Ar man tikrai „dzin“?

Štai jau šį sekmadienį vyks Seimo rinkimai. Jau senokai girdime raginimus balsuoti, partijos varžosi dėl rinkėjų simpatijų, nors dažnas pastebi, kad rinkimų kampanija – ir vėl nuobodi. Tačiau aš jau žinau, kad rinkimuose tikrai nebalsuosiu. Pasak žmonių, raginančių jaunimą eiti prie balsadėžių, kviečiančių pasakyti „Man ne dzin“, man kaip tik „dzin“ – esu abejingas, man nerūpi šalies ateitis, esu nepilietiškas, per mane į valdžią gali ateiti radikalai, už mane gali nubalsuoti kokie nors nesupratingi, papirkti ar neišsilavinę rinkėjai, galiausiai, aš neturėsiu teisės kritikuoti kitų rinkėjų išrinktų Seimo narių ir naujos valdžios – juk nebalsavau. Kaip galėčiau pasiteisinti? Bet aš pabandysiu – jums spręsti, ar įtikinau.

Rinkimai yra tuščias spektaklis kai iš esmės nėra pasirinkimo ir kai neįmanoma jokia alternatyva esamai tvarkai. Kaip pastebėjo vokiečių filosofas Herbertas Marcuse, mes, gyvenantieji poindustrinio kapitalizmo laikais, gyvename ir vienamatėje visuomenėje, kuriai yra būdingas iracionalus racionalumas, kai protingomis priemonėmis siekiama neprotingų tikslų, ir visiškas alternatyvų mąstymo negalimumas. Taigi bet kokios pažiūros čia tinka tol, kol jos įsilieja į status quo kaip lygiai bevertis elementas. Kiekvieno iš mūsų nuomonė laikoma svarbia todėl, kad ji nieko nereiškia. Mes įsivaizduojame status quo esant natūraliu mūsų išgyvenimų fonu, tad jos kritiškai nevertiname, taikydamiesi prie mums primetamų standartų (juk nekritikuojame kapitalizmo, veikiau stengiamės praturtėti). Kita vertus, alternatyva yra visiškai neįmanoma, nes sistema asimiliuoja bet kokią naują idėją. Pasak Slavojaus Žižeko, Alaino Badiou ir kitų kairiųjų mąstytojų, mes gyvename post-politinėje tikrovėje, todėl politiškai nieko seniai nebegalime spręsti, nes yra atsisakoma „ideologijos“; tikima, kad visus nesutarimus ir klausimus išspręs technokratų valdžia: specialistai, analitikai, ekspertai. Jie, žmonės be jokių politinių preferencijų, nešališki ir dirbantys, o ne politikuojantys, viską sutvarkys geriausiu įmanomu būdu. Tuo pat metu, daugelis klausimų jau yra išspręsti, partijos sutaria dėl svarbiausių dalykų, šalies vystymosi gairių. Žižekas priduria, kad kylanti vadinamoji alternatyva – „kapitalizmas su vertybėmis“ Rusijoje, Turkijoje, arba savotiška jo versija Azijoje, yra ženklas, jog kapitalizmas gali apsieiti be demokratijos ir pasukti link technokratijos su populistiniu fasadu („šeimos vertybėmis“, „morale“, „tradicijomis“). Demokratija šiuo metu pasaulyje „veikia“ bemaž visur: net Šiaurės Korėjoje ir Saudo Arabijoje reguliariai vyksta rinkimai. Yra būtina atrodyti demokratiškam, tačiau tuo pat metu stiprėja įsitikinimas, jog stabilumas ir tęstinumas yra svarbiausia. Aišku, kad tai reiškia pasirinkimo atėmimą iš rinkėjų, bet rinkėjas turi tikėti, kad tai jis renkasi. Pati vienamatė visuomenė nepripažįsta, kad yra ideologiška. Kadangi iš esmės dėl visko yra susitarta iš anksto, yra tik skirtumai tarp skirtingų vykdymo būdų, vienamatėje visuomenėje be tikro pasirinkimo balsuoti neverta.

Aišku, galima klausti, ką visa tai turi bendra su Lietuva? Galime, aišku, atmesti Marcuse's ir Žižeko bei kitų teorijas ir eiti toliau, tačiau matosi, kad minėti dalykai Lietuvoje puikiai pastebimi: visos partijos sutaria dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo ir finansavimo krašto apsaugos sistemai didinimo; didžiosios partijos iš esmės sutaria dėl Darbo Kodekso liberalizavimo būtinumo; dar didesnis sutarimas dėl to, jog aukštasis mokslas turi priklausyti nuo Rinkos poreikių, visos partijos sutaria, kad humanitarinių ir socialinių mokslų nereikia, nes jie nenaudingi, taip pat dėl tokių esminių nuostatų, kaip kad žmogus turi būti konkurencingas, našus ir visokeriopai produktyvus. Partijos, tokiu atveju, yra šiuos klausimus išsprendusios, visiškai neatsiklaususios rinkėjų. Šios temos laikomos pernelyg svarbiomis, kad dėl jų būtų diskutuojama iš viso. Iš esmės, rinkėjams siūloma rinktis budelį nuosprendžiui, kuris jau seniai yra priimtas, įvykdyti. Lietuvos politikoje vyrauja stulbinamas sutarimas. Tam, kad jis nebūtų toks akivaizdus, mums pateikiamas vaizdas, esą, priešingai, vyksta labai arši ideologijų kova, nors esminiai klausimai jau seniai išspręsti. Kuriamos dirbtinės problemos, dėl kurių būtų galima nuoširdžiai kovoti – „šeimos vertybės“, Seimo narių skaičiaus mažinimas, įvairiausi siūlymai didinti algas, rungtyniaujant, kas daugiau, ir t.t.  Galiausiai, mūsų politinei kampanijai savo autoritetingu žodžiu vadovauja užsienio kapitalo bankų analitikai, politologai ir ekspertai, kurie kviečiami vertinti, kas nugalėjo debatuose, kas teisus, kas protingas, kieno pasiūlymai racionalūs ir įgyvendinami, o kas viso labo šneka nesąmones. Lietuvos Laisvosios Rinkos Instututas, skandinaviškų bankų atstovai ir kiti ekspertai pateikiami kaip visiškai nešališki ir siekiantys gero mums visiems. Pagaliau, Lietuvoje realiai neegzistuoja alternatyvos Kairėje. Nors šalį jau ketverius metus valdo neva kairieji, grąžintas privalomas šaukimas į kariuomenę ir įvestas neoliberalus Darbo Kodeksas, streikuojantys mokytojai laikomi priešo agentais, o protestuojantys žmonės – papirktais, vis dar neįteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, atrodo, taip niekada ir nebus įvesti progresiniai mokesčiai. Tai, kad dėl Darbo Kodekso vadinamieji kairieji sutaria su liberalais ir konservatoriais, pasako daugiau negu bet kokia agitacija. Aišku, globalaus kapitalizmo akivaizdoje alternatyvos apskritai sunkiai pamąstomos. Mes matome, kad sutarimas dėl esminių klausimų, jų išvalymas nuo aiškiai suvokiamos ideologijos, siekis matyti prie valdžios kuo daugiau technokratų be ideologinių nuostatų, tiesiog šiaip sau „dirbančių“, apskritai aršus nenoras matyti idėjų ar pasaulėžiūrų kovos, pasikliovimas Rinkai atstovaujančiais ekspertais, kaip visų dalykų matu, paverčia rinkimus nevertu dėmesio spektakliu.

Tačiau svarbiausias argumentas, kurį meta raginantieji pareikšti pilietinę valią rinkimuose, yra piktdžiugiškas pakrizenimas „Vis tiek ką nors išrinks“. Atseit, pats kaltas, jei su mumis nenori žaisti. Mes raginami rinktis mažiausią blogybę, bet ką, tik kad rinktis, o jei ne, esame gąsdinami „radikalais“, kurie esą tuoj tuoj ir ateis, vos tu nenueisi prie balsadėžės. Taigi, iš po lovos lendantys radikalai, kurie viską tuoj sugriaus, yra būdas pagyvinti, sudominti rinkėjų mases. Jei dabar jų nėra – atsiras, vos tik tu imsi ir nenueisi į rinkimus, žodžiu, su rinkėjais elgiamasi kaip su neklusniais vaikais. Šitie vadinamieji radikalai funkcionuoja kaip visada čia pat esanti grėsme. Tačiau, apsidairius mūsų šalyje, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš užsienio politologijos vadovėlių. Kitas baubas, kurį mums paruošė raginantieji balsuoti, yra runkeliai, tamsūs, neišsilavinę kaimiečiai ar už alų nupirkti rinkėjai, kurie, esą, nubalsuos už mus, jei mes, tie, gerieji, protingieji ir ne-runkeliai, nesusiprasime. „Man ne dzin“ puslapis „Facebook“ tinkle puikiai parodo, kaip tai atrodo: neskoningas, klasistinis šaipymasis iš sukarikatūrintų marozų ir fyfų, kaimiečių ir prasčiokų, kokius įsivaizduoja iš savo dramblio kaulo bokšto besižvalgantis tūlas hipsteris, čia funkcionuoja kaip būdas mobilizuoti jaunuolius, mintyse sakančius „aš ne toks/ia“. Tuo pat metu sakoma, kad „netgi jie“ balsuos – taip kaipgi tu? Vaizdo klipuose naivų ir tyrą jaunimą į rinkimų apygardą vilioja show pasaulio garsenybės. Tuo pat metu išlaikoma pagarbi tyla apie tai, už ką reikia balsuoti. Vakarų šalyse įprasta, kad prieš rinkimus visi šalies laikraščiai paskelbia, už ką, jų manymu, reikia balsuoti. Juk aišku, kad spauda nėra ir negali būti nešališka, tik pas mus vis bandoma vaidinti nešališkumą, kai kur kas protingiau būti atvirai deklaruoti šališkumą. Taip Lietuva atrodo visai „nu-ideologinta“, kadangi viešai girdime tik šališką agitaciją ir ekspertus, kurie juk nešališki. Taigi, paprasčiausiai tikima, kad „pasirinkimas yra“, tačiau įrodymų, kad yra, nėra. Tačiau, kas iš to, kad aš nebalsuosiu – juk ir iš tikrųjų, Seimas vis tiek bus išrinktas. Todėl reikią „jungtis prie chebros“, sudalyvauti tam tikrame show, tam tikrame žaidime, pajusti azartą, sportinį interesą, kaip per krepšinio rungtynes. Galiausiai, nebalsuojantieji pagal nutylėjimą laikomi tais, kuriems „tas pats“, „dzin“. Pridedama, kad „jeigu nebalsavai, tai neturi teisės kritikuoti“. Bet gal kaip tik atvirkščiai: jei tu balsavai rinkimuose, kur niekas nesprendžiama, tai vis tiek sutikai su tuo, kad valdžia, kuri bus išrinkta, bus teisėta. Ji atstovaus ir tave, nes įsiliejai į Bendrąją Valią (kaip sakė Rousseau). Čia panašiai kaip lažybose: jei sutikai atlikti ką nors kvailo (nusidažyti plaukus mėlynai ar palakstyti visiškai nuoga/s gatvėmis), jeigu praloši, o kai praloši (tikėjaisi kad laimėsi), tai imi priešintis ir sakyti, kad tai „nesąmonė“ (panašiai būta su referendumu dėl JK išstojimo iš ES). Tai jau ne – sutikai su pasirinkimu, tai ir sutikai su galimybe, kad pralaimėsi. Kaip tik, nebalsuodamas, gali kritikuoti naująją valdžią, nes atmetei pasirinkimą – tai irgi pasirinkimas. Tai, kad, anot Mažvydo Jastramskio, mažas rinkėjų aktyvumas iki šiol nepadėjo pakeisti politikos kokybės į gerą, nereiškia, kad turiu dalyvauti rinkimuose, nes „tai vis vien įvyks“. Tad iš mūsų norima atimti ir pasirinkimą atmesti mums primetamą pasirinkimą. Jeigu visi iki vieno nedalyvautų – atsirastų viltis kažką pakeisti. Iš esmės, mums sakoma, jog padėtis su partijomis Lietuvoje labai bloga, bet, jei nebalsuosi, bus dar blogiau. Bet kam balsuoti, jeigu vis tiek bus labai blogai? Visuomenė turi spausti politikus leisti rinkėjams patiems pasirinkti, kaip toliau gyventi, pateikiant skirtingas programas, kurios būtų iš tiesų skirtingos, ir padėtų rinkėjams apsispręsti, ko jie nori – šauktinių ar profesionalios kariuomenės, neoliberalaus Darbo Kodekso ar kokio alternatyvaus varianto, aukštojo mokslo kaip Rinkos tarnaitės ar savarankiškos srities sampratos ir pan. Tada balsuoti būtų dėl ko ir būtų vietos rimtoms diskusijoms dėl esminių klausimų, o ne vienadieniams pažadams. Tam reikia atsakingai atsisakyti netikro pasirinkimo. Taigi, reikia nebalsuoti.

Gyvendami vienamatėje visuotinio sutarimo dėl šauktinių, būtinybės didinti finansavimą krašto apsaugai ir mažinti darbuotojų apsaugą, būtinybės didinti žmogaus konkurencingumą ir atsikratyti humanitarinių mokslų, noro kontroliuoti žmogaus gyvenimą nuo pradėjimo iki mirties, visuomenėje, kur politinių klausimų nebeliko, o yra vien techniniai, apie kuriuos mums papasakos ekspertai, pasiūlysiantys ir kaip juos išspręsti, demokratija tampa atgyvena, kuri palaikoma tik dėl to, kad visuomenė legitimuotų tai, kas su ja yra daroma ir būtų paskui ką kaltinti, kad „patys išrinkote“. Kad ir kaip mus gąsdintų didžiuoju Kitu, ar tai būtų radikalai, o gal prasčiokai, kurie, jeigu ne mes, ims ir išrinks vėl tuos, kurie daugiausia žada, tai vargiai užmaskuoja pasirinkimo nebuvimą, politinio elito skurdumą, idėjų trūkumą, diskusijų nerimtumą, skirtumų tarp Kairės ir Dešinės išnykimą visą persmelkiančios Rinkos naudai. Ir mus kviečia rinktis racionaliai tarp iracionalių pasiūlymų. Demokratija bus vėl prasminga tik atsisakant tuščio pasirinkimo. Todėl aš nebalsuosiu. Nes man ne dzin.

Dar kartą apie nebalsavimą

Kas yra svarbiau – balsuoti, ar balsuoti už vertus to politikus? Mums vėl ir vėl sakoma, kad balsuoti yra būtina, nes... yra būtina. Balsuoti nesvarbu už ką, tačiau svarbu išlaikyti visuotinį tikėjimą, kad pasirinkimas yra, kad mes, rinkėjai, renkamės. Kad tai smagu ir įdomu, bet sykiu svarbu ir yra atsakingas poelgis.

Ypač balsuoti raginamas jaunimas. Kai pirmą kartą balsavau, per praėjusius Seimo rinkimus, per daug negalvojau apie tai, kad balsuoju pirmą kartą. Tuomet maniau, kad visi piliečiai privalo balsuoti, kad pasirinkimas yra, dar ir kaip yra – jei ne aš ir kiti, mąstantys kaip aš, vėl bus išrinkti (runkelių ir degradų balsais) kokie nors populistai ar „gelbėtojai“. Tikėjau, kad jaunimas turi aktyviau domėtis politika ir būtinai balsuoti, kad atsverti tuos neišsilavinusius, prasigėrusius, dažnai ir papirktus rinkėjus, kurie į valdžią renka tuos, kas daugiausia žada. Pats ilgą laiką buvau TS-LKD šalininkas, nors vienmandatėje apygardoje balsavau už Liberalų Sąjūdžio kandidatą. Taip atrodė teisinga, logiška ir protinga – balsuoti už vertybes, už stabilumą, už sąžiningumą, už vakarietiškas vertybes. Kas pasikeitė? Dabar laikau save kairiųjų pažiūrų ir nieku gyvu nepalaikyčiau šauktinių kariuomenę remiančių, nuolat apie „šeimos vertybes“ kliedinčių ir privatizuoti viską, ką tik įmanoma, norinčių radikaliai liberalių ekonomiškai ir radikaliai konservatyvių socialiai konservatorių ar korupcija savo rinkėjus hipsterius ir jaunuosius profesionalus nuvylusių, LGBT teises tik žodžiais, o ne darbais remiančius, šauktinių kariuomenės grąžinimą palaikančius ir taip pat viską privatizuoti ketinančius liberalus. Bet juo labiau neįsivaizduoju savęs balsuojančio už progresinius mokesčius eilę metų žadančius ir taip niekada jų ir neįvesiančius, neoliberalųjį Darbo Kodeksą prastūmusius ir šauktinių kariuomenę grąžinusius, LGBT teises taip pat vien žodžiais remiančius socialdemokratus. Dar daugiau, aš apskritai nematau pasirinkimo šiuose rinkimuose, kur dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo susitarta iš anksto, dėl finansavimo didinimo krašto apsaugos sistemai susitarta iš anksto, kur visos partijos vienokia ar kitokia forma stumia „šeimos vertybes“, vieni pateikdami šeimą, kaip „prigimtinę“ ir paremta „vyro ir moters santuoką“, kiti žadėdami įtraukti į „šeimos šventę“ ir „kitokius“. Visos partijos, regis, susitarė dėl to, kad reikia „didinti konkurencingumą“, „skatinti užsienio investicijas“ ir „liberalizuoti darbo santykius“, rengti vaikus mokykloje, ne, ne mokslams, o šeimai, karjerai, kariuomenei. Paskaičius partijų programas, nukrečia šiurpas dėl to, kiek mūsų gyvenimas, anot politikų, turi būti valdomas nuo pradėjimo iki mirties. Viskas dėl to, kad būtume darbingi, sveiki ir patenkinti, užimti visą laiką ir neturėtume laiko mąstyti. Tokia išvada peršasi, paskaičius rinkimines programas, kuriose skiriasi tik akcentai. Vieniems valstybė nustatytų, ką reikia mokytis, o ko ne, kitiems – Rinka, vieniems ugdyti reikia patriotus, kitiems – patriotus ir konkurencingus, darbo rinkos virptelėjimams atliepiančius specialistus. Visi nori, jog žmogus mokytųsi visą gyvenimą, jog niekada nebaigtų mokyklos, nes joks diplomas tavęs neišgelbės, nes Rinka gali bet kada pašaukti stoti į kitą tarnybą. Tačiau gal aš vienas toks paranojikas, daugumai konkurencingumo skatinimas ir vaikų užimtumas, privalomas ikimokyklinis ugdymas ir t.t. atrodo geri tikslai.

Galiausiai, girdime, kad „toks gyvenimas“, kad „tokie laikai“. Bet kaip aš galiu balsuoti už tuos, kurie nori paversti mane robotu, kuris tik konkuruoja, dirba, dauginasi, vykdo visas reikalingas funkcijas ir pasiruošęs bet kada iš siuvėjo virsti inžinieriumi, iš teisininko – IT specialistu. Kur kiekvienas bus „priverstas norėti“ ir „sudomintas“. Kur visi politikai žada skatinti tik tiksliuosius mokslus ir apskritai viską, kas naudinga Rinkai ir šaliai dabar. Humanitariniai mokslai, jei nekuria pridėtinės vertės, yra absoliučiai nereikalingi. Menas reikalingas tik kaip kūrybinės industrijos, meno ir verslo simbiozė. Visos partijos tai siūlo, nuo tų, kurie realiai pretenduoja į valdžios formavimą iki marginalų. Rinkėjui dėl viso šito neleidžiama pareikšti nuomonės. Iš esmės, mums siūloma susipažinti su faktu, kokio žmogaus reikia, koks žmogus bus ugdomas. Ar sąžininga iš manęs reikalauti, kad aš savo balsu legitimuočiau visa tai? Vienamatėje visuomenėje, kur pasirinkimo nėra, kur yra daugybė mažų pasirinkimų, daug „įvairovės“, bet pati vienamatė visuomenė, anot Herberto Marcuse‘s, yra tiek įsitvirtinusi, kad jos ir kritikuoti tampa jau nebeįmanoma. Ką man daryti, kaip rinkėjui, tokioje situacijoje? Aš nenoriu sutikti su pasirinkimu tarp daugybės tos pačios Michelio Foucault aprašytos biopolitikos variantų. Nes aš juk net nematau tarp jų esminio skirtumo. Viskas seniai jau nuspręsta, man tik reikia palaiminti šį sprendimą, nes „taip reikia“, nes esu rinkėjas ir turiu balsuoti rinkimuose.

Bet man sakoma, kad jei aš nebalsuosiu, į valdžią ateis radikalai, arba už mane nubalsuos runkeliai, neišsilavinę, gal net papirkti rinkėjai. Po galais, radikalų grėsmė atrodo nusirašyta iš kitur, nes jie realiai neturi jokių galimybių patekti į Seimą. Argumentas, kad už mane nubalsuos prasigėrę degradai mane 2012 m. veikė, bet dabar matau jo ironišką atspalvį – jį naudoja toleranciją ir lygybę propaguojantys hipsteriai, tuo pat metu patys visaip kaip niekindami „varguolius“. Implicitiškai toks grasinimas reiškia ir tai, kad demokratija jiems – ne motais, nes šitie hipsteriai tiki, kad spręsti turi tik jie patys, nors patys skelbiasi esą demokratijos gynėjai, demokratijos griovėjais laikydami tokius kaip aš. Iš esmės, toks elitistinis požiūris leidžia teigti, kad „varguoliai“ amžinai telieka „varguoliais“ – mums jie nerūpi, jie negali spręsti, jų sprendimas yra niekinis, o štai viduriniosios klasės atstovų, pvz., sprendimas yra teisingas per se. Tai juk visai neliberalu ir visiškai prieštarauja lygybei.

Tačiau, jeigu dar to negana, man metamas dar vienas argumentas – jei aš šiuose rinkimuose nebalsuosiu, tai nieko nepakeis. Seimas vis tiek bus išrinktas, už mane valdžią išrinks kiti, tačiau politinis elitas sėkmingai gyvuos toliau, nes aš, suprask, nieko nedariau, kad kažką pakeisčiau. Aš esą turėjau balsuoti, kad ir už blogus politikus, bet balsuoti, už mažesnį blogį, bet kito pasirinkimo nėra. Noriu aš ar nenoriu, rinkimai įvyks, noriu aš ar nenoriu, naujas parlamentas bus išrinktas vienoks ar kitoks, aš esą turiu padaryti savo darbą ir bent šiek tiek pakeisti mūsų visų ateitį į gerą. Tačiau kodėl aš negaliu atsisakyti dalyvauti rinkimų beprasmybėje, jei man nepriimtinas man siūlomas pasirinkimas? Galiausiai, jei raginantieji mane balsuoti patys pripažįsta, kad partinė sistema bloga ir rinkėjams išrinkus vienus ar kitus, niekas į gerą negali pasikeisti, kokia motyvacija man balsuoti? Kuo padėtis bus blogesnė, man rinkimuose nenubalsavus? Tolesnė rinkėjų apatija? Tačiau ar patys rinkėjai kalti, kad politikai nepateikia jiems pasirinkimo, kuris juos tenkintų? Ar aš kaltas kad man nepriimtinos visų partijų programos? Taip, tada gaunasi, kad aš tiesiog nebuvau tinkamai išugdytas ir užprogramuotas. Tada matyčiau pasirinkimą ir pulčiau prie balsadėžių. Iš esmės, mums sakoma, kad rinkimai yra tam tikras žaidimas ar sportas, varžybos, kuriuose juk smagu dalyvauti, jomis domėtis, dėl jų diskutuoti, pyktis, ginčytis, sekti jų rezultatus, jausti visą tą azartą, kurį sukelia sportas. Balsuoti, galiausiai, aš turėčiau, nes vis tiek viskas bus taip, kaip yra. Betgi smagu sudalyvauti ir gal nors truputėlį pasijusti reikšmingam, galinčiam kažką pakeisti...

Taigi, sakoma, kad aišku, jog neįmanomas toks scenarijus, kad rinkimus boikotuotų visi iki vieno rinkėjai. Piktdžiugiškai teigiama, kad vis vien atsiras balsuojančių, ergo, Seimas bus išrinktas, tie, kas nebalsavo bus patys kalti, kad leido spręsti kitiems. Tačiau tada apima visiška apatija, matant, kad, nori nenori, bus taip, kaip turi būti, kad apskritai nėra išeities iš esamos situacijos. Bet, ir vėl, kodėl aš turiu balsuoti, kai nuo manęs niekas nepriklauso? Užsimerkti ir įsivaizduoti, kad priklauso? Tačiau aš nenoriu taip elgtis, aš geriau pamąstysiu apie tai, ką galima pakeisti, o ne darysiu kaip visi, nes „reikia kašką daryti“, taigi nebalsuosiu.