Kiek dar reikia feminizmo?

Kartą, man studijuojant filosofiją, per seminarą, skirtą feminizmui, viena kursiokė, pristatinėjusi vieną iš programoje numatytų tekstų, garsiai stebėjosi, kad perskaitytas tekstas jai pasirodė visai ne toks baisus, kaip ji tikėjosi. Ir pridūrė, kad feminizmas, jos nuomone, yra blogiausias dalykas pasaulyje – po marksizmo ir postmodernizmo... Pastaruoju metu būti „prieš feminizmą“, kaip bepažiūrėsi, pasidarė populiaru vis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Gal išties feminizmas priėjo liepto galą – arba viskas jau pasiekta, arba jis visada buvo abejotinas dalykas, tik dabar jo trūkumai aiškiau pasimatė? Nesiimsiu analizuoti šio klausimo taip išsamiai, kaip galbūt reikėtų. Geriau pasistengsiu išdėstyti savo vizija, koks feminizmas turi būti, koks turi būti jo tikslas.

Manau, jog pagrindinis feminizmo postulatas turi būti lyčių lygybė: vyrai ir moterys yra lygūs ir jiems turi būti sudarytos lygios sąlygos siekti tų pačių dalykų. Šis teiginys mano sampratoje remiasi šiais laikais nepopuliaria hipoteze – kad lytis yra „socialinis konstruktas“. Socialinė lytis (angl. k. gender) yra konceptas, kuris žmones stačiai veda iš proto. Feminizmo kritikai atsisako pripažinti, kad lytis gali būti socialinė – jie tvirtina, jog yra tik „biologinė lytis“. Mergaitėms patinka rožinė spalva, o berniukams – mėlyna, mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis, o berniukai – su mašinėlėmis, mergaitėms patinka gaminti, o berniukams – meistrauti. Tokia yra „prigimtis“, sako feminizmo kritikai, o prieš prigimtį nepakovosi – tačiau, paradoksaliai, patys tvirtina, kad feminizmas tuo ir blogas, kad „kovoja prieš prigimtį“... Kaip ten bebūtų, jei pripažįstame, kad žmogaus biologinė lytis, kaip gamtos faktas, mūsų sąmonei konstituojasi tik socialiai, kad kaip plikas faktas ji apskritai „nieko nereiškia“, yra nesuvokiamas dalykas, kol nėra suvokiamas per kultūrą, akivaizdu, kad mergaitės ir berniukai suvokia save kaip mergaites ir berniukus tik padedami visuomenės, o ne kaip nors „savaime“. Lyčių vaidmenys nėra įgimti ir tiesiogiai neplaukia iš biologinės lyties. Kita kursiokė per aną seminarą teigė, kad mergaitės, net jei joms neduodamos lėlės, užkloja peilius rankšluosčiais kaip lėles, žaisdamos mamas. Tad, esą mergaitės „tiesiog“ yra „rūpestingos“ ir „meilios“. Tada pagalvojau, kad tokie faktai yra beverčiai, nes nesama neutralios terpės, kurioje būtų įmanoma nustatyti, ar berniukai ir mergaitės, auginami vienodai, elgsis vienodai. Jei norime siekti lyčių lygybės, o to reikalauja teisingumas, turime priimti prielaidą, kad vyrai ir moterys yra lygūs. Teiginiai, kad „mokslininkai nustatė“, jog vyrų ir moterų smegenys skiriasi, ar kad yra „vyriškos“ ir „moteriškos“ smegenys, mūsų neturėtų jaudinti.

Tačiau šiais laikais pastaroji idėja ir vėl grįžo į apyvartą – ja remiasi trans judėjimas. Teiginys, kad vyras „jaučiasi“ moterimi (arba atvirkščiai) suproblemina lytį ir įtvirtina biologinės ir socialinės lyčių sutapimą kaip siektiną idealą. Tačiau lygiai tą patį daro ir radikaliosios feministės, atmetančios trans judėjimą kaip „nukreiptą prieš moteris“ ir besikėsinantį į „saugias“ moterų erdves. Juk trans-moterys skelbiasi, kad yra „tokios pat moterys“ kaip ir „biologinės“ moterys, t.y. moterys, gimusios moterimis. Tačiau problema tame, kad abi pusės remiasi tam tikra „amžinojo moteriškumo“ prielaida, tik translyčiai bando jį atkabinti nuo biologinės lyties ir sukabinti su saviidentifikacija, o radikaliosios feministės bando jį toliau sieti su biologine lytimi ir neleisti į jį „kėsintis“ „vyrams“. Mano išsakytas teiginys, kad lytis – socialinis konstruktas, būtent ir buvo skirtas atmesti esencialistinei lyties sampratai. Feminizmas, ginantis „amžinąjį moteriškumą“, tėra segregacijos ir getoizacijos siekiantis judėjimas. Toks požiūris sudaro prielaidas užklausti lygių teisių suteikimą moterims apskritai. Toks feminizmas siekia skirtumo tarp vyrų ir moterų iškėlimo iki kosminio masto, esą tarp jų žioji praraja, bet koks susikalbėjimas neįmanomas, jokių bendrų interesų nėra, tėra „lyčių kova“. Ironiška, tačiau šis požiūris ne itin skiriasi nuo konservatyviosios pozicijos, tvirtinančios, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų – prigimtiniai bei kalbančios apie „lyčių papildomumą“. „Amžinasis moteriškumas“ įkalina moterį biologinėje lytyje, kuriai priskiria istorijos eigoje atsiradusias savybes. Feminizmo turėtų siekti išlaisvinti žmogų iš lyties. Biologinė lytis neturi varžyti žmogaus, o turi būti tiesiog dar vienas gamtos faktas. Tuo tarpu trans judėjimas lytį padaro centrine, visą žmogaus egzistenciją apsprendžiančia sąvoka. Šis judėjimas ne transcenduoja socialinę lytį, o įtvirtina lyčių stereotipus, prieš kuriuos feminizmas ilgą laiką kovojo. Lytis turi nustoti būti politinis klausimas, ir tapti privačiu reikalu.

Feminizmo tikslas, mano nuomone, turėtų būti lyties, kaip kriterijaus, kategorizuojant žmones, panaikinimas. Tai atrodo sunkiai įgyvendinamas tikslas, tačiau jo verta siekti. Jei skaitytojas sakys, kad tai – absurdas, kad lytis – biologinis faktas, o vyrai esmingai skiriasi nuo moterų, galiu atsakyti, kad žmogaus ūgis, akių ar plaukų spalva, ausų ar nosies forma, kairiarankiškumas ar dešiniarankiškumas irgi yra biologiniai faktai, tačiau pagal juos žmonės paprastai neskirstomi, nebent specifiniais atvejais. Bet lytis vis dar laikoma tokiu milžiniškos svarbos faktu, kad visa socialinė tikrovė yra skirstoma lyties pagrindu. Būtent tai turi siekti panaikinti feminizmas. Lyties skirtumai turi nebebūti aktualūs.

Tačiau feminizmas, akcentuojantis savitą moterišką „patirtį“, kuri esą prieinama tik moterims, siekia šiuos skirtumus suprobleminti. Tačiau ar ši patirtis tikrai yra skaidri subjektui? Apskritai, ką reiškia jaustis vyru ar moterimi? Manau, tai tėra tuščios šnekos. Tai, kad lytis gali būti neaktualus dalykas, anaiptol neprieštarauja kasdieniam patyrimui. Man sunku pasakyti, ar aš valgau kaip vyras, ar skaičiuoju kaip vyras, ar mąstau kaip vyras, o gal – kaip moteris... Ar jūs žiūrite į dangų kaip vyras, ar kaip moteris? Gal gyvenime esama kur kas daugiau situacijų, kai lytis nėra svarbi, negu mes manome? Nuolat su savo lyčių vaidmenimis tapatinasi tik fyfos, macho vyrai ir translyčiai. Jeigu nesi translytis, tai nebūtinai reiškia, kad esi vyriškas vyras ar moteriška moteris.

Feminizmas, teigiantis, kad už lyčių lygybę reikia kovoti, siekiant aritmetinės lygybės visose gyvenimo srityse, irgi daro klaidą, nes esamą moterų padėtį įtvirtina kaip duotybę, kurią tegalima reguliuoti. Tad tokie feministai siekia, jog Seime ar Vyriausybėje bent pusę vietų užimtų moterys. Tačiau jiems aktuali tik viena moters savybė – buvimas moterimi. Konkrečių politikių kompetencija, politinės pažiūros, idėjos, žmogiškosios savybės jiems neaktualios. Jei pusę Seimo sudarytų tokios moterys kaip Agnė Širinskienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir pan., vargu ar moterų (ir vyrų) padėtis Lietuvoje pagerėtų. Taip pat, tokių politikių antplūdis galėtų sukelti piliečių nepasitenkinimą moterų teisėmis apskritai. Kita vertus, moteris, pasiekusi karjeros aukštumų formaliai dėl to, kad buvo įvestos kvotos pagal lytį, pagrįstai galėtų jaustis pažeminta. „Ji tapo direktore tik todėl, kad moteris“, – šnabždėsis pavaldiniai. Tai, kad ji tapo direktore, nes buvo kompetetingiausia pretendentė ir pranoko visus savo konkurentus vyrus, niekam nebus įdomu. Jei vertinami būtų žmonės, o ne moterys ir vyrai, kompetetinga moteris turėtų tokius pat šansus užimti vadovaujančias pareigas kokioje nors gyvenimo srityje, kaip ir vyras. Bet, atsakys feministai, taip nėra, nes mūsų visuomenėje vyrauja seksizmas. Tačiau ar galime pataisyti šią padėtį, numanydami seksizmą kaip „natūralią“ poziciją? Tokie feministai patys netiki, kad moterį kažkas gali palaikyti – nebent bus priversti. Taip pat bandymas įvesti tokią lygiavą suponuoja potencialų individo pritaikomumą bet kur, manant, kad moterys, jei tik turėtų galimybę, būtinai pasirinktų „vyrišką“ specialybę ir kad jos turi taip elgtis, idant būti galima kalbėti apie lyčių lygybę.

Įvedus kvotas moterims, jų kaip žemesnių padėtis būtų pripažinta įstatymo. Moteris ir vėl būtų būtybė, reikalinga globos, paramos ir pagalbos, pati negalinti išsikapanoti iš savo susikurtų problemų liūno. Ir kaip tam galėtų nepritarti konservatoriai? Bet štai jau garbinamas „moteriškas rašymas“ ir aukštinamos moterys-rašytojos – dėl to, kad moterys. Toks feminizmas, vietoje to, kad demaskuotų kultūros ir mokslo pasiekimų vertinime ilgą laiką slypėjusį seksizmą, ir siektų atverti meno, politikos, mokslo laukus ir moterims, nori juose išskirti po lopinėlį, į kurį būtų galima suvaryti į jį ir taip prasibrovusias moteris, ir kuriame vieta būtų rezervuota ir paimtoms „dėl skaičiaus“, visas jas vertinant vienodai kaip tiesiog moteris. Ankstesnių laikų kultūra „demaskuojama“ kaip seksistinė, jos universalizmas – kaip vyriškas. Ir toks feminizmas lyties skirtumą paverčia neperlipama siena tarp žmonių, einančia per kultūros, politikos, mokslo, filosofijos laukus – svarbu, kad eitų per vidurį ir kad niekur nebūtų „all male panel“. „All female panel“ būti gali. O kodėl gali – ogi todėl, kad pirmenybė teikiama silpnesniems, silpnajai lyčiai, ką supranta ir minėtų feministų išjuokiamas patriarchato išauklėtas vyras, praleidžiantis moterį į priekį. Toks feminizmas propaguoja moters laikymą auka, potencialia ar dar nesupratusia, kad yra auka, nuo ko išgelbėti esą gali tik visų gyvenimo sričių reguliavimas: kaip pastebi Slavojus Žižekas, #MeToo eroje lytiniai santykiai tampa kontrakto tarp šalių objektu, kaip bet koks kitas sandoris neoliberalizmo laikais. Feminizmas, kuris reikalauja matyti žmogų, o ne lytį, negali palaikyti kvotų pagal lytį ar moters laikymo iš prigimties reikalinga globos.

Kita vertus, ar šiuolaikinis feminizmas pernelyg nesitapatina su įtvirtintąja padėtimi, tiesiog tikėdamasis prie jos prisitaikyti? Feminizmas dažnai pasitelkiamas ginti esamą santvarką. Vietoje to, kad būtų užklaustas militarizmas, moterys skatinamos tarnauti kariuomenėje, džiaugiamąsi moterimis generolėmis, vadovaujančiomis kokios nors tolimos šalies bombardavimams, neklausiant, ar tai teisinga; vietoje to, kad būtų užklausta liberalioji demokratija, siekiama, kad būtų kuo daugiau moterų-politikių, neklausiant, ar jos geros politikės; vietoje to, kad būtų užklaustas kapitalizmas, siekiama, kad moterys užimtų vadovaujančias pareigas korporacijose, neklausiant, ar tai, ką jos daro, yra teisinga. Tie, kas to klausia, išvadinami seksistais, nes kas dar gali nepalaikyti moters?

Teisingumas neįmanomas be lyčių lygybės. Atmesti feminizmą apskritai, ignoruojant jo laimėjimus, kuriais naudojasi ir feminizmo kritikai, tokie kaip ana kursiokė, būtų klaidinga. Kaip ir sakyti, kad noras, jog žmonės būtų vertinami ne pagal lytį, o pagal bendražmogiškus kriterijus, yra absurdiškas. Kol šito nėra pasiekta, feminizmo nebus per daug; tačiau kyla klausimas, ar šiuolaikinis feminizmas to siekia. Ignoruodamas didėjantį pasipriešinimą ir naiviai pasitikėdamas savimi, jis rizikuoja nutiesti kelią naujo „sveiko proto“ seksizmo triumfui. Feminizmas privalo iš naujo pagrįsti savo reikalingumą. Noras pabrėžti skirtumus ir atsisakymas matyti panašumus, kurie ir leidžia mums susikalbėti, yra absurdiškas.

Bet juk norime gyventi gyvulių ūkyje!

Kontrolės visuomenė savo subjektą suspaudžia palengva, kaip smauglys. Arba kaip tie antkakliai šunims, kurie veržia tuo labiau, kuo šuo garsiau loja. Po kiekvieno staigaus judesio antkaklis varžo vis labiau, tačiau tarpuose tarp lojimo ar staigių judesių varžo tiek pat. Visai pakenčiama – šuo ir kariamas pripranta.

Mes pajuntame kontrolės visuomenės glamonę tik kai ji staigiu judesiu mus suspaudžia. Paskui mes prie šitos padėties įprantame. Tai tampa nauja norma, dalis mūsų kasdienybės. Tačiau, kad ir kiek draudimų, mūsų visiškai nekvestionuotų, galiotų, nauji dar sukelia mums trumpą, instinktyvų, natūralų, gyvulišką pasipiktinimą. Tačiau ar ilgam?

Alkoholio vartojimo ribojimai, apie kuriuos daug buvo kalbama praėjusiais metais Lietuvoje, yra dar vienas stipresnis suspaudimas, kuris pakankamai dideliam žmonių skaičiui sukėlė nemalonų pojūtį, kad juos suvaržo. Tokį pat pojūtį sukėlė ir kalbos apie tai, jog net ir mažiausio kanapių kiekio turėjimas užsitraukia kalėjimo bausmę. Kaip sakė Ramūnas Karbauskis, jaunimas turi žinoti, kas jų laukia. Bet ar mes jau neėmėme priprasti prie šių naujų draudimų ir apribojimų? Net galintieji pasigirti tuo, kad prenumeruoja nepigiai kainuojančius žurnalus iš užsienio, rodos, nurimo... Tiesa, nepamirškime, kad kai kurie jų net įrašė ta proga dainą ar sukūrė šmaikštų įrašą socialiniame tinkle „Facebook“. Išties, Lietuva – drąsi šalis.

Aišku, visa tai – jokia naujiena. Tačiau noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad visa tai – joks atsitiktinumas. Visi draudimai ir apribojimai, vis griežtinamos bausmės ir vis griežtėjanti kontrolė anaiptol nėra vieno ar kelių politikų piktų kėslų rezultatas, klaida ar jų nesupratingumo, nekompetencijos pasekmė. Tai – ir ne joks sąmokslas ar kažkas slaptingo.

Kaip jau ne kartą esu minėjęs, vis stipriau reguliuoti gyvenimą yra biopolitikos tikslas.

         

Kas ta biopolitika? Biopolitika – didėjantis prigimtinio gyvenimo įtraukimas į valstybės galios mechanizmus ir skaičiavimus.

Giorgio Agambenas pastebi, kad senovės graikai turėjo du žodžius gyvybei nusakyti: zoe, prigimtinį gyvenimą, gyvenimą apskritai, bei bios, arba „kvalifikuotą“ gyvenimą. (Agamben: 11) Skirtumą tarp jų galima įsivaizduoti taip: paėmus žmogų, kurio žinias vertiname, matome jo/s bios, tačiau jį/ją nurengę ir suvokdami vien tik biologiniu požiūriu, matome jo/s zoe. Gyvybę kaip tokią. Aišku, gyvybė yra daugiau, nei vien išoriškai matomas nuogas žmogaus kūnas, tai – ir viskas, ką iš jo galima išgauti. Beje, kaip romane „Nepakeliama būties lengvybė“ rašė Milanas Kundera, nuogumas gali būti suvokiamas kaip tam tikra uniforma – itin šlykšti vienai to romano veikėjai. Tylintis žmogaus nuogumas yra mūsų visų bendrumo liudijimas. Tačiau – bendrumo ne kaip žmonių, o kaip gyvų būtybių, kurios šiame pasaulyje maitinasi, tuštinasi, kovoja ir dauginasi. Zoe yra bendra tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek dievams, anot Aristotelio.

  

Mūsų „kvalifikuoto“ gyvenimo vertė mūsų prigimtinio gyvenimo atžvilgiu yra neesminė. Tokiu atveju, biopolitika reiškia individų traktavimą kaip specifinės „žmogiškosios medžiagos“, kurios kokybę galima gerinti. Jų individualios savybės traktuojamos ryšium su jų biologinėmis savybėmis, t.y. žmogaus charakteris ar norai suvokiami per jų sąsaja su jo kūnu; taip atsiranda aiškinimų, kad mūsų emocijas, jausmus ir sprendimus lemia biologiniai veiksniai. Šios diskusijos turi labai aiškų politinį lygmenį – subjektui „netekus“ laisvos valios, kyla abejonių dėl demokratijos racionalumo.

  

Agambenas teigia, kad graikai zoe ištrėmė į oikos, namų erdvę, polis liko bios teritorija. (Ten pat: 12) Hannah Arendt, kuria jis remiasi, plačiai aptarė šį momentą, teigdama, jog graikams svarbiausia vieta buvo polis, miestas-valstybė, vieta, kur reiškiasi laisvė, kur laisvi ir lygūs individai (na, taip, suaugę piliečiai vyrai...) veikia, kur išsilaisvinama nuo būtinybės. (Arendt, 2005: 31, 36-37, 40-41) Oikos, kita vertus, yra vieta, kur vyrauja būtinybė, šeimininkauja pater familias, kuris gainioja žmoną, vaikus, vergus ir sprendžia visus namų ūkio valdymo klausimus. (Ten pat: 35, 37) Žodis „ekonomika“, garsiai ir išdidžiai tariamas Seime ir Vyriausybėje, skambantis bankų analitikų ir Nobelio premijos laureatų lūpose, nesunku pamatyti, kilęs iš žodžio „oikos“.

Arendt ilgai ir nuosekliai aiškina, kaip namų ūkio valdymas virto visos visuomenės vertu klausimu (ir kaip atsirado toji visuomenė): šalies ekonomika atsiranda, šalį suvokiant kaip vieną šeimą, kurios ūkį tvarko valdžia. (Ten pat: 33, 37) Argi ne tai mums ir sakoma kiekvieną dieną: „Esame viena šeima“, „Turime rūpintis vieni kitais“, „Lietuva – mūsų namai“?

Dabar aiškėja visas situacijos dviprasmiškumas: viena vertus, zoe įtraukimas į polį reiškia, jog prigimtinis gyvenimas bus apgintas valstybės, kita vertus, zoe tampa manipuliacijų objektu. Prigimtinis gyvenimas užklausiamas valstybės lygiu ir nusveria „kvalifikuotą“ gyvenimą.

Aiškiausiai tai, aišku, pasireiškė nacių Vokietijoje, kuriai daug dėmesio savo analizėje skyrė Agambenas. Ten, kaip žinia, galiojo rasiniai įstatymai ir asmens vertė buvo matuojama vien pagal jo prigimtinį gyvenimą. Reicho valdžios tikslas buvo išvesti geresnę žmonių rūšį (Arendt pastebi, kad, kitaip negu dažnai manoma, naciams visai nerūpėjo vokiečiai kaip tokie – ne, jiems rūpėjo „arijai“, kurie tik turėjo atsirasti). Agambenas netgi teigė, kad nacių Vokietijoje vyko medicinos ir politikos integracija; rūpinimasis gyvybe buvo suvokiamas kaip „kova su priešu“. (Agamben: 198, 203) Biopolitinės užmačios buvo paplitusios ir fašistinėje Italijoje bei, dalinai, Stalino laikų Rusijoje. Logiška viltis, kad Niurnbergo tribunolas padėjo tašką šitame kraupiame procese.

Tačiau ne – dar nacių laikais pasimatė demokratinių šalių veidmainiškumas: daugelyje jų taip pat galiojo vienokie ar kitokie rasiniai įstatymai, vyko eksperimentai su žmonėmis. (Agamben: 216) Tačiau dar svarbiau yra tai, kad nacių Vokietija ir fašistinė Italija pramynė kelius daugeliui praktikų, kurios stačiai neatsiejamos nuo šiuolaikinės valstybės: naciai pirmieji ėmėsi kovoti su rūkymu, o fašistinė Italija įvedė motinystės išmokas. Šiais laikais visos valstybės pasekė jų pėdomis.

Po šio teorinio ekskurso, grįžkime į mūsų dienų pasaulį. Nors nacių eugenika neprigijo (ar ji negrįš?), tačiau rūpinimasis piliečių sveikata pasiekė stulbinančius mastus. Taip rūpinamasi gyvuliais gyvulių ūkyje. Rūkymo ir alkoholio vartojimo ribojimai laipsniškai plinta. Sveikatos patikrinimai ir profilaktika iš paslaugos tampa prievole. Valstybė aktyviai agituoja veistis. Mokėti šeimai už pagimdytą vaiką laikoma savaime suprantamu dalyku. Ne vien fizine, bet ir psichine mūsų sveikata valstybė uoliai rūpinasi. Požiūris į žmogų daugeliu atžvilgiu pasikeitė. Kapitalizmo plėtra vyksta „į vidų“. Jei anksčiau žmogaus privatybė, laisvalaikis (ne-veiklumo laikas) buvo traktuojami kaip kažkas visiškai non-existent sistemos požiūriu, dabar būtent jie yra dėmesio centre... Jeanas Baudrillard‘as teigė, kad esame verčiami vertinti savo pačių kūnus kaip naudingų iškasenų telkinius, kuriuos dera našiai eksploatuoti. (Baudrillard: 163) „Išnaudoti savo potencialą“ yra pritaikyti kapitalistinės įmonės valdymo principus savo kūnui ir sielai.

Svarbiausia, įvyko poslinkis nuo žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, vertinimo, prie žmogaus, kaip sąlygotos, kažkaip „besielgiančios“ būtybės, vertinimo. Arendt teigia, jog veiksmą (praxis) visuomenėje pakeičia elgesys – prognozuojamas, matuojamas, vertinamas. (Arendt, 2005: 44-46) Ekonomika, pasak jos, „[g]alėjo tapti mokslu tik tada, kai žmonės tapo socialinėmis būtybėmis ir vieningai pradėjo laikytis tam tikrų elgesio schemų, todėl tie, kurie nesilaikė taisyklių, galėjo būti traktuojami kaip asocialūs ar nenormalūs.“ (Ten pat: 45-46) Žmogaus laisva valia ir sąmoningumas nuvertinamas. Taip, viena vertus, gali atsirasti pasiteisinimas, kad nepasirinkai to, kas esi, kita vertus, tai gali vesti prie visaapimančios diskriminacijos, kai visa žmogaus visuma, jam pačiam nepavaldi, tampa kaltės šaltiniu. „Sodomitas“, kaip ir „vagis“, buvo tam tikrus veiksmus atlikęs asmuo. „Homoseksualas“, kita vertus, yra visaapimantis apibūdinimas, kaip pastebėjo Michelis Foucault. (Foucault: 37) Nusikaltimas persikelia iš laisvo pasirinkimo srities į pačią asmens egzistenciją. Jei esi „born this way“, gali tekti ir mirti paprasčiausiai dėl to, kad esi toks/ia. Apskritai, jeigu „nusikaltimas“ tampa dalis „prigimties“, su juo kovojama gali būti tik genocidu. (Arendt, 2001: 106) Būtent taip elgėsi naciai.

  

Tačiau net ne tai svarbiausia, o tai, kad mes kiaurai persiėmę biopolitiniu požiūriu ir net nebegalime kitaip mąstyti. Iki valstybės mastų išsiplėtusiame „šeimos ūkyje“, kaip minėjau, galioja ne laisvės, o būtinybės įstatymai, ne laisvas individų bendradarbiavimas ir sprendimai, o pater familias žodis ir, kartais, kumštis. Vargu, ar mes visi tapome kaip tie senovės graikų vyrai, kurie tvarkė polio reikalus – veikiau mes visi tapome kaip senovės graikų vergai, kurie sunkiai dirbo. Jie, beje, kartais būdavo netgi turtingi. Romoje vergai būdavo ir filosofai.

Atėjo laikas paklausti tiesiai – ar mes tikrai nenorime gyventi gyvulių ūkyje? Ar mes nenorime profilaktikos programų ir rūpinimosi mūsų psichine sveikata? Ar mes nenorime „vaiko pinigų“, motinystės pašalpų, tėvystės atostogų? Ar mes nenorime draudimų rūkyti viešose vietose, baisių nuotraukų ant rūkalų pakelių? Argi nenorime, kad niekas aplink nerūkytų? Ar nenorime, kad mūsų vaikams nebūtų parduodami rūkalai? Kad mokyklos valgyklose jiems nebūtų parduodamas fast food? Ar mes nenorime apsaugoti savo vaikus, drausdami jiems vartoti alkoholį? Ir ar nenorime, kad keliuose nebūtų girtų vairuotojų? Argi nenorime gyventi ilgiau, sveikiau, dirbti geromis, saugiomis sąlygomis, be streso, patirdami džiaugsmą, ir būti laimingesni, jausti palaikymą ir rūpestį, jausti gyvenimo pilnatvę ir pasitenkinimą savimi? Štai karvėms grojama Mozarto muzika, kad jos duotų daugiau pieno, – tai kodėl mums negrojama?! Manau, dauguma sunkiai atsisakytų viso šito...

Tiesa ta, kad dauguma žmonių nebegali įsivaizduoti pasaulio be šitų drausminimo priemonių, be nuolatinio elgesio reguliavimo, siekiančio giliausias mūsų organizmo vietas.

Problema tame, kad biopolitika neįmanoma, bent teoriškai neprileidus visų jos prielaidų, pasirinkus vien rūpestį, bet ne kontrolę, vien globą, bet ne draudimus; naciai vienu metu ir rūpinosi rasės sveikata, ir žudė žydus. Manipuliacija gyvybe, kurioje naciai praktikavosi su koncentracijos stovyklų kaliniais, toli pažengė: genetinė modifikacija, dirbtinis apvaisinimas, genų inžinerija, klonavimas, nanotechnologijos ir t.t. yra galingas ginklas valstybės rankose. Turint šias priemones po ranka, įmanoma pasiekti tokį valdymo mastą, kuriam by default būtų negalima atsispirti. Svarbiausia: kažkas kitas (greičiausiai stambiosios korporacijos) atsistos tarp tavęs ir tavo prigimtinės gyvybės.

Mes praradome nekaltybę, todėl tai, kas dešimtis tūkstančių metų vyko savaime, natūraliai, nežinia kaip, dabar vyksta kontroliuojamai, yra reguliuojama ir numatoma. Gyventi tapo kažkaip keista. Tai nėra nei vienareikšmiškai blogai, nei vienareikšmiškai gerai, tačiau, kol mūsų kūnai tampa techninių priemonių – mechaninių, elektrinių ir biocheminių – susikirtimų vieta, kur viskas tampa dirbtinai nustatoma, mūsų mąstymas tampa vis labiau sukaustytas neuromokslų. O kas nutiks, kita vertus, jei paaiškės, kad naujausi mūsų vaistai sukelia baisias pasekmes tik po daugelio metų, ateities kartos nenorės prisiimti atsakomybės už mūsų jiems paliktas radioaktyvias atliekas, arba, jei kompiuteriai, reguliuojantys viską ir apskaičiuojantys viską, sugęs?

  

Mes nepasiruošę pasipriešinti, nes mielai norėtume, kad mumis pasirūpintų specialistai.

Be to, visada bus panaudotas svariausias argumentas, metamas į kovą, kai kas nors ima, kaip vaikas, spyriotis, nenorėdama/s paklusti naujiems suvaržymams: jūs nenorite vaizdo kamerų, sekančių kiekvieną jūsų žingsnį darbe, mokykloje, prekybos centre, geležinkelio ar autobusų stotyje, oro uoste, galiausiai, gatvėje? Tai gal jūs esate teroristas/ė ar jiems prijaučianti/s? Norite tapti nusikaltėlių auka – o ar nebijote, kad – jei turite vaikų – būtent jie taps aukomis? Nenorite, kad jūsų buvimo vietą nustatytų Bendrasis Pagalbos Centras? Nenorite, kad jūsų elektroninis paštas būtų sekamas, o naršymo istorija – kaupiama specialiųjų tarnybų specialių padalinių? O ar nesate kartais pedofilas, Rusijos agentas ar teroristas, kad taip slepiatės? Ar turite ką slėpti? Juk tai puikus argumentas – juk kas drįs prieštarauti, kai, sekant be jokio orderio, sugaunamas pedofilas ar teroristas... Niekas nenori kalbėti apie tokias „smulkmenas“ kaip privatumas didžiulės grėsmės akivaizdoje! Draudimas naudotis mobiliuoju telefonu, einant per perėją, reikalavimas dėvėti atšvaitus – ar tuo dar galima abejoti?

Mano manymu, jei žmogus nori gerti ir nusigerti, būdamas laisvas individas, turi tokią teisę. Jei mes manomės geriau už jį žiną, ko jam reikia, kaip jam būtų geriau, tai tik mūsų požiūris, požiūris mūsų atžvilgiu, dažniausiai, mes tiesiog norime, kad tas žmogus tarnautų mums, būtų geras mums – o ne sau, – ir elgtųsi taip, kaip tinka mums, vaidintų mūsų patvirtintą vaidmenį.

Aš neskatinu visiško abejingumo savo artimo atžvilgiu, tačiau abejingumas yra kur kas geriau, negu kišimasis į kito gyvenimą ir laisvės atėmimas iš kito žmogaus, – ar maža istorijų, kaip „norėdami gero“ žmonės terorizuoja savo giminaičius, vyrus/žmonas, vaikus, draugus, bendradarbius, mokinius? Reikia tiek pateikti žmogui prasmingą alternatyvą tam, kas mums nepatinka (pvz., girtavimui), tiek suvokti individo autonomiją ir teisę pasirinkti. Reikia žmogų įtikinti elgtis kitaip. Visgi, mes nesame linkę pripažinti Kitam teisės spręsti. Netgi esame linkę atsisakyti savo pačių teisės spręsti ir perleisti ją kitiems – valstybei, verslui, švietimo sistemai, teisėsaugai, gydytojams ar, asmeniniu lygmeniu, psichologams arba „paveldimumui“, „prigimčiai“ ir „biologiniams skirtumams tarp lyčių“.

Galiausiai, labai sunku įsivaizduoti pasaulį be šios kontrolės, kurios mes pasigendame, vos mumis nepasirūpinama. Valstybė mus apgins ir mumis pasirūpins. O mes būsime padorūs piliečiai. Tačiau, kaip ten bebūtų, mums patinka būti glostomiems ir maitinamiems, todėl turi būti priimtina ir būti mušamiems ir nuodijamiems.

Agamben, Giorgio. 2016. Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas, vertė Saulius Jurga, Vilnius: Kitos knygos, 267 p.

Arendt, Hannah. 2001. Totalitarizmo ištakos, vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba,  487 p.

Arendt, Hannah. 2005. Žmogaus būklė, vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 309 p.

Baudrillard, Jean. 2010. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 258 p.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, 3 t., vertė Nijolė Kašelionienė, Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga, 526 p.