Dare to be overewhelmed!

So, starting off, sorry for putting even two puns in one title, could not help it! But, I guess, most of you think where are those puns and to what do they refer? Alright, in a moment, but first a short story. Last year had me starting to read more about music, and find some pleasure in finding new, little-known bands and artists, basically, to show off, alright, to listen too. That was very interesting for me (and still is), and it was one of the first times, I'd go searching for new sounds, a sort of band-hunt in the hipster sense, that I'd find a young artist, citing Radiohead as his influence and playing the piano. So, it actually was Douglas Dare, originally from Bridport, South West England, who had studied music in Liverpool, and is currently based in London. And he had just released a single, titled "Lungful". From his debut EP "Seven Hours". So, I had to listen, as I was intrigued by what I'd read, so, I listened, and thought to myself, well (remember my last review, right?), piano is not what I like. But as I listened, I really enjoyed it and felt some certain emotions and atmosphere, that I actually liked, but it had a bitter feel to it as well. Later I had forgotten about Douglas Dare for a while, but one day decided to check, how is the lad doing, and was happy to find, that he had released another song, called "Nile". Well, it sounded definitely as not something I'd expect, on the contrary, it was completely different, and created yet another atmosphere in my mind. Then "Swim" came out. And this time I really was not that much surprised to find out it being yet again completely different. So, this was my personal story. And now we can go to talk about the actual album... It is called "Whelm" and released on 12th of May via "Erased Tapes". So, this will be the subject of my newest review. I dare you to start!

The first song is "Clockwork". It starts with swooning sounds, like from underwater. And, well, it has somehing do deal with water. It is about an ancient artefact, known as the Antikythera mechanism. A sort of "analog computer" of the Antiquity... Delicate keys, and the emotive chorus "Measure time/But it will move/Hold it close/But it won't prove anything" is really strong. Then there is this more electronic part, very likely to be compared to James Blake (what, actually, I found inadequate). But then again we return to the basic piano with some electronic beats chorus. Subtle and emotional.

The second take is the album's lead single, "Nile". I have already mentioned this one a bit. It is a completely different take than the previous song. It has a certain ambient feel to it, reverbed synth all over the place. This song is far more dramatic, compared to the previous one with its nostalgic feel. Here, instead, it is a sense of unease, a bitter feeling of sadness. It goes on and on, and then stumbles and goes into synth reverb. And then the beats and bleeps come back backwards, and so do the wonderful vocals. Even not a very fast song, not a pop hit, it is so intense. And the last bit is very frightening.

The third track, named "Repeat". Brings us back to the piano sound of the opening track. A bit faster here. "Behind glass eyes, it's hard to tell, whether pleasure is reaching your cells", well, what can be more weird, poetic and untypical, I wonder? Brilliant synth at the end. That evokes an emerging sense of unease and tension. This song has a certain desperate feeling in it. One might expect a third chorus, but instead we get an instrumental outro.

The fourth song is called "Caroline". The saddest song on the album, as well as one of the most basic piano-based tracks. "And just as I have always feared, your precious words, they disappeared, into my mind, as I went blind, let me read again the letters that she sent" – could it get any sadder? It seems such a distant theme, far from our everyday experience, letters, going blind... Yet evokes enough sadness to cry. If those words did not make you cry already, the ending, filled with tense sound and percussion, exemplifying brilliant production by Fabian Prynn, and even sadder words will most probably just do the job. At least, for me every time I listen, it is hard not to cry.

The fifth song is the title track, "Whelm". A short instrumental to calm down and relax after such an excruciating dose of feelings. Uses some interesting piano techniques. It is the only track without any percussion, yet even in such a simple piece Douglas Dare manages to find how to somehow surprise.

The sixth song, is called "Unrest". Synth goes into the mix, synth jam. Really strange. Well, after two piano-based sounds in a row, this is surprising and sounds new. Piano reminds you of loops and electronics, rather than a traditional ages old instrument. The composition is just beautiful. More drums in the chorus. And these words "The seraphins, they know your sins, and they report to my human heart..." are so interesting and new as well, lyrics here, once again, never disappoint. The ending is the same loopy motive again and again. The sense of unrest is really here.

The seventh track is the already mentioned above "Lungful". A basic piano song. But strangely enough, it still is interesting and reminds of Thom Yorke in the "The Eraser" era. Simply piano, yet in the chorus is this subtle electronic percussion. "I will not let you fail" – sings Douglas with feeling. And it gives you the feeling, that there is someone for one, who will not let you. Then the chords scatter into almost endless and comforting arpeggios. Gives me a cold, yet bright feeling of autumn. Very British. Subtle and sad.

The eight song is called "Whitewash". Another more piano-based song. Reminds me a lot of the opening track. The chorus in both songs ends a bit the same. This song is another historic one, about the Irish Magdalene laundries for as it was said then, promiscuous women and former prostitutes. The song is unbearably sad, and the haunting distant percussion sounds only amplify the feeling of pain and sadness. The ending is beautifully sad and dramatic, with Douglas playing the piano with feeling and madly.

The ninth song is called "Swim". Once again, after two piano-based songs in a row, this song is taken over by electronics. It is extremely different from other tunes on the album. Dominated by beats and bleeps, as well as warm synth, it gives you other feelings than the previous song, however, not happier. "I want to get in" – mumbles Douglas. And his lower voice gives you shivers down your spine. The chorus has this swirling piano, going round and round. Then he says something that is so relatable and close to me: "If only I could talk to you, I do not know the words I'd choose, how to say that I miss you? Would you be, as I always knew?" Then the piano and synth go to unexpected ways, and the last part features unleashed drums breaking free, wonderful.

The last, tenth song is titled "London's Rose". It is one of the oldest, I guess, songs on the album. This track again brings back the piano-led sound. After the start the chorus seems a bit unexpected, and the lyrics are just marvellous. This song is again a historic one, telling the story of the people in London, who, during the start of World War II, found shelter in the underground. I cannot help but to mention, that I think the fact, that a song about the wartime, so distant and not interesting for us, modern people, can give you such genuine emotions and feel so close and personal, is wonderful. And when Douglas sings with passion, getting louder and louder: "Take us back up, to the top/Take us back up", it is hard not to cry, as he hits the keys with desperation, sustained, and measured just to be enough for you to feel some true emotion.

So, are you overwhelmed? I was. This album is the album of the year so far. It is emotive, deep, soulful, serious. Interestingly enough, apart from "Lungful" and "Repeat", I did not like the songs at first, yet it grew on me over time. And now I like each and every song on the record. "Whelm" has this true feeling, rarely found these days. It moves its way between piano-led pop and electronic bleeps and emptiness of James Blake and others like him, this record finds its way to avoid going in either direction fully, but rather is accurately balanced between them. One might look for more diversity as it seems quite repetitive and the same patterns appear several times throughout the record, but, as an album, I guess, it should be one statement, and not a collection of random songs, so, basically that is not a bad thing at all, furthermore, the difference between some songs is huge and shows the versatility of Douglas Dare. As Jack Barnett of These New Puritans once said, that he wants to make music serious again, what is rare nowadays. So, I think, Douglas Dare does make serious music, and manages to evoke so much feeling with historical themes, that, if asked, the majority of people would call boring. But here those themes make you feel true emotion, not different than songs about "real" experience do. Yes, this album is not happy, not easily enjoyable, but it offers a lasting effect, a lasting feeling, a certain eye opening experience. Well, one might need time to get in... and swim. Oh, what is up with these puns? So, the only bad point about it is that it is too short...

Douglas Dare:

http://www.douglasdare.com/
https://www.facebook.com/douglasdaremusic
https://soundcloud.com/douglas-dare

You can buy the album here:

http://www.erasedtapes.com/store/index/ERATP057

Or, if you do not have enough money, or simply want to listen to it for free, here it is, specially for you:

  P.S. Special thanks to the author of this review for some historical details and things that were useful for me.

Graudusis liūdesio grožis, arba Douglas Dare „Whelm“

Toliau tęsiu savo recenzijų ciklą. Šįsyk, ketinu rašyti apie dar mažiau žinomą mūsuose atlikėją ir gal pagaliau galėsiu pasigirti, kad ši mano recenzija yra pirmoji apie šį albumą lietuvių kalba, cha... Tad, šįsyk rašysiu apie muzikantą iš Anglijos, Douglas Dare'as, bei jo debiutinį albumą „Whelm“ išleistą šių metų gegužės 12-ąją, „Erased Tapes“ įrašų kompanijos. Šis muzikantas, grojantis pianinu bei dainuojantis, gimė ir užaugo Bridporto mieste Pietų Anglijoje, studijavo muziką Liverpulio muzikos institute, o prieš porą metų debiutavo, kaip atlikėjas. Douglas išleido debiutinį nepilną albumą „Seven Hours“, kurio keletas dainų yra ir tame albume, apie kurį kalbėsiu dabar. Pernai, metų antrojoje pusėje, aš pradėjau skaityti daugiau apie muziką ir man ėmė patikti ieškoti naujų grupių bei atlikėjų, o ne tik žinomesnių ar populiarių nūnai, taigi, vienas pirmųjų iš tų, ką radau, ir buvo Douglas Dare'as. Tuo metu kaip tik ką tik išėjo jo singlas „Lungful“. Iš to, ką perskaičiau, man kilo noras pasiklausyti ir, nors išankstinis nusistatymas, jog, girdi, tai „piano-based“ muzika, kuri man šiaip jau nepatinka, neleido iškart įsiklausyti į kūrinį, nors man patiko iš karto. Taigi, praėjo nemažai laiko, buvau kiek primiršęs vos vieną dainą turintį atlikėją, tačiau, kartą prisiminiau ir norėjau pažiūrėti, kas naujesnio pas jį. Ir kaip tik jis buvo išleidęs naują dainą „Nile" iš būsimojo albumo. Bet ši daina buvo absoliučiai nepanaši į „Lungful“ ir iš pradžių man net nepatiko, tačiau, laikui bėgant vis labiau ėmė patikti. Taigi, po kurio laiko pasirodė ir nemokamas atsisiuntimams singlas „Swim“, kuris, vėlgi, buvo radikaliai kitoks, o gegužės 12-ąją ir pilnas albumas „Whelm“ (angl. k. „Nuostaba“ ar kažkas panašaus, plg. žodį „overwhelmed“, angl. k. „sukrėstas“, „sužavėtas“). To, ką girdėjau prieš tai, pakako sudaryti labai teigiamą vaizdą apie Douglasą ir tikėjausi kažko tikrai gero. O ar albumas pateisino mano viltis, skaitykite čia...

Pirmoji daina, „Clockwork“, prasideda kažkokiais tarytum povandeniniais garsais, o netrukus prisideda pianinas ir Douglas pradeda dainuoti keistą istoriją: „In this box/A secret so closely kept/Two thousand years in the depths/Not to be opened yet“. Ši daina paremta tikru įvykiu, kai buvo atrastas taip vadinamas analoginis kompiuteris, arba skaičiavimo mašina, vadinamas Antikiutero/Antikytero prietaisu. Ji, tikėtina, kad skaičiavo planetų padėtį bei įvairius reiškinius ir Saulės bei Mėnulio užtemimus. Dainuoti apie tokį daiktą? Ką, rimtai? Kažkas nauja. Priedainio pabaigoje gražiai išsidėsto natos, o visą tai papildo subtilūs beat'ai, vienu metu viskas šiek tiek aptemsta ir virsta elektronika, tačiau greitai grįžta „analoginiu“ pavidalu ir užsibaigia, kaip prasidėjo. „In this box/A secret so closely kept/Two thousand years more to look/As long as these clocks work...“ pasako atlikėjas ir daina užsibaigia. Primena, na, net nežinau, Thomo Yorke'o „The Eraser“ laikų kūrybą su šiek tiek didesniu dėmesiu pianinui.

Antroji daina yra jau minėta „Nile“. Ji prasideda visiškai kitaip, ir apskritai yra visai visiškai kitokia, labiau dominuojama sintezatoriaus, negu pianino, bent tai iš karto man krito į akis. Toje gelmėje, tarp elektroninių beat'ų ir sintezatoriaus reverb'uoto gausmo, skleidžiasi kur kas labiau dramatiška, negu pirmojoje dainoje, nuotaika. Palengva sintezatoriaus vėjas darosi vis labiau šaldantis ir nelengvas iškęsti, kol galiausiai užima visą erdvę ir daina nuplaukia gilyn, o paskui grįžta ne su didesne jėga, bet rimtimi, ir apverstais beat'ais ir Douglaso balsu. Paskutinės, kraupios pianino natos ir neužbaigtas ciklas.

Trečioji daina yra „Repeat“ ir labiau primena pirmąją albumo dainą bei jau kiek aukščiau paminėtą „Lungful“ tuo, kad yra labiau paremta pianinu. Ji kiek greitesnė. „Behind glass eyes, it's hard to tell, whether pleasure is reaching your cells“ sako Dare'as ir, na, nežinau, aš seniai negirdėjau tokių įdomių dainų tekstų. Galiausiai, daina išsiskleidžia arpeggio ciklais ir vienišu sintezatoriumi fone, vis garsėjančiu ir vis labiau imančiu viršų. Nors norėtųsi tikėtis dar vieno priedainio, jo nebuvo, buvo tik lėtas outro.

Ketvirtoji daina yra dar tradiciškesnė, „Caroline“, ir atrodo, girdėta ir žinoma, tačiau čia vis tiek prasiveržia Douglas'o originalumas, ir daina skamba naujai. Meilės istorija apie laiškus neskamba patraukliai „Facebook“ ir SMS'ų kartai, ar ne, bet kažkaip iš tokių pamatinių, klasikinių atvejų Douglas išspaudžia emociją, kurios nesugeba išgauti kiti iš kur kas labiau suprantamų istorijų. „And just as I always feared, your precious words, they disappeared, into my mind, as I went blind, let me read again, the letters that she sent“ – skausmingai sako atlikėjas. Priedainis pabrėžtinai tradicinis, o pabaiga vėl primena apie amžių, kuriame būgnus atstoja elektra. Įdomūs ir nekasdieniški beat'ai visgi nepakeičia nuotaikos, o pati pabaiga yra neįsivaizduojamai graudi. Seniai neteko girdėto TOKIOS liūdnos dainos... Kiekvieną kartą labai sunku neverkti.

Penktoji daina, titulinė „Whelm“, leidžia kiek atsikvėpti po prieš tai buvusios dainos ir nesuteikia naujų kančių žodžiais. Vietoje to, tiesiog ramus pagrojimas su įdomiomis grojimo technikomis.

Šeštoji daina, „Unrest“, atrodo, nusprendžia labiau griebti už gerklės su elektronika ir prasideda sintezatoriaus syvais. Douglas dainuoja neramiai, sunkiai, pateisindamas dainos vardą: „I saw you holding hands with the Moon, scented fingers all over the room“, sakyčiau, gana keistas posūkis po pirmų kelių sakinio žodžių, po kurių atrodo, žinai, iš didžios popso istorijos, kas seka toliau, bet ne... Taigi, ši daina gremžia tavo smegenis slogia nuotaika, ir ratais bėgiojančiais pianino akordais. „The seraphins know your sins, and they report to my human heart“ – na, niekas nėra taip keista, kaip jo žodžiai. Paskui būgnai įgauna kūnišką, lyg ir, pavidalą. Ir daina pasibaigia.

Septintoji daina, „Lungful“, yra viena senesnių šio muzikanto dainų. Jai buvo skirtas ir juodai baltas Dušano Kacano režisuotas klipas. Ji prasideda tiesiog pianinu, bet labai jau savotišku. Vėlgi, artimiausias palyginimas, ateinantis į galvą, Thomas Yorke'as, kurio talento gerbėjas, kaip ir aš, esąs ir pats Dare'as. Subtilūs beat'ai ir plojimai. „I will not let you fail“, – sako jis ir atrodo, kad tikrai nebesi vienišas. Tau padės. Paskui viskas išsisklaido ir pabėga sulaužytais akordais, arba arpeggio, ir sukuria gaivią rudeninę nuotaiką, šalta ir tyra, liūdna ir ramu.

Aštuntoji daina, „Whitewash“, grįžta prie istorinės tematikos. Ji yra ne, kaip man atrodė iš pirmo, apie koncentracijos stovyklos kalinius, o apie vadinamąsias Airijos magdaliečių skalbyklas. Kuriose dirbo taip sakant, nedoros moterys. Su jomis buvo elgiamasi kaip su kalinėmis. Daina, kurioje vyrauja pianinas ir beveik nėra būgnų, tik garsų aidai, skamba ir vėl labai liūdnai, o priedainio pabaiga labai jau panaši į „Clockwork“ atitinkamą vietą. Bet paskui Douglas dainuoja labai emocingai ir vėl sunku neverkti. Būgnai, gyvi šįsyk ir tikri, ir pianino klavišų kalenimas. Kraupi pabaiga. Sunki nuotaika, ir apima kažkoks metafizinis liūdesys.

Devintoji, priešpaskutinė, daina, yra kiek jau aptarta „Swim“. Ji vėl tęsia elektroninę liniją, bet joje kiek mažiau įtampos, kiek daugiau kitos spalvos nuotaikos, kuri yra labiau asmeniška, susijusi su žmonių santykiais. Bet bendra visiems, matyt. „I want to get in, I want to get in, I want to get in“, sako ramiai muzikantas, kalbėdamas, matyt, apie plaukimą. Ir baseiną. „And swim“, pratęsia mintį ir tęsia ilgai ilgai, o paskui pasako tokius man artimus teksto žodžius: „If only I could talk to you, I would not know the words I'd choose, how to say to you, that I miss you. Would you be, as I've always knew?“ Paskui daina vaikšto aplink, savotiškai. Pabaigoje iš niekur nieko prasiveržia būgnai ir viskas vis labiau netikėta. Apskritai, viskas čia netikėta, gali tik tau atrodyti, kad žinai, kas bus toliau, bet Douglas tave pergudrauja. Ir vėl. Ir vėl, dar sykį.

Dešimtoji, paskutinė albumo daina, yra, matyt, pati seniausia – „London's Rose“. Ji vėl grįžta prie pianininio pagrindo ir nenutolsta nuo to per visą laiką. Gražiais žodžiais Douglas pasakoja ir vėl ne kokią nors banalią anoniminę istoriją, o istoriją apie žmones, besislėpusius nuo nacių bombardavimo Londono metro. Priedainis, po pradžios dainavimo lengvumo, skamba netikėtai, vėl slogiai ir sunkiai. Vėl Thomo Yorke'o stiliaus pianinas. Ir paskui prasideda labai labai labai sunki liūdna dalis, kai jis dainuoja: „Take us back up, to the top/Take us back up/Take us back up to the top/Take us back up“. Su visa desperacija ir neįtikėtinu sunkumu, daužo per klavišus, sunkiai, iš nevilties.

Ką gi, tai ir viskas, ką turėjo pasakyti Douglas Dare'as savo debiutiniame albume „Whelm“. Aš manau, tai neabejotinai geriausias šių metų albumas kol kas. Tiek emocingos ir nuoširdžios, rimtos ir stiprios pianino muzikos seniai neteko girdėti. Dainuoti apie istorines temas, kurios, gal sutapimas, sudėliotos chronologiškai, šiais laikais, manau, yra drąsu, stipru, netikėta. Sugebėti priversti įsijausti į graikų ar karo laikų istorijas yra nelengva užduotis mūsų laikais, kai atrodo, kad viskas yra svarbu, kas vyksta dabar. Žodžių prasme, tai labai geras poetiškas albumas. Ir apskritai, originalumo prasme, tai labai geras darbas, neperžengiantis nė vienos ribos- nei tampantis ta fanfarine pianino muzika, nei populiaria burbuliavimų ir dainavimo muzika, pavyzdžiui, Jamesas Blake'as. Kalbant apie elektroninę šio muzikanto kūrybos pusę, negalima nepaminėti ir būgnininko bei prodiuserio Fabiano Prynno, kuris prisidėjo prie albumo kūrimo ir prisideda prie gyvų pasirodymų... Sunki muzika, rimta muzika bet apvalanti sielą ir leidžianti patirti katarsį, kaip rašė Aristotelis. Gaila, kad tiek mažai.


Douglas Dare:

http://www.douglasdare.com/
https://www.facebook.com/douglasdaremusic
https://soundcloud.com/douglas-dare

Albumą įsigyti galite čia:

http://www.erasedtapes.com/store/index/ERATP057

Arba, jei nėra už ką, arba tiesiog norite pasiklausyti, jūs galite pasiklausyti čia:

P.S. Esu dėkingas šios recenzijos, publikuotos „Drowned In Sound“, autoriui už istorines žinias apie dainas, kas man pravertė. 

Ką daryti, kai These New Puritans tave palieka Nendrių lauke?

Tad, šįsyk mano recenzija bus apie geriausią, mano nuomone, 2013-ųjų metų albumą – britų grupės These New Puritans (angl. k. „Šie Nauji Puritonai“) trečiąjį albumą, „Field Of Reeds“ (angl. k. „Nendrių Laukas“). Tai bene mažiausiai žinomas Lietuvoje albumas, apie kurį rašau, nors, cha, kad ir keista, šį mano recenzija yra antroji lietuvių kalba apie šį įrašą. Šįsyk, noriu plačiau pristatyti grupę. Taigi, These New Puritans, susikūrę Anglijos Esekso grafystėje, 2006 metais, yra alternatyvios muzikos kolektyvas, susidedantis iš brolių dvynių- Jacko ir George'o Barnettų – dueto bei jų paauglystės draugo Thomo Heino. Iki užpraeitų metų grupėje buvo ir dar viena narė- Sophie Sleigh-Johnson. Taigi, kažkada Jackas grojo gitara, George'as grojo (ir tebegroja, tiesą pasakius) būgnais, o Thomas grojo bosine gitara. Taigi, šis kolektyvas, su Sophie, kuri grojo klavišiniais, grojo kažkokį post-punk ir hip-hop'o įtakai pasidavusios elektronikos kratinį, kuris pasireiškė gitarų, sintezatoriaus ir galingų būgnų junginiu, kuriame būta ir keistų garsų, ir hitais galinčių greitai virsti dainų. Visas tas įtakas sujungę, These New Puritans išleido puikų albumą „Beat Pyramid“ ir susikūrė savitą, unikalų ir nepakartojamą įvaizdį – Jackas grojo su aukso spalvos šarvais, simbolika ir referencijos į mistines tradicijas, istoriją, kūrė keistą lydinį, kuris darė juos jau gerais. Antrajame albume, „Hidden“, grupė staiga radikaliai pakeitė kryptį ir vietoje triukšmingų, tikrai angliškų, rock'o dainų įviliojo mus į tamsius miškus ir gilias Esekso grafystės pelkes, Steve'o Reicho ir „dancehall“ stiliaus muzika, galingi Taiko būgnai, būgnai kertantis per smegenis. Thomas pamažu nuo bosinės gitaros pajudėjo prie sintezatorių ir laptopo, prisidėdamas ir prie ritmo sekcijos. Grupės įvaizdis irgi pasikeitė. Jie tapo karingi, negailestingi („We Want War“, „Attack Music“, „Fire-Power“). Jie susilaukė dar didesnės sėkmės, o „Hidden“ laimėjo NME geriausio albumo titulą. Ko daugiau? Bet, kai atrodė, jog These New Puritans pagaliau atrado save ir išgarsėjo, jie ir vėl pasikeitė... Sophie paliko grupę, Jackas metė šalin gitarą, o Thomas galutinai pasislinko prie elektronikos. Grupė, jau „Hidden“ eroje eksperimentavusi su klasikinės ir neo-klasikinės muzikos garsais, staiga metė lauk visą savo karingumą ir ėmė groti kažkokį neo-klasikos ir post-rock'o, tokio, kokį geriausiai įkūnija paskutinis grupės Talk Talk įrašas, mišinį, pasikliaudama visų pirma pianinu ir pasikvietusi portugalų jazz ir fado dainininkę Elisa Rodrigues, kuri albume atlieka pusę partijų. These New Puritans liko ištikimi savo keistumui ir čia: jei kažkada, „Hidden“ eroje jiems reikėjo su kūju sudaužyti krekeriais apklijuotą arbūzą, tam, kad išgauti žmogaus kaukolės skilimo garsą, tai čia Jack'ui prisireikė įrašyti vanago sparnų garsą, žemiausio balso šalyje, Adriano Peacocko, daužyti stiklą ir vienos dainos būgnų takelį įrašinėt 76 kartus. Tad, 2013 metais pasirodė trečiasis studijinis jų albumas, „Field Of Reeds“. Taigi, apie jį ir noriu parašyti.

Pirma daina – „This Guy's In Love With You“, kitaip dar žinoma „The Way I Do“ pavadinimu. Jau pati šios dainos atsiradimo istorija yra įdomi: Jackas kažkur įrašė dainininkės atliekamą dainą, kuri buvo neaiški, nepilnai išdainuojama. Ir jos balso sample'ai naudojami šioje dainoje. bet, galiausiai, paaiškėjo, kad tai yra tokia daina, seniai parašyta Burto Bacharacho ir Halo Davido, bei atliekama Herbo Alperto. kuri taip ir vadinasi „This Guy's In Love With You“. Daina yra tyli, rami, be būgnų, vedama už rankos pianino, kuris eina lėtai, lėtai, klaidžioja rūke. Kuriame tai šen, tai ten atsiranda balsas. Pabaigoje įsijungia pučiamieji ir tampa kažkaip graudu. Primena Sigur Rós.

Kita daina – jau pati savo numerį albume pasakanti „Fragment Two“. Čia bosinės gitaros prižiūrimas pianinas žygiuoja ryžtingiau, užtikrintai, tačiau ir vėl stabteli. Vėl stabteli. Ir vėl stabteli. Bosinės gitaros solo atima žadą. Paskui pagaliau įsijungi ir ilgai laukti būgnai. Jackas veda mus pasivaikščioti po dykras ir pelkes, o galiausiai jis kalba apie salas, tarp kurių plaukiojo. Pianinas šiek tiek sustoja, atsikvepia, ir tada eina iki begalybės, galiausiai, įsijungia trimitas, kuris perveria tau širdį ir tenka įsitikinti, kad ir be griausmingų būgnų These New Puritans turi, ką pasakyti. Dar ir kaip turi. Kai, pernai gegužę, pirmąsyk išgirdau šią dainą, iš pradžių kilo įvairių minčių. Gal kiek nuobodu. Tačiau, galiausiai, man ši daina vis labiau patiko.

Trečioji daina, viena geriausių, „The Light In Your Name“. Nuskambėjus paskutiniams „Fragment Two“ akordams, įsivyrauja tyla, o tada lėtai atsiranda sintezatoriaus garsas, bet ne, tai ne sintezatorius, o neseniai atrastas magnetinio rezonanso pianinas, vėliau pasigirsta vienintelis gitaros epizodas šiame albume, Jacko balsas skamba tyliai ir piešia kažkokį sapno pavidalo peizažą. Elektroniniai garsai glumina ir gąsdina. Juos lydi ir pianinas. Galiausiai, skausmingas, iškankintas priedainis, kuriame prisijungia ir portugalų dainininkė Elisa Rodrigues. Abiejų vokalistų balsai puikiai dera, po to vėl ta pati lėta tyla su dar nepraradusiu vilties sintezatoriumi, pianino akordai lėtai beriami vienas po kito. Ir vėl sunkūs styginių orkestro garsai, tokie, kokių neišgirsite per TV show. Antrasis priedainis toks pat, bet tada tavo širdis akimirkai sustoja ir vyksmas nusitęsia į begalybę. Vokalistų balsai susilieja, dar styginiai ir didingi George'o ir Thomo būgnai kerta per sąmonę negailestingai. Apogėjus tiesiog varantis į neviltį. Tiesiog akinamas grožis. Ir stiklo duženos. Prie šios dainos kūrimo prisidėjo ir olandų kompozitorius Michaelis Van der Aa. Puiki daina. Nieko nepridursi.

Ketvirtoji daina, kad ir keista, tapusi singlu, „V (Island Song)“. Ši daina ne ką mažiau didinga, negu prieš tai buvusi. Jackas mus iš karto vilioja eiti su juo „In the island, there are no places, or people, so I'll go walking, on my way, I'll find you“, skamba šiurpiai jaudinančiai, kaip sapnas. Neįmanoma neįsijausti į tokią dainą. Pianino ir bosinės gitaros vedama daina greitai plaukia ir čia įsijungia pasikartojantys būgnai, priduodantys nerimastingumo. Pabaiga skamba labai šiurpiai ir nuostabiai, gąsdinančiai ir jaudinančiai, Jacko balso likučiai skamba vis toliau, daina ištirpsta jūroje, arba Temzės žiotyse.

Penktoji daina – „Spiral“. „Spiral“ prasideda sunkiais pučiamųjų orkestro garsais. Kaip didžiuliai gyvūnai tie garsai lėtai juda, apeidami kelyje pasitaikančias kliūtis. Tada įsijungia simfoninis orkestras. O tada prisideda Elisa ir vaikų choras, dainuojantys „You want to see the light, you want to get it right“. Tada vėl sunkesnė nata ir Jackas kažką pasako. O tada, skambant pianinui, Jackas kažkaip svajingai, kas šiaip jau nebūdinga jo dainavimo stiliui, pasako man labiausiai patinkančius žodžius visam albume: „This is your guided tour, exocets towards Stanley, watch the fireworks from the beach, I've got meteors falling to Earth, this is your guided tour...“ Tada kažkas užsiveria ir prasideda pučiamųjų solo, kuris atima žadą ir griebia už gerklės ir nebepaleidžia. Liūdniausia dalis šiame albume. Beje, ji jau anksčiau buvo atliekama, kaip „Irreversible“. Kaip čia neverkti, jei taip gražu, sapnų garsai.

Šeštoji daina, ir antrasis albumo singlas, „Organ Eternal“ prasideda kažkokiu elektronišku sintezatoriaus žaismu, kas po simfoninių viražų atrodo kiek keista, bet greitai viskas vėl tampa įprasta „Field Of Reeds“ prasme. Po to Jackas, grodamas pianinu, pradeda kažką tyliai, lyg sau tiktai, kalbėti, o George'as, kad nenuobodžiautų, kadangi čia nėra būgnų, imasi groti ksilofonu, kartais atsargiai paliesdamas lėkštes. Mus apgaubia keisti sample'ai, savaip baugūs ir įdomūs. Simfoninis orkestras ima pačias žemiausias, skausmingas natas. Tada vėl ateina sintezatoriaus eilė, daina skamba toliau, Jacko balsas skamba vis toliau ir toliau, daina vis tęsiasi vos ne iki begalybės, iš to pasikartojimo suaugi su daina ir ištirpsti garse. Pati elektroniškiausia albumo daina, laisva ir savaip keista. Labai keista.

Ir, kaip ir dera, po to daina apie sapnus iš tikrųjų, na, bent jau šie tiek apie sapnus. Septintoji daina, „Nothing Else“. Čia dominuoja sunkūs simfoninio orkestro ir pučiamųjų garsai, o daugiausia vokalo partijų atlieka Elisa, daina lėta, pati lėčiausia ir giliausia. Pelkė, savotiškai klampi ir migdanti. Ši daina man mažiausiai patinka, ji per daug monotoniška, slogi. Bet albume, kuris man LABAI patinka, tai jau yra ne prastesnė daina, nei kitų grupių geriausios dainos, juk, pagaliau, turi viena daina mažiau patikti už kitas, ar ne?

Aštuntoji, priešpaskutinė daina, „Dream“, atrodo, tęsia tą pačią sapnų temą. Matyt, ne aš vienas supratau, kad šis albumas yra sapnų garsai. Taigi, čia išvis dainuoja vien tiktai Elisa Rodrigues, kurios malonus balsas kalba tau į ausį. Paskui sunkesnis momentas, kai kertama per stygas. Jackas dainuoja. Kažkur toli. Taip pat kiek paprastesnė daina. Bet vis tiek puiki. Čia tokia labiau neoklasikinė albumo dalis. Galbūt kiek nuobodoka. Bet vis tiek... Malonu klausytis.

Devintoji, paskutinė albumo daina, titulinė daina „Field of Reeds“. Ji prasideda didžiuliu sunkiu garsu, bene sunkiausiu iš viso šio albumo. Čia dainuoja ir žemiausias balsas Didžiojoje Britanijoje, Adrianas Peacockas, kažkur čia skamba ir vanago sparnų plasnojimas. Prasisklaidžius sunkiausiems garsams, išlenda Jackas ir sako poetiškai, prie to paties grodamas pianinu: „You asked, if the island would float away, if the stars run through me, like a river, like the air. I said „Yes““. Tada vėl užlieja banga sunkių garsų. „I'm in the wrong place“ – gergždinčiu balsu traukia iš savęs žodžius vokalistas. Ir prideda: „So, I will go away“. O paskui viskas prasisklaido ir stoja palaiminga tyla, tolimi balsai, simfoninis orkestras, tikras jausmas, kad esi nendrių laukuose, šviečia blausi Saulė ir viskas amžinai tas pat. Viskas, belieka atsidusti.

Taigi, „Field of Reeds“ yra labai geras albumas, tam tikra specifinė patirtis, neišdildomas jo paliekamas įspūdis man išliko ilgam, kiekvieną kartą, klausantis šio albumo, persikeli į kitą erdvę ir laiką, į savo sapnus, savo vizijas. Tai nekasdienis, nebuitiškas albumas, čia visai nebūtina šokti, spiegti, spardyti sienas, ne, tiesiog ištirpsti muzikoje. Gali ir apsiverkti. Nes taip gražu, kaip sapne, kuris baigėsi. Ir niekada. Nebepasikartos, baigėsi. Toks kinematogramiškas, gamtiškas, natūralus, nesuvaidintas ir NEPERSPAUSTAS albumas, kuriame viskas tikra. Jackas sako, kad visus garsus jis pats išjautė ir išgyveno. Taigi, tai tikrai matosi ir klausantis. O, atsakant į klausimą, užduotą pavadinime, belieka tikėtis, kad viskas prasidės iš naujo, nes Nendrių lauke laikas visada stovi vienoje vietoje.

These New Puritans:

https://www.facebook.com/TheseNewPuritans
http://www.thesenewpuritans.com/
https://soundcloud.com/these-new-puritans

Šį albumą nusipirkite:

http://www.thesenewpuritans.com/fieldofreeds/
https://itunes.apple.com/gb/artist/these-new-puritans/id265224116?ign-mpt=uo%3D4

O jei nėra už ką, ar šiaip norite paklausyti, tai visiškai nemokamai ir legaliai galite padaryti čia:

https://soundcloud.com/these-new-puritans

These New Puritans' own dreamland

So, my next review is about another album from 2013, maybe a little less hyped and known. It is These New Puritans' third album "Field Of Reeds", released via "Infectious Records". That album is actually one of the best albums of the year and its atmosphere is simply unmatched by any other release that year or in the period of the few last years. The sudden, well, maybe not that sudden, but still quite sudden change in direction for the Southend-On-Sea band, currently based in London, makes sense, if you look back at their back catalogue: the first album, "Beat Pyramid", was already a rather strange statement, torn between electronic and post punk revival worlds, the band creating its unique aesthetic, mail suits, triangles, symbols, colours (the repeating of songs and parts of songs from one song to another), infinity. The second album saw them not to become that cool posing young adults band with guitar and keyboards, not knowing what to do next, yet showed a radically different side of the humble and confident at the same time youngsters. They brought us "Hidden", a completely different statement, which still, after all, resembled their first release with its aesthetic approach, but the huge brass-powered, symphonic sound with some guitar and loads of drums, from a drum kit to Taiko, banging your brain out and making you thrilled while listening to "We Want War", "Attack Music", "Drum Courts – Where Corrals Lie". The album drawing influences from Steve Reich to dancehall music, is just some kind of a completely stand-out thing in nowadays music, unmatched and incomparible simply to anything. It got the band wide recognition, but These New Puritans are not the kind of guys who flow with the tide, no. They have their own idea. So, now instead of drums that got us to dance and rock out, we get the quiet and sleepy, dreamlike third album, which is the first release without Sophie Sleigh-Johnson, the keys player, who left in 2012, and sees the band as a trio – former guitarist, now the bass player and composer, producer and brain of the whole band Jack Barnett, his twin brother George is still on drums (very stable, knowing the ever-changing character of the band) and their childhood friend Thom Hein, who used to play bass back in the day, yet now completely moved towards electronics, as it is said by These New Puritans themselves. But what I have said is only the centre of the picture, that consists of brass, children's choirs, piano and various percussion, finally a whole orchestra. And don't you dare to forget the hawk and Britain's lowest voice Adrian Peacock, the magnetic resonator piano, which saw its FIRST use in popular music, erm, for a lack of a better word, samples, and the magnificent Portuguese singer Elisa Rodrigues. Everything mentioned and maybe, something forgotten by me is present. So, here we go on our journey to "Field Of Reeds"!

The first song is called "This Guy's In Love With You", which sounds quite not TNP-like, but don't you worry – it's not their tittle, but a tittle of the original of this song, by Burt Bacharach and Hal David, and performed by Herb Alpert, while this actual song was from a recording by Jack of an amateur singer, who sung from memory in the city. Her voice appears while the piano gently walks its way through memory lane, slowly, step by step, trying not to fail, accurately. And then we make it to the brass sound and give into it, relax and somehow feel some unease. It reminds me of Sigur Rós. It is this neo-classical post rock, which is a rarety these days.

The second song and the first single off the album is "Fragment Two", well, that's a proper name for a song of this band, since they are fascinated by numbers, seemingly ("What's your favourite number? What does it mean?"). But this is something new, the bass with piano is marching with pride and dignity. Slowly, step by step, pause-play, pause play here, here Jack take the singer's role, and starts quietly talking to us, instead of theatrically singing. The bass solo is so strong and unbearable. And then the brass enters, grabbing your attention, here we go with the drums, alas, weren't there drums in the first song? So, we go on and here goes the trumpet that presents us this wonderful sound, so emotive and honest, hard to imagine anything better. When I first heard this song, I did not expect anything good. Well, boring piano, thought I to myself, but I could not help but come back to listen again and again since then.

The third song is even more massive, but it shows its size slowly, we need patience. Slow synth (wait, did I say synth? That is a magnetic resonator piano, actually) and the only guitar part on the whole album, Jack singing quietly once again, some electronic blasts and bubbles rising from the deepest part of the sea. Piano and some strange sounds then lead to the powerful chorus, a rare thing in the repertoire of TNP, after all, where we hear Elisa as well, it is so emotional and hard to go through, full of discord, unsettling and hard to digest. And then we are brought to quiet again, but slowly move on to reach inevitably the chorus once again. And then things slip out of hand, it begins to be tragically wondeful. And drums come in as well, banging hard on your consciousness. Painful bliss. So, here we are with voices, drums, orchestra and finally some smashing dropped glass. Now that's what I call a drop!

The fourth song, yet another single, is "V (Island Song)". Well, there were islands in "Fragment Two", already, but here Jack starts with no time for our preparation: "In the island, there are no places or people, and I'll go walking, on the way I'll find you..." and the frightening and mystic "And the way to get there is going round in circles...", what leaves you with your heart dropped. So deep and yet so simple. The piano is quite repetitive but calming, enchanting, go with it. Then starts the other part, with drums. Jacks talks somehow sarcastically and tensions grow, until a slow stop, and then we go deeper, suddenly it all disappears, leaving us with our own visions, some sort of righteous culminations to your life, watching things pass by, and voices, repetitive drums, but so complex, and then it gets quiet, we can relax and it goes on almost forever. One should not forget about the video too – it is directed by PICNIC, and the scenario is written by Jack! It is not something I would imagine, listening to it, yet very interesting even if frightening. The sort of animation you rarely come to see. This song is the longest off the album and once again it is treating you with these dreamlike reminiscences of your past and what you had seen. Very emotional and interesting.
 
The fifth song is one of the more neo-classical ones, called "Spiral". It begins with heavy sounding brass and then is joined by Elisa and a children's choir singing "You want to see the light, you want to get it right...", brass twists and is turning itself inside out, then comes Jack, for a second, then again the same, and then the lighter part starts. Jack sings and plays piano, and now he lightly sings: "This is your guided tour, exocets towards Stanley, watch the fireworks from the beach, I've got meteors falling to Earth, this is your guided tour...". This strikes me so hard. You probably should be aware of the fact, that "Exocet" is a type of French missiles (remember "like a missile, guided by vague feelings"?), so the next words sound rather terrifying in a way. Then goes the brass with a soul-piercing solo, that can make you cry. If you have a heart... The utmost saddest moment in the album, yet so clear. And bright. So nice.

The sixth song is yet another single, a more electronic approach by the band, called "Organ Eternal". It starts with a bright light-hearted synth playfully jumping around. Soon the strange chord progression is played on piano and xylophone. Synth and samples open our brains for new bright emotions. And some weird sample comes in. Giving you no clue, what on Earth was that. And then, the orchestra provides some big feeling, low notes. And then we reach the tearing you apart breakdown, slowly, finally we find some peace with synth warming our souls, and then it all continues, Jack singing something quiet, it all repeats almost ad infinitum, leaving us comfortable and filled with joy. The end, and, once again, don't miss the wonderful video, see some green leafs, trees, a girl, who escapes, and study the eyes of TNP members.

The seventh song is another swampy take, called "Nothing Else". If you get this dream vibe from the songs before, like I do, "Nothing else" in fact deals with that issue. It starts with a lonely trumpet. Slowly the symphonic orchestra starts playing, brass, slowly, without drums and with little bass, Elisa sings: "And I wish just for a minute, real life and dreaming swap places. Nothing else, but this...", Jack sings quietly. He mumbles something and a darker moment is here. The song is a bit too long and repetitive, though only because an album must have some song you don't enjoy as much, I say that this one is the least favourite song for me. Yet it too has some specific feeling, some dreamlike calm, yet with a distinct sense of unease, when you wake up with hard thoughts.

The eight song- what a surprise, – called "Dream" is another moodier take, along with "This Guy's In Love With You" and the first half of "Spiral". It has Elisa basically singing alone, she sings right into your ears. And the symphonic orchestra takes over here. Stopping and starting anew. A sense of unease and tense feelings again is here.

The ninth song is the tittle song, called "Field Of Reeds". It closes the album. Here we go into an even deeper swamp of dark sound, like underwater. We have the lowest voice in Britain, Adrian Peacock, singing, and somewhere here, yeah, really, somewhere in this one, is the famous sample of a hawk taking flight. And after the low sounds move away for a bit, Jack sings: "You asked, if the island would float away, if the stars run through me, like the river, like the air, I said "Yes"". Then the low sounds come back. And adds to that "I'm in the wrong place, so I will go away", he shows all the possibilities of his voice, even horrifying, a bit, I should say. And then, all of a sudden, it all turns into a beautifully nostalgic and warm feeling, fueled by magnetic resonator piano. And we are in the field of reeds, where it is always the same day. Brutally beautiful.

This is the end, a nice journey that was. And it is hard to find such an album these days. It is simply wonderful, emotive, deep, a dream world that you have to enter, sort of Narnia. And you can leave, but only with an urge to come back. Every TNP album is a different, yet always an equally cool story, or treatise, if you like. They are unique and unmatched in their uniqueness, every album is coherent. And this album too. Hard to say, which one is the best... Well, but why bother comparing. So, "Field Of Reeds" is one of the best albums I have ever found, yet even that says nothing about it.

These New Puritans:

https://www.facebook.com/TheseNewPuritans
http://www.thesenewpuritans.com/
https://soundcloud.com/these-new-puritans

You can buy the album here:

http://www.thesenewpuritans.com/fieldofreeds/
https://itunes.apple.com/gb/artist/these-new-puritans/id265224116?ign-mpt=uo%3D4


And if you don't have enough money, but can't let yourself download it for free, well, that's actually illegal, after all, here you can listen to it in its entirety:

https://soundcloud.com/these-new-puritans