Summer Fun With Foals

This is my first ever album review in English. I hope, though, that not the last. So, this time, I am going to review the latest Foals’ album, released in 2013, “Holy Fire”, which was the step forward for the band, that got them big. Personally, I found Foals back in autumn of 2012 and was really excited to find out, that they are soon to release a new album. Yet, when I first heard the actual album, starting with proper hits, such as “Inhaler” and “My Number”, I was, to say it honestly, a little bit disappointed, since the band seemed to go mainstream and become very big. Some songs sounded at first quite boring and mediocre, poppy, and made attractive for the majority of people. That does not excite me at all. Yet, after some time, while I was getting done with my last review, I thought a lot about these reviews I will be posting in my blog, and this was going to be the album I surely wanted to write about in the first place. And the review I planned was a negative one. However, a year has passed since the release. And here I am, writing this. And now, after all, it seems to be totally different to me from what I saw there back then, when I first heard the album. So, this review is not what I wanted to write, but something, that I think of right now. So, let us begin.

The first song, “Prelude”, already in its name holds its genuine meaning for this album – it starts the thing. So, how would a start sound? The album kicks off slowly, but rapidly gains speed and energy, like collecting it from the sun, something wet and warm here, guitars rise and drums keep the pace in the right way, then the stop and then we get this big feeling, and hard rock elements, distort (on the bass, now that was massive) hit us hard here. There is almost no clear lyrics here, what seems rather strange, but, it nicely goes in line with the tradition of adding a short instrumental among true songs, it all started with “Like Swimming”, and then we saw “Fugue”, and now here we go with another, yet this one is far more prominent, deep, and sounds like, well, massive. It already indicates something new is going to be there in this album. This is a different sound, a massive, hard, wild, savage sound.

The second song, the stadium-rocker “Inhaler”, after all, has become probably the most knows Foals song to date. It was the first song off the album, I had heard. And it left me, along with a bunch of Foals fans, with, actually, mixed feelings, on one hand, I liked the hardness in it, on the other hand, it felt a little bit too direct, not that gentle breeze in “Total Life Forever”. This was big; the guitars slowly carve their way to the chorus, which blows your brain out in a single-worded demand for “SPACE”. It is said, that frontman Yannis Philipakis, wrote this song about being in the London subway, feeling stuck. Oh, I know that feeling, in every full bus. The hard rock guitars maybe are strange in the context of this album, yet they always remind me of “Mathletics”, the breakdown in it, after all. And that mix of a high pitched and a “rock” guitar is unique. The chorus is really powerful. The song is really tight and strong, always ready to explode, when reaching boiling point, and then it is still the epic sound, without which you could not imagine Foals, “So can you not go away, you, just for one day?” – sings Yannis and shouts of despair in a fight for personal freedom and space. It only looks banal, after all.

The third song, “My Number”, is another hit. At first, I absolutely did not appreciate this song. Well, it sounds pop, it sounds rather, well, banal. “You don't have my number”, REALLY? So shallow. But now I get that meaning, “You don’t have my number, we don't need each other now, creed, or the culture, we could move beyond it now” sounds like a logical follow-up to “Inhaler” lyrically... And you have to choose one person instead of a crowd. Be confident. Is that banal? The guitars and bass in this sounds really interesting, a bit strange, math rock bits, and this reminds you of art rock.

The fourth song, “Bad Habit” is completely different take, with its mathy guitar sound, just like the previous song, and some heavy synth, and percussion. The whole feeling is so fresh and wonderful, some sort of morning, when you wake up and know you are going to go on a long trip you have long dreamed of, you pack your bags, brush your teeth, and go out in to the fresh air. Lyrically, this song begins a topic that is quite prominent in this album. It is about getting rid of your past mistakes and moving on in life. Some religious motives present as well, what is new for the lyrics of the band, known for being rather obscure and really not that direct as we hear here. “I made my mistakes, and I feel something changed, wash the stains away, and I feel quite O.K.” says Yannis with some emotion. And the song goes into swirling guitars and percussion. Buckets of drums. Roll through your head. Something reminding of the bright “This Orient”.

The fifth song, “Everytime”, is another kind of poppy song. It still has that summer excitement, present on the song before though, but is a bit too drawn out. It features some funky rhythms and interesting percussion. Warm and calm.

The sixth song, and another single, “Late Night”, is something totally unexpected – after such warm laid back songs like “Everytime”, here you go into midnight solitude, with some distant Rhodes piano notes, followed by guitar. The album all of a sudden shows its other face, dark and deep, cold. No more dancefloor hits, here is true emotion. The post rock sound is always on the horizon, but in this song it is the most obvious. And your heart stops for a second, when Yannis says “Stay with me”. And then the song goes into a big culmination, and then there goes the slow, drawn out ending, that leaves you a few seconds to get back to feeling alright after all that has happened. The song, of course, instantly reminds you of “Spanish Sahara”, but this one is very subtle, but more prevailing, more straightforward. You get that late night feeling, the one you really do not want to get anymore, the last notes are gloomy.

The seventh song, “Out Of the Woods”, is a relief for you. After the bitter sadness of “Late Night”, here you get back to the warm side of the album. The lyrics are awesome. “It was just a dream, the most beautiful place I've seen” is just so striking. The percussion solo is another new thing. And this song really helps you feel better. Refreshing and bright.

The eighth song is another one of that warm side, “Milk & Black Spiders”. Its swirling rhythms, slow build up and massive strings sounding in the very easy to remember chorus, after all, gets your attention very well, and then there is the epic breakdown. That is the best use of the sound, that emerged with this album, the song, after all, is, as well, quite drawn out and long, but how can you say is as a disadvantage in such case, after all? The deep sound and resonant voice of Yannis with the bassist Walter giving superb back vocals as well, add to that the strings of London Contemporary Orchestra. Interesting drumming and good lyrics.

The ninth song, “Providence”, gets us back to the start, namely, “Prelude”, so, here we go again. That sounds is here, but here it sounds, to say the least, very capturing. It is even tighter than “Inhaler”, absolutely holds you breathless for the whole 4 minutes. And the drums breakdown with synth and guitar, it is a complete top of the whole album. So, here we go with the thirds side, the wild-hard-heavy-dramatic sound of the first two songs. One of the best tracks on the album.

The tenth song, once again, does not make us dance again, no, it is time to sit back and relax. Another cold post rock take, “Stepson”. The sound is really something quite strange for me, and again, we have strings in it for the full excitement, wait, there is no excitement here, at least, in a sense, that was useful for others songs, only a slow soul-piercing sound with rather personal lyrics. We are again lonely in a desolated place, alone, see no one there. The song is the most subtle. Once again, we get that familiar “Total Life Forever” sound (personally, I remember “Alabaster”), but, here it goes in a rather weird, and unexpected direction. Samples instead of real drums is something new.

The eleventh song, “Moon” is the last and probably the best. If “Stepson” did not put you to sleep, then this one surely can finish that job. Once again, the post rock sound, the guitar and Rhodes piano, the painful calm. The big moment, where it all turns into a big loud wow, is simply unmatched. And then it goes on with reverb, until it is really the end.

To sum up with, my general conclusion is that this album is a good album, adding some new tastes and smell to Foals back catalogue. Always interesting, never is it boring. A good album.

Foals:

http://www.foals.co.uk/
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals

Get the album here:

https://itunes.apple.com/us/artist/foals/id192738057 

Vasaros nuotykis su Foals

Ką gi, po nemenkos pertraukos, aš grįžtu prie recenzijų rašymo... Šįsyk praplečiu savo muzikinę geografiją, ir, ne, šįsyk neberašysiu apie Radiohead ar Red Hot Chili Peppers. Šį kartą parašysiu apie kur kas mažiau žinomą (ypač Lietuvoje) grupę iš Oksfordo, Anglijos – Foals. Pats atradau šią indie rock'o (šis terminas nieko nepasako, aišku) grupę neseniai, 2012 metų pabaigoje. Nuo to laiko jokiam ilgesniam nei kelios dienos laikui negaliu pamiršti jos. Kai tik 2012 metų gale, apsidžiaugiau, sužinojęs, kad Foals išleidžia nauja albumą. Pasirodė ir pirma daina – „Inhaler“, o netrukus – ir „My Number“. Šios dainos, nors dar nebuvau įsigilinęs į Foals skambesį, skambėjo gana net kitaip, negu įprastai jų dainos. Albumas, pavadintas „Holy Fire“ (angl. k. „Šventoji Ugnis“), pasirodė 2013 metų vasario 11 dieną. Jis jau yra bene žinomiausias Foals albumas (tai trečiasis grupės albumas), praplėtęs grupės gerbėjų gretas kelis kartus, suteikęs jiems galimybę pasirodyti žymiausiuose pasaulio festivaliuose ir dar gausybę įvairiausių apdovanojimų. Nors grupė nuo pat pradžių sulaukė populiarumo ir didelio dėmesio („Hummer“ panaudota populiaraus britų paauglių serialo vienai scenai ir t.t.), bet, iš kitos pusės, grupė niekada nebuvo labai žinoma, kokia tapo dabar. Todėl, vos pasirodžius „Holy Fire“, aš sugalvojau rašyti recenziją ir gana neigiamą recenziją, šiaip tai jau... Tačiau, ne, ši recenzija nebus neigiama. Jau praėjus metams nuo albumo pasirodymo, aš pakeičiau nuomonę, ir nusprendžiau rašyti kitokią recenziją. Taigi, po šios ilgos įžangos, pereikime nuo kalbų prie darbų, arba nuo pristatymo prie albumo. Na, tai pradedame.

Pirma daina, matyt, neatsitiktinai vadinasi „Prelude“, ir nukelia mus į kažkokį keistą šlapią požemių pasaulį, kur yra stalaktitai ir stalagmitai, lianos ir palmės. Na, gerai, tų ten gal nėra. Taigi, jau ši daina skamba keistai. Atsargūs pabrazdinimai ir stiprūs sunkiojo roko kirčiai, kažkokia kinematografiška daina, pamažu kyla įtampa, įžanga, kurioje nėra arba beveik nėra teksto, kurį būtų galima girdėti. Be, kad ir keista, per vidurį įtampa nuslūgsta. Cha, tik tam, kad smogti pilnu dydžiu. Interviu, kurį kažkada žiūrėjau, Yannis Philipakis teigė, kad Foals galėtų iki begalybės šiaip groti, bet tai nebūtų dainos, nebūtų koncepcijos ir visai nebūtų įdomu. Ši daina, matyt, ir yra toks pagrojimas, kuriame nėra kažkokios iš anksto užprogramuotos prasmės. Visgi, tai visai įdomu.

Antroji daina, dabar jau tikrai, kerta iš peties. „Inhaler“ sutrikdė grupės fanus ir šiaip besiklausančius Foals savo sunkumu ir keistais muzikiniais sprendimais. Visgi, be šios dainos neįsivaizduojamas joks gyvas Foals pasirodymas. Iš tiesų, ši daina tikrai pabudins ir privers pajudėti. Joje įtampa auga pamažu, žingsnis po žingsnio, artindama mus prie kulminacijos. Kiek teko girdėti, Yannis Philipakis šią dainą parašė pasistumdęs Londono metro, kur pilna žmonių. Į tai nurodo žodžiai „I can't get enough space“. Pažįstamas man jausmas, cha. Taigi, ši daina tikrai yra visiškai kitokia negu ankstesnė jų kūryba, tačiau kiek primena, vis vien, pačią grupės pradžią ir „Mathletics“. Taigi, „Inhaler“ yra šiuo metu turbūt populiariausia Foals daina.

Trečioji daina yra turbūt antra pagal žinomumą, tai visiška „Inhaler“ priešingybė – gana popsinė daina „My Number“. Iš pradžių norėčiau pasakyti, kad ši daina man iškart nepatiko, atrodė kažkokia nesąmoninga. Lėkšta ir popsinė. Tačiau, laikui bėgant, atrodė, kad nėra jau ji tokia bloga, ir net iš pradžių atrodę banalūs žodžiai, atrodo, nėra banalūs. Šios dainos priedainis „You don't have my number, we don'y need eachother now, creed or the culture, we can move beyond it now...“, atrodo, visai ne apie numerį, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai savotiškas pabėgimo ir individualizmo noras. Kaip ir dainoje „Inhaler“, čia irgi pasirenkamas vienas žmogus, o ne minia, laisvė. Pati daina yra lengvai įsimenanti ir primena Talking Heads ir apskritai yra rami ir gerai nuteikianti. Žaisminga ir įdomu.

Ketvirtoji daina, „Bad Habit“, yra pradžia naujos albumo temos ir skamba kažkaip vasariškai ir nuteikia kelionėms. Kai viskas įdomu, nebuitiška, nepaprasta, KEISTA, kitaip, tikra. Sintezatorius ir kažkokia perkusija paskui perauganti į gitaras. Nors ši daina gali irgi atrodyti banali, taip nėra. Ir man asmeniškai tai viena įdomiausių šio albumo dainų. Tiek muzika, tiek žodžiai gyvai paliečia tave. Žodžiai nagrinėja išsilaisvinimo temą ir bandymą ištrūkti iš kažko, kas tave traukia atgal. Religiniai motyvai, nuoširdus maldavimas, pasiryžimas būti kitokiu. „I made my mistakes, and I feel something changed, wash the stains away, and I feel quite O.K.“ – atrodo toks malonus jausmas, kai išmeti senus daiktus, meti mokslus, išsikraustai į kitą pasaulio kraštą.

Penktoji daina, „Everytime“, yra bene mažiausiai patinkanti man, nes yra gana popsiška ir gana nuobodoka, visgi, ir ši daina yra įdomi, vėlgi, skamba kiek netipiškai, labiau primena pirmąjį Foals albumą, „Antidotes“, joje gausu ir pietietiškų ritmų, perkusijos, keistos melodijos. Vėlgi, primena vasarą, miškus ir kopas. Labai šilta čia.

Šeštoji albumo daina, „Late Night“, jau yra visiškai kitokia ir primena antrąjį grupės albumą, „Total Life Forever“, su jo šaltais ritmais ir kraują stingdančiu skambesiu. Pasibaigus ilgai ir šiltai prieš tai buvusiai daina „Everytime“, čia tu atsiduri vienas šaltą naktį, be draugų, vienas ir vienišas. Gitara ir Rhodes pianinas, žemesnis Yannio balsas, lėtai pajudanti daina, palengva įsijungiant gana primityviai skambantiems būgnams ir atsargiai bosinei gitarai, galiausiai, pasiekia viršūnę. Vieną akimirką įsivyrauja tyla ir tavo širdis sustoja, tik akimirkai, kada Yannis pasako „Stay“, o toliau viskas vėl pajuda, kol pasiekia apogėjų, kur Yannis šaukia „Now I found love, feeling won't go, now I found love, feeling won't go“, tada įvyksta išrišimas, įtampa atslūgsta, o paskui kažkaip groteskiškai ir niūriai ilgai tiesiog grojama. Ši daina gana slogi. Bet iš tiesų, pagaliau prikausto tavo dėmesį ir sukelia kažkokių skaudžiai rezonuojančių emocijų, bent jau man. Apskritai, pati subtiliausia ir švelniausia albumo daina.

Septintoji daina, „Out Of The Woods“, yra viena man labiausiai įsikirtusių į sąmonę dainų. Įdomu, kad po tokios niūrios prieš tai buvusios dainos čia ateina atgaiva. Gaivų rytą primenanti daina su sintezatoriumi ir gitarom, o ties žodžiais „It was just I dream, the most beautiful place I've seen“, atrodo, kad sapnuoji. Bosinė gitara čia reguliuoja eismą. Per vidurį – perkusijos solo. Muzikine prasme, ši daina nelabai išsiskiria, tačiau jos žodžiai man patinka bene labiausiai.

Aštuntoji daina, šį jausmą pratęsianti daina „Milk & Black Spiders“, tęsia ir šiltą ankstesnių dainų vasaros jausmo temą, ir turi didingumo. Vėlgi, šioje dainoje man labiausiai patinka žodžiai. Čia lyg ir susilieja abu prieš tai buvę šios grupės garsai. Ir kartu tai suformuoja savotišką naują skambesį. Būgnų ir bosinės vedama daina neria į svajingą jūrą.

Devintoji daina- apskritai visiškai kitokia. „Providence“, šiaip jau, labiausiai primena „Prelude“, ji tęsia tą pačią temą. Ir čia Foals jau veržiasi tolyn, vedami pačių paprasčiausių dainos žodžių ir grėmėzdiškų Jimmy'io kirčių. Čia yra viena geriausių šio albumo dainų. Būgnai skamba itin gerai. Prieš kulminaciją viskas susilieja į vientisą garsą, primenantį haliucinacijas, garso haliucinacijas, lyg užmiegant, kol, galiausiai, Jack'as ištraukia tave iš miego galingu savo grojimu. Čia tai garsas. Galingiausia albumo daina.

Dešimtoji daina, „Stepson“, dar kartą nustebina. Netikėta, kad po tokio triukšmo ir šėlo, kol dar neatsigavai, atsiduri kažkur liūdname horizonte, su kažkokiu keistu skambesiu – būgnų sample'ais vietoje perkusijos, ir skaudžiais žodžiais. Tas post-rock'inis garsas...

Vienuoliktoji daina, kuri taip pat ir paskutinė, „Moon“, tęsia tą pačią šaltą ir vienišą dainos „Stepson“ temą, tačiau peržengia ankstesnius apribojimus. Ir čia mes liekame tyrame baltame pasaulyje, sniegas, dangus, gitara. Jokių būgnų, bosinės gitaros, tik gitara ir pianinas. Tai labiausiai paliečianti šio albumo daina. Šiek tiek primena „Late Night“, bet kur kas įdomesnis ir labiau paliečiantis garsas. Šios dainos apogėjus tiesiog atveria smegenis. Ir įpučia šalto gaivaus vėjo. „Moon“ tęsia tą pabaigos temą, kuri vyravo ir „Out Of The Woods“, kurioje sakoma „Now I've waited for so long  to sing you this final song“. O čia sakoma dar aiškiau „It is coming now, my friend, and it's the end“. Kaip kitaip pasakyti?

Tad, trečiasis Foals albumas gal ir nėra geresnis už pirmus du, tačiau yra savotiškas, ir nekartoja tų pačių temų bent jau tiesiai šviesiai, o kuria naujas ir šviežias. Bet iš tų pačių medžiagų. Be abejo, paprastesnės melodijos ir galimybės parėkti per priedainį žmonėms yra labai patrauklios, tačiau negalima atmesti šio albumo vien dėl to. Kažkaip Foals šiame albume pasiekia ir sunkiausią ir popsiškiausią tašką. Tačiau išlaiko savo veidą. Ir nors aš gal nešokinėju kambaryje, pasiklausęs „My Number“, bet negaliu išmesti dėl to šio albumo, kai jame yra „Providence“ ir „Out Of The Woods“, „Moon“ be abejo. Būtent dėl to šis albumas man patinka. Jis savotiškas. Juokinga taip sakyt, bet aš suaugau su šiuo albumu. Nei tęsia ankstesnių albumų skambesį, nei radikaliai jį atmeta. Tai įvairiausias jų albumas. Ir po metų, pagalvojęs, pastudijavęs tas dainas, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad šis albumas yra labai geras. Na, bet klipai dainoms man tikrai nepatiko, cha. Tačiau šis albumas jau turi vietą mano gyvenime, o dabar vėl noriu pasiklausyti tų dainų...

Foals:

http://www.foals.co.uk/
https://www.facebook.com/Foals
https://soundcloud.com/foals

Albumą įsigyti galite:

https://itunes.apple.com/us/artist/foals/id192738057