The Importance of Not Voting

As the General Election approaches, I would like to present my thoughts on the subject in a quite specific way – not by endorsing either party or enthusiastically urging people (especially young people) to vote for whomever they want, but to consider whether one should or should not vote in elections.

First of all, one begins by asking the simple question: ‘How am I to make a difference?’ The simple answer is – take part in politics. The most general way in which citizens do this in a democracy, is by voting in general and local elections (and presidential elections elsewhere). Thus we – so we are told – decide what will become of our lives in the next 4-5 years. ‘Britain decides’ – we hear here and there as the vote looms. If we do, we decide for those who do not take part in elections too.

Suppose I vote. When I cast my ballot, I effectively endorse the system in toto. I endorse its very structure – I take part in the general will (Rousseau) and give in to it. When people say that only those who voted can criticise the ones elected, they are wrong: a vote for Labour is a vote for the Tories as well, since you agree your local Labour MP will take his or her seat in the House of Commons made up of representatives of all parties, the Tories included. This in itself is not yet enough to panic. After all, if we agree to take part in the democratic process, we must endorse it as a whole never mind the consequences that we ourselves might be opposed to profoundly. This is the basic rule of modern democracy.

But what if I see that my vote does not anyhow affect the system itself, since most questions – indeed, the most fundamental ones – are usually agreed upon by all parties taking part. Here we counter what theorists call the post-political condition. Simply put, it means politics lose their political essence. What is left is administration of citizens via techniques of governmentality (Michel Foucault’s term). So, we see decision-making turn from a political thing to simple calculation, best done by computers and not humans; ideas and metaphysical concepts give way to efficiency and pragmatism that leave no place for human action, that, according to Hannah Arendt, is essential to politics.

     

Here two strategies emerge. Firstly, if I refuse to vote, not wishing to endorse the system, it may be because I wish for certain reforms, even if limited – say, changes to the voting system. Or maybe I wish the actors in the political game would again get political. I might wait for a better day, when politicians would come up with new ideas and allow me to choose between qualitatively – not quantitatively – differing visions for our future. Rosa Luxemburg once said that back in the day clashes between different ideas and classes were honest. If it was about ‘Socialism vs. Capitalism’, she argued, it would be a clear choice. This is what I might want as well – a clear choice. However, I see this choice as anyway within the limits of the system.

Secondly, I might want to abolish of the system itself. That is, I can reject elections if I see voting is essentially flawed and the system makes no change possible at all. Thus, I reject the system altogether. Party politics are illusory and only hide the basic unity of the system. Guy Debord thought the voting system is conservative, whilst capitalism is constantly revolutionising itself. If I realise that proposed amendments that would supposedly improve the living conditions of the poor and vulnerable, are merely like rearranging the seats on the Titanic, my only answer is not voting.

So, the former reason for abstaining is based on a belief in the system but with a wish for certain changes, that would reinvigorate it (or a return to basics), while the latter means rejecting the system as the root of all problems which different parties promise to solve.

Refusing to take part in elections is not uncommon today and is proposed by well-known theorists like Slavoj Žižek or Alain Badiou and in the past has been advocated by a wide array of critics of representative democracy and government. They note the fact that elections do not actually change anything, and not simply because particular people are not suited to govern, but because of the very nature of the system. It cannot be changed piecemeal, only rejected as a whole, they argue.

  

The ones who argue against voting from the perspective of bettering the system without getting rid of it are often the ones endorsing ‘political’ movements, or so-called populists. They see such forces as marking a return to genuine politics after what Francis Fukuyama called ‘the end of History’. When a new movement/party emerges or people like Bernie Sanders or Jeremy Corbyn get into the spotlight, those wishing a return to politics feel like they are actually witnessing it. So, they go back to voting and support new populist mass movements. A Trump or a Marine Le Pen echoes their sentiment of rejecting the Establishment. Tired of patronizing administrators, people embrace a new kind of politics manifestly at odds with the status quo. As these supposed radicals constantly reminds us of this, even if they do not in principle oppose the system, the fact that they receive massive support, speaks volumes about how deeply people are fed up with post-politics.

So, if I decide not to vote, it’s perhaps because: 1) I feel it is meaningless, because things never change; 2) I reject all participants of the election and wish for better politicians. In the latter case, it is easy to see what I should do – engage with the party I most support and do my best that they change for the better, or start my own one. This requires patience and an ability to compromise, to talk to people, to engage in debate. However, it also means I can hope to see some change. In the former case, I am left unsure what to do – if I reject the system, I am side-lined and feel out of sync with the world (election coverage on TV, but I ‘don’t care’); I simply live my life with no hope for change or dreaming one day it will come, but perhaps not in my lifetime.

Before I move on to discussing the issues with not voting, maybe I ought to consider voting, after all.

The main reason for voting is usually a belief that at least this time we all have a duty to ensure someone with a horrendous agenda does not get elected. That is, I might decide to vote because I see a rise to power of some people, who threaten something much bigger than the status quo. After all, it is about avoiding the worst case scenario. Flawed Labour seems a more reasonable choice than five more years of Tory domination. And, you may ask, should not I help to stop a Trump or a Le Pen from government? I might detest Clinton, as did a significant part of her voters, but I might endorse her to save us all from supposed fascism. Here we see that if I am unsure about voting, what motivates me to go to the polling station is not a new-found love for Labour or for Clinton but fear of impeding terror and more suffering. To prevent the worst I choose the lesser evil.

There are obvious ways of criticising this benevolent wish. The system finds pleasure at portraying its enemies as a threat to its very essence and to the stability of our everyday life. If the Establishment is out of ideas, it can always employ fear. Coaxed out of my place on Election Day, I cast my ballot for people I utterly detest because I am horrified by a perspective of Trump or the Front National. The status quo makes me endorse it by making up spectacular encounters between supposed polar opposites.

So if this last try to prove I need to vote proved unconvincing at best, what now? It is clear that the choice between two evils is what is evil about elections. However, two counter-arguments can be presented against abstaining.

First, what kind of system does such a position entail? If we follow the unrepentant Maoist Badiou, it would be communism which is not only unlikely, but disturbingly vague – as if Marx’s formulation wasn’t! If we follow Debord, it would be council communism. If we follow anarchists, obviously we get various forms of self-governance. At best, these ideas are vague. At worst, a distorted ideology might lead to totalitarianism or a more low-key dictatorship. Again, we return to the concept of the lesser evil: the choice between the status quo and Stalin’s Russia or Pol Pot’s Cambodia is a no-brainer. Like those voting for the Establishment’s candidate, we could say that better we elect him or her and relentlessly fight them for the next four or five years than lapse into fascism.

Second, what effect does not voting actually have on our living conditions? That is, if I do not vote, what will change? While I may continue to occasionally entertain dreams about the coming victory of communism or anarchism, I will be forced to carry on with my life, to use social services kindly provided by the system and nothing will change for the better, since at best I could speak at meetings or write essays like the one you are currently reading. As Timothy B. Lee argues: “<…> “principled” non-voters have the luxury of not participating in the political process because millions of others are doing the hard work of making democracy work <…>.”

How to respond to such arguments? Well, obviously no one would like to choose outward dictatorship in the stead of democracy, however flawed, but if at the end of the day the two are less different than we think (as noted by Giorgio Agamben), this choice is obfuscating the innate unity of the Spectacle, to use Debord’s term. Then again, if the system can impose itself on us because it exists, this does not mean it is equal to life itself. As for the supposed laziness of the apathetic voter, who does not want to take part anymore, again, we fall prey to false choices because we still believe in capitalist virtues and we want to see anti-capitalism act in a capitalist way and we want to see some ‘action’ to entertain ourselves, but actions in the context of this system only help it thrive as we waste energy not when we think, but when we take up various spectacular forms of action, taking part in a political circus of colourful protests, contemporary art performances or being Social Justice Warriors – it all is less that futile – it is detrimental to the struggle against capitalism. Nevertheless, I admit it is worth questioning whether your not voting is helpful.

  

So, after all, should you vote on June 8^th? I would say better do not to vote or at least do not to vote Tory, who would lead Britain to more poverty and suffering – stably and under strong leadership. By not voting, you refuse to engage with the system that is leading not only Britain, but the whole world to a catastrophe – ecological, demographical, economic… Vote, if you believe it will bring change. If you vote Labour, you might think you will get kinder capitalism, but the thing is that capitalism is essentially the opposite of kindness. I would be dishonest if I would not admit I enjoyed seeing Labour surge in the polls, but can they deliver? The inert mass of Labour MPs, who supported Blair and Brown, neoliberalism and the Iraq War, is here to stay. Corbyn needs them to win, but they hardly need him. Don’t vote but think, before acting.

Mieste

Sėdint kavinėje, visos juslės buvo įtrauktos. Akys slidinėjo nuo mažų žmogeliukų (futbolas), lakstančių palubėje – jie lakstė ir valdė daugybės mažesnių žmogeliukų emocijas: kiekvienas jų veiksmas persiduodavo tamsiai masei, supančiai žalią lauką, kuriame jie lakstė, – iki stebėtinai tikroviškai pateiktos mizanscenos tiesiai po jais – du vyriškiai kalbėjosi, ant jų stalo stovėjo sklidini alaus bokalai; už lango nerūpestingai ir susirūpinę, susikuprinę žygiavo žmonės, juos irgi kažkas tampė už virvučių, kaip tą minią žiūrovų, kuriuos žmogeliukai, lakstantys paskui kamuolį, valdė, lyg lėlininkai. Tačiau viskas buvo priešingai: tai tie žmonės buvo laisvi – jie valdė juos stebinčiojo emocijas, kėlė asociacijas...

Šalia išsidrėbė du pusiau pažįstami žmonės, kursiokai. Jie pasikvietė Vaidotą į šią kavinę, vedini kuo tikriausio draugiškumo – bent jau taip manė pats Vaidotas. Dabar gi jie laikė jį savo rankose ir tylėjo. Skambėjo muzika. Klaiki muzika.

– Ką tu manai apie B.? – paklausė skvarbių akių Mykolas. Dar skvarbesnis, įžūlus, buvo Tomo žvilgsnis, jis sėdėjo priešais. Tomas laikė stalą apgėlbęs, jo plėšrios rankos gniaužė jo kraštus. Akivaizdi klasta.

– Ką aš manau apie B.? Na... – pratįsai išlemeno Vaidotas. Kartoti klausimą – laimėti laiko. Stebėti, stebėti. Deja, akys atrodė tiek pat iškalbingos, kiek balandžių akys, mažos oranžinės akys.

– Taip, mums su kolega kilo toks klausimas. – tvirtai tarė Mykolas. Mykolo balsas atrodė trupinantis žodžius. Plytos.

– Aš manau, kad B. kažkoks pasipūtęs kvailys. – iškošė Vaidotas. Jis nebenorėjo apie tai galvoti. Nemėgo ilgai galvoti apskritai. O dar ta muzika. Jo akys nukripo į negirdimą futbolo mačą. Jis pasijautė esąs stebimas – kad ir kur kryptų jo akys, tai kažką reikš. Jo juslėms viso to buvo per daug.

– Taip... – nusišypsojo Mykolas, katiniškas jo veidas.

Pirštai, Tomo pirštai minkė medį.

Vaidoto pravardė mokykloje buvo „Medis“. Prisiminimas. Užliejo šleiktulys. Jis norėjo trenkti Tomui. Jo marmūzė buvo savimi patenkinta. Vaidotas akimirką pamanė, kad pats atrodė ne ką geriau – kur ten, blogiau!

– Aš ir sakau, kad reikia daryti tą j... projektą, bl... – ryžtingai iškošė vyriškis kairėje. Jo ranka laikė šakutę, ant kurios kabojo kažkoks neaiškus mėsos gabalas. Jo kolega linksėjo. Vaidotui pasirodė, kad suaugusieji būtinai klastingi. Norint suaugti, reikia tapti klastingu. Kvailos mintis, pamanė pats sau.

– Mes ir sakome: koks mulkis tas B. – tarė Tomas.

Netrukus padavėja, už Vaidotą tai jau tikrai jaunesnė mergina, atnešė stalo įrankius. Mykolas: kotletai ir salotos, Tomas: cepelinai ir salotos. Vaidotas užsisakė sulčių. Jis pasijuto pasmerktas. Stalo įrankiai galėjo būti panaudoti ir kaip kankinimo įrankiai. Ir tas kvailas jausmas, kad jis čia sėdi. Štai už lango žengia tiek laisvų žmonių, tiek daug žmonių – bet gal jie vieniši, o jis štai turi net ne vieną, o du draugus. Štai, štai ta mintis, kuri jam galutinai atėmė idiotišką norą jaustis gerai, – jokie jie ne draugai. Noras jaustis gerai – lyg būtų dėl ko...

– Klausykit, aš tuoj. – jis tarė ir mikliai atsistojo.

Atsistojo ir, labai negrabiai, lyg girtas, nupėdino tarp kėdžių, stalų, matė tiek daug lėkščių, pilnų valgio, kuris ruošiasi paskutinei kelionei į žmogaus vidurius, gėrimai.

Ir štai jis nuėjo į tualetą.

Vaidotas visai nenorėjo į tualetą. Jis nusiplovė rankas, pažvelgė į veidrodį. Pasuko galvą, pasitaisė plaukus, pakėlė antakius, šyptelėjo, kreivai. Dabar kitaip šyptelėjo. O dabar pažvelgė kažkur prieš save, aukštyn. Taip, tai kartojasi. Vaidotas jau seniai susitaikė, kad vientiso savo paties vaizdo jam nepavyksta susikurti. Dabar ir vėl jis matė visą galeriją vaidotų. Jie galėtų būti bet kas. Jie galėtų būti kažkas, kas turi draugų. Kas užsisakys alaus. Kas griebs padavėją už užpakalio. Kas pasiųs Mykolą ir Tomą ir suras tokius žodžius, kad jų akyse pasirodys ašaros – jų. Net jų akyse. Visi tie vaidotai buvo kažkas Kitas. Visi jie buvo skilusio veidrodžio gabalai. Štai šitas jam net patiko, jam buvo jo gaila. Jis panūdo išgelbėti jį iš Tomo gniaužtų. Akimirką įsivaizdavo save pas dantistą: dantistas bus Tomas, jo kietos, šaltos, drėgnos rankos gniauš štai šito Vaidoto žandikaulį. Juk tie pirštai tikri... Kodėl taip negalėtų būti?

Jis lėtai išėjo iš tualeto. Pasaulis nepasikeitė. Pasaulis toliau spjaudėsi šlykščia gitarine muzika, standartas, prie kurio tave pratina nuo vaikystės, radijas, TV, pasirink iš daugybės šlykščių dalykų, pasirinkimo prievarta. Pasirinkti kažką kitą. Pasirinkti nepasirinkimą.

Staiga, lėtai eidamas tarp nuo gatvės nutolusių stalų ir baro, Vaidotas pamatė, kaip suokalbiškai kalbasi Tomas ir Mykolas. Ir pajuto, kiek stipriai jis jiems nereikalingas. Ir visiems, visiems šitiems žmonėms. Ir tai visai ne jų kaltė – džiaugsmas pabudo jo širdyje. Pirmą kartą tą dieną Vaidoto širdyje suspindo kažkoks graudus džiaugsmas. Tada pat jam gimė mintis, tokia paprasta, kad net stebėjosi, kodėl pirma apie tai nepamąstė. Jis išeis.

Žaidimas, vaikystė, rungtynės, lenktynės – tikra, kažkas tikra sušvito, Vaidotas, kreivai šypsodamasis, nenuleisdamas akių nuo Tomo ir Mykolo, sliūkino lauk. Jo širdis daužėsi ir jis jautėsi gyvas. Akimirką jo širdis pradėjo daužytis sparčiau, nes Tomas staiga sukluso ir, atrodo, tuoj ketino pasukti galvą, kuomet Vaidotas stovėjo, kad ir per kelis metrus nuo jo, bet tiesiog priešais. Tačiau tuo metu pasigirdo giliai jausmingas „Bl...“ ir nukrito kažkas sunkaus – anam vyriškiui pavyko netyčia nubraukti savo bokalą ir, putodamas, alus sklido visomis kryptimis.

Tomas sužiūro į apačią, visi atsisuko, o Vaidotas metėsi link durų, štai dar vienas žingsnis ir jis jau buvo išlaisvintas iš maisto kvapų, iš suaugusiųjų šnekų, iš televizoriaus, iš trankios muzikos, iš bokalų skambčiojimo. Jis jautėsi atsibudęs, atsipeikėjęs ir, svarbiausia, jautėsi iškrėtęs šunybę.

2017

Fronto linija

Stoviu balkone. Nerūkau, nors taip įprasta įsivaizduoti žmogų, stovintį balkone ir rūkantį. Lauke – žavus rūkas, žadantis naujoves, nuotykius ir dar bala žino ką... Na, tokia interpretacija galima, galimos ir kitos, bet man šitoks oras vasarą ir dar ryte atrodo kažkaip didingai; jaučiuosi galintis (ir turintis) kažką nuveikti. Bet kaip įtemptai aš stoviu, pagalvoju pats sau.

Du dalykai man neduoda ramybės – o gal trys – tai šviesoforas, kuris vykdo savo misiją taip įkyriai monotoniškai, kad to parazito niekaip neišmuši iš vėžių, jis vis taip pat visiškai vienodai įsijautęs į įprastą rutiną: žalia, geltona, mirksi geltona, raudona, aišku, galima ir kitokia interpretacija, bet ne esmė... Darbuojasi, monotoniškai, nuobodžiai. Kitas dalykas – tai mašinos. Ypač užknisa pilkos. Jos atrodo kažkaip negyvai, be to, apgaulingai, nes jų pilka yra labai šviesi ir man atrodo kažkodėl artima baltai, nors kontrastas su „tikrai balta“ mašina būna daugiau negu akivaizdus. Bet, svarbiausia, jos nuolat kažkur važiuoja.

Tie du dalykai užknisa mane, stovintį balkone, todėl, kad aš nejaučiu laiko tekant nuosekliai – vis rodosi, kad jis teka pasišokinėdamas. Tad man atrodo, kad reikia kažką daryti, kai šviesoforas žybsi akimis, lyg skaičiuotų laiką, arba, dar geriau, lyg būtų metronomas. Šviesoforas žymi metrą. Aš privalau kažką daryti su tuo! Kažką veikti, stengtis įtilpti į metrą, lyg orkestro muzikantas, o gal dirigentas, tik kažkaip vis nepavyksta, jis, atrodo, čia pereina nuo 4/4 prie 5/4, čia šoka prie 7/8, kas mane visiškai išmuša iš pusiausvyros. Blemba, taip nebūna – jeigu šviesoforas ir žymi metrą, tai visada vienodą... Protas taip sako, bet aš tuo lyg netikiu. Bet, atrodo, ir vėl... Užteks!

Kai paskaitai ligų aprašymus, susimąstai: ar man visada, plaunant galvą ar šukuojantis, tiek plaukų iškrenta, o gal... Arba: ar mano rankos visada buvo tokios plonos, o gal... Arba dar geriau: ar man visada mėlynės gijo po savaitę, o gal... O gal tau galas, žmogau, štai imsi ir pasimirsi, ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Spauda pilna straipsnių, kurie kone – keista versija, bet vis tiek – piktdžiugiškai skalambija „Vyras galvojo, kad praeis, bet tai buvo tik pradžia“ arba „Ši liga pakerta to nė neįtariančius“. Reikėtų įkurti hipochondrikų asociaciją, lygą ar sąjungą, ir kreiptis į visas mažumas ginančias įstaigas, kad patrauktų šitą šūdą iš eterio. Reikėtų paskaičiuoti, kiek žmonių dėl tokių idiotizmų žudosi, tada uždegti atitinkamą skaičių žvakučių prie laikraščių redakcijų ar prie Seimo, arba prie abiejų.

Susinervinu. Stoviu prie lango balkone. Oras kaip niekad žadantis nuotykį. Bet jokio suknisto nuotykio galiu nesitikėti, kol neišspręsiu vieną sunkų klausimą. Klausimas: jeigu aš paliečiau vonioje sieną muilo gabaliuku tris kartus, ar tai reiškia, kad aš turiu pradėti iš naujo visą procedūrą, nes juk aš privalau paliesti ją keturis kartus, bet, kai paliečiau, pagalvojau, kad ir paliečiau keturis, bet paskui bandžiau prisiminti ir dabar man dingojasi, kad tris... Kai liečiau paskutinįsyk, galėjau paliesti dar kartą, bet paliesti penkis būtų... Labai blogai. Ir nepamenu, lyg pirmą kartą viską gyvenime daryčiau. Bet reikia pakartoti ir viskas – tylu, ramu; tačiau, lyg tyčia, įsipareigojau, užėjęs į vonią, jokių veiksmų NEKARTOTI. Gal išsigelbėti iš šios keblios padėties, pakartojant viską tris kartus? Tai būtų meta-lygmuo... O oras už lango toks gražus.

Štai atskrenda kovas, juodas, blizgantis, lyg batų tepalas, lyg jis išsitepa batų tepalu plunksnas prieš kiekvieną skrydį. Blemba, kokia gera būtų reklama: tu visas suplukęs, susijaudinęs, nes tuoj tau eiti į pasimatymą, gal prarasi nekaltybę su ja, bet, še tau, kad nori, batai nusitrynę... Pamatys tave su tokias batais, jokios gėlės nepadės, ateis macho vyras su styrančiais kuokštais juodų plaukų iš po plačiai atlapotų marškinių ir juodais blizgančiais batais, paims ją už parankės ir jiedu eis pas jį. Bet: štai atskrenda kovas, apšika jam batus, o tau numeta batų tepalo tūbelę, tu mikliai patepi juo batus, esi visas toks cool, o tas nespėja prie tavo gražuolės, nes jam gėda dėl apšiktų batų, uždanga nusileidžia ir, kol tu prarandi nekaltybę, kovas sparnu, lyg ranka, visiems parodo batų tepalo tūbelę. „Šūdoplex“ – ir jūsų batams jo užteks.

Gerai, tai va, kovas nutupia ir pradeda karksėti... Batų tepalas... Kadangi aš nešioju tuos pačius sportbačius ir žiemą, ir vasarą, man batų tepalas visai nereikalingas. Čia kaip tas kursiokas, kuris visada patepa lūpas vazelinu žiemą... Blemba, skamba beveik nepadoriai, kelia kažkokių dviprasmiškų, o gal ir labai nedviprasmiškų minčių. Gerai, aiškiai įvardyti: analinis seksas. Vazelinas siejasi man su analitiniais sintetiniais... Tai yra – su analiniu seksu. Su juo. Jei aš...

Žodžiu, kovas karksi. Jei sukarksės tris kartus, eisiu kartoti kurso tris kartus iš eilės ir taip darysiu visada nuo šiol už bausmę... Jei ne, tai iš naujo, ta prasme, kartosiu klausimą. Tyli. Apima trumpa neviltis. Tyli ir vėl. Pagaliau: vien du... Viskas. Iš naujo. Gal, jeigu ne penki, tai vis vien sueis? Tris kartus – taip, kitaip vėl iš naujo... Viens, du, trys (sveikinimai, rankų paspaudimas, kaip po krepšinio rungtynių, „taip, jus taip pat...“)... keturi, penki, šeši, septyni. Kas tam paukščiui užėjo? Gerai: gal nuo šiol paliesiu BENT tris kartus, taigi, trys tinka taip pat, svarbu, kad BENT trys ir ne penki. Trys kartus – taip, na, arba – vėl. Viens, du, trys, keturi. Alright, paskutinis kartas, apima nevaikiška neviltis, taigi... Nuskrenda, po galais.

Greit pamatau dar vieną kovą – nutupia ant antenos. Na, dabar. Jei tris kartus, tai turėsiu nuo šiol paliesti keturis kartus po keturis, tai yra, meta-lygmuo. Tyli, kaupiasi, taip sakant. Pagaliau: viens, du, trys. Gerai, išsiaiškinau. Gali skristi, ačiū.

Bet gerai, o šį kartą – šį kartą, kaip man elgtis būtent dabar... Išskrido. Gerai, paprastai tokiose situacijose negaliu iš savęs reikalauti taikyti naujų taisyklių atgaline data... Aš čia kaip Konstitucinis Teismas. Bet kažkaip neramu.  Jaučiuosi padaręs kažką bloga. Atrodo, lyg išeičiau į lauką, visi šypsosi, o aš su šlepetėm. Jie šypsosi, o man gėda, nes staiga aptinku save šioje situacijoje...

Gerai, eisiu į vonią pakartot. Bet staiga prisimenu, kad įsipareigojau NEKARTOT, šūdas, visiškas šūdas, įdomu, ar taip jaučiasi žmonės, kurie ketina mesti rūkyti ir staiga atsitokėja su cigarete burnoje, ar vyras, mylintis savo žmoną, kuris staiga atsitokėja su meiluže.

Žinau, kad ilgai neišblaškysiu šito niūraus įspūdžio – na, kad padariau kažką labai nedora, smerktina, žema, ir, kaip Kierkegaard‘o Tikėjimo riteris, dargi niekam negaliu prasitarti, na, nes, na, nes patys matote, kaip sunku visa tai paaiškinti „neišvęstajam į misterijas“, taip sakant... Žmonės bent jau sielojasi dėl bent kažkiek objektyviai pripažįstamų sąžinės kazusų, bent dauguma. Ir jokie panašūs kliedesiai jų nekamuoja – kad jiems mano rūpesčiai!

2016