvau bėgikas, bet tapau atlaidžiuoju ir nebeturiu kuo pasigirt“) – pavargusiu balsu aiškina dainininkas. Tema apie atsižadėjimą vėl čia, tik dar labiau išvystyta. Kai beveik visi garsais išsiskleidžia, prasideda antra dalis, kur, demonstruodamas bemaž visas savo vokalo galimybes, Burgessas pasakoja apie pietus danguje, kurių nekantraudamas laukia drebančia ranka laikydamas šakutę... Askezės ir rezignacijos tema nenoromis man primena Nietzsche'ę. Muzika baigiasi labai gražiu trombonų žaismu, primenančiu Foals dainų iš „Antidotes“ laikų outro...

„Springful“ prasideda ausį rėžiančiu vokalu, bet ir prie jo galima priprasti su laiku... Vėliau prisideda gitara, vėliau bus ir būgnų, sample'ų ir visokių kitokių garsų. Burgessas tęsia temą: „Right eye honour/Coat of armour/And I'm proud/In my left eye/Dreams are lead-like/And I'm down...“ (angl. „Dešinės akies garbė ir herbas, yra kuo didžiuotis, kairėj aky svajonės švininės ir slegia mane“). Visgi, skambant kažkodėl Rytus primenančiai (gal visgi dėl klipo...) gitarai, Burgess'as galiausiai randa laikina sprendimą, kad reikia būti pavasariškiems (labai binkiška tema) ir džiaugtis dabar tuo, ką turi. Daina baigiasi ilgu ambient'iniu outro.

Dainoje „Donne Tongue“, pritariant įvairiems instrumentams, vokalistas parodo, kad ne dainoje „Am Gone“ buvo jo vokalo stiprybė... Gražių garsų nepašykšti ne vien gitara ir perkusija, bet ir grupės prodiuseris. „Gist is exactly enough“ (angl. „Esmė yra užtektinai“) –šaukia Burgessas, pristatydamas albumo pavadinimą. Paskui, kad nepabostų tas pats per tą patį, grupė įjungia kitą režimą ir dramatiškesnį epizodą užmeta kaip maišą ant galvos neatidžiam klausytojui.

„Pigeon Skulls“ (angl. „Balandžių kaukolės“) yra bene labiausiai folk daina, kur bemaž galima patikėti, jog tai visai neprastas žanras apibūdinti visam tam, kas vyksta „Gist Is“ albume. Visgi, ir čia pilna duobių – keisčiausi sample'ai ir netikėti posūkiai priverčia atsisakyti minėto sumanymo ir pagalvoti, kad čia labiau Four Tet stiliaus elektronika negu folk.

Galiausiai, „Spook“ yra ta daina, kuri neabejotinai yra aukščiausias taškas šiame albume. Tylaus gausmo fone, vokalistas seka mums pasaką prieš miegą, prie židinio, už lango žiema, visa kita, na, čia jau kiek per toli nuvažiavau... Vėliau įsijungia gitara ir trombonas, apskritai, susidaro įspūdis, kad bus dar vienas „Hum“ tipo numeris, bet vėliau viskas pamažu keičiasi, galiausiai, po liūdnos akimirkos ir turbūt pasiekus dainos vidurį, šios dainos laivas ima tvirtą kursą kažkur, demonstruodamas visą įmanomą šioje situacijoje veržlumą. „A while back/We bonded...“ (angl. „Prieš kurį laiką mes susidraugavom“) – sako Burgessas ir pasakoja toliau... Dvi gitaros varžosi tarpusavyje, būgnai pritariamai linksi, o galiausiai atmosfera tampa vis labiau ekstaziška, kažkur skubama, ruošiamasi, tuoj kažkas atsitiks. „But did you ask for thi-i-i-is?“ (angl. „Bet ar prašei šito?“) – gieda dainininkas, ištęsdamas ir modifikuodamas šią kuklią frazę tūkstančiais būdų. Tada gitaros pasitraukia ir viską užvaldo būgnai, būgnų sample'ui pravažiuojant pro mus, visa kas atrodo kaip haliucinacija.

„Idiot Mantra“ tęsia būgnų ir bet ko, kas duoda beat'ą, temą. Įvairūs sample'ai ir garsai visur aplinkui niekais paverčia bet kokį norą kategorizuoti šią grupę kaip roko ar folk stiliaus kolektyvą, o grįžęs į rikiuotę Burgessas sako „Been mumbling that idiot mantra so long“ (angl. „Kartojau šią idiotišką mantrą taip ilgai“), o toliau vyksta sunkiai aprašomi dalykai, galiausiai, dar keistesnė pabaiga. Lyg vokalistas ir taip dainuotų nepakankamai išradingai, šitoje dainoje jo balsas tampa bene pagrindiniu instrumentu be jo paties pastangų.

„Be a Girl“, atrodo, pasuka albumą atgal prie pradų, toliau nuo elektronikos kraterių. Kiek tiek džiazo, šiek tiek folk'o, šiek tiek gitarų ir trombonų, žaismingi būgnai ir dar viena Burgesso istorija. Ši daina yra nei daug nei mažai daugiau nei 4 kartus trumpesnė už „Spook“! Ir ji netikėtai baigiasi, kai buvo galima tikėtis kažko panašaus į „Donne Tongue“ tipo estetiką.

Galiausiai, paskutinė daina „Bonedigger“ sujungia tiek folk pradą, tiek tą eksperimentinį „Spook“ ir „Am Gone“ būdingą pradą į vienį. Daina apie šunį, kažkodėl man labai graudi ir graži. Priedainis kažkur kitame kambaryje. Daugiau akustinių gitarų pabaigoje. Sunku apsispręsti, kokie Adult Jazz man labiau patinka – eksperimentinės elektronikos ir sample'ų meistrai ar tokių dainų kaip ši atlikėjai... Štai ir viskas.

Ką gi galima pasakyti apie šį albumą? Na, manau, kad reikėtų pasakyti, jog „Gist Is“ yra labai geras albumas akivaizdžiai, nedviprasmiškai geras. Be abejo, sunkiai suvokiamas, bet juk tokie albumai/grupės ir yra įdomiausi, ypač, kai pagaliau supranti, suvoki, pajunti. Tada atsiveria prasmės ir nuotaiką, kurie čia paslėpti. Kurti kažką ne kaip visi nėra taip paprasta, bet šiai grupei tai kuo puikiausiai gaunasi. Žodžių prasme, tai labai įdomus, kompleksinis, sudėtingas poezijos šedevras apie žmogaus kovą su institucijomis, su jį ribojančią visuomenę ir su pačiu savimi. Nyčiška kova su stabais ir askeze („Be ascetic/Be a bean/Thick gloves for everything/Is the way“ (angl. „Būk asketas, būk žirnis, storos pirštinės viskam – štai kelias.“), bet, kaip filosofas ir sako, toliau – „.„Is the way to sugar a life“ (angl. „.„Štai kelias pasaldinti gyvenimą“)).  Adult Jazz, kaip tikri suaugėliai, davė mums muzikos pamoką, kurios neišeina pamiršti, jei supratai, apie ką čia kalba. Puiki patirtis.

Adult Jazz:

https://www.facebook.com/adultjazz
https://soundcloud.com/adultjazz
http://adultjazz.tumblr.com/
http://adultjazz.bandcamp.com/

Albumą „Gist Is“ galite, turėjote ir nusipirksite čia:

http://adultjazz.bandcamp.com/

Pabaigai, vaizdo klipai dainoms „Springful“ ir „Am Gone“: